Kas yra valdžia - suprantamai

Apie valdžią esu rašęs ne kartą, tačiau iš kai kurių susilaukiamų komentarų (kurių dalies net nepublikuoju) atrodo, kad daliai skaitytojų mano rašymo stilius yra visiškai nesuprantamas. Tikiuosi tai daliai publikos pažiūrėjus šį filmuką bus aiškiau :)

Tavo skola

Šiandien Verslo žinios rašo:

"Tavo skola užsieniui padidėjo 1000 litų"

 (Kadangi šis užrašas matosi tik tituliniame puslapyje, įdedu screenshot'ą)

Būtų juokinga, jei dauguma žmonių tuo netikėtų.

Jei pažiūrėti kas yra valdžia vertinant tai, ką "valdžia" pasivadinę žmonės daro, o ne ką apie save kalba, šie žmonės savo veiksmais niekuo nesiskiria nuo bet kokios mafijos.

Šiaip tai yra dar blogiau - valdžia yra pati sėkmingiausia, didžiausia, žiauriausia ir įkyriausia mafija, ne tik, kad šiandien atimanti iš mūsų visų apie pusę to, ką mes uždirbame (iš uždirbančių daug pavyksta atimti procentaliai mažiau, kadangi uždirbantys daugiau turi už ką bent kažkiek apsiginti ar mafijozus papirkti, o uždirbantys mažai dažnai atiduoda gerokai daugiau nei pusę to, ką užsidirbo), bet dar ir reguliuojanti beveik visas gyvenimo sritis.

Argi ne genialu pasitelkiant propagandą ir pradedant nuo mažų dienų įtikinti reketuojamus žmones, kad pinigus, kuriuos pasiskolino mafijozai, iš tiesų turi moralinę pareigą grąžinti jų aukos?

Laisvė

Visi mes turime begalę psichologinių barjerų, ribojančių mūsų laisvę ir pasirinkimus. Juos Stefan Molyneux knygoje "Apie tiesą" labai vaizdžiai apibūdino metafora, kurią pavadino "atviras narvas" (lietuviško vertimo 59 psl.).

Trumpai tariant turime įvairių baimių, kurios neleidžia mums gyventi taip, kaip mums patinka. Dauguma žmonių sąmoningai net nesuvokia, kad tas baimes turi - jie tiesiog gyvena nedideliuose psichologiniuose narvuose ir pasąmoningai vengia prisiartinti prie jų ribų, to net nesuvokdami.

Kažkada, kai buvome vaikai, narvai buvo labai realūs - už išėjimą už jų ribų mus bausdavo, tyčiodavosi, palikdavo vienus, smerkdavo ir pan. Ir, kadangi buvome bejėgiai ir priklausomi, to niekaip negalėjome išvengti. Taip susiformavo pasąmoningas įprotis net neprisiartinti prie tų narvų sienų.

Tačiau kai tapome suaugę, realių grėsmių, t.y. narvo sienų, nebeliko. Liko tik įprotis gyventi narvo dydžio erdvėje.

Suvokti savo psichologinių narvų ribas yra pusė kelio iki laisvės. Tačiau, vien tik suvokus, baimė ir kitokios neigiamos emocijos bandant peržengti narvų ribas niekur nedings.

Ir turbūt niekada tos emocijos nedings tiesiog sėdint prie narvo sienos ir bandant analizuoti praeitį, dabartį, modeliuojant ateitį ir pan. Tai gali šiek tiek padėti. Kartais gali ir pakenkti - kuo daugiau delsi, tuo baisiau žengti.

Kaip ten bebūtų, norint tapti laisvu, anksčiau ar vėliau reikia rasti drąsos priimti sprendimą fiziškai peržengti nebeegzistuojančio narvo ribas.

Man asmeniškai lengviau žengti žingsnį kuo greičiau, iškart kai tik sąmoningai atrandu savyje naują narvą. Vieną kartą peržengus nematomą ribą baimė niekur nedingsta, tačiau ji stipriai sumažėja. Kuo daugiau kartų išeini iš narvo ribų, tuo baimė tampa mažesnė, kol sumažėja iki vos pastebimos ar visai išnyksta.

