šeštadienis, sausio 17, 2009

Indėlių draudimas visai ne apgavystė?

Prieš kelias dienas rašiau apie indėlių draudimą ir susilaukiau štai tokio anonimu pasirašiusio asmens komentaro:
Iškart matau, kad nesidomėjai indėlių draudimu ir tiesiog iš neturėjimo ką veikti stumi ant visų.
Egzistuoja VšĮ "Investicijų ir indėlių draudimas" (http://www.iidraudimas.lt), kuriai kiekviena kredito įstaiga perveda draudimo įmokas. Tokiu būdu, įstaiga veikia kaip ir įprastinės draudimo bendrovės.
Šios įstaigos sąmoningai neminėjau, kadangi jos egzistavimas esmės nekeičia absoliučiai. Ši įstaigėlė neturi nieko bendro su draudimu ir yra tik dar vienas visiškai nevykęs ir neesminis būdas pridengti indėlių "draudimo" aferą.

Bet jei jau ją paminėjot, tai žiūrim ką turim. Anot VšĮ "Investicijų ir indėlių draudimas" interneto puslapyje paskutinės pateiktos ataskaitos (už 2007 metus), tame "draudime" yra sukaupta 909'603'392 litai. 2008 m. spalio 1 dieną Lietuvoje veikiančios kredito įstaigose indėliai ir akredityvai sudarė 40,953 mlrd lt. Kiek padėtų toks indėlių "draudimas" dėl bank run bankrutavus bet kuriam bankui Lietuvoje, nekalbant apie normalią bankų griūtį, komentuoti turbūt nereikia. Atsitikus "draudiminiam įvykiui", šios įstaigėlės surinktų pinigų be abejo nepakaktų grąžinti indėlius, todėl valdžia neišvengiamai imtųsi pinigų spausdinimo - prispausdintų tiek, kiek trūksta ir išdalintų indėlininkams. Arba padarytų tą patį, ką jau vieną kartą padarė - pasakytų labai atsiprašome, bet grąžinsime indėlius iškart, kai tik turėsime pinigų (t.y. iškart, kai atimsime iš jūsų pačių pakankamai, kad atiduoti paskui atgal).

Bet tai ne esminė šio "draudimo" nuodėmė. Visa esmė yra tame, kad tai yra apskritai joks ne draudimas, o iš anksto užmanyta apgavystė. Draudimu galima vadinti veiklą, kuri atitinka tokius reikalavimus:
  • draudžiami tokie ateities įvykiai, kurie niekaip nepriklauso nuo draudžiamojo asmens;
  • galima drausti tik tokius ateities įvykius, kurie gali būti sugrupuoti į klases, apie kurias mes žinome beveik viską, tačiau apie individualius įvykius nežinome beveik nieko.
Pavyzdžiui galima drausti vyresnius nei 65 amžiaus žmones nuo mirties, kadangi apie tai, kiek % vyresnių nei 65 metų žmonių miršta, mes žinome pakankamai tiksliai, tačiau beveik nieko nežinome apie konkretaus vyresnio nei 65 metų žmogaus tikimybę mirti.

Kuo daugiau mes žinome apie individualius atvejus, tuo daugiau klasių reikia padaryti, kad būtų galima teisingai suskaičiuoti draudimo įmoką kiekvienai klasei. Pvz. jei mes žinome, kad vyrai miršta dažniau nei moterys, turėtume padaryti dvi klases - vyrų ir moterų ir skaičiuoti draudimo įmokas atskirai vieniems ir kitiems. Tačiau jei į draudimo rinką įsikiša valdžia ir vardan egalitarizmo ima drausti skaičiuoti skirtingas draudimo įmokas skirtingoms rizikos grupėms, toks draudimas pasidaro visai ne draudimas, o turto perskirstymo įrankis, kadangi šiuo atveju moterys mokėdamos tiek pat kiek ir vyrai būna priverstos sumokėti dalį įmokos už vyrų draudimą.

Taip pat draudžiamasis įvykis turi niekaip nepriklausyti nuo draudžiamojo asmens. Todėl pvz. draudimas nuo besidraudžiančio tyčia sukeltos avarijos egzistuoti negali.

Bet kokie verslai, tame tarpe ir bankai, nuo bankrotų negali būti draudžiami dėl daugelio priežasčių. Pagrindinė priežastis yra ta, kad verslininkų rizika, su kuria jie susiduria, yra visiškai priešinga tai išmatuojamai rizikai, kurią draudžia draudimas. Draudžiamieji įvykiai, tokie kaip atsitiktinė mirtis, apendicitas, žaibas ir pan., yra homogeniniai atsitiktiniai įvykiai, kurie gali būti sugrupuoti į homogenines klases, kuriose draudžiamų įvykių atsitikimo tikimybė yra žinoma su pakankamai dideliu tikslumu. Kai tuo tarpu įvykiai versle yra heterogeniniai ir yra neatsitiktiniai, o vienas kitą įtakojantys, todėl negali būti apdraudžiami.

Jeigu negali būti draudžiamas nuo bankroto joks verslas, tai joks bankas, veikiantis pagal dalinių rezervų principą negali būti draudžiamas nuo bankroto tuo labiau, kadangi dalinių rezervų sistema veikiantys bankai yra nemokūs by design. Tas nemokumas yra atskleidžiamas iškart, kai tik suklaidinti banko klientai susigaudo kas yra kas ir ateina į banką pasiimti savo pinigų, kurie jų klaidingu manymu banko buvo patikimai saugomi.

Jei jau joks verslas negali būti apdraudžiamas nuo bankroto, tai industrija, kurią sudaro išskirtinai by design nemokūs verslai, yra paskutinė industrija, kurią kas nors galėtų rimtu veidu siūlyti apdrausti. Taigi, indėlių "draudimas" dar ir dėl šios priežasties yra niekas kitas kaip 100% įžūli apgavystė.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą