trečiadienis, sausio 14, 2009

Išorinių poveikių (externalities) problema neišsprendžiama be valdžios?

Vienas iš pagrindinių socialistų naudojamų argumentų valdžios vienokios ar kitokios intervencijos į taikių žmonių gyvenimą pateisinimui yra išoriniai poveikiai (externalities). Neva jei ne valdžia, tai dėl išorinių poveikių sukeliamų problemų visuomenė taikiai negalėtų funkcionuoti apskritai arba geriausiu atveju žmonių gyvenimas būtų daug blogesnis nei kad yra dabar. Ar tikrai?

Ronald Coase, Nobelio premijos laureatas, utilitaristiniais argumentais įrodė, kad bet kuri išorinių poveikių problema gali būtų išspręsta pačių su šita problema susiduriančių žmonių be jokio valdžios įsikišimo efektyviau, nei kad valdžios naudojamomis intervencionistinėmis priemonėmis. Viskas ko reikia, tai aiškiai apibrėžti žmonių teises, ypač atkreipiant dėmesį į nuosavybės teises. Bet man, ir tikiu, kad daugumai žmonių, svarbiausi ne utilitaristiniai argumentai, o teisingumas.

Pirmiausia išsiaiškinkim kaip yra su teigiamais išoriniais poveikiais (positive externalities). Socialistai aiškina, kad pavyzdžiui mokslas turi būti subsidijuojamas iš visų žmonių jėga atimtais mokesčiais, nes daugumai yra naudinga, jei išsilavinusių žmonių visuomenėje yra daug. Argumentacija aiški - jei dėl konkretaus žmogaus ar žmonių grupės A kokių nors veiksmų turi naudos žmonių grupė B, valdžia neva turi teisę jėga atimti žmonių grupės B turtą ir dalį jo atiduoti žmonių grupei A.

Paimkim paprastą pavyzdį - tarkim aš nuperku vienintelį apgriuvusį ar gaisro suniokotą namą brangių namų gatvėje ir jį suremontuoju. Tą padarius visų namų toje gatvėje vertė pakils. Jei laikytis socialistų argumentacijos, aš galiu reikalauti, kad valdžia jėga atimtų iš likusių namų toje gatvėje savininkų pinigų ir atiduotų juos man, nes jie dėl mano veiksmų patyrė teigiamą išorinį poveikį. Arba jei aš sudalyvauju Anthony Robbins seminare ir dėl to pasidarau geresnis žmogus nei kad buvau anksčiau, visi aplinkiniai gi taip pat dėl to turi neabejotinos naudos. Vėl gi galiu pasitelkęs valdžią reikalauti atlygio iš kitų žmonių dėl jų patiriamo teigiamo išorinio poveikio grasindamas jiems susidorojimu? Jei jau vadovautis sveiku protu ir žmonių teisėmis, be jokios abejonės naudoti smurto pats ar su valdžios pagalba prieš kitus žmones nei vienu iš išvardintų atvejų teisėtai negaliu, nes tie žmonės jokių mano teisių nepažeidė, todėl imdamasis smurtauti prieš juos būsiu jų teisių pažeidėjas.

Su teigiamais išoriniais poveikiais viskas aišku. O kaip su neigiamais (negative externality)? Juk tai yra pagrindinė gamtosaugininkų problema. Jeigu nuosavybės teisės yra aiškiai apibrėžtos, su jais susitvarkyti yra nei kiek ne sunkiau nei su teigiamais išoriniais poveikiais, nes neigiami išoriniai poveikiai yra niekas kitas, kaip žmonių teisių pažeidimas, todėl su jais reikia ir kovoti lygiai taip pat, kaip ir su bet kokiais kitais žmonių teisių pažeidimais. Jeigu dėl mano veiklos man priklausančioje nuosavybėje genda kitų žmonių nuosavybės arba atsiranda žala kitų žmonių sveikatai ar/ir gyvybei, aš prieš pradėdamas tokią veiklą privalau gauti (neatlygintinai ar už sutartą atlygį) jų sutikimą. Walter Block yra parašęs puikų darbą šia tema, kuriame įrodo, kad gamtosaugos problemos yra būtent valdžios intervencionizmo pasekmė, bet apie gamtosaugą plačiau kitą kartą.

2 komentarai:

  1. Coase neįrodė to, ką tu sakai, kad jis įrodė. Externalities problemos nebelieka, jeigu transakcijų kaštai lygūs nuliui. Bet jie niekada nėra lygūs nuliui. Būtent dėl to ir yra svarbios Coase idėjos, kad derybos yra geras konfliktų sprendimo būdas, ir kad konfliktus lengviau spręsti tada, kai teisinė sistema yra tokia, kad konflikto šalių susitarimo kaštai būtų kuo mažesni. Apie tai gerai yra parašęs David Friedman http://www.daviddfriedman.com/Libertarian/The_Swedes.html

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ačiū už pastabą ir nuorodą, patingėjau iki galo aiškiai ir tiksliai suformuluoti savo mintį ir sudėti teisingas ją pagrindžiančias nuorodas. Apie Coase norėjau pasakyti tik 2 dalykus, kad anot jo:

    1. Pasirinkimas realybėje yra tarp dviejų blogybių, iš kurių viena yra mažesnė ir nėra jokio pagrindo manyti, kad valdžia sugebės kiekvienu atveju parinkti tą mažesnę sėkmingiau nei rinka.
    (Economists, then and (to some degree) now, tend to jump from the observation that the market produces an inefficient result in some situation to the conclusion that the government ought to intervene to fix the problem. Part of what Coase showed was that, for some problems, there is no legal rule, no form of regulation, that will generate a fully efficient solution. He thus anticipated public choice economists, such as James Buchanan (another Nobel winner), in arguing that the real choice was not between an inefficient market and an efficient government solution but rather among a variety of inefficient alternatives, private and governmental. In Coase's words: "All solutions have costs and there is no reason to suppose that government regulation is called for simply because the problem is not well handled by the market or the firm.")

    2. Visos jo matytos studijos (o jų matė ir darė pats nemažai), kurios tyrė realias valdžių intervencijas, skirtas ištaisyti išorinius poveikius, rodė, kad valdžios intervencija pridarydavo tik dar daugiau žalos nei kad būtų buvę jai nesikišant.
    (When I was editor of The Journal of Law and Economics, we published a whole series of studies of regulation and its effects. Almost all the studies--perhaps all the studies--suggested that the results of regulation had been bad, that the prices were higher, that the product was worse adapted to the needs of consumers, than it otherwise would have been.)

    Iš šių teiginių galima padaryti išvadą, kad yra pakankamai didelė tikimybė, jog bet kokie valdžios reguliavimai teigiamo rezultato neduos. Paties Coase argumentas, kad galbūt mažesnė valdžia nei kad yra šiandien vis tik galėtų būti naudinga, man neatrodo įtikinamas, nes USA, kur jis aukščiau minėtus tyrimus ir darė, praėjo visą kelią nuo minimalistinės iki gremėzdiškos welfare state.

    AtsakytiPanaikinti