Kuo daugiau ribų esi peržengęs, tuo lengviau būna susidoroti su naujai atrastomis. Susiformuoja įprotis nebebijoti baimių. Ne šiaip disocijuotis ir jas ignoruoti - priešingai, žiūrėti joms į akis ir jas įveikti. Nebeleisti baimei kontroliuoti tavo gyvenimo. Ir atimti iš tavęs laisvės.

A Stupid Idea

Kažkada rašiau apie tai, kas yra valdžia. Galite pažiūrėti ką apie tai mano Larken Rose.

Daniel Mackler - "Kūdikio manifestas"

KŪDIKIO MANIFESTAS

Išversta į suaugusiųjų kalbą iš žvilgsnio į kūdikio akis...

Man reikia tėvų, kurie mane nuoširdžiai mylėtų. Man reikia tėvų, kurie mane visiškai suprastų. Man reikia tėvų, kurie gebėtų kompetentingai suprasti mano poreikius, kurie slepiasi už mano verkimo... ir už mano kosulio... ir už mano tylėjimo.

Man reikia tėvų, kurie norėtų iš manęs mokytis tiek, kiek tik gali išmokti. Man reikia tėvų, kurie pripažintų, kad suteikę man gyvybę jie privalo paskirti man savo gyvenimą, savo kūną ir sielą*. Man reikia tėvų, kurie suprastų, kad visa jų egzistencija skirta tam, kad padėtų man augti, padėtų man subręsti ir padėtų man progresuoti.

Man reikia tėvų, kurie mano sukūrimui būtų pradėję ruoštis prieš metų metus – prieš metų metus iki susitinkant spermai ir kiaušinėliui, kurie mane sukūrė. Man reikia tėvų, kurie savo gyvenimą paskyrė savo protui, kūnui ir sielai tobulinti. Man reikia tėvų, kurie būtų įžengę į savo giliausias bei tamsiausias gelmes ir išsigydę skausmingiausias praeities traumas. Man reikia tėvų, kurie nebebūtų nusėti žaizdomis, sukeltomis jų pačių tėvų. Man reikia tėvų, kurie būtų tapę visiškai nušvitusiais* ir pasąmonėje nebekauptų savo užslėptų sužalotų asmenybės dalių.

Man reikia tėvų, kurie nebenorėtų, kad jų tėvai juos išgelbėtų, ir slapčia nesitikėtų, jog aš, jų palikuonis, perimsiu estafetę ten, kur sustojo jų tėvai. Man reikia tėvų, kurie vietoj to visą savo esybę paskirtų mano tobulėjimui.

Man reikia tėvų, kurie manęs susilaukė tam, kad man duotų, o ne kad iš manęs imtų. Man reikia tėvų, kurie susilaukė vaikų tik dėl vienos priežasties – trokšdami pasauliui kažką grąžinti. Man reikia tokių tėvų, kurie visiškai suprastų, kaip iš tikrųjų savanaudiška turėti vaikų. Man reikia tokių tėvų, kurie idealiu atveju niekada vaikų neturėtų...

Man reikia tėvų, kurie man nemeluotų – ir sau patiems. Man reikia tėvų, kurie būtų su manimi atviri. Man reikia tėvų, kurie būtų vienas su kitu atviri ir neturėtų man jokių paslėptų planų. Man reikia tėvų, kurie manimi nesinaudotų savo santykiuose su kitais, ypač savo tarpusavio santykiuose.

Man reikia tėvų, kurie man leistų būti savimi – ir nesigirtų manimi kitiems. Man reikia tėvų, kurie nežiūrėtų į mane kaip į savo pačių tęsinį ir nesakytų „ačiū“, kai kas nors pagiria mano grožį. Man reikia tėvų, kurie vietoj to sakytų: „taip, tu teisus“ ir slapčiomis nesididžiuotų savimi dėl mano nuostabaus tikrojo „aš“.

Man reikia tėvų, kurie negyventų bijodami mirties. Man reikia tėvų, kurie gyventų dabartimi, nes būtų į savo asmenybę integravę tiesą apie savo praeitį.

Man reikia tėvų, kurie būtų jaunatviški siela bei sveiki kūnu ir kurie nepaliktų manęs mirti, kol dar nebūčiau pasiruošęs tvirtai stovėti ant kojų kaip suaugęs ir nepriklausomas žmogus.

Man reikia tėvų, kurie mane augintų saugioje, komfortabilioje ir visapusiškai turtingoje aplinkoje – ne pilietinio karo sūkuryje ar bado nusiaubtame krašte, ar tyliame kambaryje su televizoriumi.

Man reikia tėvų, kurie, nepriklausomai nuo to, ar esu berniukas, ar mergaitė, nedrįstų apipjaustyti mano lytinių organų. Man reikia tėvų, kurie darytų viską, kad būčiau sveikas. Man reikia tėvų, kurie nevartotų nei alkoholio, nei narkotikų, nei nereikalingų vaistų. Man reikia tėvų, kurie būtų blaivūs visais savo būties aspektais. Man reikia tėvų, kurie niekada manęs nežalotų fiziškai – dėl jokios priežasties.

Man reikia tėvų, kurie mylėtų vaikus ir gebėtų lengvai juos suprasti – ir vietoj to neverstų manęs suprasti jų. Man reikia tėvų, kurie leistų man augti savo tempu ir leistų man būti vaiku, kai man reikia būti vaiku. Man reikia tėvų, kurie nesitiki, kad aš prisiimsiu atsakomybę kaip suaugęs žmogus, kai dar toks nesu.

Man reikia tėvų, kurie žavėtųsi mano egzistencija, ją brangintų ir suvoktų, kad aš esu nevaržomos sielos įkūnijimas. Man reikia tėvų, kurie juoktųsi, nes jaučia gyvenimo džiaugsmą. Man reikia tėvų, kurie moka nuoširdžiai džiaugtis ir nori, kad ir iš būčiau to džiaugsmo dalimi.

Man reikia tėvų, kurie būtų susidoroję su savo priklausomybėmis. Man reikia tėvų, kurie nevengtų tiesos būdami priklausomi nuo manęs. Man reikia tėvų, kurie neperkeltų man savo užblokuotos praeities, bet matytų mane būtent tokį, koks esu iš tikrųjų. Man reikia tėvų, kurie nesitikėtų, kad juos mylėsiu. Man reikia tėvų, kurie žinotų skirtumą tarp meilės ir poreikio. Man reikia tėvų, kurie būtų savęs puoselėjimo ekspertai ir dėl to mokėtų puoselėti mane.

Man reikia tėvų, kurie emociškai būtų visiškai suaugę – ir man reikia dviejų tokių tėvų. Ir man reikia, kad tie du tėvai mylėtų vienas kitą. Man reikia, kad tie du tėvai būtų visiškai pasišventę mano augimo sergėtojų vaidmeniui. Man reikia dviejų tėvų, kurie abu norėtų dėl mano gerovės padaryti viską, ką įmanoma. Man reikia dviejų tėvų, kurie abu būtų pasiruošę dėl manęs mirti.

Man reikia tėvų, kurie, man palaipsniui augant, galėtų mane palaipsniui paleisti. Man reikia tėvų, kurie galėtų sekti mano pavyzdžiu ir įsiklausyti į mano norus bei pastabas. Man reikia tėvų, kuriems neprasidėtų abstinencijos sindromas, jei aš jų nemylėsiu.

Man reikia tėvų, kurie man leistų pykti, kai jie klysta ar nederamai su manimi elgiasi – ir man reikia tėvų, kurie keičia savo elgesį, kad tų klaidų daugiau nebekartotų. Man reikia tėvų, kurie manęs nebaustų už mano nuoširdžią ir sveiką reakciją, o vis tiek mane mylėtų.

