Visuotinis atšilimas - fraud'as?

Prieš kelias dienas rašiau apie visuotinio atšilimo panikierių kritiką. Pasirodo kritikos yra kur kas rimtesnės. 31'478 mokslininkų, iš kurių 9029 turi daktaro laipsnį, pasirašė peticiją, kurioje teigia, jog nėra jokių įrodymų, kad žmogaus veiklos generuojamos šiltnamio efektą neva sukeliančios dujos sukėlė, sukelia ar ateityje sukels atmosferos atšilimą, kurio padariniai bus katastrofiški. Priešingai, yra pakankamai įrodymų, kad anglies dvideginio kiekio atmosferoje padidėjimas yra naudingas augalų ir gyvūnų aplinkai.

Negana to, šie mokslininkai planuoja paduoti į teismą (o gal jau ir padavė) Al Gore dėl duomenų klastojimo ir sąmoningo visuomenės klaidinimo siekiant politinės įtakos:

Kiek iš tikrųjų išleidžia valdžia?

Šiandien Verslo žiniose paskaičiau straipsnelį apie kitų metų biudžeto surinkimo ir išleidimo planus. Užkliuvo paskutinė pastraipa:

Planuojama, kad valstybės biudžeto pajamos be ES sudarys 13,15 mlrd. Lt, arba 1, 245,3 mlrd. Lt mažiau nei 2009 m. 2010 m. biudžeto išlaidos be ES paramos bus 18,3 mlrd. Lt, tai yra 891 mln. Lt mažiau nei 2009 m. ES paramos numatyta 7,9 mlrd. Lt, arba 1,5 mlrd. Lt daugiau negu 2009 m.

Kodėl reiktų ES paramą įtraukti skaičiuojant išlaidas? Gi tai yra pajamos, o kaip ir kur jos išleidžiamos, yra atskiras klausimas.

Galima būtų pagalvoti, kad tai yra atsitiktinė klaida, tačiau pažiūrėjus kas gaunasi surašius skaičius teisingai, peršasi išvada, kad taip parašyta yra sąmoningai, norint situaciją parodyti gražesnę nei yra iš tikrųjų.

Biudžeto pajamos be ES paramos, t.y. tiek, kiek yra surenkama mokesčiais, yra 13,15 mlrd. Lt.
Biudžeto išlaidos yra 26,2 mlrd. Lt, t.y. 13,05 mlrd. Lt, arba beveik 50%, daugiau nei kad yra surenkama mokesčiais.

Tas reiškia, kad pasibaigus ES paramai (o taip anksčiau ar vėliau atsitiks), visi biudžetininkai turėtų sumažinti išlaidas perpus. Galima fantazuoti, kad iki to laiko Lietuvos ekonomika paaugs tiek, kad surinktų mokesčių pakaks finansuoti visas išlaidas, tačiau kad taip atsitiktų, artimiausiais metais, o gal net dešimtmečiais, biudžeto išlaidos turėtų bent jau nedidėti. Kad taip ir bus, mano manymu tikimybė artima 0. Tačiau kokios alternatyvos?

Visuotinis atšilimas

Labai sunku vienareikšmiškai atsakyti kokios priežastys labiausiai sąlygoja žemės atmosferos temperatūros pokyčius ir ar žmogaus veikla yra viena iš jų, ar bent jau padaryti išvadą, kad žmogaus veiklos poveikis yra reikšmingas. Kadangi kova su visuotiniu atšilimu yra didžiulis pajamų šaltinis įvairioms politinėms grupuotėms bei tų grupuočių remiamoms organizacijoms, labai nestebina populiarioje spaudoje pateikiamų išvadų tendencingumas.

Pen & Teller šaiposi iš panikuojančių dėl visuotinio atšilimo primindami, kad ne taip ir seniai buvo madinga panikuoti dėl visuotinio atšalimo. Prof. David D. Friedman savo bloge yra ne kartą rašęs apie faktines klaidas, kurias valdžios išlaikomi "mokslininkai" (sąmoningai) palieka savo išvadose.

O štai vienas fizikos profesorius Howard Hayden nusprendė parašyti laišką, adresuotą EPA (už nuorodą į jį dėkui Stephan Kinsell'ai), kuriame (nepagrįstai) keliančius paniką dėl pasaulio pabaigos artėjimo jis kritikuoja ne ypač švelniai, tačiau atrodo, kad irgi teisingai. Pagrindines to laiško mintis pabandysiu sudėti čia.

1. Mainstreem'as aiškina, kad ryšys tarp CO2 ir klimato pokyčių visiems mokslininkams neva yra aiškus. Hayden'as pastebi, kad sakyti, jog viskas aišku galima būtų tik tuo atveju, jei būtų padarytas vienas modelis, kuris neprieštarautų empiriniams stebėjimams. Šiandien yra pridaryta daugiau nei 20 modelių, iš kurių nei vienas nenumatė pastaraisiais metais vykstančio klimato atšalimo.
2. Anot mainstreem'o, CO2 kiekis tuoj bus toks didelis, kad klimatas pasieks lūžio tašką (tipping point), po kurio kelio atgal nebebus. Tačiau žemės istorijoje buvo laikotarpių, kai CO2 buvo keliasdešimt kartų didesnis nei kad yra šiandien ir jokios pasaulio pabaigos nebuvo. Apskritai šiuo metu CO2 koncentracija yra mažiausia per paskutinius 300 milijonų metų.
3. Panikuojantys dėl visuotinio atšilimo teigia, kad a) CO2 padidėjimas yra sąlygotas žmogaus veiklos ir b) jis veda prie atmosferos temperatūros padidėjimo. Tačiau CO2 tiek didėjo, tiek mažėjo praeityje be jokio žmogaus įsikišimo. Dabartinė CO2 augimo banga prasidėjo ~1700 metais, gerokai anksčiau nei žmonės pradėjo išskirti į atmosferą reikšmingą CO2 kiekį. Be to atmosferai šylant, vandenynai pradeda išskirti daugiau CO2, kadangi CO2 tirpumas vandenyje mažėja vandens temperatūrai kylant. Istoriniai duomenys rodo, kad pirmiausia atšildavo klimatas ir tik vėliau atmosferoje padidėjo CO2, dėl to galima teigti, kad CO2 padidėjimo priežastis yra atšilimas, o ne atvirkščiai.
4. Nėra abejonių, kad CO2 padidėjimas sukelia kažkokį šiltnamio efektą, tačiau kodėl tai yra blogai?
• Nuo šalčio miršta kur kas daugiau žmonių nei nuo karščio. 
• CO2 yra augalų maistas, taip pat šiltesniame pasaulyje iškrenta daugiau kritulių, dėl to padidėjus CO2 Žemė tampa produktyvesnė. Jei CO2 atmosferoje būtų tik tiek kiek yra šiandien, dinozaurai greičiausiai nebūtų išgyvenę. 
• Visi kompiuteriniai modeliai atmosferai atšilus prognozuoja mažesnį temperatūrinį skirtumą skirtingose Žemės vietose, o tai reiškia mažiau stiprių uraganų.
• Ledas pradeda tirpti prie 0C. Aukščiausia kada nors užfiksuota temperatūra Pietų ašigalyje buvo -14C, žemiausia -117C, todėl nėra pagrindo manyti, kad keliais laipsniais atšilus atmosferai ledynai ištirps.
  
5. Visuotinio atšilimo šalininkai "įrodė", kad CO2 sukelia atšilimą remdamiesi ne mokslo metodu, o nelabai aišku kuo paremtais kompiuteriniais modeliais, kurie prieštarauja empiriniams duomenims. Ir jie dabar dar bando aiškinti, kad tie jų modeliai gali teisingai numatyti klimato pokyčius ateityje, ir jais remdamiesi su politikų pagalba terorizuoja visą pasaulį.

Kas sukėlė šiandieninę krizę?

Labai vaizdžiai ir trumpai apie tai papasakoja Thomas E. Woods, vienos perkamiausių knygų apie šiandien vykstančią krizę - Meltdown - autorius.

Ekonomikos stimuliavimas

Populiarioje spaudoje dažnai pasirodo straipsnių apie ekonomikos stimuliavimą. Kas tas stimuliavimas iš tikrųjų yra ir ką iš tikrųjų stimuliuoja valdžios ir centrinių bankų veiksmai?

Pirmiausia reiktų suprasti, kad realių ribotų resursų kiekvienu laiko momentu yra ribotas kiekis (dėl to jie ir vadinami ribotais resursais) ir nereguliuojamoje rinkoje tie resursai rinkos dalyvių yra paskirstyti taip, kad geriausiai tenkintų pačių rinkos dalyvių poreikius. Žmonių gerbūvis priklauso nuo anksčiau sukaupto ribotų resursų kiekio - kuo daugiau jų yra prikaupta, tuo aukštesnė visuomenės gerovė yra pasiekta.

Po ekonomikos stimuliavimo sąvoka paprastai būna pasislėpę:

1. naujų pinigų prigaminimas vienais ir kitais būdais ir tų naujų pinigų vienais ar kitais būdais atidavimas kažkuriems rinkos dalyviams (dažniausiai geriausiai susiorganizavusiems ir turintiems didžiausią politinę įtaką - pirmiausia valdžiai, paskui finansų sektoriui - bankams - ir didiesiems verslams);
2. valdžios pasiskolinimas užstatant mus visus ir tų paskolintų pinigų išdalinimas geriausiai susiorganizavusioms suinteresuotoms grupuotėms, kurių dalis paminėta pirmame punkte.

Abu šie punktai nei padidina ribotų resursų kiekį, nei pakeičia tikruosius žmonių norus, kurių vedami tie žmonės paskirsto ribotus resursus taip, kad pirmiausia būtų patenkinti svarbesni jų poreikiai ir tik paskui mažiau svarbūs. Tai ką gi jie gali pastimuliuoti?

Naujų pinigų gaminimas ir dalinimas suinteresuotoms grupėms (tuo pačiu metu dar ir sumažinant palūkanų normą) anksčiau sukauptus ribotus resursus iššvaisto bei įsuka ekonomikos ciklus. Apie anksčiau prigamintus ir pridalintus naujus pinigus labai greitai būna pamirštama, o po tokių veiksmų atsitikus neišvengiamai pridarytų klaidų korekcijai, yra vėl pradedama tomis pačiomis priemonėmis, dėl kurių ir atsitiko krizė, ekonomiką "stimuliuoti" toliau.

Valdžios skolinimasis ir pinigų dalinimas toms suinteresuotoms grupuotėms, kurioms laisva valia niekas paskolinti nesutinka (nes mano, kad yra svarbesnius žmonių poreikius tenkinančių sričių), nukreipia ribotus resursus į tas sritis, kurios tenkina mažiau svarbius žmonių poreikius, todėl labiau svarbūs lieka nepatenkinti, kitaip tariant riboti resursai iššvaistomi.

Kokia išvada? Ogi tokia, kad valdžios ekonomikos stimuliavimas stimuliuoja anksčiau sukauptų ribotų resursų iššvaistymą, taigi gerovės mažėjimą, o ne didėjimą, kaip kad stimulų šalininkai oficialiai deklaruoja. Ir tokie veiksmai yra naudingi tik tuos stimulus gaunančiai mažumai, o žalingi visiems kitiems žmonėms, kurie už tokį jų pačių skurdinimo stimuliavimą yra priverčiami sumokėti jėga.

Ekonomikos ciklai

Riboti resursai nereguliuojamoje rinkoje rinkos dalyvių yra paskirstomi taip, kad geriausiai tenkintų vartotojų poreikius, kuriuos patys vartotojai susirikiuoja į eilę nuo svarbiausių iki mažiausiai svarbių.

Dauguma reikšmingo masto ekonominių krizių (įskaitant 1839, 1929 bei dabartinę) vyko dėl to, kad per prieš tai buvusį laikotarpį pinigų kiekis buvo stipriai padidintas naujus pinigus gaunant daliai žmonių per kredito rinkas. Kadangi naujus pinigus gavo ne visi žmonės vienu metu, prekių ir paslaugų kainos kilo netolygiai - vienos prekės ir paslaugos pabrango anksčiau nei kitos, kas sukūrė tam tikrų prekių ir paslaugų paklausos padidėjimo iliuziją. Tai, kad nauji pinigai buvo padalinti per kredito rinkas ir tai, kad juos gavo ne visi žmonės vienu metu, sąlygojo prieš tai sukauptų realių ribotų resursų suvartojimą bei jų iššvaistymą - investavimą į tas sritis, kurios tenkina mažiau svarbius žmonių poreikius, ignoruojant tai, kad tuo pačiu metu patenkinti ir labiau svarbius poreikius ribotų resursų tiesiog nėra. Ir didelė dalis šių krizių visiškai be reikalo užsitęsė gerokai ilgiau nei kad reikėtų norint atstatyti iššvaistytų bei suvartotų resursų atsargas ir jų pasiskirstymo balansą pagal tikruosius žmonių poreikius dėl to, kad valdžios pačiom įvariausiom intervencionistinėm priemonėm tų korekcijų metu bandė padėti geriausiai susiorganizavusioms interesų grupėms visų kitų žmonių sąskaita.

Pabandysiu pavyzdžiu parodyti šių procesų mechaniką.

Tarkime, kad rinkos jėgos ribotus resursus yra subalansavę taip, kad jie geriausiai tenkintų žmonių poreikius pradedant svarbiausiais ir baigiant mažiau svarbiais. Tarkime, kad bankai gali skolinti pinigus juos sukurdami, tačiau paskolas išduoti gali tik nekilnojamam turtui įsigyti. Kadangi bankai paskolas išduoti galės pinigus tiesiog sukurdami, jie galės skolinti pigiau nei kad kiti rinkos dalyviai. Visi kiti žmonės galės skolintis būsto įsigijimui iš bankų pigiau, nei kad iš kitų rinkos dalyvių ar/ir kitiems poreikiams.

Tokiu atveju vyks šie procesai:

1. Būsto paklausa išaugs, dėl to išaugs ir būsto kainos - susidarys iliuzija, kad būsto žmonėms reikia labiau nei anksčiau, tačiau tuo pačiu metu nesumažės jokių kitų prekių ir paslaugų paklausa.
2. Riboti resursai (darbo jėga tame tarpe) iš kitų sričių bus nukreipti išaugusiai būsto paklausai tenkinti, šių ribotų resursų kainos taip pat padidės.
3. Kadangi kitų prekių ir paslaugų paklausa nesumažės, o būsto paklausa padidės, bus pradėta naujo būsto statyba darant prielaidą, kad realių ribotų resursų yra pakankamai, kad tą naują statybą užbaigti ir tuo pačiu metu patenkinti kitus žmonių poreikius, kuriuos tie žmonės iki pinigų kiekio padidinimo laikė svarbesniais nei būstas.
4. Būsto pardavėjams pinigus leidžiant ir jiems galiausiai pasiskirsčius po visą ekonomiką, visų kitų prekių ir paslaugų kainos taip pat paaugs, nors ir neproporcingai būsto kainų padidėjimui. Kadangi realybėje realių ribotų resursų kiekis dėl pinigų kiekio padidinimo nepasikeitė, taip pat žmonių žmonių tikrosios preferencijos irgi liko nepasikeitę (jie būsto nepradėjo norėti labiau nei kad prekių ir paslaugų, kurias jie prieš pinigų kiekio padidinimą vertino labiau nei būstą) paaiškėja, kad pradėtų būsto projektų užbaigti ir gauti už juos tiek, kiek kainavo jų statyba, nepavyks.
5. Jei niekas netrukdo grasinimais susidoroti, riboti resursai vėl greitai paskirstomi taip, kad geriausiai tenkintų tikruosius vartotojų poreikius. Būsto kainos nukrenta, kartu su jomis nukrenta ir ribotų resursų kainos (darbo jėgos tame tarpe), kurie buvo pabrangę dėl padidėjusios būsto paklausos iliuzijos, investavę į būstą dalį savo investicijų tiesiog praranda.

Realybėje pinigų kiekis didėja ne tik juos skolinant būstui, bet skolinant ir kitoms reikmėms. Taip pat centriniai bankai gali jų kiekį padidinti ir pvz. prisipirkdami turto už savo vardu išrašytus čekius, kuriuos išgryninus įvyksta stebuklas. Tačiau kredito rinkose atsiranda didžiausia naujų pinigų dalis, dėl ko dar ir sumažėja rinkos palūkanų normos, o tai sąlygoja dar ir papildomus rinkų iškraipymus - susidaro realaus turto padaugėjimo iliuzija, dėl ko žmonės ima mažiau taupyti ir investuoti į ilgesnio laikotarpio projektus, kuriems užbaigti realių resursų, įvertinus tikrąsias žmonių preferencijas, niekada nebuvo. Bet visi aukščiau išvardinti faktoriai esmės nekeičia - kiekvieną kartą padidinus pinigų kiekį ir tuos pinigus vienu ar kitu būdu atidavus kažkokiai grupei žmonių, vyksta mano pavyzdyje aprašyti procesai.

Ar galima išvengti nemalonių kredito ekspansijos padarinių didinant pinigų kiekį be galo? Deja ne. Pinigų kiekio padidinimas nepakeičia jokių fundamentalių faktorių - nei realių resursų kiekio, nei žmonių tikrųjų norų (vienų daiktų vertinimo labiau nei kad kitų ar/ir ateities vartojimo vertinimo labiau nei vartojimo šiandien). Be to didinant pinigų kiekį ir toliau galima tęsti iliuzijų laikotarpį ribotus resursus švaistant toliau korekciją tik atidedant, nes norint išlaikyti iliuzinį augimą pinigų kiekį reikia didinti eksponentiškai (kiekvieną kartą bent jau tokiu pačiu % kaip kad ir prieš tai), kas veda prie pinigų vertės visiško sunaikinimo arba/ir prie visiško realių ribotų resursų iššvaistymo. Todėl neatsisakant dalinių rezervų bankininkystės ir pinigų kiekio bei kainos reguliavimo centrinio planavimo metodais, ekonomika yra pasmerkta nuolat svyruoti tarp iliuzinio augimo laikotarpių ir krizių - grįžimo į realybę.

Pinigai

Žmonių gaminamos ir vartojamos prekės yra labai skirtingos. Įvairių prekių likvidumas skiriasi, kai kurios prekės savo savybes išlaiko ilgiau, kai kurios trumpiau, taip pat kai kurias prekes padalinti yra lengviau, kai kurias sunkiau. Atsiradus darbo pasiskirstymui, pasidarė racionalu savo darbo vaisius išsikeisti į likvidžiausias ilgiausio galiojimo ir lengvai padalinamas prekes, kurias vėliau galima pasikeisti į tai, ko reikia vartojimui ar investicijoms.

Pinigai nereguliuojamoje rinkoje yra likvidžiausia, ilgo galiojimo bei lengvai padalinama prekė, kuri apart savo tiesioginės paskirties yra naudojama kaip mainų priemonė. Ši prekė, kaip ir visos kitos prekės, yra ribotas resursas, turintis savo paklausą ir pasiūlą ir kainą, taip pat vienintelis teisėtas būdas kaip žmonėms gauti pinigų nereguliuojamoje rinkoje yra išsimainyti turimus daiktus į pinigus su tuo, kas tavo daiktus vertina labiau nei turimus pinigus. Istoriškai susiklostė, kad pinigais žmonės ėmė laikyti brangiuosius metalus dėl jų savybių, atitinkančių universalioms mainų priemonėms keliamus reikalavimus.

Visi pinigai bet kuriuo laiko momentu yra kažkieno nuosavybė (santaupos), nėra net mažiausio laikotarpio, kurio metu pinigai būtų ne kažkieno nuosavybė ir būtų "cirkuliacijoje", todėl negalima pinigų skirstyti į cirkuliuojančius ir santaupas. Aiškinimas, kad žmonės per daug pinigų kaupia yra visiškai subjektyvus - tai yra asmeninė taip manančio nuomonė. Nėra jokio būdo kaip objektyviai nustatyti koks santaupų dydis žmonėms yra pakankamas, kiekvienas žmogus kiekvienu laiko momentu nusprendžia pats kiek santaupų jis nori turėti.

Kiek konkrečiu laiko momentu konkretūs žmonės nori turėti pinigų, priklauso nuo to kaip jie vertina neapibrėžtumų kupiną ateitį. Jei tų žmonių manymu ateities neapibrėžtumas išauga, jie laikyti pinigų norės daugiau, jei neapibrėžtumas sumažėja - pinigų turėti norės mažiau. Kitaip tariant pasikeitus žmonių ateities vertinimui, pasikeis pinigų paklausa ir pasiūla.

Tačiau reikia neužmiršti, kad žmonėms reikia ne pačių pinigų, o galimybės už juos įsigyti realių prekių ir paslaugų. Norėdami padidinti santaupų kiekį, žmonės nori ne turėti daugiau pinigų, bet padidinti savo galimybes įsigyti daugiau prekių ir paslaugų. Esant sąlyginai nekintančiam pinigų kiekiui, pinigai puikiai patenkina šiuos žmonių poreikius pabrangdami jų paklausai išaugus ir atpigdami jų paklausai sumažėjus.

Moralė

Dažnai girdžiu pasakymus, kad moralės normos nėra universalios, nes žmogus A atlikdamas veiksmą X žmogaus B atžvilgiu gali tą veiksmą X vertinti skirtingai nei žmogus B. Tai yra visiška tiesa, bet mano supratimu čia yra daroma esminė klaida. Moralė tai nėra mano paties vertinimas mano veiksmų, kurie daro poveikį kitiems žmonėms. Moralė yra kai žmogus, kuriam daro poveikį mano veiksmai, juos įvertina kaip darančius jam žalą (amoralius), arba neturinčius jam poveikio ar jam naudingus (moralius).

Nežinant ką apie A veiksmą X mano B, tačiau žinant, kad A iš veiksmo X atlikimo turi naudos, neįmanoma pasakyti ar tas veiksmas yra moralus ar ne. Pvz. jei A muša B ir nėra žinoma ką apie tai mano B, neįmanoma pasakyti ar A veiksmas yra moralus ar ne. Jei yra sužinoma, kad A muša B bizūnėliu prieš tai B to paprašius, A veiksmai bus moralūs. Jei pasirodo, kad B jį mušti sutikimo nedavė, A veiksmai bus objektyviai amoralūs nepriklausomai nuo to ar A juos atlikdamas patiria malonumą (naudos) ar ne ir nepriklausomai nuo to ar A juos laiko moraliais ar ne.

O kaip su atveju, kai A jaučiasi blogai dėl to, kad B neatlieka veiksmo X? Pvz. A jaučiasi blogai, jei B jam neduoda pinigų. Tokiu atveju B elgesys bus moralus, nes amoralūs gali būti veiksmai, o ne jų nebuvimas, o jei A priverstų B duoti pinigų prieš B valią, A veiksmas būtų amoralus. Bet net jei ir manyti, kad galėtų būti amoralūs ne tik veiksmai, bet ir veiksmų nebuvimas, turėtume amoralų pasaulį, kuriame visi žmonės vienu metu niekaip negalėtų būti moraliais.

Reziume:

1. Žmogaus A veiksmas X bus objektyviai amoralus, jei dėl to veiksmo nukentės B.
2. Kadangi visi aktyvūs veiksmai, kurie yra atliekami prieš tų žmonių, kuriems jie daro poveikį, valią, visų tų žmonių bus vertinami kaip amoralūs, moralė yra universali.
3. Kadangi neįmanoma realizuoti sistemos, kurioje galėtų būti amoralus veiksmų nebuvimas, veiksmų nebuvimas negali būti amoralus.

Dėl krizių kalta monetarinė politika?

Šiandien www.nematomaranka.lt bloge perskaičiau teiginį:

M.Friedmanas ir A.Schwartz įtikinamai įrodė, kad (dėl krizių) visgi kalta monetarinė politika

Nepaisant to, kad jų teorija yra klaidinga, šitaip suformuluotas teiginys yra beveik teisingas. Taip, iš tiesų turbūt visų 20 amžiaus krizių viena iš pagrindinių priežasčių buvo monetarinė politika (kitos pagrindinės priežastys - kitokių rūšių intervencionizmas). Jei ne monetarinė politika, greičiausiai ne tik, kad nebūtų buvę krizių (bent jau panašaus gilumo ir ilgumo kaip kad buvo), bet ir pirmo bei antro pasaulinių karų, nes be valdžioms priklausančių ir centrinio planavimo metodais valdomų pinigų monopolių, kurie ir įgalina vykdyti monetarinę politiką, nebūtų galimybių tokio masto karus sufinansuoti. Na, bet mes gi ne apie karus.

Monetaristų teorija yra klaidinga, nes anot jų visų nelaimių priežastis yra "vadovėlinis suminės paklausos sumažėjimas", o visų nelaimių galima būtų buvę išvengti, jei tik suminei prekių ir paslaugų paklausai sumažėjus, FED'as tai kompensuotų padidindamas pinigų pasiūlą bei sumažindamas palūkanų normą.

Šitoje minčių eigoje yra minimum 2 klaidos.

1) Daroma prielaida, kad vartojimo prekių kiekis priklauso tik (ar bent jau labai stipriai) nuo suminės paklausos.

Kitaip tariant anot monetaristų (kurie iš principo klaidžioja lygiai tais pačiais klystkeliais kaip ir Keynes'as) visi žmonės negali turėti kiekvienas po 5 aukštų namą su LCD televizoriais kiekviename kambaryje bei po 10 Ferrari garaže ir atostogauti kas mėnesį 5 žvaigždučių viešbučiuose tik todėl, kad per mažai to nori, t.y., kad per maža suminė paklausa.

Kai tuo tarpu realybėje vartojimo prekių paklausa bet kuriuo laiko momentu yra begalinė, o pagamintas realus vartojimo prekių kiekis priklauso nuo anksčiau sukauptų ribotų resursų kiekio, leidžiančio ilginti gamybos procesus taip didinant našumą ir tokiu būdu pagaminant daugiau vartojimo prekių, padalinamų tam pačiam žmonių skaičiui; arba leidžiančio tobulinti gamybos priemones su tikslu pagerinti pagaminamų produktų kokybę.

2) Manoma, kad jei sumažėjus suminei prekių ir paslaugų paklausai būtų laiku padidinama pinigų pasiūla ir sumažintos palūkanų normos, suminė prekių ir paslaugų paklausa išaugtų ir todėl be jokių pašalinių poveikių žmonių galimybė vartoti išaugtų ir tokia liktų.

Monetaristai ignoruoja tai, kad būtent dėl anksčiau atliktų veiksmų, kuriais jie siūlo gydytis nuo krizės, krizė ir atsitiko, o tokiais veiksmais krizė, t.y. anksčiau padarytų klaidų ištaisymas, gali būti tik geriausiu atveju atidedama ateičiai, kuriai atėjus bus gerokai liūdniau, nes tuo metu ribotų resursų bus iššvaistyta ir suvartota dar daugiau.

1920-1929 metais pinigų kiekis buvo didinamas labai stipriai, dėl ko buvo dirbtinis pakilimas - iliuzijų laikotarpis, kai žmonėms atrodė, jog realių ribotų resursų pasaulyje yra daugiau nei buvo iš tikrųjų, todėl jie vartojo daugiau nei pagamino bei investavo į projektus, kuriems užbaigti ribotų resursų niekada nebuvo. Jei korekcijai atsitikus valdžia nebūtų pradėjusi reguliuoti kainų (darbo jėgos tame tarpe), importo/eksporto, gelbėti bankų iš produktyvių ekonomikos dalyvių vienais ar kitais būdais atimtais pinigais bei manipuliuoti pinigų kiekiu ir palūkanomis, krizė būtų pasibaigusi daug greičiau ir būtų buvusi daug švelnesnė nei kad buvo. Su šiandien vykstančia krize yra analogiškai.

Kiekvienas žmogus (kol kas) neturi mano aukščiau išvardintų gėrybių ne todėl, kad per mažai to nori, o todėl, kad pasaulyje dar nėra sukaupta tiek turto, kuris leistų kiekvienam žmogui tiek gėrybių turėti. Juk norint pasidaryti tinklus tam, kad jais pagauti daugiau žuvies ir taip galėti padidinti vartojimą, pirmiausia reikia prisižvejoti žuvies turimomis meškerėmis ir nesuvalgyti visko, kad turėtum ką valgyti kol gaminsiesi virves bei pinsi iš jų tinklus. Wishfull thinking neužtenka.

Jei kas nors apskaitos triukais tave apgautų, kad žuvų turi prisitaupęs daugiau nei kad jų yra iš tiesų (manipuliacija pinigų kiekiu ir palūkanų normom tą ir padaro), pradėtum ramia sąžine žvejoti mažiau, valgyti daugiau bei vietoj žvejojimo meškere eitum pinti tinklų manydamas, kad žuvies turi pakankamai, kad tinklus užbaigti. Kuo anksčiau savo klaidą pastebėtum, tuo mažiau neigiamų pasekmių apturėtum. Jei tave apskaitininkas nuolat klaidintų (tą, paaiškėjus realybei, t.y. atsitikus taip vadinamai krizei, monetaristai ir siūlo daryti), valgytum per daug ir žvejotum per mažai tol, kol suvalgytum paskutinę žuvį. Tada neliktų nieko kita, kaip mesti į šoną nebaigtus tinklus bei ilgai ir nuobodžiai žvejoti valgant daug mažiau nei valgei tikėjimo iliuzijom metu, kol vėl prikauptum atsargų, kurios leistų pratęsti nebaigtą tavo tinklų projektą.

Bet net jei ir monetaristai būtų teisūs ir krizės kiltų dėl to, kad dėl saulės aktyvumo pasikeitimų (ar kokių nors kitokių niekam nežinomų priežasčių) sumažėtų suminė paklausa, t.y. dėl to, kad atskiri žmonės pradėtų norėti vartojimo prekių mažiau nei anksčiau, ir net jei ir būtų įmanoma vartojimo prekių kiekį be pašalinių poveikių monetarinėm priemonėm padidinti (nors tai ir yra neįmanoma), kodėl reiktų tą daryti? Kodėl reiktų neleisti žmonėms vartoti tiek, kiek jie nori?

Proof Of God: The Banana Fits In Your ... - Atheist Nightmare

Pažadu, kad šitas paskutinis :)