sekmadienis, rugsėjo 27, 2009

Delfiacijos baubai - ką sako empirika?

3 comments
Nenoriu leistis į įrodinėjimus, kodėl defliacija daugumai rinkos dalyvių dažniausiai yra naudinga, o ne kaip kad tvirtina įvairaus plauko intervencionistai - žalinga, tą visai neblogai yra padaręs Joseph T. Salerno. Jei kam bus įdomu padiskutuoti šia tema išsamiau, galėsime tą padaryti komentaruose. Noriu tik empirikos mėgėjams parodyti keletą Austrų ekonomikos teoriją patvirtinančių, bet aišku neįrodančių, istorinių pavyzdžių. Pora citatų pamąstymui iš aukščiau paminėto straipsnelio:
[...]throughout the nineteenth century and up until the First World War, a mild deflationary trend prevailed in the industrialized nations as rapid growth in the supplies of goods outpaced the gradual growth in the money supply that occurred under the classical gold standard. For example, in the U.S. from 1880 to 1896, the wholesale price level fell by about 30 percent, or by 1.75 percent per year, while real income rose by about 85 percent, or around 5 percent per year. This deflationary trend was only interrupted during periods of major wars, such as the Napoleonic Wars in Europe and the American Civil War, which the belligerent governments invariably financed by printing paper fiat money.
ir dar viena:
In fact in the era before the 1930’s when the natural flexibility of prices and wage rates prevailed and was not impeded by legal constraints, bank credit deflations in the U.S. were swift and devoid of severe economic dislocations. Let me briefly review one such episode.

In the fall of 1839 there occurred a financial crisis in the U.S., which resulted from a massive expansion of the money supply during the 1830’s that was initially stimulated by the legally privileged Second Bank of the United States. From the peak of the business cycle in 1839 to its trough in 1843, the money supply contracted by about one-third (34 percent), almost one–quarter of the nation’s banks collapsed (23 percent), including the Bank of the United States, and wholesale prices fell by 42 percent. Despite—or rather because of—the massive deflation of prices, real GNP and real consumption actually increased during this period by 16 percent and 21 percent, respectively. However, real investment did decline during this period by 23 percent, which was a benign development, because the malinvestments of the previous inflationary boom needed to be liquidated.

trečiadienis, rugsėjo 09, 2009

Ar verslo skatinimo priemonės tikrai skatina?

1 comments
Kubilius šiemet vienaip ar kitaip planuoja padalinti verslininkams 5 milijardus litų ir tai vadina ekonomikos skatinimo programa. 5 milijardai yra apie 20% 2009 metų biudžeto. Jei jau tikrai Kubilius norėtų paskatinti ekonomiką, ar ne geriau būtų tiesiog 20% sumažinti bendrą mokestinę naštą Lietuvos piliečiams užuot mokesčiais atimant iš tų, kurie uždirba, t.y. sukuria daugiau vertės žmonėms nei kad tie žmonės vertina mainais už tą vertę laisva valia atiduodamus pinigus (kad dalis tų pinigų atimta ne iš Lietuvos piliečių esmės nekeičia), ir atiduodant tiems, kurių projektų niekas laisva valia finansuoti nenori?

penktadienis, rugsėjo 04, 2009

Ar galima didinant pinigų kiekį išvengti krizių?

15 comments
Vieno naujo lietuviško blogo apie ekonomiką įraše bei to įrašo komentaruose perskaičiau argumentą, apie kurį norėčiau parašyti plačiau. Argumentas skamba taip:
Krizės dažniausiai kyla dėl to, kad sumažėja pinigų kiekis arba padidėjus pinigų paklausai jis laiku nepadidinamas.
[...]
staiga padidėjus pinigų paklausai (pvz. kilus panikai dėl bankų) geriausia būtų jei staiga padidėtų pinigų pasiūla, o aukso standarto ar panašios sistemos atveju to nebus.
Sutinku, kad realiame pasaulyje gali atsitikti begalė įvykių (stichinės nelaimės, karas, epidemijos, etc.), dėl kurių (arba kurių tikintis) gali greitai ir stipriai išaugti pinigų paklausa. Svarbu suprasti, kad tokiais atvejais padidėjus ateities neapibrėžtumui žmonės iš tiesų ima norėti kaupti ne pinigus vardan pačių pinigų, o realias vertybes, ir pinigus kaupia tik tam, kad ateityje atsitikus tiems tikėtiniems nemaloniems įvykiams galėtų juos pasikeisti į daiktus, kurių tų pačių žmonių manymu jiems ateityje realiai prireiks labiau nei reikia šiandien. Kitaip tariant išaugus ateities neapibrėžtumui žmonės kaupdami pinigus stengiasi užsirezervuoti (nesuvartoti) anksčiau sukurtų realių vertybių, kurių gali prireikti ateityje.

Trumpu laikotarpiu pinigų kaina išaugs, t.y. prekės pinigų atžvilgiu pigs, tačiau tiek atsitikus laukiamiems nemaloniems įvykiams, tiek neigiamiems lūkesčiams nepasiteisinus, anksčiau sukaupti pinigai bus panaudoti realių daiktų įsigijimui ir tuo metu prekės pinigų atžvilgiu pabrangs (aišku turint omeny, kad per visą tą laiką prekių pasiūla nesikeičia).

Ar gali tokiu atveju kaip nors padėti pinigų kiekio padidinimas? Akivaizdu, kad tiesiog padidinus pinigų kiekį, t.y. vienu metu prirašius vieną ar daugiau nulių ant banknotų ir prie sąskaitų, ne tik kad neatsirastų naujo realaus turto, galinčio padėti žmonėms išgyventi artėjančius nemalonumus, tačiau apskritai nepasikeistų niekas. Byla baigta? Beveik.

Kadangi net ir makroekonomistai bei kitokie paklydėliai ar sąmoningi demagogai supranta, kad tiesiog padidinus pinigų kiekį nebūtų jokio poveikio sistemai, jie to daryti ir nesiūlo. Jie siūlo naujai nupieštus pinigus dalinti ar/ir skolinti pirmiausia jų draugams, t.y. bankininkams ir valdžiai, kurie aišku tais pačiais pinigais gerai sumoka tokius veiksmus sudėtingai pripainiotomis "mokslinėmis" teorijomis ginantiems demagogams. Taip pat visa ši kompanija dažniausiai būna jau prieš tai prisiskolinę iki ausų, o skolininkams pinigų kiekio didinimas tuo pačiu dydžiu neindeksavus paskolų aišku turi teigiamą poveikį.

Aišku iš tokios politikos kartais išlošia ir su valdžia bei bankininkais nesusijusios žmonių grupės (pvz. jau pasiskolinę anksčiau arba gaunantys naujus pinigus anksčiau nei kiti žmonės), tačiau tai esmės nekeičia - makroekonomistai realiai siūlo ne tiesiog didinti pinigų kiekį, o dalinant naujus pinigus tam tikroms žmonių grupėms perskirstyti turtą jų labui visų kitų žmonių sąskaita, kas yra sofistikuotas sukčiavimas ir krizių išvengti nepadeda niekaip. Priešingai - tokie veiksmai tik padeda pamatus tikroms krizėms ateityje.