Man reikia tėvų, kurie suprastų, kas yra sveikas seksualumas. Man reikia tėvų, kurie jokiu būdu nesinaudotų manimi, kad patenkintų savo neįsisąmonintus seksualinius ar meilės poreikius. Man reikia tėvų, kurie kaip tik įmanoma geriau apsaugotų mane nuo šiame pasaulyje esančios siaubingos bjaurasties. Man reikia tėvų, kurie galėtų paaukoti visą savo asmeninį komfortą, kad sukurtų mane puoselėjančią aplinką.

Man reikia tėvų, kurie vėliau neprisiimtų sau jokių nuopelnų.

Man reikia tėvų, kurie man būtų pavyzdžiu.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Mackler'io esė, knyga, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Dvasia, siela (angl. – soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus emocinis pasaulis.

Nušvitimas (angl. – enlightenment) – būsena, kai žmogaus sąmonė visiškai susijungusi su jo emociniu tiesos branduoliu (tikrosiomis emocijomis).

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

 Labai ačiū Outsider už vertimą!

Snoras

 Delfis rašo:

Anot centrinio banko vadovo, skaidant banką „Snoras“ į gerąjį ir blogąjį bankus, į pirmąjį pateks visi drausti indėliai ir einamosios sąskaitos iki 100 tūkst. eurų, blogajame liks visi kreditoriniai įsipareigojimai: obligacijos, indėlių sertifikatai ir kt.

Ir dar kartą rašo:

Julius

Kaip bus pasielgta su naujai emisijai išpirkti skirtais pinigais. Teisiškai jie niekaip nepriklauso Snoro bankui, ir jie guli Finastos banke.  

Vitas Vasiliauskas: 10:06
Tiesiog tie pinigai techniškai guli "Finastoje" ir tarp investuotojų ir banko "Snoras" yra susiformavę teisiniai santykiai, todėl įsigiję naujos emisijos akcijas asmenys yra banko "Snoras" kreditoriai. Ir jų reikalavimai bus taikomi bendra kreditorinių reikalavimų tenkinimo tvarka.

Net nesigilinant į tai ar buvo realus pagrindas užlenkti Snorą, valdžia eilinį kartą išdulkino visus - vietoj to, kad sumokėtų indėlininkams iš pseudodraudimo pavadinimu "Indėlių draudimas" ir paskui su tuo pseudodraudimu stotų į bendrą Snoro kreditorių eilę, įžūliai atėmė praktiškai visą turtą iš visų Snoro kreditorių ir akcininkų (netgi iš tų akcininkų, kurių įsigytos naujos akcijų emisijos pati valdžia per pusę metų niekaip neįregistravo), palikdama jiems beviltiškas skolas, o visą "gerą" turtą atiduodama indėlininkams ir taip išvengdama papildomo biudžeto deficito, kuris atsirastų kredituojant scam'ą pavadinimu "Indėlių draudimas". Ir visa tai aišku pridengiama "legalumu", apsimetant ir bandant įtikinti visus, kad elgiamasi teisingai.

Įvykiai labai į temą paskutiniam Larken Rose video:

Dienos citata: Taxes

If you support the state, you support the use of violence against me as an individual. If you want to pay your taxes that's fine, you can mail them a check. If you force me to pay taxes then you are saying I cannot disagree with you without being thrown in a cage for years. That is not a civilized position. You are not a civilized human being if you advocate the intiation of force against other human beings. I'm sorry if that makes you feel uncomfortable, but don't shoot the messenger.

Stefan Molyneux

Dienos citata: The Highwayman vs The State

The highwayman takes solely upon himself the responsibility, danger, and crime of his own act. He does not pretend that he has any rightful claim to your money, or that he intends to use it for your own benefit. He does not pretend to be anything but a robber. He has not acquired impudence enough to profess to be merely a “protector,” and that he takes men’s money against their will, merely to enable him to “protect” those infatuated travellers, who feel perfectly able to protect themselves, or do not appreciate his peculiar system of protection. He is too sensible a man to make such professions as these. Furthermore, having taken your money, he leaves you, as you wish him to do. He does not persist in following you on the road, against your will; assuming to be your rightful “sovereign,” on account of the “protection” he affords you. He does not keep “protecting” you, by commanding you to bow down and serve him; by requiring you to do this, and forbidding you to do that; by robbing you of more money as often as he finds it for his interest or pleasure to do so; and by branding you as a rebel, a traitor, and an enemy to your country, and shooting you down without mercy, if you dispute his authority, or resist his demands. He is too much of a gentleman to be guilty of such impostures, and insults, and villainies as these. In short, he does not, in addition to robbing you, attempt to make you either his dupe or his slave. The proceedings of those robbers and murderers, who call themselves “the government,” are directly the opposite of these of the single highwayman.

Lysander Spooner: No Treason No. 6: The Constitution of No Authority (1870)

Komentarų cenzūra

Prieš kelias dienas sulaukiau poros komentarų, kurių nepublikavau. Panašių nepublikuotų komentarų yra pasitaikę ir anksčiau, todėl norėčiau vienoje vietoje atsakyti į juos visus bei į analogiškus komentarus, kurių pasitaikys ir ateityje.

Vladas paliko komentarą jūsų pranešime "Vaikai ir universali etika":

Sveiki,

tiek straipsnis, tiek ir Irinos komentaras, aiškiai rodo kai kurių tėvų mentaliteto ribas.

"Malonus" pašnekovas visada pradeda pokalbį nuo ad hominem, ar ne?

Nemanau, jog labai sudėtinga vaikui paaiškinti kad norint važiuoti mikroautobusu reikia ne tik paties mikro, kuro ir vairuotojo darbo, bet ir kelio, kurio nutiesimui ir priežiūrai renkami mokesčiai.

Valdžia reikalauja daryti pajamų apskaitą tam, kad galėtų surinkti pridėtinės vertės ir pelno, ne kelių, mokesčius.

Lygiai taip pat negi sunku paaiškinti, jog leistinas greitis nustatomas pagal konkrečią eismo situaciją: kelio tipą, eismo intensyvumą, matomumą, aplink esančius objektus (darželiai, mokyklos, etc.). Ir kad greičio viršijimas stipriai padidina avarinių situacijų tikimybę, o radaras stovi tam, kad nevestų vairuotojų ir policininkų į kyšininkavimo pagundas.

Be abejo esant didesniam greičiui tikimybė įvykti avarijai yra didesnė nei esant mažesniam. Ir tai neturi nieko bendra su klausimu kodėl vieni žmonės gali statyti greičio matuoklius ir rinkti pinigus iš jų manymu važiuojančių per greitai, o kiti - ne.

Jei tėvai nesugeba išmastyti ir vaikams papasakoti tokių elementarių tiesų, tai vėliau nėra ko stebėtis, kad vaikučiai pradeda "rinkti mokesčius" iš žemesnių klasių moksleivių, paskui iš turgaus prekeivių ir pavogtų automobilių savininkų. Arba dar neapsiplunksnavę "kelių gaideliai" daužo į šipulius tėvų nupirktus bimbalus, savo ir kitų, nieko dėtų žmonių, gyvenimus.

Sufantazuoti atsakymą arba kaip papūgai pakartoti girdėtą iš jį sufantazavusių ir jį pateikti vaikui kaip tiesą, o jei jis klausinėja toliau - užčiaupti jį pasyvia ar / ir aktyvia agresija, išties labai paprasta. Ypač jei su tavimi tėvai ir mokytojai taip ir elgėsi. Kur kas sunkiau yra sužinoti kaip yra iš tikrųjų, o jei to padaryti neišeina, pasakyti tiesą - kad atsakymo nežinai. Tam reikia labai daug drąsos. Drąsos, kad pažiūrėti į tą skausmą, kurį būdamas vaikas tokiose situacijose buvai priverstas patirti.

Būtent melavimas vaikams, kaip ir kitoks psichologinis ir fizinis smurtas prieš juos, yra pagrindinė pasaulyje vykstančių masinių neteisybių priežastis - nes tokioje aplinkoje užaugę vaikai nežino kas yra gerai, o kas blogai. Arba mano, kad nėra objektyvių "blogai" ir "gerai" - kad moralė yra subjektyvi ir ji sugalvota tik tam, kad gudrūs ir stiprūs galėtų manipuliuoti silpnais ir ne tokiais gudriais (tėvai - vaikais, valdžia - piliečiais, šventikai - tikinčiais, etc.). Arba apskritai bet kokia kaina stengiasi jokiais bent kiek svarbesniais klausimais nemanyti nieko bėgdami į tuščias priklausomybes nuo legalių ir nelegalių narkotikų, darbo, destruktyvių santykių, perfekcionizmo, serialų, "įžymybių", sporto ir t.t. Ir, aišku, kiekvienai progai pasitaikius užsipuldinėja sakančius tiesą (ar bent jau ieškančius jos), nes pradėję mąstyti jie būtų priversti pamatyti ką žmonės, kurie deklaruoja norintys jiems gero, yra jiems padarę ir daro kiekvieną dieną.

Melavimas klausiantiems ir užsipuldinėjimas mąstančių (gi vaikai tokie ir yra!) yra kaina, kurią neišvengiamai reikia sumokėti už tai, kad galėtum ir toliau nematyti analogiško elgesio, kurį pats esi patyręs iš žmonių, su kuriais būdamas vaikas buvai privestas bendrauti. Ir, garantuotai, patiri iš žmonių, su kuriais bendrauti esi pasirinkęs šiandien. Vienoks ar kitoks susidorojimas su žmonėmis, besielgiančiais su tavimi teisingai (gerai), visada yra ta kaina, kurią reikia sumokėti už tai, kad išsaugotum santykius (tiksliau santykių iliuziją) su žmonėmis, besielgiančiais(-usiais) su tavimi neteisingai (blogai).

Vladas paliko komentarą jūsų pranešime "Vaikai ir universali etika":

Mielas Giedriau, jaunasis kovotojau už laisvę ir tiesos ieškotojau, kodėl komentarams savo bloge įvedinėji cenzūrą. Ir kur pradingo prieš keletą dienų šiam straipsniui rašytas mano komentaras? Vis dar laukia patvirtinimo? Ar netvirtini tol kol nesugalvoji ką atsakyti į tau nepritariančią nuomonę?
Liūdna, bet atrodo labai keistai supranti žodžio laisvę:))
Jei nedrįsti diskutuoti atvirai, tai atsakyk meilu vladas@******.lt ar bent gražink mano komentarą, nes man gaila savo kūrybos.

Aš cenzūrą įvedinėju ne tik savo blog'e - tą stengiuosi daryti kasdien visose savo gyvenimo srityse. Cenzūruoju destruktyviai, agresyviai bei iracionaliai besielgiančius žmones, t.y. su taip besielgiančiais nebendrauju. Ir visiems, kuriems asmeninė laisvė rūpi bent maža dalimi tiek kiek politinė ir ekonominė, rekomenduoju daryti tą patį. Su kuo bendrauti kasdieniame gyvenime, skirtingai nuo valdžios ir jos sprendimų, suaugę žmonės gali rinktis. Būtent nuo tokių pasirinkimų asmeninė laisvė ir laimė labiausiai ir priklauso.

Kaip išsivaduoti nuo smurto prieš save

Su tais, kurie (dar) neskaito http://filosofija.outsider.lt, noriu pasidalinti puikia Stefan Molyneux kalba su Outsider įdėtais lietuviškais titrais bei jo įžanginiu įrašu apie tai (ačiū labai už puikų darbą!):

Jau seniai pastebėjau, kad labai daug žmonių prieš save smurtauja. (Vienaip ar kitaip tai darome praktiškai visi.) Tai gali būti arba fizinis, arba psichologinis-emocinis smurtas, arba ir toks, ir toks. Smurtaujama arba atvirai, smarkiai; arba subtiliai, nežymiai; arba ir taip, ir taip.

Fizinio smurto prieš save pavyzdžiai:

• cigarečių, alkoholio, amfetamino ir kitokių narkotinių medžiagų vartojimas;
• dažnas nuskausminamųjų, migdomųjų ar panašių medikamentų vartojimas;
• persivalgymas, neprivalgymas, nesveika mityba ar nesirūpinimas savo sveikata;
• darboholizmas;
• pjaustymasis, savęs mušimas, odos ar spuogų draskymas, plaukų pešiojimasis, nagų kramtymas;
• užsiėmimas agresyvia ir žalojančia veikla, pvz., regbiu, boksu ir panašiu kontaktiniu sportu;
• ir taip toliau...

Psichologinio smurto prieš pavyzdžiai:

• savigrauža: "kodėl aš niekaip nepabaigiu tos užduoties, juk seniai galėjau...";
• pyktis ant savęs: "blemba, kodėl aš niekaip nepabaigiu tos užduoties, juk seniai galėjau!", "ir kodėl aš taikstausi su tokiu jo elgesiu?!"
• savęs žeminimas: "koks aš nevykėlis", "mano nuomonė nieko verta", "aš toks tinginys", "esu niekam tikusi";
• nusivertinimas: "aš nevertas turėti gražių namų", "kiti gali pasiekti finansinę laisvę, turėti sveikus tarpusavio santykius, sveiką ir gražų kūną, bet tai ne man - man juk neįmanoma to pasiekti...";
• ilgalaikių tikslų neturėjimas, pasyvumas, paralyžius;
• nesirūpinimas savo psichologine sveikata, savišvieta ir savianalize;
• aukojimasis dėl kitų - t. y. savo interesų ir poreikių ignoravimas, užgožimas ar neišsakymas, nes "svarbu, kad kitam būtų gerai";
• perdėtas rūpinimasis kitais;
• konformizmas;
• bendravimas su žalingais, agresyviais ar tiesiog nuobodžiais žmonėmis;
• tų pačių žalingų situacijų ar veiksmų periodiškas kartojimas;
• ir taip toliau...

Matyti, kad pavyzdžiai neretai gali būti tarpusavyje susiję.

Esminės emocijos, jaučiamos, skatinančios prieš save smurtauti - baimė, gėda, kaltė, pyktis, o nediferencijuojant - tiesiog nerimas. Taigi, smurtas prieš save padeda kuriam laikui nusiraminti.

Bet visi giliai viduje suprantame, kad toks elgesys nėra sveikas ir yra kaip priklausomybė, kuria siekiama nors trumpam atsikratyti kylančio nerimo... Žmonių paklausus, ar nori būti laimingi, atsakymas būna teigiamas. Ir retas kas, rimtai paklausus, nuoširdžiai pasakys, kad, pavyzdžiui, rūkyti ar nusivertinti, ar net kramtyti nagus arba perdėtai rūpintis kitais yra iš tikrųjų pozityvus ir sveikas elgesys.

Tad kodėl vis tiek taip elgiamės? Kodėl prieš save smurtaujame? Kur yra smurto prieš save šaknys? Ir ką daryti? Kaip nustoti prieš save smurtauti?

Vienoje mano mėgstamiausių ir labiausiai įkvepiančių savo kalbų Stefan'as bando į visus šiuos klausimus atsakyti (mano vertinimu, labai sėkmingai). Kadangi tą video jau buvau kažkada įdėjęs, tai čia iš naujo nebekelsiu. Bet... Per pastarąsias kelias dienas sėkmingai jį išverčiau į lietuviško teksto formatą ir šiaip ne taip padariau titrus. Tad šiandien arba rytoj įdėsiu tą video su lietuviškais titrais.

Kaip išsivaduoti nuo smurto prieš save (LT titrai) by TheOneFromTheOutside