trečiadienis, vasario 18, 2009

Savanoriška vegovė, savižudybė ir eutanazija

Diskusija su Bitininku:

1. Bitininkas

Paskutinėmis dienomis daug skaičiau apie libertarizmo požiūrį į taip vadinamą "savanorišką vergovę" ir savižudybę.

Pvz. Rothbardas bent jau pirmu klausimu rašo štai ką (7. Interpersonal Relations: Voluntary Exchange):

The distinction between a man's alienable labor service and his inalienable will may be further explained: a man can alienate his labor service, but he cannot sell the capitalized future value of that service. In short, he cannot, in nature, sell himself into slavery and have this sale enforced—for this would mean that his future will over his own person was being surrendered in advance. In short, a man can naturally expend his labor currently for someone else's benefit, but he cannot transfer himself, even if he wished, into another man's permanent capital good. For he cannot rid himself of his own will, which may change in future years and repudiate the current arrangement. The concept of "voluntary slavery" is indeed a contradictory one, for so long as a laborer remains totally subservient to his master's will voluntarily, he is not yet a slave since his submission is voluntary; whereas, if he later changed his mind and the master enforced his slavery by violence, the slavery would not then be voluntary.

Kitas įdomus dalykas yra savižudybės ir eutanazija (Self-ownership):

In addition to the abortion debate, there are also debates surrounding euthanasia and suicide. However, some of these actions can be viewed as self-destructive which is somewhat removed from the original meaning of self-ownership, as this also meant taking responsibility for self. The debate is further complicated as many individuals recognize the right of ownership to include the right to destruction: that which one has constructed, one may deconstruct. Additionally, some cultures not only respect the act of suicide as an individual right, but also as an honorable action.

Abu klausimai mane šiek tiek išmušė iš vėžių... Aš visada maniau, kad teisę į save turi būti suprantama, kaip teisė daryti ką nori su savo kūnu ir protu, kol tai nesikerta su analogiškomis kito žmogaus teisėmis. Kitaip sakant, jei žmogus pvz. vartoja narkotikus, tai jis kenkia sau, bet mes negalime jam uždrausti vartoti narkotikus vien dėl to, kad jo poelgiai kelia didelį pavojų jo gyvybei ir sveikatai. Antiagresijos aksiomos čia taikyti negalėtume, nes niekas juk neverčia tą žmogų žudytis, ar vartoti narkotikus. Jeigu nuosekliai taikyti žalos sau argumentą, tai prieitume iki tokių absurdų, kaip sodomijos delegalizavimas (victimless crime) , nes pvz. analinis seksas laikomas pavojingu sveikatai.

2. Giedrius:

1) Savanoriška vergovė.

Su Rothbard'u nesutinku - nematau jokios problemos pardavinėti savo darbo future value, kitaip tariant imti atlygį už darbą avansu. Tiesiog man paėmus avansą ir nusprendus savo įsipareigojimo atlikti sutartus darbus nevykdyti, man atsirastų pareiga grąžinti gautus pinigus ir atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl mano vienašališko sutarties sulaužymo. Problema atsiranda tada, jei dėl kokių nors priežasčių avansu gavau daug ir gautus pinigus iškart išleidau. Šita situacija yra analogiška situacijai, jei pasiskolinau gerokai daugiau, nei kad galėsiu per savo gyvenimą uždirbti, ir paskolą greitai išleidau. Abiem atvejais klausimas yra tas pats - ar gali kreditorius teisėtai naudoti jėgą prieš skolininką - atimti iš jo turtą jėga jei jis jo turi arba versti už skolą atidirbti. Mano manymu fizinės jėgos naudoti kreditorius negali, nes prieš jį fizinė jėga panaudota nebuvo. Viskas, ką jis gali padaryti, tai pranešti apie skolininką teisėsaugai, kuri išnagrinėjusi bylą sumažintų skolininko patikimumo reitingą arba pasirodžius, kad skolininkas sukčius, įtrauktų jį į "juoduosius sąrašus", kas būtų didelė ir labai nepageidaujama bausmė, kuri užkirstų skolininkui kelią ateity gauti teisinę pagalbą iš teisėsaugos jei jam pačiam kada nors jos prireiktų, bei atimtų galimybę vykdyti daugumą komercinių santykių su tą teisėsaugą pripažįstančia visuomene, o tai būtų iš esmės žmogaus išmetimas iš visuomenės.

2) Savižudybė

Nei iš vieno tavo pateikto self-ownership apibrėžimo neišplaukia, kad žmogus priklauso kitiems žmonėms. Todėl jei žmogus save žaloja ar žudo, kiti žmonės naudoti prieš jį jėgą teisės neturi.

3) Eutanazija

Jei manyti, kad žmogus teisės atimti savo gyvybę neturi, tai eutanazija yra neteisėta, nes negali deleguoti kitiems teisės, kurios neturi pats. Bet gi žmogaus teisės yra jo valios išraiška, todėl teisės į save apibrėžimas žmogaus valiai prieštarauti negali. Negali teisė į save būti suformuluota taip, kad pavyzdžiui sadomazochizmas arba auskaro įsivėrimas laisva valia būtų neteisėtas. Todėl toks teisės į save apibrėžimas, kuris laisva valia atliekamus veiksmus daro neteisėtais, yra neteisingas. Taigi, žmogus priklauso sau, todėl gali teisėtai su savimi daryti ką nori, tame tarpe ir atimti sau gyvybę pats ar su kitų žmonių pagalba.

6 komentarai:

  1. Šituos klausimus neseniai pradėjo ypač aktyviai nagrinėti toks Brainpolice:

    Inalienability
    http://polycentricorder.blogspot.com/2009/02/inalienability.html

    Čia jo teiginių kritika:

    Radical Alienability Scenarios
    http://polycentricorder.blogspot.com/2009/02/alienability-scenarios.html

    Čia visa diskusija Mises.org forume:
    http://mises.org/Community/forums/t/6204.aspx

    Jeigu tokia "savanoriška vergovė" leistina, tai tik tokiu atveju, jei:

    A. Teisės į save galima savanoriškai atsisakyti (perleisti ją kitam), kaip ir teises į nuosavybę, arba B. Turint teisę į save galima savanoriškai pasirašyti kontraktą dėl darbo iki gyvos galvos.

    Jeigu nebūtų galima atsisakyti teisės į save, tai praktiškai būtų draudžiama nusižudyti, nes tai atimtų galimybę žmogui turėti teisę į save, nes jo jau nebūtų. Kadangi uždrausti nusižudyti negalima dėl to pačio non-aggression principle, tai problema lyg ir išspręsta.

    Tik man įdomu, kad teisę į save kai kas apibrėžia, kaip atsakomybę turėti tą teisę į save tik sau pačiam. Tai reikštų, kad žmogus negali savanoriškai daryti su savimi ką nori - tame tarpe ir nusižudyti, bei perduoti teisę į save kažkam kitam (iš esmės tapti kito žmogaus nuosavybe).

    Mano manymu be tokios galimybės - žmogus realiai neturi savo teisės, nes negali jos atsisakyti, arba perleisti ją kitam. Tai paneigtų 100% teisę į save. Mano manymu situacija būtų analogiška, jei kalbėtume apie teises į nuosavybę ir sakytume, kad jos atsisakyti negalima. Kodėl žmogus negali nuspręsti, kad jam nepriklauso jokia nuosavybė ir jis neturi jokios teisės į ją? Lygiai tas pats ir su savo asmeniu. Kodėl jis negali nuspręsti, kad jis teisės į save jau nebeturi? Sakykime, kad tas teises jis perleidžia kažkam kitam.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Giedriau, manau ne visai tiksliai supratai išsireiškimus (t.y. anglų k.):

    R: "a man can alienate his labor service, but he cannot sell the capitalized future value of that service".
    G: "nematau jokios problemos pardavinėti savo *darbo future value*, kitaip tariant imti *atlygį* už darbą avansu."

    Tu savo sakiniu pritari pirmam Rothbardo teiginiui (kur jis sako kad galima), tačiau nekalbi apie antrą jo teiginį. Rothbardas sako, kad negalima parduoti teisės į savo gyvenimą (pvz. 2 metus aš tau tarnausiu; jei po metų persigalvosiu, tu turėsi teisę mane versti tai daryti). Jo "capitalized future value of that service" reiškia "sell himself into slavery and have this sale enforced", o tu kalbi apie materialinę skolą ar profesinių paslaugų kontraktą.

    AtsakytiPanaikinti
  3. To Mindaugelis:

    Sutinku, neįsiskaičiau gerai į Rothbard'o poziciją.

    To Bitininkas:

    Parsidavimo į vergovę problemoje esmė yra "laisva valia", kurios parduoti negali, nes tokiu atveju ji pasidarys nebe laisva, o tai paneigtų žmogaus prigimtį ir patį laisvos valios apibrėžimą.

    AtsakytiPanaikinti
  4. "Parsidavimo į vergovę problemoje esmė yra "laisva valia", kurios parduoti negali, nes tokiu atveju ji pasidarys nebe laisva, o tai paneigtų žmogaus prigimtį ir patį laisvos valios apibrėžimą."

    Aš sutinku :) Irgi ne taip supratau Rothbardą (vis tas anglų kalbos žinių trūkumas).

    Suradau:

    "Walter Block. Toward a Libertarian Theory of Inalienability: A Critique of Rothbard, Barnett, Smith, Kinsella, Gordon, and Epstein"
    http://mises.org/journals/jls/17_2/17_2_3.pdf

    Jis pirmas suformulavo šitą idėją.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Ką galvojate apie dabar Lietuvoje galiojančią skolų išieškojimo praktiką ir ruošiamą fizinių asmenų nemokumo įstatymą?

    AtsakytiPanaikinti
  6. Aš iš principo esu už fizinių (kaip ir juridinių) asmenų bankrotą. Tik jei jau Lietuvoje jį daryti teisingai, tai iki šio įstatymo paimtos paskolos bankroto atveju neturėtų būti nurašomos, nes jas išduodami kreditoriai skolininko bankroto rizikos nevertino.

    Kas liečia skolų išieškojimo praktiką apskritai (ne tik Lietuvoje), tai čia yra daug problemų, ir jų daugiausia ne skolų išieškojimo procedūrose, o pačiame skolų atsiradime.

    Turbūt didžiausia problema yra lengvai ir pigiai naudojant dalinių rezervų sistemą bankų gaunami (iš oro nupaišomi) pinigai bei bailout'ai, kurie kredito įstaigas skatina prisiimti riziką, už kurią jos žino, kad sumokės valdžia. Šie faktoriai pačią skolinimo praktiką iškreipia labai stipriai.

    Jei pinigai būtų paremti realiu turtu, palūkanas reguliuotų tik rinka bei neatsakingų (ar kvailų) bankininkų neremtų valdžia, nemokių skolininkų būtų nepalyginamai mažiau.

    Kita problema yra duomenų apsaugos įstatymai ir kitokie valdžios reguliavimai, kurie neleidžia padaryti normalios viešos žmonių patikimumą vertinančios sistemos. Tokiai sistemai esant, gera reputacija pasidarytų labai vertingas aktyvas, kurią būtų sunku užsidirbti ir lengva prarasti, todėl jai esant žmonės su gera reputacija skolintųsi gerokai atsakingiau, o žmonėms su bloga reputacija paskolą gautų būtų labai brangu ir sunku.

    Trečia problema yra įstatymų nepastovumas tiek civil law principais veikiančioje teisinėje sistemoje, tiek common low praktikuojančiose šalyse, kuriose įstatymų leidyba realiai vis tiek užsiima valdžia (gerai šiuo klausimu yra parašęs Stephan Kinsella http://mises.org/journals/jls/11_2/11_2_5.pdf). Šis teisinės sistemos nepastovumas taip pat stipriai didina verslo riziką, kas aišku sąlygoja nemokių skolininkų daugėjimą.

    Sutvarkius aukščiau išvardintus dalykus nemokių skolininkų turėtų sumažėti keletą kartų, o su likusiais būtų galima tvarkytis mano nuomone gerokai teisingesniais metodais, kuriuos paminėjau atsakydamas į Bitininko laišką.

    AtsakytiPanaikinti