šeštadienis, gruodžio 26, 2009

Dienos citata: The essence of the authoritarian personality

0 comments
Repression spares us the memory of birth, along with the painful remembrance of many agonies of childhood or adult life, but it has unfortunate side-effects. It creates the subconscious, which is simply a repository of repressed data. According to the praxeologists, a sane person would have no subconscious. It lowers effective intelligence by tying up physiological hardware, intellectual software, also, physical energy.

Worse, by separating the process of cognition from sensation, repression separates the human “life” — which suffers any number of painful experiences daily — from the human mind, in a misdirected attempt at protecting it. The mind — which evolved for billions of years to control a life — naturally looks for other lives to control, instead. The life, because it must, looks for other minds to control it.

That is the essence of the authoritarian personality, inclined to be as fully submissive as it is to be brutally domineering. The praxeologists believe the drive for power is inversely proportional to the remaining operative intelligence, which explains why individuals, climbing up the ladder of society, appear more stupid the higher they get.

Religion serves many functions in a culture. It gives supreme leaders the comforting feeling that there is a controlling mind above them.

According to Confederates, the happiest non-sane human being is a mid-level bureaucrat with lives to control below, minds above for guidance.
  – L. Neil Smith, Tom Paine Maru

Šeimos kultas

3 comments
Liaudies išmintis sako, kad (besąlygiškai) mylėti ir gerbti savo tėvus, o taip pat ir senelius, lankyti juos bent per didžiąsias šventes, yra kiekvieno doro žmogaus pareiga. Taip pat kiekvienas doras žmogus anot tos pačios liaudies išminties turėtų bent kartais dalyvauti giminės susitikimuose, bendrauti su dėdėmis, pusbroliais, pusseserėmis ir kitais artimesniais ar / ir tolimesniais giminaičiais. Šioje tautologijoje yra minimum dvi problemos:
  1. Privalėti mylėti, gerbti ar jausti bet kokį kitą jausmą žmogui yra neįmanoma, nes jausmai priklauso ne nuo juos jaučiančio, o nuo to žmogaus elgesio (ne deklaracijų!), kuriam jie yra jaučiami. Jei žmogaus elgesys iššaukia meilę, pagarbą ar / ir kitus teigiamus jausmus, tai tokie jausmai ir bus jaučiami. Tačiau jei elgesys iššaukia neigiamus jausmus - susierzinimą, pyktį ar / ir nusivylimą, tai ir bus jaučiama. Bet koks bandymas kaltinti žmogų dėl to, kad jis jaučia ne tai, ko tikisi kaltintojas, yra absurdiškas, be to amoralus, nes tai yra pasyvios agresijos rūšis - narcisizmas, kuri yra turbūt viena iš labiausiai tėvų pamėgtų psichologinės prievartos rūšių.
  2. Visi žmonės priklauso tik sau, todėl negali turėti ir neturi jokių laisva valia neprisiimtų pareigų. Iš to išplaukia, kad joks suaugęs* žmogus neturi teisės į kitų žmonių laiką ir dėmesį, todėl niekas neturi moralinės teisės reikalauti bendravimo iš jokio kito su tokiu reikalavimu dėl bet kokių priežasčių laisva valia nesutinkančio žmogaus.
Taigi, tiek artimiems, tiek tolimiems giminaičiams, lygiai kaip kad ir bet kokiems kitiems žmonėms, kylantys jausmai priklauso nuo jų elgesio, o ne nuo to kokių jausmų jie tikisi ar / ir reikalauja. Taip pat visi moralūs santykiai tarp žmonių yra savanoriški, todėl bet koks suaugusio* žmogaus reikalavimas kito, laisva valia jokių pareigų neprisiėmusio, žmogaus dėmesio ir laiko grasinant apkaltinti jį amoralumu (ar grasinant bet kuo kitu) yra amoralus.

* -  kadangi tėvai laisva valia pasirenka turėti vaikų, jie įgija pareigą jais rūpintis, todėl vaikai turi teisę reikalauti tėvų dėmesio, laiko ir / ar kitokių resursų tol, kol neįgis fizinių galimybių patys pasirūpinti savimi.

ketvirtadienis, gruodžio 17, 2009

Lord Monckton Educates Greenpeace-campaigner on global warming

0 comments

antradienis, gruodžio 15, 2009

Monetarizmo burtai

0 comments
Beskaitydamas vieną monetaristų blogą eilinį kartą supratau, kad nuo Keynes'o paklydimų operuojant aggregate rodikliais šiuolaikiniai monetaristai toli nenuėjo. Tiksliau tie monetaristai, kurie nuėjo iš esmės toliau nei kad buvo nuėjęs Keynes'as, nebesivadina monetaristais :)

Visų pirma, kadangi pinigų kiekis gali būti padidintas tik kažkam gaunant pinigų pirmiausia, ir atvirkščiai, sumažintas tik paimant iš kažko pinigų pirmiausia, be to tiek pinigų kiekio didinimas, tiek mažinimas, yra tęstiniai procesai, rinkos iškraipymai su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm bus nepaisant tokių veiksmų skaidrumo.

Antra - konkretiems žmonėms neįdomus sintetinis aggregate rodiklis pavadinimu "bendras kainų lygis", suskaičiuotas pagal CK skaičiuotojų metodikas. Jiems įdomios tik tų prekių ir paslaugų kainos, kurias jie asmeniškai perka ir parduoda. Todėl net jei ir įmanoma sugalvoti ar net įvykdyti CB intervenciją į pinigų rinkas taip, kad mistinis rodiklis pavadinimu "bendras kainų lygis" liktų nepasikeitęs, dėl tokių operacijų beveik garantuotai vienų prekių ir paslaugų kainos didės, o kitų mažės, kas turės realų poveikį realiems žmonėms, taip pat turės realų poveikį ribotų resursų (investicijų) pasiskirstymui po skirtingas ekonomikos šakas.

Grįžtant prie konkretaus pavyzdžio iš nematomos rankos blogo:
Kas atsitiks, jei centrinis bankas atspausdins dvigubai daugiau pinigų, negu yra apyvartoje? Tikriausiai kainos pakils dvigubai? O gal prasidės laikinas bumas tose ekonomikos srityse, kurias pinigai pasieks pirmiausia? Vienareikšmiškai į šį klausimą galima atsakyti tik žinant, kokių veiksmų žmonės tikisi iš centrinio banko ateityje. Sakykime, kad visi yra įsitikinę, kad po metų centrinis bankas vėl dvigubai sumažins pinigų kiekį. Tuomet, jei po pusės metų kainos padvigubės, atsiras naujas verslo planas: investuoti į pinigus, kurių vertė po pusės metų padvigubės. Apsukresni verslininkai tokį planą sukurs ir ims vykdyti ne po pusės metų, o iš karto, vos tik kainos ims kilti. Dėl to greičiausiai tiesiog dvigubai išaugs pinigų paklausa, o kainos ženkliai nepasikeis.

Šiuo atveju klausimai yra 2 - kur CB atspausdintus pinigus padės ir per kiek laiko tai padarys?

Tarkim centriniai bankai sugalvoja per ateinančius 6 mėnesius pinigų kiekį padidinti 2x už naujus pinigus pirkdami druską kiekvieną mėnesį po lygiai, o paskui per 6 mėnesius sumažinti pinigų kiekį 2x druską parduodami kiekvieną mėnesį po lygiai, ir apie tokius savo veiksmus jie paskelbia viešai iš anksto.

Tokiu atveju iškart po CB plano paskelbimo druska pabrangs, tačiau kadangi pinigų kiekis dar padidėjęs nebus, kažkokios kitos prekės atpigs. Maždaug po 6 mėnesių (o gal ir greičiau) pradės vykti analogiški procesai, tik į kitą pusę.

Vieninteliu atveju druskos kainos galėtų kurį laiką nesikeisti (kol rinkos dalyviai supras, kad juos išdūrinėja), jei CB galėtų pirkti ir parduoti druską niekam nežinant apie tai ką jie daro, ir tuo pačiu CB paskelbus, kad jie atlikinės lygiai priešingus veiksmus - kad pirmiausia druską pardavinės (darant prielaidą, kad jos buvo užsipirkę anksčiau), o paskui pirks. Tačiau net tuo trumpu laikotarpiu poveikis realiems žmonėms bus - tie, kurie bus pardavę druską tikėdamiesi jos pigimo ar nusipirkę tikėdamiesi brangimo, bus apgauti.

penktadienis, gruodžio 11, 2009

Ar turi Bernanke "exit strategy"?

5 comments
Ką tik pažiūrėjau Robert P. Murphy paskaitėlę apie Bernanke išdaigas. Istorija maždaug tokia:
  1. 2008.09-2009.09 FED'as su Bernanke priešaky naujai nupaišytais pinigais už nerealią kainą pripirko iš bankų niekam nereikalingų obligacijų (subprime tame tarpe), idant išgelbėti juos nuo užsilenkimo ir tuo pačiu sumažinti palūkanų normas, tokiu būdu padidindamas perteklinius bankų rezervus 1700%.
  2. Viskas yra neblogai, kol bankai tų rezervų dėl vienų ar kitų priežasčių nepradėjo skolinti. Teoriškai dabar paskolų būtų galima pridalinti tiek, kad bendras pinigų kiekis, o tuo pačiu ir kainų lygis, padidėtų ~1700%.
  3. Bernanke siūlo nesinervuoti, nes, anot jo, situacija kontroliuojama. Neva kai tik ekonomika pradės atsigavinėti, FED'as parduos pripirktas gėrybes tokiu būdu prieš tai bankams išdalintus pinigus susiurbdamas atgal.
  4. Dauguma ekonomistų (nemaišyti su kalbančiom galvom pavadinimu "politikų marionetės", tarp kurių yra ir Nobelio laureatų) iškart numatė, kad Bernankės planas greičiausiai neišdegs, kadangi šansų labai daug, kad FED'o pripirktos obligacijos tuo metu, kai jas reikės pardavinėti, bus vertos daug mažiau, nei už jas FED'as sumokėjo (jei taip nebūtų, jų nebūtų reikėję FED'ui pirkti). Panašu, kad Bernanke neužilgo suprato tą ir pats, ir pradėjo mokėti bankams palūkanas už FED'e laikomus rezervus, t.y. duoti bankams naujai nupaišytų pinigų už tai, kad jie tų rezervų niekam neskolintų.
  5. Be abejo FED'as palūkanas už rezervus gali mokėti kokio tik nori dydžio, kadangi pinigų gali pagaminti neribotą kiekį, tačiau pasirinkus tokią strategiją bankų rezervai kasmet didėja už juos mokamų palūkanų suma, kas nieko neišsprendžia, tiesiog atpildo dieną nukelia ateičiai tuo pačiu problemą darant vis didesne.
Visa paskaita čia:

šeštadienis, gruodžio 05, 2009

Authors@Google - Peter Schiff

0 comments
Labai teisinga paskutinių metų ekonomikos įvykių apžvalga ir autoriaus nuomonė apie tai, kas pasaulio ekonomikos laukia artimiausiais metais.

ketvirtadienis, lapkričio 26, 2009

Visuomeninė sutartis

0 comments
Tai mitas, ant kurio pastatytas demokratinės valdžios pateisinimas. Čia vienas iš vaizdžiausių mano matytų visuomeninės sutarties mito paaiškinimų:

trečiadienis, lapkričio 25, 2009

Visuotinio atšilimo burbulas stipriai braška

0 comments
Visai neseniai Climatic Research Unit (CRU), organizacija, kuri yra atsakinga už duomenų apie pasaulio temperatūros pokyčius saugojimą bei išvadų naudojantis tais duomenimis apie žmogaus įtaką klimato pokyčiams darymą, su jais nesutinkančių kolegų prispausta pateikti nemodifikuotus duomenų originalus, po ilgo išsisukinėjimo pareiškė, kad duomenų originalų, kuriais remiantis buvo padarytos visos pasaulio pabaigos prognozės, nebeturi. Maždaug - ups, mūsų klaida, bet jie dingo (apie šią istoriją savo blog'e yra neblogai parašęs aplinkosaugos profesorius Kolorado universitete Roger Pielke).

Menka smulkmenėlė, kad remiantis CRU išvadomis įvairių valstybių valdžios prisigalvojo naujų pasipelnymo šaltinių ala cabron tax, bei aktyviai kuria kitus visiems paprastiems žmonėms labai brangiai kainuojančius ir kainuosiančius kovos su visuotiniu atšilimu planus.

Dar viena ne tokia menka smulkmenėlė, kad reikšminga mokslinio pasaulio dalis įsitikinusi tiek kad visuotinio atšilimo mastai yra gerokai mažesni nei skelbia politikai, tiek kad atšilimo padariniai yra toli gražu ne tokie baisūs kaip kad piešiama, tiek kad žmogaus įtaka atšilimui yra gerokai mažesnė nei oficialiai deklaruojama.

Paskutinėmis dienoms abejones CRU reputacija dar labiau pakurstė hakeriai, įsilaužę į CRU serverius ir paviešinę aukštas pareigas užimančių CRU darbuotojų susirašinėjimus, kurie pasklido po plačiąsias interneto erdves. CRU įsilaužimo nepaneigė ir pateikė oficialų šių įvykių komentarą, kuriame teisinasi dėl nekorektiško jų darbuotojų rašymo stiliaus, bet beveik nepaliečia paviešintų laiškų turinio bei kaltina viešinančius laiškus informacijos ištraukimu iš konteksto. Tai leidžia manyti, kad 1) įsilaužimas tikrai buvo ir nemaža tikimybė, kad laiškai yra tikri; 2) apie laiškų turinį CRU neturi ką pasakyti, nes pasakyti nelabai ką ir yra.

Kelios riebesnės ištraukėlės iš CRU darbuotojų susirašinėjimo (paimta iš vieno iš daugelio straipsnių šia tema):

From Michael E. Mann (witholding of information / data):
Dear Phil and Gabi,
I’ve attached a cleaned-up and commented version of the matlab code that I wrote for doing the Mann and Jones (2003) composites. I did this knowing that Phil and I are likely to have to respond to more crap criticisms from the idiots in the near future, so best to clean up the code and provide to some of my close colleagues in case they want to test it, etc. Please feel free to use this code for your own internal purposes, but don’t pass it along where it may get into the hands of the wrong people.

From Nick McKay (modifying data):
The Korttajarvi record was oriented in the reconstruction in the way that McIntyre said. I took a look at the original reference – the temperature proxy we looked at is x-ray density, which the author interprets to be inversely related to temperature. We had higher values as warmer in the reconstruction, so it looks to me like we got it wrong, unless we decided to reinterpret the record which I don’t remember. Darrell, does this sound right to you?
From Tom Wigley (acknowleding the urban effect):
We probably need to say more about this. Land warming since 1980 has been twice the ocean warming — and skeptics might claim that this proves that urban warming is real and important.
From Phil Jones (modification of data to hide unwanted results):
I’ve just completed Mike’s Nature trick of adding in the real temps to each series for the last 20 years (ie from 1981 onwards) amd from 1961 for Keith’s to hide the decline.

From Kevin Trenberth (failure of computer models):
The fact is that we can’t account for the lack of warming at the moment and it is a travesty that we can’t. The CERES data published in the August BAMS 09 supplement on 2008 shows there should be even more warming: but the data are surely wrong. Our observing system is inadequate.
From Michael Mann (truth doesn't matter):
Perhaps we'll do a simple update to  the Yamal post, e.g. linking Keith/s new page--Gavin t?  As to the issues of robustness, particularly w.r.t. inclusion of the Yamal series, we  actually emphasized that (including the Osborn and Briffa '06 sensitivity test) in our  original post! As we all know, this isn't about truth at all, its about plausibly deniable accusations.
From Phil Jones (witholding of data):
The skeptics seem to be building up a head of steam here! ...  The IPCC comes in for a lot of stick. Leave it to you to delete as appropriate! Cheers Phil
PS I’m getting hassled by a couple of people to release the CRU station temperature data. Don’t any of you three tell anybody that the UK has a Freedom of Information Act ! 

From Michael E. Mann (using a website to control the message, hide dissent):
Anyway, I wanted you guys to know that you’re free to use RC [RealClimate.org - A supposed neutral climate change website] Rein any way you think would be helpful. Gavin and I are going to be careful about what comments we screen through, and we’ll be very careful to answer any questions that come up to any extent we can. On the other hand, you might want to visit the thread and post replies yourself. We can hold comments up in the queue and contact you about whether or not you think they should be screened through or not, and if so, any comments you’d like us to include.
From Phil Jones (witholding of data):
If FOIA does ever get used by anyone, there is also IPR to consider as well. Data is covered by all the agreements we sign with people, so I will be hiding behind them.
Pavadinti šiuos laiškus "ištrauktais iš konteksto" nelabai išeina, todėl, jei tik jie nepadirbti, nelabai įsivaizduoju ką šiuo atveju galėtų padaryti CRU, kad išsaugotų bent jau paskutinius credibility likučius.

penktadienis, lapkričio 13, 2009

Nemokamos ekonomikos pamokos pradedantiems - lietuviškai!

2 comments
Visko dar neperskaičiau, bet atrodo neblogai. Enjoy!

ketvirtadienis, lapkričio 05, 2009

Visuotinis atšilimas - fraud'as?

2 comments
Prieš kelias dienas rašiau apie visuotinio atšilimo panikierių kritiką. Pasirodo kritikos yra kur kas rimtesnės. 31'478 mokslininkų, iš kurių 9'029 turi daktaro laipsnį, pasirašė peticiją, kurioje teigia, jog nėra jokių įrodymų, kad žmogaus veiklos generuojamos šiltnamio efektą neva sukeliančios dujos sukėlė, sukelia ar ateityje sukels atmosferos atšilimą, kurio padariniai bus katastrofiški. Priešingai, yra pakankamai įrodymų, kad anglies dvideginio kiekio atmosferoje padidėjimas yra naudingas augalų ir gyvūnų aplinkai.

Negana to, šie mokslininkai planuoja paduoti į teismą (o gal jau ir padavė) Al Gore dėl duomenų klastojimo ir sąmoningo visuomenės klaidinimo siekiant politinės įtakos:

antradienis, lapkričio 03, 2009

Kiek iš tikrųjų išleidžia valdžia?

0 comments
Šiandien Verslo žiniose paskaičiau straipsnelį apie kitų metų biudžeto surinkimo ir išleidimo planus. Užkliuvo paskutinė pastraipa:
Planuojama, kad valstybės biudžeto pajamos be ES sudarys 13,15 mlrd. Lt, arba 1, 245,3 mlrd. Lt mažiau nei 2009 m. 2010 m. biudžeto išlaidos be ES paramos bus 18,3 mlrd. Lt, tai yra 891 mln. Lt mažiau nei 2009 m. ES paramos numatyta 7,9 mlrd. Lt, arba 1,5 mlrd. Lt daugiau negu 2009 m.
Kodėl reiktų ES paramą įtraukti skaičiuojant išlaidas? Gi tai yra pajamos, o kaip ir kur jos išleidžiamos, yra atskiras klausimas.

Galima būtų pagalvoti, kad tai yra atsitiktinė klaida, tačiau pažiūrėjus kas gaunasi surašius skaičius teisingai, peršasi išvada, kad taip parašyta yra sąmoningai, norint situaciją parodyti gražesnę nei yra iš tikrųjų.

Biudžeto pajamos be ES paramos, t.y. tiek, kiek yra surenkama mokesčiais, yra 13,15 mlrd. Lt.
Biudžeto išlaidos yra 26,2 mlrd. Lt, t.y. 13,05 mlrd. Lt, arba beveik 100%, daugiau nei kad yra surenkama mokesčiais.

Tas reiškia, kad pasibaigus ES paramai (o taip anksčiau ar vėliau atsitiks), visi biudžetininkai turėtų sumažinti išlaidas perpus. Galima fantazuoti, kad iki to laiko Lietuvos ekonomika paaugs tiek, kad surinktų mokesčių pakaks finansuoti visas išlaidas, tačiau kad taip atsitiktų, artimiausiais metais, o gal net dešimtmečiais, biudžeto išlaidos turėtų bent jau nedidėti. Kad taip ir bus, mano manymu tikimybė artima 0. Tačiau kokios alternatyvos?

sekmadienis, lapkričio 01, 2009

Visuotinis atšilimas

1 comments
Labai sunku vienareikšmiškai atsakyti kokios priežastys labiausiai sąlygoja žemės atmosferos temperatūros pokyčius ir ar žmogaus veikla yra viena iš jų, ar bent jau padaryti išvadą, kad žmogaus veiklos poveikis yra reikšmingas. Kadangi kova su visuotiniu atšilimu yra didžiulis pajamų šaltinis įvairioms politinėms grupuotėms bei tų grupuočių remiamoms organizacijoms, labai nestebina populiarioje spaudoje pateikiamų išvadų tendencingumas.

Pen & Teller šaiposi iš panikuojančių dėl visuotinio atšilimo primindami, kad ne taip ir seniai buvo madinga panikuoti dėl visuotinio atšalimo. Prof. David D. Friedman savo bloge yra ne kartą rašęs apie faktines klaidas, kurias valdžios išlaikomi "mokslininkai" (sąmoningai) palieka savo išvadose.

O štai vienas fizikos profesorius Howard Hayden nusprendė parašyti laišką, adresuotą EPA (už nuorodą į jį dėkui Stephan Kinsell'ai), kuriame (nepagrįstai) keliančius paniką dėl pasaulio pabaigos artėjimo jis kritikuoja ne ypač švelniai, tačiau atrodo, kad irgi teisingai. Pagrindines to laiško mintis pabandysiu sudėti čia.
  1. Mainstreem'as aiškina, kad ryšys tarp CO2 ir klimato pokyčių visiems mokslininkams neva yra aiškus. Hayden'as pastebi, kad sakyti, jog viskas aišku galima būtų tik tuo atveju, jei būtų padarytas vienas modelis, kuris neprieštarautų empiriniams stebėjimams. Šiandien yra pridaryta daugiau nei 20 modelių, iš kurių nei vienas nenumatė pastaraisiais metais vykstančio klimato atšalimo.
  2. Anot mainstreem'o, CO2 kiekis tuoj bus toks didelis, kad klimatas pasieks lūžio tašką (tipping point), po kurio kelio atgal nebebus. Tačiau žemės istorijoje buvo laikotarpių, kai CO2 buvo keliasdešimt kartų didesnis nei kad yra šiandien ir jokios pasaulio pabaigos nebuvo. Apskritai šiuo metu CO2 koncentracija yra mažiausia per paskutinius 300 milijonų metų.
  3. Panikuojantys dėl visuotinio atšilimo teigia, kad a) CO2 padidėjimas yra sąlygotas žmogaus veiklos ir b) jis veda prie atmosferos temperatūros padidėjimo. Tačiau CO2 tiek didėjo, tiek mažėjo praeityje be jokio žmogaus įsikišimo. Dabartinė CO2 augimo banga prasidėjo ~1700 metais, gerokai anksčiau nei žmonės pradėjo išskirti į atmosferą reikšmingą CO2 kiekį. Be to atmosferai šylant, vandenynai pradeda išskirti daugiau CO2, kadangi CO2 tirpumas vandenyje mažėja vandens temperatūrai kylant. Istoriniai duomenys rodo, kad pirmiausia atšildavo klimatas ir tik vėliau atmosferoje padidėjo CO2, dėl to galima teigti, kad CO2 padidėjimo priežastis yra atšilimas, o ne atvirkščiai.
  4. Nėra abejonių, kad CO2 padidėjimas sukelia kažkokį šiltnamio efektą, tačiau kodėl tai yra blogai?
    • Nuo šalčio miršta kur kas daugiau žmonių nei nuo karščio. 
    • CO2 yra augalų maistas, taip pat šiltesniame pasaulyje iškrenta daugiau kritulių, dėl to padidėjus CO2 Žemė tampa produktyvesnė. Jei CO2 atmosferoje būtų tik tiek kiek yra šiandien, dinozaurai greičiausiai nebūtų išgyvenę. 
    • Visi kompiuteriniai modeliai atmosferai atšilus prognozuoja mažesnį temperatūrinį skirtumą skirtingose Žemės vietose, o tai reiškia mažiau stiprių uraganų.
    • Ledas pradeda tirpti prie 0C. Aukščiausia kada nors užfiksuota temperatūra Pietų ašigalyje buvo -14C, žemiausia -117C, todėl nėra pagrindo manyti, kad keliais laipsniais atšilus atmosferai ledynai ištirps.
  5. Visuotinio atšilimo šalininkai "įrodė", kad CO2 sukelia atšilimą remdamiesi ne mokslo metodu, o nelabai aišku kuo paremtais kompiuteriniais modeliais, kurie prieštarauja empiriniams duomenims. Ir jie dabar dar bando aiškinti, kad tie jų modeliai gali teisingai numatyti klimato pokyčius ateityje, ir jais remdamiesi su politikų pagalba terorizuoja visą pasaulį.

penktadienis, spalio 30, 2009

Kas sukėlė šiandieninę krizę?

0 comments
Labai vaizdžiai ir trumpai apie tai papasakoja Thomas E. Woods, vienos perkamiausių knygų apie šiandien vykstančią krizę - Meltdown - autorius.

ketvirtadienis, spalio 29, 2009

Ekonomikos stimuliavimas

0 comments
Populiarioje spaudoje dažnai pasirodo straipsnių apie ekonomikos stimuliavimą. Kas tas stimuliavimas iš tikrųjų yra ir ką iš tikrųjų stimuliuoja valdžios ir centrinių bankų veiksmai?

Pirmiausia reiktų suprasti, kad realių ribotų resursų kiekvienu laiko momentu yra ribotas kiekis (dėl to jie ir vadinami ribotais resursais) ir nereguliuojamoje rinkoje tie resursai rinkos dalyvių yra paskirstyti taip, kad geriausiai tenkintų pačių rinkos dalyvių poreikius. Žmonių gerbūvis priklauso nuo anksčiau sukaupto ribotų resursų kiekio - kuo daugiau jų yra prikaupta, tuo aukštesnė visuomenės gerovė yra pasiekta.

Po ekonomikos stimuliavimo sąvoka paprastai būna pasislėpę:
  1. naujų pinigų prigaminimas vienais ir kitais būdais ir tų naujų pinigų vienais ar kitais būdais atidavimas kažkuriems rinkos dalyviams (dažniausiai geriausiai susiorganizavusiems ir turintiems didžiausią politinę įtaką - pirmiausia valdžiai, paskui finansų sektoriui - bankams - ir didiesiems verslams);
  2. valdžios pasiskolinimas užstatant mus visus ir tų paskolintų pinigų išdalinimas geriausiai susiorganizavusioms suinteresuotoms grupuotėms, kurių dalis paminėta pirmame punkte.
Abu šie punktai nei padidina ribotų resursų kiekį, nei pakeičia tikruosius žmonių norus, kurių vedami tie žmonės paskirsto ribotus resursus taip, kad pirmiausia būtų patenkinti svarbesni jų poreikiai ir tik paskui mažiau svarbūs. Tai ką gi jie gali pastimuliuoti?

Naujų pinigų gaminimas ir dalinimas suinteresuotoms grupėms (tuo pačiu metu dar ir sumažinant palūkanų normą) anksčiau sukauptus ribotus resursus iššvaisto bei įsuka ekonomikos ciklus. Apie anksčiau prigamintus ir pridalintus naujus pinigus labai greitai būna pamirštama, o po tokių veiksmų atsitikus neišvengiamai pridarytų klaidų korekcijai, yra vėl pradedama tomis pačiomis priemonėmis, dėl kurių ir atsitiko krizė, ekonomiką "stimuliuoti" toliau.

Valdžios skolinimasis ir pinigų dalinimas toms suinteresuotoms grupuotėms, kurioms laisva valia niekas paskolinti nesutinka (nes mano, kad yra svarbesnius žmonių poreikius tenkinančių sričių), nukreipia ribotus resursus į tas sritis, kurios tenkina mažiau svarbius žmonių poreikius, todėl labiau svarbūs lieka nepatenkinti, kitaip tariant riboti resursai iššvaistomi.

Kokia išvada? Ogi tokia, kad valdžios ekonomikos stimuliavimas stimuliuoja anksčiau sukauptų ribotų resursų iššvaistymą, taigi gerovės mažėjimą, o ne didėjimą, kaip kad stimulų šalininkai oficialiai deklaruoja. Ir tokie veiksmai yra naudingi tik tuos stimulus gaunančiai mažumai, o žalingi visiems kitiems žmonėms, kurie už tokį jų pačių skurdinimo stimuliavimą yra priverčiami sumokėti jėga.

trečiadienis, spalio 21, 2009

Ekonomikos ciklai

0 comments
Riboti resursai nereguliuojamoje rinkoje rinkos dalyvių yra paskirstomi taip, kad geriausiai tenkintų vartotojų poreikius, kuriuos patys vartotojai susirikiuoja į eilę nuo svarbiausių iki mažiausiai svarbių.

Dauguma reikšmingo masto ekonominių krizių (įskaitant 1839, 1929 bei dabartinę) vyko dėl to, kad per prieš tai buvusį laikotarpį pinigų kiekis buvo stipriai padidintas naujus pinigus gaunant daliai žmonių per kredito rinkas. Kadangi naujus pinigus gavo ne visi žmonės vienu metu, prekių ir paslaugų kainos kilo netolygiai - vienos prekės ir paslaugos pabrango anksčiau nei kitos, kas sukūrė tam tikrų prekių ir paslaugų paklausos padidėjimo iliuziją. Tai, kad nauji pinigai buvo padalinti per kredito rinkas ir tai, kad juos gavo ne visi žmonės vienu metu, sąlygojo prieš tai sukauptų realių ribotų resursų suvartojimą bei jų iššvaistymą - investavimą į tas sritis, kurios tenkina mažiau svarbius žmonių poreikius, ignoruojant tai, kad tuo pačiu metu patenkinti ir labiau svarbius poreikius ribotų resursų tiesiog nėra. Ir didelė dalis šių krizių visiškai be reikalo užsitęsė gerokai ilgiau nei kad reikėtų norint atstatyti iššvaistytų bei suvartotų resursų atsargas ir jų pasiskirstymo balansą pagal tikruosius žmonių poreikius dėl to, kad valdžios pačiom įvariausiom intervencionistinėm priemonėm tų korekcijų metu bandė padėti geriausiai susiorganizavusioms interesų grupėms visų kitų žmonių sąskaita.

Pabandysiu pavyzdžiu parodyti šių procesų mechaniką.

Tarkime, kad rinkos jėgos ribotus resursus yra subalansavę taip, kad jie geriausiai tenkintų žmonių poreikius pradedant svarbiausiais ir baigiant mažiau svarbiais. Tarkime, kad bankai gali skolinti pinigus juos sukurdami, tačiau paskolas išduoti gali tik nekilnojamam turtui įsigyti. Kadangi bankai paskolas išduoti galės pinigus tiesiog sukurdami, jie galės skolinti pigiau nei kad kiti rinkos dalyviai. Visi kiti žmonės galės skolintis būsto įsigijimui iš bankų pigiau, nei kad iš kitų rinkos dalyvių ar/ir kitiems poreikiams.

Tokiu atveju vyks šie procesai:

  1. Būsto paklausa išaugs, dėl to išaugs ir būsto kainos - susidarys iliuzija, kad būsto žmonėms reikia labiau nei anksčiau, tačiau tuo pačiu metu nesumažės jokių kitų prekių ir paslaugų paklausa.
  2. Riboti resursai (darbo jėga tame tarpe) iš kitų sričių bus nukreipti išaugusiai būsto paklausai tenkinti, šių ribotų resursų kainos taip pat padidės.
  3. Kadangi kitų prekių ir paslaugų paklausa nesumažės, o būsto paklausa padidės, bus pradėta naujo būsto statyba darant prielaidą, kad realių ribotų resursų yra pakankamai, kad tą naują statybą užbaigti ir tuo pačiu metu patenkinti kitus žmonių poreikius, kuriuos tie žmonės iki pinigų kiekio padidinimo laikė svarbesniais nei būstas.
  4. Būsto pardavėjams pinigus leidžiant ir jiems galiausiai pasiskirsčius po visą ekonomiką, visų kitų prekių ir paslaugų kainos taip pat paaugs, nors ir neproporcingai būsto kainų padidėjimui. Kadangi realybėje realių ribotų resursų kiekis dėl pinigų kiekio padidinimo nepasikeitė, taip pat žmonių tikrosios preferencijos irgi liko nepasikeitę (jie būsto nepradėjo norėti labiau nei kad prekių ir paslaugų, kurias jie prieš pinigų kiekio padidinimą vertino labiau nei būstą) paaiškėja, kad pradėtų būsto projektų užbaigti ir gauti už juos tiek, kiek kainavo jų statyba, nepavyks.
  5. Jei niekas netrukdo grasinimais susidoroti, riboti resursai vėl greitai paskirstomi taip, kad geriausiai tenkintų tikruosius vartotojų poreikius. Būsto kainos nukrenta, kartu su jomis nukrenta ir ribotų resursų kainos (darbo jėgos tame tarpe), kurie buvo pabrangę dėl padidėjusios būsto paklausos iliuzijos, investavę į būstą dalį savo investicijų tiesiog praranda.
Realybėje pinigų kiekis didėja ne tik juos skolinant būstui, bet skolinant ir kitoms reikmėms. Taip pat centriniai bankai gali jų kiekį padidinti ir pvz. prisipirkdami turto už savo vardu išrašytus čekius, kuriuos išgryninus įvyksta stebuklas. Tačiau kredito rinkose atsiranda didžiausia naujų pinigų dalis, dėl ko dar ir sumažėja rinkos palūkanų normos, o tai sąlygoja dar ir papildomus rinkų iškraipymus - susidaro realaus turto padaugėjimo iliuzija, dėl ko žmonės ima mažiau taupyti ir investuoti į ilgesnio laikotarpio projektus, kuriems užbaigti realių resursų, įvertinus tikrąsias žmonių preferencijas, niekada nebuvo. Bet visi aukščiau išvardinti faktoriai esmės nekeičia - kiekvieną kartą padidinus pinigų kiekį ir tuos pinigus vienu ar kitu būdu atidavus kažkokiai grupei žmonių, vyksta mano pavyzdyje aprašyti procesai.

Ar galima išvengti nemalonių kredito ekspansijos padarinių didinant pinigų kiekį be galo? Deja ne. Pinigų kiekio padidinimas nepakeičia jokių fundamentalių faktorių - nei realių resursų kiekio, nei žmonių tikrųjų norų (vienų daiktų vertinimo labiau nei kad kitų ar/ir ateities vartojimo vertinimo labiau nei vartojimo šiandien). Be to didinant pinigų kiekį ir toliau galima tęsti iliuzijų laikotarpį ribotus resursus švaistant toliau korekciją tik atidedant, nes norint išlaikyti iliuzinį augimą pinigų kiekį reikia didinti eksponentiškai (kiekvieną kartą bent jau tokiu pačiu % kaip kad ir prieš tai), kas veda prie pinigų vertės visiško sunaikinimo arba/ir prie visiško realių ribotų resursų iššvaistymo. Todėl neatsisakant dalinių rezervų bankininkystės ir pinigų kiekio bei kainos reguliavimo centrinio planavimo metodais, ekonomika yra pasmerkta nuolat svyruoti tarp iliuzinio augimo laikotarpių ir krizių - grįžimo į realybę.

Pinigai

4 comments
Žmonių gaminamos ir vartojamos prekės yra labai skirtingos. Įvairių prekių likvidumas skiriasi, kai kurios prekės savo savybes išlaiko ilgiau, kai kurios trumpiau, taip pat kai kurias prekes padalinti yra lengviau, kai kurias sunkiau. Atsiradus darbo pasiskirstymui, pasidarė racionalu savo darbo vaisius išsikeisti į likvidžiausias ilgiausio galiojimo ir lengvai padalinamas prekes, kurias vėliau galima pasikeisti į tai, ko reikia vartojimui ar investicijoms.

Pinigai nereguliuojamoje rinkoje yra likvidžiausia, ilgo galiojimo bei lengvai padalinama prekė, kuri apart savo tiesioginės paskirties yra naudojama kaip mainų priemonė. Ši prekė, kaip ir visos kitos prekės, yra ribotas resursas, turintis savo paklausą ir pasiūlą ir kainą, taip pat vienintelis teisėtas būdas kaip žmonėms gauti pinigų nereguliuojamoje rinkoje yra išsimainyti turimus daiktus į pinigus su tuo, kas tavo daiktus vertina labiau nei turimus pinigus. Istoriškai susiklostė, kad pinigais žmonės ėmė laikyti brangiuosius metalus dėl jų savybių, atitinkančių universalioms mainų priemonėms keliamus reikalavimus.

Visi pinigai bet kuriuo laiko momentu yra kažkieno nuosavybė (santaupos), nėra net mažiausio laikotarpio, kurio metu pinigai būtų ne kažkieno nuosavybė ir būtų "cirkuliacijoje", todėl negalima pinigų skirstyti į cirkuliuojančius ir santaupas. Aiškinimas, kad žmonės per daug pinigų kaupia yra visiškai subjektyvus - tai yra asmeninė taip manančio nuomonė. Nėra jokio būdo kaip objektyviai nustatyti koks santaupų dydis žmonėms yra pakankamas, kiekvienas žmogus kiekvienu laiko momentu nusprendžia pats kiek santaupų jis nori turėti.

Kiek konkrečiu laiko momentu konkretūs žmonės nori turėti pinigų, priklauso nuo to kaip jie vertina neapibrėžtumų kupiną ateitį. Jei tų žmonių manymu ateities neapibrėžtumas išauga, jie laikyti pinigų norės daugiau, jei neapibrėžtumas sumažėja - pinigų turėti norės mažiau. Kitaip tariant pasikeitus žmonių ateities vertinimui, pasikeis pinigų paklausa ir pasiūla.

Tačiau reikia neužmiršti, kad žmonėms reikia ne pačių pinigų, o galimybės už juos įsigyti realių prekių ir paslaugų. Norėdami padidinti santaupų kiekį, žmonės nori ne turėti daugiau pinigų, bet padidinti savo galimybes įsigyti daugiau prekių ir paslaugų. Esant sąlyginai nekintančiam pinigų kiekiui, pinigai puikiai patenkina šiuos žmonių poreikius pabrangdami jų paklausai išaugus ir atpigdami jų paklausai sumažėjus.

penktadienis, spalio 16, 2009

Moralė

9 comments
Dažnai girdžiu pasakymus, kad moralės normos nėra universalios, nes žmogus A atlikdamas veiksmą X žmogaus B atžvilgiu gali tą veiksmą X vertinti skirtingai nei žmogus B. Tai yra visiška tiesa, bet mano supratimu čia yra daroma esminė klaida. Moralė tai nėra mano paties vertinimas mano veiksmų, kurie daro poveikį kitiems žmonėms. Moralė yra kai žmogus, kuriam daro poveikį mano veiksmai, juos įvertina kaip darančius jam žalą (amoralius), arba neturinčius jam poveikio ar jam naudingus (moralius).

Nežinant ką apie A veiksmą X mano B, tačiau žinant, kad A iš veiksmo X atlikimo turi naudos, neįmanoma pasakyti ar tas veiksmas yra moralus ar ne. Pvz. jei A muša B ir nėra žinoma ką apie tai mano B, neįmanoma pasakyti ar A veiksmas yra moralus ar ne. Jei yra sužinoma, kad A muša B bizūnėliu prieš tai B to paprašius, A veiksmai bus moralūs. Jei pasirodo, kad B jį mušti sutikimo nedavė, A veiksmai bus objektyviai amoralūs nepriklausomai nuo to ar A juos atlikdamas patiria malonumą (naudos) ar ne ir nepriklausomai nuo to ar A juos laiko moraliais ar ne.

O kaip su atveju, kai A jaučiasi blogai dėl to, kad B neatlieka veiksmo X? Pvz. A jaučiasi blogai, jei B jam neduoda pinigų. Tokiu atveju B elgesys bus moralus, nes amoralūs gali būti veiksmai, o ne jų nebuvimas, o jei A priverstų B duoti pinigų prieš B valią, A veiksmas būtų amoralus. Bet net jei ir manyti, kad galėtų būti amoralūs ne tik veiksmai, bet ir veiksmų nebuvimas, turėtume amoralų pasaulį, kuriame visi žmonės vienu metu niekaip negalėtų būti moraliais.

Reziume:

1. Žmogaus A veiksmas X bus objektyviai amoralus, jei dėl to veiksmo nukentės B.
2. Kadangi visi aktyvūs veiksmai, kurie yra atliekami prieš tų žmonių, kuriems jie daro poveikį, valią, visų tų žmonių bus vertinami kaip amoralūs, moralė yra universali.
3. Kadangi neįmanoma realizuoti sistemos, kurioje galėtų būti amoralus veiksmų nebuvimas, veiksmų nebuvimas negali būti amoralus.

Dėl krizių kalta monetarinė politika?

1 comments
Šiandien www.nematomaranka.lt bloge perskaičiau teiginį:
M.Friedmanas ir A.Schwartz įtikinamai įrodė, kad (dėl krizių) visgi kalta monetarinė politika
Nepaisant to, kad jų teorija yra klaidinga, šitaip suformuluotas teiginys yra beveik teisingas. Taip, iš tiesų turbūt visų 20 amžiaus krizių viena iš pagrindinių priežasčių buvo monetarinė politika (kitos pagrindinės priežastys - kitokių rūšių intervencionizmas). Jei ne monetarinė politika, greičiausiai ne tik, kad nebūtų buvę krizių (bent jau panašaus gilumo ir ilgumo kaip kad buvo), bet ir pirmo bei antro pasaulinių karų, nes be valdžioms priklausančių ir centrinio planavimo metodais valdomų pinigų monopolių, kurie ir įgalina vykdyti monetarinę politiką, nebūtų galimybių tokio masto karus sufinansuoti. Na, bet mes gi ne apie karus.

Monetaristų teorija yra klaidinga, nes anot jų visų nelaimių priežastis yra "vadovėlinis suminės paklausos sumažėjimas", o visų nelaimių galima būtų buvę išvengti, jei tik suminei prekių ir paslaugų paklausai sumažėjus, FED'as tai kompensuotų padidindamas pinigų pasiūlą bei sumažindamas palūkanų normą.

Šitoje minčių eigoje yra minimum 2 klaidos.

1) Daroma prielaida, kad vartojimo prekių kiekis priklauso tik (ar bent jau labai stipriai) nuo suminės paklausos.

Kitaip tariant anot monetaristų (kurie iš principo klaidžioja lygiai tais pačiais klystkeliais kaip ir Keynes'as) visi žmonės negali turėti kiekvienas po 5 aukštų namą su LCD televizoriais kiekviename kambaryje bei po 10 Ferrari garaže ir atostogauti kas mėnesį 5 žvaigždučių viešbučiuose tik todėl, kad per mažai to nori, t.y., kad per maža suminė paklausa.

Kai tuo tarpu realybėje vartojimo prekių paklausa bet kuriuo laiko momentu yra begalinė, o pagamintas realus vartojimo prekių kiekis priklauso nuo anksčiau sukauptų ribotų resursų kiekio, leidžiančio ilginti gamybos procesus taip didinant našumą ir tokiu būdu pagaminant daugiau vartojimo prekių, padalinamų tam pačiam žmonių skaičiui; arba leidžiančio tobulinti gamybos priemones su tikslu pagerinti pagaminamų produktų kokybę.

2) Manoma, kad jei sumažėjus suminei prekių ir paslaugų paklausai būtų laiku padidinama pinigų pasiūla ir sumažintos palūkanų normos, suminė prekių ir paslaugų paklausa išaugtų ir todėl be jokių pašalinių poveikių žmonių galimybė vartoti išaugtų ir tokia liktų.

Monetaristai ignoruoja tai, kad būtent dėl anksčiau atliktų veiksmų, kuriais jie siūlo gydytis nuo krizės, krizė ir atsitiko, o tokiais veiksmais krizė, t.y. anksčiau padarytų klaidų ištaisymas, gali būti tik geriausiu atveju atidedama ateičiai, kuriai atėjus bus gerokai liūdniau, nes tuo metu ribotų resursų bus iššvaistyta ir suvartota dar daugiau.

1920-1929 metais pinigų kiekis buvo didinamas labai stipriai, dėl ko buvo dirbtinis pakilimas - iliuzijų laikotarpis, kai žmonėms atrodė, jog realių ribotų resursų pasaulyje yra daugiau nei buvo iš tikrųjų, todėl jie vartojo daugiau nei pagamino bei investavo į projektus, kuriems užbaigti ribotų resursų niekada nebuvo. Jei korekcijai atsitikus valdžia nebūtų pradėjusi reguliuoti kainų (darbo jėgos tame tarpe), importo/eksporto, gelbėti bankų iš produktyvių ekonomikos dalyvių vienais ar kitais būdais atimtais pinigais bei manipuliuoti pinigų kiekiu ir palūkanomis, krizė būtų pasibaigusi daug greičiau ir būtų buvusi daug švelnesnė nei kad buvo (kaip kad buvo pvz. per 1839 metų krizę). Su šiandien vykstančia krize yra analogiškai.

Kiekvienas žmogus (kol kas) neturi mano aukščiau išvardintų gėrybių ne todėl, kad per mažai to nori, o todėl, kad pasaulyje dar nėra sukaupta tiek turto, kuris leistų kiekvienam žmogui tiek gėrybių turėti. Juk norint pasidaryti tinklus tam, kad jais pagauti daugiau žuvies ir taip galėti padidinti vartojimą, pirmiausia reikia prisižvejoti žuvies turimomis meškerėmis ir nesuvalgyti visko, kad turėtum ką valgyti kol gaminsiesi virves bei pinsi iš jų tinklus. Wishfull thinking neužtenka.

Jei kas nors apskaitos triukais tave apgautų, kad žuvų turi prisitaupęs daugiau nei kad jų yra iš tiesų (manipuliacija pinigų kiekiu ir palūkanų normom tą ir padaro), pradėtum ramia sąžine žvejoti mažiau, valgyti daugiau bei vietoj žvejojimo meškere eitum pinti tinklų manydamas, kad žuvies turi pakankamai, kad tinklus užbaigti. Kuo anksčiau savo klaidą pastebėtum, tuo mažiau neigiamų pasekmių apturėtum. Jei tave apskaitininkas nuolat klaidintų (tą, paaiškėjus realybei, t.y. atsitikus taip vadinamai krizei, monetaristai ir siūlo daryti), valgytum per daug ir žvejotum per mažai tol, kol suvalgytum paskutinę žuvį. Tada neliktų nieko kita, kaip mesti į šoną nebaigtus tinklus bei ilgai ir nuobodžiai žvejoti valgant daug mažiau nei valgei tikėjimo iliuzijom metu, kol vėl prikauptum atsargų, kurios leistų pratęsti nebaigtą tavo tinklų projektą.

Bet net jei ir monetaristai būtų teisūs ir krizės kiltų dėl to, kad dėl saulės aktyvumo pasikeitimų (ar kokių nors kitokių niekam nežinomų priežasčių) sumažėtų suminė paklausa, t.y. dėl to, kad atskiri žmonės pradėtų norėti vartojimo prekių mažiau nei anksčiau, ir net jei ir būtų įmanoma vartojimo prekių kiekį be pašalinių poveikių monetarinėm priemonėm padidinti (nors tai ir yra neįmanoma), kodėl reiktų tą daryti? Kodėl reiktų neleisti žmonėms vartoti tiek, kiek jie nori?

antradienis, spalio 13, 2009

Proof Of God: The Banana Fits In Your ... - Atheist Nightmare

1 comments
Pažadu, kad šitas paskutinis :)

Ar dievas moralesnis nei tu?

0 comments
Dar viena gera ištraukėlė iš The Atheist Experience. Pagarba Matt'ui ;)

Part 1


Part 2

šeštadienis, spalio 10, 2009

Tikėti, kad egzistuoja Australija yra tas pats kas tikėti, kad egzistuoja dievas?

0 comments
Bebrowsindamas po Youtube'ą aptikau vaikinus iš The Atheist Experience, kurie linksminasi bandydami diskutuoti su įvairaus plauko teistais. Deja, kaip kad ir reikėtų tikėtis, dažniausiai diskusija su iracionaliais veikėjais nepavyksta, tačiau gaunasi visai smagus humoro šou :)

Part 1


Part 2

sekmadienis, rugsėjo 27, 2009

Delfiacijos baubai - ką sako empirika?

3 comments
Nenoriu leistis į įrodinėjimus, kodėl defliacija daugumai rinkos dalyvių dažniausiai yra naudinga, o ne kaip kad tvirtina įvairaus plauko intervencionistai - žalinga, tą visai neblogai yra padaręs Joseph T. Salerno. Jei kam bus įdomu padiskutuoti šia tema išsamiau, galėsime tą padaryti komentaruose. Noriu tik empirikos mėgėjams parodyti keletą Austrų ekonomikos teoriją patvirtinančių, bet aišku neįrodančių, istorinių pavyzdžių. Pora citatų pamąstymui iš aukščiau paminėto straipsnelio:
[...]throughout the nineteenth century and up until the First World War, a mild deflationary trend prevailed in the industrialized nations as rapid growth in the supplies of goods outpaced the gradual growth in the money supply that occurred under the classical gold standard. For example, in the U.S. from 1880 to 1896, the wholesale price level fell by about 30 percent, or by 1.75 percent per year, while real income rose by about 85 percent, or around 5 percent per year. This deflationary trend was only interrupted during periods of major wars, such as the Napoleonic Wars in Europe and the American Civil War, which the belligerent governments invariably financed by printing paper fiat money.
ir dar viena:
In fact in the era before the 1930’s when the natural flexibility of prices and wage rates prevailed and was not impeded by legal constraints, bank credit deflations in the U.S. were swift and devoid of severe economic dislocations. Let me briefly review one such episode.

In the fall of 1839 there occurred a financial crisis in the U.S., which resulted from a massive expansion of the money supply during the 1830’s that was initially stimulated by the legally privileged Second Bank of the United States. From the peak of the business cycle in 1839 to its trough in 1843, the money supply contracted by about one-third (34 percent), almost one–quarter of the nation’s banks collapsed (23 percent), including the Bank of the United States, and wholesale prices fell by 42 percent. Despite—or rather because of—the massive deflation of prices, real GNP and real consumption actually increased during this period by 16 percent and 21 percent, respectively. However, real investment did decline during this period by 23 percent, which was a benign development, because the malinvestments of the previous inflationary boom needed to be liquidated.

trečiadienis, rugsėjo 09, 2009

Ar verslo skatinimo priemonės tikrai skatina?

1 comments
Kubilius šiemet vienaip ar kitaip planuoja padalinti verslininkams 5 milijardus litų ir tai vadina ekonomikos skatinimo programa. 5 milijardai yra apie 20% 2009 metų biudžeto. Jei jau tikrai Kubilius norėtų paskatinti ekonomiką, ar ne geriau būtų tiesiog 20% sumažinti bendrą mokestinę naštą Lietuvos piliečiams užuot mokesčiais atimant iš tų, kurie uždirba, t.y. sukuria daugiau vertės žmonėms nei kad tie žmonės vertina mainais už tą vertę laisva valia atiduodamus pinigus (kad dalis tų pinigų atimta ne iš Lietuvos piliečių esmės nekeičia), ir atiduodant tiems, kurių projektų niekas laisva valia finansuoti nenori?

penktadienis, rugsėjo 04, 2009

Ar galima didinant pinigų kiekį išvengti krizių?

15 comments
Vieno naujo lietuviško blogo apie ekonomiką įraše bei to įrašo komentaruose perskaičiau argumentą, apie kurį norėčiau parašyti plačiau. Argumentas skamba taip:
Krizės dažniausiai kyla dėl to, kad sumažėja pinigų kiekis arba padidėjus pinigų paklausai jis laiku nepadidinamas.
[...]
staiga padidėjus pinigų paklausai (pvz. kilus panikai dėl bankų) geriausia būtų jei staiga padidėtų pinigų pasiūla, o aukso standarto ar panašios sistemos atveju to nebus.
Sutinku, kad realiame pasaulyje gali atsitikti begalė įvykių (stichinės nelaimės, karas, epidemijos, etc.), dėl kurių (arba kurių tikintis) gali greitai ir stipriai išaugti pinigų paklausa. Svarbu suprasti, kad tokiais atvejais padidėjus ateities neapibrėžtumui žmonės iš tiesų ima norėti kaupti ne pinigus vardan pačių pinigų, o realias vertybes, ir pinigus kaupia tik tam, kad ateityje atsitikus tiems tikėtiniems nemaloniems įvykiams galėtų juos pasikeisti į daiktus, kurių tų pačių žmonių manymu jiems ateityje realiai prireiks labiau nei reikia šiandien. Kitaip tariant išaugus ateities neapibrėžtumui žmonės kaupdami pinigus stengiasi užsirezervuoti (nesuvartoti) anksčiau sukurtų realių vertybių, kurių gali prireikti ateityje.

Trumpu laikotarpiu pinigų kaina išaugs, t.y. prekės pinigų atžvilgiu pigs, tačiau tiek atsitikus laukiamiems nemaloniems įvykiams, tiek neigiamiems lūkesčiams nepasiteisinus, anksčiau sukaupti pinigai bus panaudoti realių daiktų įsigijimui ir tuo metu prekės pinigų atžvilgiu pabrangs (aišku turint omeny, kad per visą tą laiką prekių pasiūla nesikeičia).

Ar gali tokiu atveju kaip nors padėti pinigų kiekio padidinimas? Akivaizdu, kad tiesiog padidinus pinigų kiekį, t.y. vienu metu prirašius vieną ar daugiau nulių ant banknotų ir prie sąskaitų, ne tik kad neatsirastų naujo realaus turto, galinčio padėti žmonėms išgyventi artėjančius nemalonumus, tačiau apskritai nepasikeistų niekas. Byla baigta? Beveik.

Kadangi net ir makroekonomistai bei kitokie paklydėliai ar sąmoningi demagogai supranta, kad tiesiog padidinus pinigų kiekį nebūtų jokio poveikio sistemai, jie to daryti ir nesiūlo. Jie siūlo naujai nupieštus pinigus dalinti ar/ir skolinti pirmiausia jų draugams, t.y. bankininkams ir valdžiai, kurie aišku tais pačiais pinigais gerai sumoka tokius veiksmus sudėtingai pripainiotomis "mokslinėmis" teorijomis ginantiems demagogams. Taip pat visa ši kompanija dažniausiai būna jau prieš tai prisiskolinę iki ausų, o skolininkams pinigų kiekio didinimas tuo pačiu dydžiu neindeksavus paskolų aišku turi teigiamą poveikį.

Aišku iš tokios politikos kartais išlošia ir su valdžia bei bankininkais nesusijusios žmonių grupės (pvz. jau pasiskolinę anksčiau arba gaunantys naujus pinigus anksčiau nei kiti žmonės), tačiau tai esmės nekeičia - makroekonomistai realiai siūlo ne tiesiog didinti pinigų kiekį, o dalinant naujus pinigus tam tikroms žmonių grupėms perskirstyti turtą jų labui visų kitų žmonių sąskaita, kas yra sofistikuotas sukčiavimas ir krizių išvengti nepadeda niekaip. Priešingai - tokie veiksmai tik padeda pamatus tikroms krizėms ateityje.

sekmadienis, rugpjūčio 30, 2009

"Nemokamos" medicinos kaina arba šių dienų JAV aktualijos

0 comments

Penn & Teller - The Vatican Is Bullshit

0 comments
Smagiai ir taikliai:

šeštadienis, rugpjūčio 22, 2009

Valiutų valdybos modelis ir devalvacija

7 comments
Turbūt viena iš populiariausių pastarųjų metų temų yra lito devalvacija - vieni kalba apie tai, kad devalvacija padėtų atgaivinti Lietuvos ekonomiką, kiti apie tai, kad devalvacija yra apskritai neišvengiama ir ji įvyks nepriklausomai nuo to naudinga ji daugumai žmonių ar ne.

Pirmiausia kas yra devalvacija? Tai yra staigus pinigų kiekio padidinimas, dėl kurio sumažėja tos valiutos vertė kitų valiutų ir realaus turto atžvilgiu. Dėl tokio veiksmo išlošia skolininkai bei valdžios draugai, kurie pirmieji gauna naujai nupieštus pinigus, o pralošia visi kiti žmonės. Kitaip tariant toks veiksmas atima realų turtą iš vienų (dažniausiai daugumos) ir atiduoda vienai ar kelioms suinteresuotoms grupuotėms. Taip pat pinigų kiekio padidinimas įsuka ekonomikos ciklus - paskatina daryti neatsipirksiančias investicijas (malinvestment) bei skatina kapitalo suvartojimą, o tai, priklausomai nuo to ar kredito ekspansija yra sustabdoma ar ne, neišvengiamai veda į vieną iš dviejų rezultatų: 1) jei kredito ekspansija vienokiais ar kitokiais būdais sustabdoma, atsitinka krizė, t.y. laikotarpis, per kurį žmonės yra priversti vartoti gerokai mažiau nei per prieš tai vykusį dirbtinį pakilimą idant sukaupti prieš tai suvartoto bei iššvaistyto neatsiperkantiems projektams realaus kapitalo, kuris būtinas tolesniam materialių gėrybių (daiktų, skirtų vartoti) kūrimui; 2) jei norint išlaikyti klestėjimo iliuziją kredito ekspansija yra vykdoma toliau eksponentiškai, toks kelias baigiasi hiperinfliacija, t.y. valiutos sunaikinimu.

Ar Lietuvai gresia neišvengiama devalvacija ir visi aukščiau išvardinti pragaištingi jos padariniai? Norint atsakyti į šį klausimą, reiktų suprasti kaip veikia valiutų valdybos modelis su 100% rezervų, kurį Lietuva naudoja nuo 1994 metų balandžio 1 dienos ir planuoja išlaikyti iki euro įvedimo (2009 liepos mėn. Lietuvos pabaigoje pinigų bazė buvo 10 602,704 mln Lt, užsienio valiutos atsargos - 14 384,2 mln Lt). Padėti suprasti kas tas valiutų valdybos modelis yra, pabandysiu paprastu hipotetiniu pavyzdžiu:

Tarkim Lietuvos bankas turi ~2,9 eurus, juos pavadinęs užsienio valiutos atsargomis nupaišo 10 litų ir pasižada bet kada už 3,45 litus duoti vieną eurą. Tarkim, kad apyvartoje yra visi 10 litų, visi 2,9 eurai guli LB kaip užsienio valiutos atsargos. Tarkime, kad Lietuvoje yra 1 komercinis bankas, minimali rezervų norma yra 10% (rezervai skaičiuojami kiekvienai valiutai atskirai, kaip kad ir yra dabar).

Laikui bėgant bankas pridalina žmonėms paskolų už 90Lt, todėl viso pinigų rinkoje pasidaro 100Lt. Jei vieną dieną visi litų turėtojai sugalvoja sukonvertuoti visus savo litus (tiek grynus, tiek turimus sąskaitose) bei visas savo turimas paskolas į eurus, tas be jokių problemų gali būti padaryta – komercinis bankas pakeičia popierinius litus į eurus Lietuvos banke, sąskaitose esančius pinigus komercinis bankas sukonvertuoja padalindamas juos iš 3,45 ir prirašydamas euro ženkliuką šalia. Rezultate visi popieriniai litai guli LB, apyvartoje yra tik eurai (2,9 popierinių eurų ir 26,1 eurų sąskaitose), komercinis bankas reikalavimą turėti 10% rezervų kaip vykdė, taip ir vykdo.

Tačiau toks atvejis yra tik hipotetinis – mokėti mokesčius ir atsiskaitinėti už prekes užsienio valiuta yra draudžiama, todėl žmonės yra priversti turėti litų bent jau tiek, kiek reikia šiems veiksmams atlikti, kas reiškia, kad visų litų į užsienio valiutą žmonės nepasikeis niekaip, nors techniškai tą padaryti ir nebūtų jokių problemų.

Jei žmonės dėl bet kokių priežasčių užsimano sukonvertuoti savo indėlius į eurus, tačiau paimtų paskolų litais į eurus konvertuoti nenori, komercinis bankas norėdamas išlaikyti privalomą rezervų normą yra priverstas didinti palūkanas litais (tiek liborą, tiek palūkanas už indėlius), taip mažindamas norą skolintis litais bei didindamas norą dėti indėlius litais. Litų apyvartoje padaugėjus, palūkanų norma litais nukrenta.

Kaip matom iš pavyzdžio, valiutų valdybos modelis su 100% rezervų yra geras tuo, kad laikantis jo niekaip negali atsitikti taip, kad visa vietos valiuta negalėtų būti pakeista užsienio valiuta. Sprendimas devalvuoti valiutą tokiu atveju gali būti tik politinis, kai lobistinės grupės nesutinka su jiems skirtų išmokų iš biudžeto sumažinimu (arba reikalauja iš valdžios naujų pinigų) ir politikai paklūsta jų reikalavimams valiutų valdybos modelį panaikindami, pripiešdami naujų vietinių pinigų ir išdalindami juos jų reikalaujantiems, arba jei turintys paskolų litais nusprendžia apiplėšti skolintojus ir tą susitarę su valdžia ir padaro.

Teoriškai gali būti ir trečia priežastis - užsienio valiutos atsargų LB gali turėti mažiau nei oficialiai deklaruoja, tačiau ši rizika mano manymu yra menka. Ar neklystu, parodys laikas.

ketvirtadienis, liepos 30, 2009

Ir valdžia kartais pasako tiesą

1 comments
Sumažėjus NT agentūrų pajamoms, jos su valdžios pagalba užsimojo apriboti konkurenciją ir panašu, kad tai padaryti joms pavyks. Tame nebūtų nieko nuostabaus, tačiau jas atstovaujantis parlamentaras P. Saudargas turbūt pats nesuprasdamas ką kalba pasakė visišką tiesą:
Man atrodo, kad kiekvienoje srityje įvedus reglamentavimą, žmonių, užsiimančių ta veikla, skaičius mažėja. Jeigu mes neturėtume jokių verslą reglamentuojančių įstatymų, tai natūriniai mainai būtų turbūt už kiekvieno kampo, bet klausimas, ar valstybei būtų nuo to geriau.
Akivaizdu, kad P. Saudargas valstybe vadina valdininkus, kas yra visiška tiesa. Valstybė - tai valdžia, kuriai nuosavybės teise priklauso valstybės teritorijoje gyvenantys paprasti žmonės.

Jis pats aiškiai išaiškino, kad jei nebūtų jokių verslą reglamentuojančių įstatymų, paprastiems žmonėms gyventi būtų nepalyginamai geriau, nes kiekvienas galėtų užsiimti bet kokia veikla, kuri nepažeidžia žmonių teisių, ir už kurią kas nors sutiktų laisva valia sumokėti.

Taip pat daugumai (net ir šiam parlamentarui) turėtų būti akivaizdu, kad jei nebūtų jokių verslą reguliuojančių įstatymų, tačiau būtų tokie patys mokesčiai kokie yra ir dabar, į biudžetą pinigų būtų surenkama nepalyginamai daugiau. Tačiau nuo to valstybei, t.y. valdininkams, nebūtinai būtų geriau. Valdininkams tuo geriau, kuo reguliavimų yra daugiau, nes kuo daugiau reguliavimų, tuo daugiau galimybių kyšio pavidalu asmeniškai gauti pinigų iš tų, kuriuos tie reguliavimai liečia.

Todėl valdžios ir didelio verslo santykiai dažniausiai būna win-win - dideli gerai įsitvirtinę rinkoje ir užmigę ant laurų verslai iš valdžios gauna apsaugą nuo naujų veržlių konkurentų, valdininkai gauna papildomų galimybių paplėšikauti, o už visa tai, kaip ir visada, sumoka dauguma paprastų žmonių.

pirmadienis, liepos 13, 2009

Grybauskaitė skelbiaisi esanti anarchistė?

6 comments
Prezidentė VŽ užtikrino nepasirašysianti nė vieno įstatymo, kuris prieštarautų pamatinėms žmogaus teisėms.
Deja geriausiu atveju ji tiesiog nesupranta ką kalba, blogiausiu atveju, kaip kad ir kiti politikai, užsiima elementaria demagogija.

šeštadienis, balandžio 25, 2009

Teigiami valstybės bruožai

11 comments
Vienoje diskusijoje apie valstybės "paslaugas" žmonėms manęs paprašė išvardinti bent keletą teigiamų valstybės bruožų. Mano atsakymas buvo toks:
Teigiami valstybės bruožai yra tie patys, kaip kad ir privačių reketininkų - gina žmones nuo kitų valstybių (reketininkų); jei pasiseka būti globojamam geros valstybės (gerų reketininkų), gauni kalėdinį sveikinimą, per šventes nuolaidą duoklei; jei padedi valstybei (reketininkams) rinkti duoklę ar/ir kovoti su maištininkais fizine jėga ar/ir demagogine propaganda, gauni savo grobio dalį; jei gerai sutari su valstybe (reketininkais), gali naudodamasis jų pagalba susidoroti su tavo verslo konkurentais ir pan.
Gal yra daugiau svarbių, kuriuos pamiršau paminėti?

ketvirtadienis, kovo 19, 2009

Peter Shiff - kodėl finansų sistemos krachas nustebinti neturėtų

0 comments
Ką tik pažiūrėjau Peter Schiff, investuotojo, numačiusio ir iš anksto paaiškinusio dabar vykstančią finansinę krizę, kalbą apie dabartinės krizės priežastis ir jos tolesnio vystymosi prognozes. Paprastai, suprantamai ir su gera doze humoro. Rekomenduoju, žiūrėti tikrai neprailgs.

pirmadienis, kovo 09, 2009

Objektyvi etika

4 comments
Stefan Molyneux atliko didelį darbą - savo knygoje Universally Preferable Behaviour: A Rational Proof of Secular Ethics sugebėjo racionaliai išspręsti problemas, kurios daugumai iš pirmo žvilgsnio atrodo apskritai ne racionalaus proto sritis, o subjektyvūs žmonių įsitikinimai, kurie neturi nieko bendra su objektyvumu.

Jis teigia, kad kaip ir bet kuriame kitame moksle, etikoje egzistuoja žmonių atžvilgiu objektyviai klaidingos etikos sistemos ir tik viena objektyviai teisinga, kurią galima rasti ir apibrėžti vadovaujantis mokslo įrankiais - empiriniais stebėjimais ir logika. Anot jo daugiausiai žmonių pasaulyje kentėjo, mirė bei kenčia ir miršta šiandien ne dėl atsitiktinių smurto aktų, o dėl to, kad dauguma žmonių šiandien vadovaujasi objektyviai klaidingomis etikos sistemomis ir nuoširdžiai tikėdami savo teisumu atlieka objektyviai amoralius veiksmus. Todėl norint taikos ir klestėjimo, turėti objektyvią, t.y. galiojančią visiems žmonėms nepriklausomai nuo laiko ir/ar vietos, moralinę sistemą žmonijai yra ypatingai svarbu.

Sugalvojimas neegzistuojančių abstraktų - valdžios ar/ir dievų - niekaip nepadeda geriau suprasti ir paaiškinti mus supančią realybę. Priešingai - manyti, kad kažkoks neegzistuojantis abstraktas sprendžia kas yra tiesa, o kas ne ir kas yra moralu, o kas ne, yra labai pavojinga, nes toks tikėjimas sukuria suvokimo iliuziją, kuri užkerta kelią tiesos ieškojimui ir radimui. Taip pat žmonėms vadovaujantis šiuo iracionaliu tikėjimu neišvengiamai atsiranda grupė žmonių, kuri ima iš šių klaidų pelnytis ir visais būdais tas klaidas ginti.

Religijos srityje už realybėje neegzistuojančio abstrakto "dievas" slypi konkretūs žmonės - šventikai. Todėl šventiko sakomas teiginys "paklusk dievui" iš tikrųjų reiškia "paklusk man". Politikos srityje už realybėje neegzistuojančių abstraktų "valstybė/valdžia/dauguma" slypi konkretūs žmonės - valdininkai. Todėl valdininkų sakomas teiginys "paklusk valdžiai" taip pat reiškia paprasčiausią "paklusk man".

Kol tiesa ir moralė bus apibrėžiama vadovaujantis subjektyviomis šventikų ar/ir politikų fantazijomis, primetamomis kitiems žmonėms jėga, žmonijos progresas bus labai apribotas. Kitiems mokslams jau praktiškai pavyko išsivaduoti nuo vienokios ar kitokios valdžios diktatūros, reikia tikėtis, kad artimiausiu metu tą padaryti pavyks ir etikos mokslui.

penktadienis, vasario 27, 2009

Būsimos prezidentės išmintis

1 comments
Mūsų būsima prezidentė supratimu apie ekonomiką nedaug nusileidžia premjerui ir finansų ministrui. Panašu, kad turėsime kompaniją neblogą:
Darius, info@gerasmeistrelis.lt
Sveiki, visada laikiau Jus ekonomikoje suprantančia, bet po Jūsų pasisakymų del mokesčių didinimo pradėjau tuom abejoti... Negi Jūs manote, kad Lietuvos verslui atsigauti krizės metu padės smarkiai padidėję mokesčiai? Ar Jūs nemanote, kad Lietuvos valdyme reikia perpus mažinti biurokratizmą, tuo sutaupant milžiniškas lėšas jo išlaikymui?
Kalbėdama apie Vyriausybės finansinio stabilizavimo priemones paminėjau, kad jų gali neužtekti, nes ekonominė padėtis keičiasi greitai ir kol kas neigiama kryptimi. Rekomendavau pirmiausiai taupyti valdymo išlaidų sąskaita bei peržiūrėti investicinę programą. Padidintas PVM nuosmukio laikotarpiu tiesioginės įtakos verslui neturi, nes kainos dėl smunkančio vartojimo ir taip mažėja. O padidėję "Sodros" ir sveikatos draudimo mokesčiia apsunkina verslo išlikimą. Todėl Vyriausybės pasiūlymus papildomai apmokestinti smulkųjų ir vidutinį verslą vertinau ir vertinu neigiamai.
Jei jau taip, tai kodėl PVM nesusieti su kainomis? Dėl sumažėjusios paklausos norėdami likviduoti likučius verslininkai sumažina kainas, o valdžia tuo tarpu lygiai tokiu pačiu dydžiu padidina PVM. Ir biudžete daugiau pinigų, ir jokio poveikio verslui.

Ir dar vienas geras:

Egidija
Jeigu taptumete prezidente, kokiai monetarinei politikai ketinate pritarti - tai, kuri vis dar itakos ekonomikos augimo stabdyma ar tai, kuri pradetu skatinti atsigavima. Siandien totalus sastingis visoje rinkoje, sustojus vartojimui, itakojami vis ukio sektoriai. Ar nemanote, kad reiketu nuleisti kartele skolinimuisi ir palukanu sumazinimui?
Grynosios teorinės monetarinės politikos laikai praėjo, naujų vadovėlių dar nėra. Taigi, teks taikyti įvairiausias modelių kombinacijas priklausomai nuo konkrečios padėties konkrečioje šalyje. Bene kiekviena vyriausybė dabar eksperimentuoja, nes situacija unikali, istorinės patirties niekas neturi.
Austrų mokyklos ekonomistai prieš beveik 100 metų išaiškino kaip veikia boom-bust ciklai, vykstantys dėl centrinių bankų vykdomos pinigų ekspansijos, ir kaip su jais kovoti. Lygiai taip pat išaiškino kaip kovoti ir su kitokiom intervencionistinės politikos pasekmėm, nuo kurių visi paprasti žmonės šiandien kenčia. Šiandien kaip tik ir turim chrestomatinį pasaulinio boom-bust ciklo pavyzdį, kuris visomis priemonėmis gilinamas tolesne valdžių intervencija.

Na, bet labai ant jos negali pykt, Leningrade apie šią ekonomikos mokyklą garantuotai nieko nemokė, o dirbant valdžiai domėtis kolegų ignoruojamom teorijom, o tuo labiau apie jas kalbėti, kaip ir nelabai išeina.

trečiadienis, vasario 25, 2009

Nauja knyga lietuvių kalba: Murray N. Rothbard: Ką valdžia padarė su mūsų pinigais?

0 comments
Lietuvos laisvos rinkos institutas lietuvių kalba išleido puikią M. Rothbard'o knygutę apie pinigų istoriją "Ką valdžia padarė su mūsų pinigais?".

ketvirtadienis, vasario 19, 2009

Interviu su Thomas Woods - ekonominių krizių priežastys

0 comments
Knygos Meltdown: A Free-Market Look at Why the Stock Market Collapsed, the Economy Tanked, and Government Bailouts Will Make Things Worse autoriaus interviu apie šiandieninės ekonomikos problemas. Labai paprastai ir suprantamai apie sudėtingus dalykus.

trečiadienis, vasario 18, 2009

Savanoriška vegovė, savižudybė ir eutanazija

6 comments
Diskusija su Bitininku:

1. Bitininkas

Paskutinėmis dienomis daug skaičiau apie libertarizmo požiūrį į taip vadinamą "savanorišką vergovę" ir savižudybę.

Pvz. Rothbardas bent jau pirmu klausimu rašo štai ką (7. Interpersonal Relations: Voluntary Exchange):

The distinction between a man's alienable labor service and his inalienable will may be further explained: a man can alienate his labor service, but he cannot sell the capitalized future value of that service. In short, he cannot, in nature, sell himself into slavery and have this sale enforced—for this would mean that his future will over his own person was being surrendered in advance. In short, a man can naturally expend his labor currently for someone else's benefit, but he cannot transfer himself, even if he wished, into another man's permanent capital good. For he cannot rid himself of his own will, which may change in future years and repudiate the current arrangement. The concept of "voluntary slavery" is indeed a contradictory one, for so long as a laborer remains totally subservient to his master's will voluntarily, he is not yet a slave since his submission is voluntary; whereas, if he later changed his mind and the master enforced his slavery by violence, the slavery would not then be voluntary.

Kitas įdomus dalykas yra savižudybės ir eutanazija (Self-ownership):

In addition to the abortion debate, there are also debates surrounding euthanasia and suicide. However, some of these actions can be viewed as self-destructive which is somewhat removed from the original meaning of self-ownership, as this also meant taking responsibility for self. The debate is further complicated as many individuals recognize the right of ownership to include the right to destruction: that which one has constructed, one may deconstruct. Additionally, some cultures not only respect the act of suicide as an individual right, but also as an honorable action.

Abu klausimai mane šiek tiek išmušė iš vėžių... Aš visada maniau, kad teisę į save turi būti suprantama, kaip teisė daryti ką nori su savo kūnu ir protu, kol tai nesikerta su analogiškomis kito žmogaus teisėmis. Kitaip sakant, jei žmogus pvz. vartoja narkotikus, tai jis kenkia sau, bet mes negalime jam uždrausti vartoti narkotikus vien dėl to, kad jo poelgiai kelia didelį pavojų jo gyvybei ir sveikatai. Antiagresijos aksiomos čia taikyti negalėtume, nes niekas juk neverčia tą žmogų žudytis, ar vartoti narkotikus. Jeigu nuosekliai taikyti žalos sau argumentą, tai prieitume iki tokių absurdų, kaip sodomijos delegalizavimas (victimless crime) , nes pvz. analinis seksas laikomas pavojingu sveikatai.

2. Giedrius:

1) Savanoriška vergovė.

Su Rothbard'u nesutinku - nematau jokios problemos pardavinėti savo darbo future value, kitaip tariant imti atlygį už darbą avansu. Tiesiog man paėmus avansą ir nusprendus savo įsipareigojimo atlikti sutartus darbus nevykdyti, man atsirastų pareiga grąžinti gautus pinigus ir atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl mano vienašališko sutarties sulaužymo. Problema atsiranda tada, jei dėl kokių nors priežasčių avansu gavau daug ir gautus pinigus iškart išleidau. Šita situacija yra analogiška situacijai, jei pasiskolinau gerokai daugiau, nei kad galėsiu per savo gyvenimą uždirbti, ir paskolą greitai išleidau. Abiem atvejais klausimas yra tas pats - ar gali kreditorius teisėtai naudoti jėgą prieš skolininką - atimti iš jo turtą jėga jei jis jo turi arba versti už skolą atidirbti. Mano manymu fizinės jėgos naudoti kreditorius negali, nes prieš jį fizinė jėga panaudota nebuvo. Viskas, ką jis gali padaryti, tai pranešti apie skolininką teisėsaugai, kuri išnagrinėjusi bylą sumažintų skolininko patikimumo reitingą arba pasirodžius, kad skolininkas sukčius, įtrauktų jį į "juoduosius sąrašus", kas būtų didelė ir labai nepageidaujama bausmė, kuri užkirstų skolininkui kelią ateity gauti teisinę pagalbą iš teisėsaugos jei jam pačiam kada nors jos prireiktų, bei atimtų galimybę vykdyti daugumą komercinių santykių su tą teisėsaugą pripažįstančia visuomene, o tai būtų iš esmės žmogaus išmetimas iš visuomenės.

2) Savižudybė

Nei iš vieno tavo pateikto self-ownership apibrėžimo neišplaukia, kad žmogus priklauso kitiems žmonėms. Todėl jei žmogus save žaloja ar žudo, kiti žmonės naudoti prieš jį jėgą teisės neturi.

3) Eutanazija

Jei manyti, kad žmogus teisės atimti savo gyvybę neturi, tai eutanazija yra neteisėta, nes negali deleguoti kitiems teisės, kurios neturi pats. Bet gi žmogaus teisės yra jo valios išraiška, todėl teisės į save apibrėžimas žmogaus valiai prieštarauti negali. Negali teisė į save būti suformuluota taip, kad pavyzdžiui sadomazochizmas arba auskaro įsivėrimas laisva valia būtų neteisėtas. Todėl toks teisės į save apibrėžimas, kuris laisva valia atliekamus veiksmus daro neteisėtais, yra neteisingas. Taigi, žmogus priklauso sau, todėl gali teisėtai su savimi daryti ką nori, tame tarpe ir atimti sau gyvybę pats ar su kitų žmonių pagalba.

antradienis, vasario 17, 2009

Politikų fanatizmas

0 comments
Jan Helfield savo puslapyje sudėjo interviu su politikais ištraukas, parodančias, kad kai kurie politikai (jei ne dauguma) savo iracionalumu niekuo nesiskiria nuo religinių fanatikų. Pora filmukų iš jo puslapio:

apie minimalų atlyginimą



ir apie tai, kad mokesčiai mokami savanoriškai

Holy bible

0 comments

Neaišku kodėl žmonių teisių apsaugos aktyvistai tokių užrašų nepriverčia klijuoti ant tikrų biblijų.

penktadienis, vasario 13, 2009

Valstybės istorija

6 comments


5 balai. Kitas "Statism is Dead" serijos dalis rekomenduoju taip pat.

Dienos citata: Kas išgelbės Ameriką?

0 comments
Prieš kelias dienas skaičiau labai smagų ir taiklų Robert P. Murphy straipsnelį apie šiuo metu vykdomus Amerikos ekonomikos gelbėjimo darbus. Obamos vadovaujamos kompanijos veiksmų absurdiškumą puikiai apibūdina šio straipsnio citata:
Now, in truth, someone doesn't have to have a better suggestion in order to point out that a recommended strategy will exacerbate the situation. If an allergic man has been stung by a bee, I don't know what to do except rush him to the hospital and maybe scour the cupboards looking for Benadryl. But I'm pretty sure drawing blood from his leg, in order to inject it into his arm and thus "stimulate his immune system," is a bad idea on numerous accounts — not least of which, is that I'm pretty sure an allergic reaction means your immune system needs to calm down. But the point is, if a bunch of guys hold the man down — he has to be forced to endure the procedure for his own good, don't you know — I feel perfectly qualified in yelling, "Stop!"
Deja blaivaus proto žmonių rėkimo "Stop" geriausiai pasaulyje ginkluota kompanija, visų žmonių sąskaita gelbėjanti savo draugelius, tikrai nepaklausys.

šeštadienis, vasario 07, 2009

Nuosavybės teisė

0 comments
Crosspost: dalis diskusijos iš anarchisto blogo apie nuosavybės teises:



  1. Giedrius - 2009.02.02
    Mūsų nuomonės išsiskiria vienoje vietoje - kam priklauso teisė į niekieno nepanaudotus ribotus resursus. Aš laikausi Mises, Rothbard’o, Kinsella ir kitų anarchokapitalistų/libertarų nuomonės, kad nepanaudoti riboti resursai nepriklauso niekam, kol jais kas nors nepasinaudoja. Taip apibrėžus teisę į nuosavybę yra įmanoma išvengti konfliktų (ar bent jau turėti vienareikšmišką taisyklę kaip juos spręsti), kai 2 ar daugiau žmonių vienu metu užsimano vieno ir to paties riboto resurso.
    Tu, jei suprantu teisingai, laikaisi nuomonės, kad nepanaudoti riboti resursai priklauso visiems žmonėms po lygiai. Jei taip būtų, bet kuris konkretus žmogus, norėdamas pasinaudoti bet kokiais niekieno anksčiau nepanaudotais ribotais resursais, privalėtų nusipirkti ar gauti neatlygintinai tų resursų teisėtų savininkų - visų pasaulio žmonių - sutikimą. Akivaizdu, kad taip apibrėžus nuosavybės teises, niekas negalėtų pasinaudoti niekuo, nes gauti visų bendrasavininkų sutikimą būtų neįmanoma. Todėl bet koks naudojimasis bet kokiais ribotais resursais negavus visų bendrasavininkų sutikimo būtų neteisėtas, o jais pasinaudojęs ne tik kad neįgytų nuosavybės į savo kūrinį, bet dar ir turėtų atlyginti tų resursų savininkams nuostolius dėl neteisėto jų nuosavybės sugadinimo. Tai, kad realybėje bandant įgyvendinti tokią santvarką (kuri iš principo yra komunizmas), ji visada perauga į tironiją, kai visi resursai realiai, tačiau neteisėtai, ima priklausyti valdžiai (neteisėtai, nes pagal tavo nuosavybės teisių apibrėžimą valdžiai priklauso tik tiek, kiek ir bet kokiems kitiems žmonėms, o ne viskas), kuri vienašališkai nustato naudojimosi jais taisykles ir kainą (mokesčius), esmės nekeičia.
    Bet net jei ir sutikti su tavo siūlymu taip apibrėžti nuosavybės teises ir tokio apibrėžimo nuosekliai laikytis, jis neišvengiamai peraugtų į anarchokapitalizmą, kuriame visi resursai būtų privatūs. Jau seniai ir iš įvairių kampų įrodyta (pvz. Richard Dawkins filmuke), kad turtas, kuris turi daug savininkų, t.y. bendras, yra naudojamas neefektyviai. Todėl jei tik bendrasavininkams (kurie beveik visada pasidaro bendrasavininkais tik dėl valdžios intervencijos) atsiranda galimybė, jie savo dalį linkę parduoti, todėl laisvoje rinkoje bendra nuosavybė yra labai retas reiškinys.


    “Nieko neturiu prieš vienareikšmius susitarimus, bet negaliu nepastebėti, kad viskas yra laikina. Nesugebu įsivaizduoti visuomenės, kurioje nebūtų konfliktų, neteisybės, vienom ar kitom formom, greičiausiai per daugumos diktatą, realizuojamos stipriųjų valdžios.”
    Jei tikslas yra visuomenėje mažiau konfliktų, o ne daugiau, dėliojant žmonių teises yra būtina laikytis šių 2 taisyklių:
    1) Teisę į ribotus resursus apibrėžti vienareikšmiškai.
    2) Žmonių teises padaryti tokias, kad jos galiotų visiems žmonėms be išimties ir neprieštarautų tarpusavyje.
    Laikantis šių taisyklių jokiai valdžiai ir jokiems jos ribotų resursų monopoliams visuomenėje vietos nėra.




  2. anarchistas - 2009.02.02
    "Tu, jei suprantu teisingai, laikaisi nuomonės, kad nepanaudoti riboti resursai priklauso visiems žmonėms po lygiai. Jei taip būtų, bet kuris konkretus žmogus, norėdamas pasinaudoti bet kokiais niekieno anksčiau nepanaudotais ribotais resursais, privalėtų nusipirkti ar gauti neatlygintinai tų resursų teisėtų savininkų - visų pasaulio žmonių - sutikimą."
    Neįsivaizduoju jokio visuomenės modelio be savivaldos. Veikianti atstovaujamoji savivalda, su tiesioginiu savo privilegijos spręsti vienus ar kitus klausimus delegavimu (ir laisve bet kada suteiktus įgaliojimus atšaukti) man jau telpa į Tavo pateiktą anarchijos, kaip vienos žmonių grupės valdžios kitiems žmonėms nebuvimo, apibrėžimą. Beje, jau dabar egzistuoja visos reikalingos techninės priemonės tokių savivaldos modelių praktiniam realizavimui.
    Taigi, ribotų resursų naudojimą tektų pirkti iš visuomenės, tačiau tam nereikėtų tartis su kiekvienu jos nariu.

