sekmadienis, sausio 18, 2009

Intelektinė nuosavybė ir žmonių teisės

Vakar perskaičiau Stephan Kinsella knygą Against Intellectual Property. Nedažnai tenka perskaityti knygą, su kuria sutikčiau praktiškai 100% :) Knyga, kaip ir sako jos pavadinimas, yra apie intelektinės nuosavybės problemas. Kinsella pradeda knygą apžvelgdamas šiandieninius US įstatymus, liečiančius intelektinę nuosavybę, ir intelektinės nuosavybės rūšis. Tada įvardina problemas, kurios iškyla vadovaujantis dabartine teisės sistema, apžvelgia įvairių teisinių mokyklų siūlomas alternatyvas ir galiausiai pasiūlo savo.

Pagrindinis argumentas prieš teisę į intelektinę nuosavybę yra tas, kad žmonėms reikalas susitarti dėl teisių atsiranda tik tada, jei kalba eina apie ribotus resursus, t.y. tokius resursus, kurių du ar daugiau žmonių gali užsimanyti vienu metu. Jei resursai neriboti, nustatinėti nuosavybės teisių nėra jokio reikalo, aišku jei tikslas nėra neribotus resursus paversti ribotais tam, kad pažeidžiant kitų žmonių teises iš to turėtų naudos tam tikri žmonės ar/ir jų grupės. Pavyzdžiui rojuje nebūtų jokio reikalo nustatinėti taisyklių kaip naudotis materialiais turtais, nes jų ten būtų neribotas kiekis. Jei aš rojuje pasiimčiau kaimyno žoliapjovę, jis nieko neprarastų, nes akimirksniu galėtų gauti kitą tokią pat, todėl nuosavybės teises nustatinėti nebūtų jokios prasmės. Kadangi realiame pasaulyje materialių daiktų kiekis yra ribotas, norint išvengti konfliktų žmonėms yra naudinga susitarti dėl taisyklių, pagal kurias tie riboti ištekliai bus naudojami. Kad taisykles realiame pasaulyje būtų galima pritaikyti ir kad jos atliktų savo paskirtį (sumažinti konfliktų skaičių), tos taisyklės turi būti nedviprasmiškos ir teisingos. Jei nuosavybės teisės yra neteisingos, t.y. užgrobtos jėga, jos neatliks savo pagrindinės paskirties - padėti išvengti konfliktų. Vienintelis teisingas, objektyvus ir nedviprasmiškas būdas nustatyti nuosavybės teises yra pirmo pasinaudojusio tuo ribotu resursu taisyklė (first-occupier homesteading rule). Pirmas pasinaudojęs kažkokiu ribotu resursu, kuris iki tol nepriklausė niekam, įgyja nuosavybės teisę į tą konkretų resursą. Pavyzdžiui pirmas, suradęs niekam nepriklausančiame miške grybą, pasidaro teisėtu to grybo savininku ir bet kas, kas bando tą grybą atimti iš jo jėga, pažeidžia jo teisę į nuosavybę ir yra nusikaltėlis.

Su nematerialiais daiktais (idėjomis) realiame pasaulyje yra praktiškai tas pats, kas su materialiais daiktais rojuje. Tarkim žmonija dar nėra išradusi rato. Vienas žmogus vieną dieną jį sugalvoja ir pasigamina karutį. Jei kiti žmonės nusižiūrėję į pirmąjį išradėją iš jiems priklausančių medžiagų pasigamina karučius taip pat, rato išradėjas nepraranda visiškai nieko - jis karutį kaip turėjo, taip ir turi, todėl jokios jo teisės pažeistos nėra. Kas atsitinka, kai įstatymais sukuriama intelektinė nuosavybė? Reikia nepamiršti, kad bet kokie įstatymai yra taisyklės, kuriose aprašyta kaip, kas ir kada gali teisėtai naudoti jėgą prieš kitus žmones. Išleidus įstatymą, kad pirmasis sugalvojęs naują išradimą (pvz. ratą), įgyja intelektinę nuosavybę į šį išradimą ir kad niekas kitas be to žmogaus sutikimo neturi teisės iš savo medžiagų pasigaminti panašaus rato, yra pozityviai apribojamos visų kitų žmonių teisės laisvai naudotis jiems teisėtai priklausančiais ribotais resursais, kitaip tariant pažeidžiamos visų kitų žmonių teisės. Jei laikytis nuosekliai patentų ir autorinių teisių, pasaulyje greitai pasidarytų legalu su savo nuosavybe daryti tik tai, kas leidžiama, o ne nedaryti to, kas draudžiama, t.y. pasidarytų totalitarizmas. Todėl su intelektine nuosavybe yra panašiai kaip ir su socializmu - kadangi nuoseklus nusistatytos tvarkos laikymasis daugumai žmonių akivaizdžiai yra žalingas, suinteresuotos grupės stengiasi padaryti socializmą ir intelektinės nuosavybės teises tik kai kuriose srityse, kur pasipriešinimo susilaukiama mažiausiai ir kur pavyksta panaudojant klaidingus utilitaristinius argumentus (demagogiją) įtikinti mases tokių įstatymų naudingumu.

Kitas reikalas yra sutartiniai santykiai. Jei pvz. įmonė sudaro sutartį su savo darbuotoju, kad tas darbuotojas neatskleis konkrečios informacijoms trečiosioms šalims ir numato sankcijas už šios sutarties nevykdymą, niekieno teisės nėra pažeidžiamos. Tačiau jei tas darbuotojas sutartį sulaužo ir komercinę paslaptį paskelbia viešai, viskas ką gali teisėtai ta įmonė padaryti, reikalauti iš to darbuotojo to, kas yra numatyta jų sutartyje, tačiau neturi jokios teisės persekioti kitus žmones, kurie jokių sutarčių su šia įmone nepasirašė, už naudojimąsi viešai paskelbta informacija.

Dar patiko autoriaus požiūris į prekės ženklą. Jo manymu jei įmonė A ant savo prekės užklijuoja kokios nors respektabilios kitos įmonės B prekės ženklą ir tą prekę parduoda, tai pretenzijas teisėtai reikšti gali vartotojas, o ne įmonė B. Tarp tų įmonių nebuvo sudaryta jokių sutarčių, todėl niekieno teisės nebuvo pažeistos. Tačiau vartotojas, nusipirkęs įmonės A prekę kuri buvo tik nevykusi įmonės B kokybiškos prekės kopija, buvo apgautas, todėl jis turi teisę iš įmonės A (arba/ir iš pardavėjo, jei jis irgi žinojo apie apgavystę) reikalauti atlyginti patirtus nuostolius.

Ateity ruošiuosi perskaityti ir Michele Boldrin ir David K. Levine knygą Against Intellectual Monopoly, kurią stipriai rekomenduoja Jeffrey A. Tucker, mises.org puslapio redaktorius. Anot jo šioje knygoje į intelektinę nuosavybę labiau žiūrima iš utilitaristinių pozicijų parodant praktiniais pavyzdžiais jos žalą žmonijos progresui, kai tuo tarpu Kinsella nagrinėja labiau teisines problemas.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą