antradienis, sausio 13, 2009

Indėlių draudimas - tiesiog dar viena apgavystė

Šiandien perskaičiau naują Donato Frėjaus blogo įrašą, kuriame buvo kritikuojamas indėlių draudimas, ir užkliuvo komentaras po juo:

siaip: del indeliu draudimo tai nesutinku. banku garantiju vieni uz kitus neuztenka, kadangi visi jie gali lengvai uzsilenkti, kaip jau neseniai mateme. ir gresmes atveju bankai visada pirmiausiai galvosi apie savo nauda, o paskutiniausiai apie eilinius indelininkus
Kad per daug nesiplėsti, apie tai, kad popieriniai valdžios sukurti ir prievarta žmonėms brukami jokiu realiu turtu nepadengti pinigai greičiausiai niekada žmonių laisva valia nebūtų naudojami kaip mainų priemonė, parašysiu kada nors kitą kartą. Šiame straipsnelyje noriu atkreipti dėmesį į dalinių rezervų sistema paremtos bankininkystės ir indėlių draudimo problemas.

Pirmiausia reikia išsiaiškinti kodėl to indėlių draudimo reikia apskritai. Ogi todėl, kad dabartinė dalinių rezervų sistema paremta bankininkystė yra niekas kitas kaip didelė apgaulė, kuriai valdžia garantuoja veiklos monopolį ir esant reikalui (pvz. žmonėms supratus apgaulę) gelbėja ją nuo sugriuvimo.

Pažiūrėkime kaip šita sukčių mašina veikia. Kiekvienas žmogus, įnešęs grynų pinigų į banko sąskaitą, pagrįstai tikisi, kad bet kada galės tuos savo bankui saugoti patikėtus pinigus atsiimti, jei tik jų prireiks. Ką daro su gautais pinigais bankas? Jei bankas veikia Lietuvoje, kur šiuo metu privalomųjų atsargų (rezervų) norma yra 4%, jis 4% gauto indėlio privalo padėti į centrinį banką, o likusius 96% gali paskolinti taip sukurdamas naujus, iki šiol neegzistavusius niekuo (netgi iš tikrųjų visiškai beverčiais popieriniais banknotais) nepadengtus pinigus. Kadangi paskolinti pinigai greičiausiai taip ir liks to paties banko sąskaitoje arba bus pervesti į kito komercinio banko sąskaitą, bankai galės vėl atidėti nuo jų 4% rezervams, o likusius paskolinti dar kartą. Ir taip tęsis tol, kol pirminė indėlininko įnešta suma pasidaugins 25 kartus. Tada bankai pasieks minimalius privalomųjų atsargų reikalavimus ir skolinti toliau nebegalės. Ką po tokių operacijų turim? Pirmasis indėlininkas mano, kad jo indėlis vis dar saugiai guli banke ir kurį jis gali bet kada pasiimti, tačiau tuo pačiu metu lygiai tą patį mano ir juos pasiskolinę žmonės (ar žmonės, tuos pinigus gavę už kažkokias prekes ir/ar paslaugas iš juos pasiskolinusių žmonių) - kad jie tuos pačius pinigus turi taip pat ir kad irgi gali juos bet kada pasiimti. Jei visi tie žmonės ateina į banką pinigų vienu metu, bankas gali kiekvienam žmogui atiduoti tik po 4% tų pinigų, kuriuos jie mano turį, apgavystė išaiškėja ir bankas būna priverstas bankrutuoti.

Kaip šioje aferoje dalyvauja indėlių draudimas? Ogi labai paprastai. Valdžia kartu su bankais vieną dieną sugalvojo, kad jeigu ji pažadės visiems indėlininkams, kad bet kokiu atveju jų indėliai bus atiduoti net jeigu juos saugantis bankas ir bankrutuotų, gerokai sumažės tikimybė ekonominio nuosmukio laikais bankams sulaukti bankais nebepasitikinčių ir indėlius atsiiminėjančių indėlininkų antplūdžio, kas kaip matome iškart garantuotų banko bankrotą.

Iš kur valdžia gali gauti pinigų, kad bankrutavus vienam ar keliems bankams galėtų grąžinti žmonėms indėlius? Gi kaip žinia valdžia pajamas gauna tik vienu būdu - jėga atimdama jos valdomų žmonių turtą, kurie beje ir yra tie patys indėlininkai. Kaip čia tada išeina, kad valdžia garantuoja žmonėms atiduoti jų indėlius iš jų pačių atimtais pinigais? Tikrai taip. Pažiūrėkime kokiais būdais ji tai gali padaryti:
  • Valdžia gali jėga atimti tuos pinigus iš žmonių (padidinti mokesčius) ir surinktus pinigus atiduoti indėlininkams, kurie prieš tai ir bus patys tuos mokesčius sumokėję.
  • Valdžia gali visų žmonių vardu pasiskolinti pinigų iš ko nors, juos atiduoti indėlininkams, tuo pačiu jiems užkraunant paskolos naštą.
  • Valdžia (susitarusi su centriniu banku) gali tiesiog prispausdinti tiek pinigų kiek reikia ir išdalinti juos indėlininkams, kas yra lygiai tokia pati vagystė kaip ir mokesčių pakėlimas, tik žmonėms ne tokia akivaizdi.
Panašu, kad jau galima daryti išvadas:
  • Dalinių rezervų sistema paremta banininkystė yra paprasčiausias sukčiavimas analogiškas pinigų padirbinėjimui.
  • Indėlių draudimas yra apskritai joks ne draudimas, o dar viena afera, kuri pavadinta draudimu tik tam, kad ta afera būtų sunkiau pastebima.

5 komentarai:

  1. Lietuviškame internete trūksta tokios informacijos. Visur tik valstybininkų čiulbėjimai apie jų ypatingą vaidmenį šalies gyvenime (apgaudinėti ir plėšti). Primalama tiek demagogijos, kad žmonės netgi įtikinami, jog jiems daroma labai didelė paslauga...

    AtsakytiPanaikinti
  2. "Iš kur valdžia gali gauti pinigų, kad bankrutavus vienam ar keliems bankams galėtų grąžinti žmonėms indėlius? Gi kaip žinia valdžia pajamas gauna tik vienu būdu - jėga atimdama jos valdomų žmonių turtą"

    Iškart matau, kad nesidomėjai indėlių draudimu ir tiesiog iš neturėjimo ką veikti stumi ant visų.
    Egzistuoja VšĮ "Investicijų ir indėlių draudimas" (http://www.iidraudimas.lt), kuriai kiekviena kredito įstaiga perveda draudimo įmokas. Tokiu būdu, įstaiga veikia kaip ir įprastinės draudimo bendrovės.

    AtsakytiPanaikinti
  3. "Jei visi tie žmonės ateina į banką pinigų vienu metu, bankas gali kiekvienam žmogui atiduoti tik po 4% tų pinigų, kuriuos jie mano turį, apgavystė išaiškėja ir bankas būna priverstas bankrutuoti."

    Čia vėl pusiau tiesa. Taip, klientų apgultas bankas negalės TUOJ PAT atiduoti visų pinigų. Tačiau nereikia pamiršti, kad bankas turi daug turto - būtent, skolininkų įsipareigojimus, kurie niekur nedingsta. Šį turtą bankas gali parduoti, o gautus pinigus sumokėti indėlininkams.
    Nereikia pamiršti, kad bankroto atveju banko nuosavas kapitalas taip pat naudojamas indėliams išmokėti.

    Tad patariu nesišvaistyti tokiais žodžiais kaip "afera", "apgaulė" ir pan, o verčiau pasiskaityti kokį nors ekonomikos vadovėlį.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Jei tarkim popierinių pinigų yra išleista X, o dėl dalinių rezervų sistemos įtakos pas žmones einamosiose sąskaitose (tai reiškia, kad tie žmonės turi teisę pasiimti juos BET KADA) pinigų yra X*25 (jei minimali rezervų norma 4%). Kokiu būdu atėjusiems indėlininkams bankai atiduos 25 kartus daugiau pinigų nei kad jų fiziškai yra rinkoje? Ir kaip šitoje vietoje padėtų indėlių "draudimas", kuris kaip ir nėra joks draudimas, skolininkų įsipareigojimai ar/ir banko nuosavas kapitalas?

    Būtų galima sakyti, kad dalinių rezervų sistema yra ne apgaulė tik tokiu atveju, jei: 1) žmonės galėtų laisvai, be valdžios prievartos, rinktis ką laikyti pinigais (skolos sutartis, pasaugos sutartis, gražiai pripaišytus popierėlius, skaičiukus sąskaitose ar bet ką kita) ir 2) padedant pinigus į einamąją sąskaitą banke žmogus būtų aiškiai informuojamas, kad TIE PATYS jo pinigai bus paskolinti kitiems žmonėms dar DAUG KARTŲ, ir kad esant tokioms ir tokioms aplinkybėms TUOJ PAT (jei banko skolininkai nevykdys savo įsipareigojimų, tai ir NIEKADA) tų pinigų atgauti jis negalės. Taip pat kad esant reikalui (atsitikus bank run), pats bankas (ar kartu su centriniu banku) pasilieka teisę vienašališkai prispausdinti tiek pinigų, kiek jų trūksta ir išdalinti juos atėjusiems indėlininkams.

    Beveik nėra jokių abejonių, kad tokiu atveju paskolos sutartys, gražiai pripaišyti popierėliai ar tuo labiau iš oro nupaišti skaičiukai kompiuteriuose mainų priemonėmis laikomos tikrai nebus, fractional reserve naudojama nebus greičiausiai taip pat.

    Ačiū už pasiūlymą pasiskaityti ekonomikos vadovėlių, jų esu skaitęs ne vieną dešimtį :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. "Jei bankas veikia Lietuvoje, kur šiuo metu privalomųjų atsargų (rezervų) norma yra 4%, jis 4% gauto indėlio privalo padėti į centrinį banką, o likusius 96% gali paskolinti"

    Gali paskolinti nors visus, jeigu tuo metu turi pakankamas atsargas ir vykdo bankų veiklos riziką ribojančius normatyvus.

    Iš LB svetainės:
    http://www.lb.lt/lt/apie/prieziura.html

    - Kapitalo pakankamumo normatyvas - banko skaičiuotino kapitalo ir turto (aktyvų) bei nebalansinių įsipareigojimų, įvertintų pagal riziką santykis, turi būti ne mažesnis kaip 8 procentai.
    - Likvidumo normatyvas - banko likvidaus turto santykis su einamaisiais įsipareigojimais negali būti mažesnis negu 30 procentų.

    Aiškinant frakcinės-rezervinės bankininkystės veikimą logiškiau naudoti kapitalo pakankamumo rodiklį.

    AtsakytiPanaikinti