    "Jei tikslas yra visuomenėje mažiau konfliktų, o ne daugiau, dėliojant žmonių teises yra būtina laikytis šių 2 taisyklių:
    1) Teisę į ribotus resursus apibrėžti vienareikšmiškai.
    2) Žmonių teises padaryti tokias, kad jos galiotų visiems žmonėms be išimties ir neprieštarautų tarpusavyje."
    Nėra tikslo kurti visuomenę, kurioje mažiau konfliktų. Tikslas kurti visuomenę, kurioje konfliktai sprendžiami kiek galima teisingiau. Vėlgi, teisingumo kriterijus privalo būti visuotinio sutarimo dalykas, balansuojantis tarp daugumos interesų ir žmogaus pasyvių teisių.
    Visuomenė pasmerkta amžinam balansavimui ant ribos. Netikiu, kad egzistuoja geresnis modelis.
    Kita vertus, teisę į resursus aš apibrėžiu. Visuomenės resursai. Visuomenės interesas, nustatantis privačios nuosavybės ribą.




  3. Giedrius - 2009.02.03

    "Tikslas kurti visuomenę, kurioje konfliktai sprendžiami kiek galima teisingiau."
    Nuo to ir pradėkim. Kad suprasti kaip atsirado nuosavybė, reikia pažiūrėti į istoriją. Iš pradžių pasaulyje žemės buvo daugiau nei kad žmonių, galinčių ją dirbti. Visais laikais žmonės žemę, kurią dirbdavo, grybus, kuriuos surinkdavo, auksą, kurį išsiplaudavo, ir t.t., laikė savo nuosavybe, o nuosavybės atiminėjimą jėga laikė neteisingu veiksmu. Kuriuo metu ir kas nusprendė, kad niekam anksčiau nepriklausiusi žemė, kurią žmonės įdirbo savo darbu, priklauso visiems (komunizmas), o ne tiems ir tik tiems, kurie ją iš niekam nereikalingos negyvenamos dykynės pavertė derlinga ir naudinga? Ir ką siūlai daryti su tais, kurie nemano, kad jų dirbama žemė priklauso dar kažkam ir kad jie yra dar kažkam kažkiek už kažką skolingi?
    Taigi, nepaisant kilnių tikslų komunizme (kai nuosavybė yra visų) konfliktai teisingai sprendžiami negali būti iš principo, kai tuo tarpu anarchokapitalizme (kai nuosavybė atsiranda homesteadinus niekieno resursus) garantijos, kad konfliktai bus sprendžiami teisingai nebus, bet bent jau bus įmanoma juos išspręsti teisingai.


    “Neįsivaizduoju jokio visuomenės modelio be savivaldos. Veikianti atstovaujamoji savivalda, su tiesioginiu savo privilegijos spręsti vienus ar kitus klausimus delegavimu (ir laisve bet kada suteiktus įgaliojimus atšaukti) man jau telpa į Tavo pateiktą anarchijos, kaip vienos žmonių grupės valdžios kitiems žmonėms nebuvimo, apibrėžimą.”
    Nelabai suprantu kas yra savivalda, bet iš tavo aprašymo panašu, kad ji neturi nieko bendra su autokratine valdžia. Vardan diskusijos ir nesigilindami nei kokiu būdu, nei kodėl, nei kada taip atsitiko, tarkim, kad vis tik visi riboti pasaulio resursai priklauso visiems pasaulyje gyvenantiems žmonėms po lygiai, kaip kad komunizme. Tokiu atveju pasaulinė savivalda negali pasidaryti niekaip, nes neįmanoma, kad kiekvienas žmogus galėtų turėti savo atstovą, kurį bet kada galėtų atšaukti jei tik jis elgsis ne pagal jo valią. Taip apibrėžus nuosavybę ir nepadarius diktatūros (autokratinės ar demokratinės nesvarbu), realiai niekas negalėtų naudotis niekuo. Bet net jei ir dėl kokių nors niekam nesuprantamų priežasčių pavyktų įgyvendinti komunizmą (nemaišyti su diktatūra, kuri realiame pasaulyje visada pasidaro komunizmo įgyvendinimo metu), žmonės galėtų išsipirkti savo žemei allodial title, dėl ko, kaip jau ir rašiau anksčiau, neefektyviai valdomų bendrų resursų greitai neliktų. Todėl toks nuosavybės apibrėžimas yra tiek neteisingas, tiek realybėje neįgyvendinamas.


pirmadienis, vasario 02, 2009

ECB daro valdišką "blogą banką"

2 comments
Europos centrinis bankas bei JAV ekonomikos gelbėtojas naujasis prezidentas B. Obama ruošia dar vieną sveikam protui prieštaraujantį projektą:
Idėja sukurti "blogą banką", visuomeninę finansinę instituciją, kuri iš bankų rinkos kainomis supirktų jų nelikvidžius aktyvus, vis labiau įgyja pagreitį kaip nauja finansinio sektoriaus gelbėjimo priemonė.
Išvertus į lietuvių kalbą tai reiškia, kad jei kokie nors bankai pridalino blogų paskolų, jas valdžia nupirks už iš visų žmonių mokesčiais atimtus pinigus. Kitaip tariant jei bankas elgėsi neatsakingai arba tiesiog nemokėjo vertinti klientų rizikos, valdžia jį už tai apdovanos, skatindama ateityje elgtis dar neatsakingiau. Kai tuo tarpu dalinę paskolas atsakingai ir protingai iš valdžios negaus nieko. Ar kam nors kyla klausimų kaip toks valdžios sprendimas paveiks bankų norą dalinti paskolas praktiškai bet kam?

ketvirtadienis, sausio 29, 2009

Šemetos buhalterija

1 comments
Valdžia ir toliau demonstruoja pseudoekonomikos šou. Mūsų finansų ministras teigia, kad pavasarį valdžiai gali tekti imtis papildomų priemonių, kad stabilizuoti biudžetą, nes anot jo:
mūsų makroekonominės prognozės, kai jas paskelbėme, buvo vienos konservatyviausių tarp visų, bet, be abejo, situacija keičiasi labai greitai.
Todėl jo manymu:

mums jau pavasarį gali tekti imtis papildomų priemonių dėl valstybės finansų. Mokestinėje dalyje mes praktiškai nebeturime papildomų rezervų, kiti rezervai gali būti susiję su išlaidų mažinimu.

Anot jo, „atsakingų žmonių“ jau yra paprašyta parengti siūlymus, kaip valstybinių institucijų išlaidas sumažinti dar 10 proc.
Taip pat:

Finansų ministras dar kartą pakartojo, kad bus skirtos ir papildomos lėšos ūkio sričiai, siekiant gaivinti verslą.
Šie Šemetos teiginiai sudėlioti nuosekliai sako štai ką:
  1. Sumažėjus biudžeto pajamoms pirmiausia reikia padidinti mokesčius tiek, kiek leidžia jo (sveikas?) protas, ir jei mokesčių padidinimas laukto rezultato neduoda, tik tada mažinti biudžeto išlaidas.
  2. Šiuo metu biudžeto išlaidos jau yra kažkiek sumažintos.
  3. Norint padėti verslui, pirmiausia reikia padidinti biudžeto pajamas, t.y. padidinti mokesčius (jei lietuviškai - atimti daugiau pinigų iš verslo jėga), o tada dalį tų iš verslo atimtų pinigų skirti prieš tai mokesčiais užspausto verslo gaivinimui.
Žiūrim ką realybėje turim:
  1. Mokesčių didinimas sumažėjus biudžeto pajamoms neteisingas netgi pagal pačių mokesčių šalininkų logiką: jei jau manyti, kad mokesčių dydis duotu momentu yra teisingas, norint išlaikyti teisingą balansą tarp privataus ir valdiško sektoriaus (kad ir kaip absurdiškai tai beskambėtų), sumažėjus biudžeto pajamoms reiktų tiesiog sumažinti biudžeto išlaidas lygiai tokiu pačiu %, kokiu ir sumažėjo biudžeto pajamos, nes pakėlus mokesčius privatus sektorius bus priverstas mokėti už krizę dvigubai. Be to pakėlus mokesčius visiškai nereiškia, kad biudžeto pajamos padidės proporcingai, ką šiandien ir matome ir ką pripažįsta pats Šemeta - verslai keliasi į šalis, kuriose mokesčiai mažesni (kad ir į tą pačią Latviją ar Estiją), dalis pereina į pogrindį, kita dalis (ypač smulkių verslininkų) verslą nutraukia apskritai ir registruojasi darbo biržoje pašalpų bei bando ieškotis samdomo darbo.
  2. Nepaisant valdžios su Kubiliumi ir Šemeta priešaky įžūlaus melo apie diržų veržimąsi bei taupymą, 2009 metų biudžetas patvirtintas 400 mln litų didesnis nei 2008 metų biudžetas.
  3. Dar klausimas kas sudavė didesnį smūgį verslui, ypač smulkiam, - pasaulinė krizė, ar praktiškai per naktį kelis kartus padidinti mokesčiai. Pareiškimas apie verslo gaivinimo programas šiame kontekste atrodo apgailėtinai.

Kodėl per krizę privatus sektorius turi mokėti dvigubai?

2 comments
Crosspost: 2008 gruodžio mėn. 5 d. mano straipsnis delfi.lt.

Ekonominės krizės metu sumažėjęs biudžeto surinkimas reiškia, kad sumažėjo privačiame sektoriuje dirbančių žmonių pajamos. Tiek darbuotojų, tiek turinčių savo verslus. Jei valdžia siekia teisingumo visiems žmonėms, ji turėtų su biudžeto pajamų sumažėjimu kovoti labai paprastai - tokiu pačiu dydžiu sumažinti visų žmonių, gyvenančių iš biudžeto, pajamas taip pat.

Tą padarius be abejo atsiras teigiančių, kad pensininkai, mokytojai, gydytojai, policininkai, gaisrininkai ir kiti valstybės tarnautojai ir taip mažai uždirba. Tačiau gi ir privačiame sektoriuje yra daug žmonių, gaunančių mažas pajamas, kurios krizės metu dar labiau sumažėjo.

Be to, dirbantys privačiame sektoriuje krizės metu rizikuoja netekti pajamų apskritai daug labiau, nei gaunantys pajamas iš biudžeto. Galų gale, anot Statistikos departamento, dirbančių valdiškame sektoriuje vidutinė alga šiandien yra netgi beveik 5 proc. didesnė, nei dirbančių privačiame sektoriuje (2390,30 Lt ir 2279,20 Lt atitinkamai), o krizės metu šis skirtumas išaugs dar labiau.

Siekiamybė krizės metu išlaikyti tokio paties dydžio iš biudžeto gyvenančių žmonių pajamas yra paprasčiausiai neteisinga privačiame sektoriuje dirbančių žmonių atžvilgiu. Jie yra verčiami ne tik kentėti dėl pajamų sumažėjimo dėl pačios krizės, bet dar ir dėl neišvengiamai padidėjusių vienokių ar kitokių mokesčių (tiesioginių mokesčių ar vienokios ar kitokios manipuliacijos pinigų verte), kad išlaikytų tokį patį valdiško sektoriaus pajamų lygį.

Tokiu būdu privatus sektorius krizės metu nukenčia du kartus - vieną kartą nuo pačios krizės ir antrą nuo valdžios, kai tuo tarpu valdiškame sektoriuje dirbantys žmonės (ar gaunantys valdžios pašalpas) nukenčia gerokai mažiau, jei nukenčia išvis.

Krizės metu vienintelis teisingas biudžeto subalansavimo kelias yra jo išlaidų sumažinimas mažiausiai tiek, kiek sumažėja jo įplaukos, o ne bandymas pasiskolinti to paties privataus sektoriaus sąskaita ar jį dar labiau apmokestinti.

Jei dėl to reikės sumažinti visų gyvenančių iš biudžeto pajamas 3-5 proc. (net ir pensininkų, mokytojų ir kitų jautrių socialinių sluoksnių, nekalbant apie dideles algas gaunančius valdininkus), nebus jokios neteisybės, nes privačiame sektoriuje pajamų sumažėjimą jau pajuto visi. Visi žmonės valdžiai turėtų būti lygūs, tad ir krizės vargus turėtume pasidalinti solidariai.