penktadienis, gegužės 16, 2014

Sveiki įstoję į civilizuotų žmonių bendruomenę! Tikiuosi...

2 comments
Mano komentaras feisbuke:
Mano supratimu kalbant apie tarpasmeninius santykius pagrindinis ir pirmas klausimas yra toks - kada tu asmeniškai nužudytum žmogų arba pasamdytum ką nors tam darbui atlikti? Mano supratimu pagrįstas atsakymas yra vienas - tik ginantis arba ginant kitą žmogų nuo reikšmingų nuosavybės teisių (tame tarpe ir į nuosavybės teisių į savo kūną) pažeidimų. Kaip ir Andrius rašė, tai, kad retais atvejais sunku vienareikšmiškai įvertinti ar konkrečiu atveju grėsmė yra reali ar ne ir ar pažeidimas reikšmingas, nesuteikia pagrindo teisinti ar kitaip palaikyti agresorius tais atvejais, kai grėsmė ir reikšmingumas yra neginčijami.
Kai tuo tarpu steitistai pasiruošę asmeniškai nužudyti arba palaikyti žudikus visais atvejais, net ir visiškai trivialiais, kai kas nors tiesiog elgiasi taip, kaip steitistams subjektyviai nepatinka. Pvz. atsisako mokėti duoklę reketininkams (taip vadinamus mokesčius); vartoja pasivadinusiems "valdžia" nepatinkančias substancijas; pardavinėja bandeles praeiviams be taip vadinamos "higienos tarnybos" palaiminimo; užsikabina ant savo namo su "oficialiomis tarnybomis" nesuderintą iškabą; neverčia eiti vaiko į taip vadinamą "mokyklą" (pagal faktą sušvelninto režimo kalėjimą su priverstiniu indoktrinacijos klausymu ir atkartojimu); rašo savo leidžiamame laikraštyje žodžius, nepatinkančius taip vadinamai "lietuvių kalbos komisijai" ir taip toliau. Visais šitais atvejais ir nesuskaičiuojamu kiekiu kitų atvejų iš nepaklūstančių pirmiausia reikalaus pinigų ("bauda") ir nutraukti "neteisėtą veiklą". Jei reikalavimas bus ignoruojamas, bandys pagauti, atimti daugiau pinigų ir įmesti į narvą ("kalėjimą"), o jei žmogus nuo atėjusių agresorių ginsis, jis bus nužudytas. Ir visais šitais atvejais nėra klausimo "kas yra smurtas?" - tai yra grasinimas nužudyti su grasinimo įvykdymu nepaklusus. 
Klausimas yra ar tu asmeniškai aukščiau išvardintais atvejais (net jei jie tau dėl kokių nors priežasčių ir nepatinka) žudytum ar palaikytum žudikus? Jei taip, nėra ką toliau kalbėti, nes nesutikus su tavo nuomone iškils pavojus mano gyvybei. Jei ne - sveikinu įstojus į civilizuotų žmonių bendruomenę :)


penktadienis, lapkričio 16, 2012

Vaikų mokymas ir "švietimo sistema"

2 comments
Mano supratimu yra 2 pagrindinės problemos dabartinėje taip vadinamoje "švietimo sistemoje", apie kurias praktiškai niekas nekalba:
  1. Vaikai neturi pasirinkimo kada, ką, kur ir kaip mokytis.
  2. Tų vaikų tėvai ir visi kiti žmonės, gyvenantys taip vadinamos Lietuvos teritorijoje, neturi pasirinkimo finansuoti dabartinę "švietimo sistemą" ar ne.
Praktiškai visos likusios problemos, apie kurias visi kalba, kyla iš šitų dviejų.

Nedidelis skirtumas ar mokyklos yra nuobodūs kalėjimai, ar kalėjimai su disneyland'ais viduje - net ir disneyland'ų atveju, jei vaikai būtų kiekvieną dieną 12 metų verčiami būti ten nurodytomis valandomis ir nurodyta tvarka pagal skambučius suptis ant nurodytų karuselių, vaikams nebūtų nei džiaugsmo, nei naudos, tik žala. Todėl ignoruojant vaikų pasirinkimo nebuvimo problemą kalbėti apie tai kaip pagerinti mokyklas yra beprasmiška.

Apie efektyvumo problemas, kurios neišvengiamos sistemose, finansuojamose prievarta, jau esu rašęs. Tačiau svarbiausiais argumentas, kodėl tokių sistemų būtina atsisakyti, yra ne praktinis, o moralinis - kadangi vieni žmonės nėra kitų žmonių nuosavybė, versti juos ką nors daryti prieš jų valią yra tolygu vergovei ir yra amoralu.

Darbuotojai, darbdaviai ir kitokie eufemizmai

0 comments
Prisiminiau ką kažkada rašiau vienoje Facebook'o diskusijoje apie darbuotojus ir darbdavius:
"...in the market there are only two categories of participants - buyers and sellers of goods and services. "Worker" is an anachronism from the times of serfdom, which is arbitrarily used to psychologically repress general population and reduce competition for the big businesses. And, of course, it's an excuse to tax a general population of "workers" at a higher rate than so called "businesses".

If so called "worker" saw himself as a seller of his services, and his so called "employer" as his client, he would soon realize, that it is not (always) wise to have only one client and that it is not so hard to expand his business."
Iš tiesų yra dar ir trečia kategorija - parazitai ir teroristai, kurie grasindami susidorojimu apriboja likusių žmonių teisę disponuoti jiems priklausančiu turtu (tame tarpe ir savo kūnu) arba / ir visiškai tą turtą ar dalį jo atima.

Labiausiai patyrę ir sofistikuoti šios kategorijos atstovai prisigalvoja iš pirmo žvilgsnio kilnių ir įtikinamų savo amoralaus elgesio pateisinimų, pavadina savo veiklą ir savo sėbrų grupuotes gražiais žodžiais ("vaikų teisių gynėjai", "švietimo ministerija", "higienos tarnyba", "seimas", "prezidentas", "mokesčių inspekcija" ir t.t.) ir užsiima plėšimu ir terorizmu su reikšmingos dalies savo aukų palaikymu.

ketvirtadienis, rugsėjo 13, 2012

Steitizmas = teizmas

0 comments
Steitizmas yra vienas iš teizmo porūšių, kurio pagrindinis teiginys yra tai, kad vienintelis būdas užtikrinti teikimą tam tikrų paslaugų, būtinų bent pakenčiamam žmonijos egzistavimui, yra suteikti mažai daliai žmonių teisėtą privilegiją reketuoti ir terorizuoti visus likusius žmones.

Anarchizmas šį teiginį ir bandymus jį pagrįsti iracionaliais argumentais (argument from antiquity, argument from apocalypse, argument from ignorance, argument from popularity ir daugeliu kitų) atmeta kaip nepagrįstus lygiai taip pat, kaip ateizmas atmeta kaip nepagrįstus kitų pakraipų teistų teiginius apie dievus ir bandymą juos pagrįsti iracionaliais argumentais.

Taigi anarchizmas yra vienas iš ateizmo porūšių, atmetantis vienos sektos pozityvų iracionalų teiginį.

Tai buvo mano žodis Facebook grupėje Lietuvos ateistai. Amen :)

antradienis, kovo 27, 2012

Akcija - benzinas už litą

0 comments
Feisbuke kažkas įdėjo nuorodą į straipsnį apie "pilietinę akciją":

Prieš kelerius metus vykusios akcijos „Degalai už 1 Lt“ atsinaujina tokiu pačiu principu, tačiau su kitais organizatoriais. Ateinantį pirmadienį, balandžio 2 dieną, Lietuvoje prie įvairių degalinių vėl bus organizuojama akcija, kurios dalyviai pilsis benzino ar dyzelino į savo automobilių bakus už vieną litą.
Būtų faina, jei degalinės nustatytų minimalų parduodamo kuro kiekį, nereiktų niekuo dėtiems degalinių klientams stovėti eilėse šalia tokių "aktyvistų".

Šiaip noras sumažinti kuro kainas yra aišku geras, visa bėda, kad, kaip dažniausiai tokiais atvejais ir būna, energija nukreipta prieš niekuo dėtus žmones ir organizacijas. Degalinių marža (ne pelnas!) yra ~5-10% ribose, ir degalinės yra savanorišku pagrindu veikiančios organizacijos, t.y. jei nepatinka, gali iš jų nepirkti nieko ar pasidaryti savo degalinę.

Kai tuo tarpu mokesčiai valdžiai nuo litro benzino yra 1,5Lt akcizas + PVM nuo visos sumos, kas sumoje yra apie 50% visos benzino kainos. Bet kas svarbiausia, atsisakyti valdžios "paslaugų" gali tik tokiom pačiom sąlygom, kaip kad ir "Vilniaus brigados" ar panašių organizacijų.

Tą suprantant gaišinti degalinių darbuotojų ir jų klientų laiką yra, švelniai tariant, nei šis nei tas.

šeštadienis, sausio 28, 2012

Kas yra valdžia - suprantamai

1 comments
Apie valdžią esu rašęs ne kartą, tačiau iš kai kurių susilaukiamų komentarų (kurių dalies net nepublikuoju) atrodo, kad daliai skaitytojų mano rašymo stilius yra visiškai nesuprantamas. Tikiuosi tai daliai publikos pažiūrėjus šį filmuką bus aiškiau :)

penktadienis, sausio 27, 2012

Tavo skola

2 comments
Šiandien Verslo žinios rašo:
"Tavo skola užsieniui padidėjo 1000 litų"
 (Kadangi šis užrašas matosi tik tituliniame puslapyje, įdedu screenshot'ą)


Būtų juokinga, jei dauguma žmonių tuo netikėtų.

Jei pažiūrėti kas yra valdžia vertinant tai, ką "valdžia" pasivadinę žmonės daro, o ne ką apie save kalba, šie žmonės savo veiksmais niekuo nesiskiria nuo bet kokios mafijos.

Šiaip tai yra dar blogiau - valdžia yra pati sėkmingiausia, didžiausia, žiauriausia ir įkyriausia mafija, ne tik, kad šiandien atimanti iš mūsų visų apie pusę to, ką mes uždirbame (iš uždirbančių daug pavyksta atimti procentaliai mažiau, kadangi uždirbantys daugiau turi už ką bent kažkiek apsiginti ar mafijozus papirkti, o uždirbantys mažai dažnai atiduoda gerokai daugiau nei pusę to, ką užsidirbo), bet dar ir reguliuojanti beveik visas gyvenimo sritis.

Argi ne genialu pasitelkiant propagandą ir pradedant nuo mažų dienų įtikinti reketuojamus žmones, kad pinigus, kuriuos pasiskolino mafijozai, iš tiesų turi moralinę pareigą grąžinti jų aukos?

pirmadienis, sausio 02, 2012

Laisvė

1 comments
Visi mes turime begalę psichologinių barjerų, ribojančių mūsų laisvę ir pasirinkimus. Juos Stefan Molyneux knygoje "Apie tiesą" labai vaizdžiai apibūdino metafora, kurią pavadino "atviras narvas" (lietuviško vertimo 59 psl.).

Trumpai tariant turime įvairių baimių, kurios neleidžia mums gyventi taip, kaip mums patinka. Dauguma žmonių sąmoningai net nesuvokia, kad tas baimes turi - jie tiesiog gyvena nedideliuose psichologiniuose narvuose ir pasąmoningai vengia prisiartinti prie jų ribų, to net nesuvokdami.

Kažkada, kai buvome vaikai, narvai buvo labai realūs - už išėjimą už jų ribų mus bausdavo, tyčiodavosi, palikdavo vienus, smerkdavo ir pan. Ir, kadangi buvome bejėgiai ir priklausomi, to niekaip negalėjome išvengti. Taip susiformavo pasąmoningas įprotis net neprisiartinti prie tų narvų sienų.

Tačiau kai tapome suaugę, realių grėsmių, t.y. narvo sienų, nebeliko. Liko tik įprotis gyventi narvo dydžio erdvėje.

Suvokti savo psichologinių narvų ribas yra pusė kelio iki laisvės. Tačiau, vien tik suvokus, baimė ir kitokios neigiamos emocijos bandant peržengti narvų ribas niekur nedings.

Ir turbūt niekada tos emocijos nedings tiesiog sėdint prie narvo sienos ir bandant analizuoti praeitį, dabartį, modeliuojant ateitį ir pan. Tai gali šiek tiek padėti. Kartais gali ir pakenkti - kuo daugiau delsi, tuo baisiau žengti.

Kaip ten bebūtų, norint tapti laisvu, anksčiau ar vėliau reikia rasti drąsos priimti sprendimą fiziškai peržengti nebeegzistuojančio narvo ribas.

Man asmeniškai lengviau žengti žingsnį kuo greičiau, iškart kai tik sąmoningai atrandu savyje naują narvą. Vieną kartą peržengus nematomą ribą baimė niekur nedingsta, tačiau ji stipriai sumažėja. Kuo daugiau kartų išeini iš narvo ribų, tuo baimė tampa mažesnė, kol sumažėja iki vos pastebimos ar visai išnyksta.

Kuo daugiau ribų esi peržengęs, tuo lengviau būna susidoroti su naujai atrastomis. Susiformuoja įprotis nebebijoti baimių. Ne šiaip disocijuotis ir jas ignoruoti - priešingai, žiūrėti joms į akis ir jas įveikti. Nebeleisti baimei kontroliuoti tavo gyvenimo. Ir atimti iš tavęs laisvės.

trečiadienis, lapkričio 30, 2011

A Stupid Idea

2 comments
Kažkada rašiau apie tai, kas yra valdžia. Galite pažiūrėti ką apie tai mano Larken Rose.

pirmadienis, lapkričio 21, 2011

Daniel Mackler - "Kūdikio manifestas"

1 comments
KŪDIKIO MANIFESTAS

Išversta į suaugusiųjų kalbą iš žvilgsnio į kūdikio akis...

Man reikia tėvų, kurie mane nuoširdžiai mylėtų. Man reikia tėvų, kurie mane visiškai suprastų. Man reikia tėvų, kurie gebėtų kompetentingai suprasti mano poreikius, kurie slepiasi už mano verkimo... ir už mano kosulio... ir už mano tylėjimo.

Man reikia tėvų, kurie norėtų iš manęs mokytis tiek, kiek tik gali išmokti. Man reikia tėvų, kurie pripažintų, kad suteikę man gyvybę jie privalo paskirti man savo gyvenimą, savo kūną ir sielą*. Man reikia tėvų, kurie suprastų, kad visa jų egzistencija skirta tam, kad padėtų man augti, padėtų man subręsti ir padėtų man progresuoti.

Man reikia tėvų, kurie mano sukūrimui būtų pradėję ruoštis prieš metų metus – prieš metų metus iki susitinkant spermai ir kiaušinėliui, kurie mane sukūrė. Man reikia tėvų, kurie savo gyvenimą paskyrė savo protui, kūnui ir sielai tobulinti. Man reikia tėvų, kurie būtų įžengę į savo giliausias bei tamsiausias gelmes ir išsigydę skausmingiausias praeities traumas. Man reikia tėvų, kurie nebebūtų nusėti žaizdomis, sukeltomis jų pačių tėvų. Man reikia tėvų, kurie būtų tapę visiškai nušvitusiais* ir pasąmonėje nebekauptų savo užslėptų sužalotų asmenybės dalių.

Man reikia tėvų, kurie nebenorėtų, kad jų tėvai juos išgelbėtų, ir slapčia nesitikėtų, jog aš, jų palikuonis, perimsiu estafetę ten, kur sustojo jų tėvai. Man reikia tėvų, kurie vietoj to visą savo esybę paskirtų mano tobulėjimui.

Man reikia tėvų, kurie manęs susilaukė tam, kad man duotų, o ne kad iš manęs imtų. Man reikia tėvų, kurie susilaukė vaikų tik dėl vienos priežasties – trokšdami pasauliui kažką grąžinti. Man reikia tokių tėvų, kurie visiškai suprastų, kaip iš tikrųjų savanaudiška turėti vaikų. Man reikia tokių tėvų, kurie idealiu atveju niekada vaikų neturėtų...

Man reikia tėvų, kurie man nemeluotų – ir sau patiems. Man reikia tėvų, kurie būtų su manimi atviri. Man reikia tėvų, kurie būtų vienas su kitu atviri ir neturėtų man jokių paslėptų planų. Man reikia tėvų, kurie manimi nesinaudotų savo santykiuose su kitais, ypač savo tarpusavio santykiuose.

Man reikia tėvų, kurie man leistų būti savimi – ir nesigirtų manimi kitiems. Man reikia tėvų, kurie nežiūrėtų į mane kaip į savo pačių tęsinį ir nesakytų „ačiū“, kai kas nors pagiria mano grožį. Man reikia tėvų, kurie vietoj to sakytų: „taip, tu teisus“ ir slapčiomis nesididžiuotų savimi dėl mano nuostabaus tikrojo „aš“.

Man reikia tėvų, kurie negyventų bijodami mirties. Man reikia tėvų, kurie gyventų dabartimi, nes būtų į savo asmenybę integravę tiesą apie savo praeitį.

Man reikia tėvų, kurie būtų jaunatviški siela bei sveiki kūnu ir kurie nepaliktų manęs mirti, kol dar nebūčiau pasiruošęs tvirtai stovėti ant kojų kaip suaugęs ir nepriklausomas žmogus.

Man reikia tėvų, kurie mane augintų saugioje, komfortabilioje ir visapusiškai turtingoje aplinkoje – ne pilietinio karo sūkuryje ar bado nusiaubtame krašte, ar tyliame kambaryje su televizoriumi.

Man reikia tėvų, kurie, nepriklausomai nuo to, ar esu berniukas, ar mergaitė, nedrįstų apipjaustyti mano lytinių organų. Man reikia tėvų, kurie darytų viską, kad būčiau sveikas. Man reikia tėvų, kurie nevartotų nei alkoholio, nei narkotikų, nei nereikalingų vaistų. Man reikia tėvų, kurie būtų blaivūs visais savo būties aspektais. Man reikia tėvų, kurie niekada manęs nežalotų fiziškai – dėl jokios priežasties.

Man reikia tėvų, kurie mylėtų vaikus ir gebėtų lengvai juos suprasti – ir vietoj to neverstų manęs suprasti jų. Man reikia tėvų, kurie leistų man augti savo tempu ir leistų man būti vaiku, kai man reikia būti vaiku. Man reikia tėvų, kurie nesitiki, kad aš prisiimsiu atsakomybę kaip suaugęs žmogus, kai dar toks nesu.

Man reikia tėvų, kurie žavėtųsi mano egzistencija, ją brangintų ir suvoktų, kad aš esu nevaržomos sielos įkūnijimas. Man reikia tėvų, kurie juoktųsi, nes jaučia gyvenimo džiaugsmą. Man reikia tėvų, kurie moka nuoširdžiai džiaugtis ir nori, kad ir iš būčiau to džiaugsmo dalimi.

Man reikia tėvų, kurie būtų susidoroję su savo priklausomybėmis. Man reikia tėvų, kurie nevengtų tiesos būdami priklausomi nuo manęs. Man reikia tėvų, kurie neperkeltų man savo užblokuotos praeities, bet matytų mane būtent tokį, koks esu iš tikrųjų. Man reikia tėvų, kurie nesitikėtų, kad juos mylėsiu. Man reikia tėvų, kurie žinotų skirtumą tarp meilės ir poreikio. Man reikia tėvų, kurie būtų savęs puoselėjimo ekspertai ir dėl to mokėtų puoselėti mane.

Man reikia tėvų, kurie emociškai būtų visiškai suaugę – ir man reikia dviejų tokių tėvų. Ir man reikia, kad tie du tėvai mylėtų vienas kitą. Man reikia, kad tie du tėvai būtų visiškai pasišventę mano augimo sergėtojų vaidmeniui. Man reikia dviejų tėvų, kurie abu norėtų dėl mano gerovės padaryti viską, ką įmanoma. Man reikia dviejų tėvų, kurie abu būtų pasiruošę dėl manęs mirti.

Man reikia tėvų, kurie, man palaipsniui augant, galėtų mane palaipsniui paleisti. Man reikia tėvų, kurie galėtų sekti mano pavyzdžiu ir įsiklausyti į mano norus bei pastabas. Man reikia tėvų, kuriems neprasidėtų abstinencijos sindromas, jei aš jų nemylėsiu.

Man reikia tėvų, kurie man leistų pykti, kai jie klysta ar nederamai su manimi elgiasi – ir man reikia tėvų, kurie keičia savo elgesį, kad tų klaidų daugiau nebekartotų. Man reikia tėvų, kurie manęs nebaustų už mano nuoširdžią ir sveiką reakciją, o vis tiek mane mylėtų.

Man reikia tėvų, kurie suprastų, kas yra sveikas seksualumas. Man reikia tėvų, kurie jokiu būdu nesinaudotų manimi, kad patenkintų savo neįsisąmonintus seksualinius ar meilės poreikius. Man reikia tėvų, kurie kaip tik įmanoma geriau apsaugotų mane nuo šiame pasaulyje esančios siaubingos bjaurasties. Man reikia tėvų, kurie galėtų paaukoti visą savo asmeninį komfortą, kad sukurtų mane puoselėjančią aplinką.

Man reikia tėvų, kurie vėliau neprisiimtų sau jokių nuopelnų.

Man reikia tėvų, kurie man būtų pavyzdžiu.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Mackler'io esė, knyga, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Dvasia, siela (angl. – soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus emocinis pasaulis.

Nušvitimas (angl. – enlightenment) – būsena, kai žmogaus sąmonė visiškai susijungusi su jo emociniu tiesos branduoliu (tikrosiomis emocijomis).

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.
 Labai ačiū Outsider už vertimą!