penktadienis, rugsėjo 04, 2009

Ar galima didinant pinigų kiekį išvengti krizių?

Vieno naujo lietuviško blogo apie ekonomiką įraše bei to įrašo komentaruose perskaičiau argumentą, apie kurį norėčiau parašyti plačiau. Argumentas skamba taip:
Krizės dažniausiai kyla dėl to, kad sumažėja pinigų kiekis arba padidėjus pinigų paklausai jis laiku nepadidinamas.
[...]
staiga padidėjus pinigų paklausai (pvz. kilus panikai dėl bankų) geriausia būtų jei staiga padidėtų pinigų pasiūla, o aukso standarto ar panašios sistemos atveju to nebus.
Sutinku, kad realiame pasaulyje gali atsitikti begalė įvykių (stichinės nelaimės, karas, epidemijos, etc.), dėl kurių (arba kurių tikintis) gali greitai ir stipriai išaugti pinigų paklausa. Svarbu suprasti, kad tokiais atvejais padidėjus ateities neapibrėžtumui žmonės iš tiesų ima norėti kaupti ne pinigus vardan pačių pinigų, o realias vertybes, ir pinigus kaupia tik tam, kad ateityje atsitikus tiems tikėtiniems nemaloniems įvykiams galėtų juos pasikeisti į daiktus, kurių tų pačių žmonių manymu jiems ateityje realiai prireiks labiau nei reikia šiandien. Kitaip tariant išaugus ateities neapibrėžtumui žmonės kaupdami pinigus stengiasi užsirezervuoti (nesuvartoti) anksčiau sukurtų realių vertybių, kurių gali prireikti ateityje.

Trumpu laikotarpiu pinigų kaina išaugs, t.y. prekės pinigų atžvilgiu pigs, tačiau tiek atsitikus laukiamiems nemaloniems įvykiams, tiek neigiamiems lūkesčiams nepasiteisinus, anksčiau sukaupti pinigai bus panaudoti realių daiktų įsigijimui ir tuo metu prekės pinigų atžvilgiu pabrangs (aišku turint omeny, kad per visą tą laiką prekių pasiūla nesikeičia).

Ar gali tokiu atveju kaip nors padėti pinigų kiekio padidinimas? Akivaizdu, kad tiesiog padidinus pinigų kiekį, t.y. vienu metu prirašius vieną ar daugiau nulių ant banknotų ir prie sąskaitų, ne tik kad neatsirastų naujo realaus turto, galinčio padėti žmonėms išgyventi artėjančius nemalonumus, tačiau apskritai nepasikeistų niekas. Byla baigta? Beveik.

Kadangi net ir makroekonomistai bei kitokie paklydėliai ar sąmoningi demagogai supranta, kad tiesiog padidinus pinigų kiekį nebūtų jokio poveikio sistemai, jie to daryti ir nesiūlo. Jie siūlo naujai nupieštus pinigus dalinti ar/ir skolinti pirmiausia jų draugams, t.y. bankininkams ir valdžiai, kurie aišku tais pačiais pinigais gerai sumoka tokius veiksmus sudėtingai pripainiotomis "mokslinėmis" teorijomis ginantiems demagogams. Taip pat visa ši kompanija dažniausiai būna jau prieš tai prisiskolinę iki ausų, o skolininkams pinigų kiekio didinimas tuo pačiu dydžiu neindeksavus paskolų aišku turi teigiamą poveikį.

Aišku iš tokios politikos kartais išlošia ir su valdžia bei bankininkais nesusijusios žmonių grupės (pvz. jau pasiskolinę anksčiau arba gaunantys naujus pinigus anksčiau nei kiti žmonės), tačiau tai esmės nekeičia - makroekonomistai realiai siūlo ne tiesiog didinti pinigų kiekį, o dalinant naujus pinigus tam tikroms žmonių grupėms perskirstyti turtą jų labui visų kitų žmonių sąskaita, kas yra sofistikuotas sukčiavimas ir krizių išvengti nepadeda niekaip. Priešingai - tokie veiksmai tik padeda pamatus tikroms krizėms ateityje.

15 komentarų:

  1. Pagaliau ir aš pradėjau dairytis, ką apie mus rašo kiti blogai. Pradėkim nuo to, ar tu sutinki, kad suminės pasiūlos kreivė nėra vertikali. T.y. jei žmonės ims vartoti mažiau, per trumpą laikotarpį rinkos gali susibalansuoti dviem būdais: gali sumažėti kainos arba sumažėti gamyba. Ar tikrai manai, kad niekada negali būti antro varianto?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Priklausomai nuo priežasčių, dėl kurių žmonės pradėjo vartoti mažiau, antras variantas gali būti arba ne. Jei reikšmingas žmonių kiekis pvz. susikonvertavo į budizmą ir išsižadėjo žemiškų vertybių, suminė prekių ir paslaugų paklausa sumažės, pinigų paklausa nepadidės, todėl gamyba sumažės.

    Tačiau jei reikšmingas žmonių kiekis ima vartoti šiandien visko mažiau su tikslu rytoj vartoti visko daugiau (arba ima šiandien vartoti tam tikrų resursų mažiau su tikslu rytoj vartoti kitų resursų daugiau), pinigų paklausa išaugs, dėl to gamintojai bei negaminantys spekuliantai atitinkamai perorganizuos gamybą su tikslu patenkinti pasikeitusius vartotojų poreikius ateityje ir nematau jokio pagrindo manyti, kad tokiu atveju gamyba sumažės.

    Tačiau net jei ir manyti, kad gamintojai bei spekuliantai suklydo ir klaidingai įvertino vartotojų ateities poreikius, todėl gamyba sumažėjo sumažėjus vartojimui šiandien nepaisant artėjančio paklausos išaugimo, nematau jokių galimybių centro komitetui vartotojų ateities poreikius įvertinti geriau nei tą daro rinka, taip pat nematau jokio teigiamo poveikio tokiu atveju padidinus pinigų kiekį, priešingai, tokio veiksmo poveikis remiantis pačių pinigų kiekio didinimo šalininkų vertinimo kriterijais yra tik neigiamas (argumentai čia bei mano blogo įraše, kurį ir aptarinėjame). Bent jau kol kas jokių mano klaidas parodančių kontraargumentų nemačiau (vėlesnius tavo blogo įrašus ta tema perskaičiau).

    AtsakytiPanaikinti
  3. Sakykim tie žmonės ateityje gal ir planuoja vartoti daugiau, bet dabar vartoja mažiau. Tai kas visgi dėsis iki tol, kol ekonomika persitvarkys - ar sumažės kainos, ar sukuriamų vertybių kiekis? Ar tu manai, kad toks klausimas yra kabinėjimasis prie smulkmenų, nes rinkos labai greitai persitvarko? Pvz. kiek aš suprantu, dalis Čikagos mokyklos ekonomistų mano, kad kainos pakankamai lanksčios, o rinkų dalyvių lūkesčiai racionalūs, ir dėl tos viskas visada susibalansuoja. Bet tu kiek suprantu remiesi truputį kitomis teorijomis, tai ir bandau iki galo išsiaiškinti, kuriomis konkrečiai.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Atrodo atsakiau - nematau jokio pagrindo manyti, kad tokiu atveju gamyba sumažės. Šiaip priešingai - mano manymu didesnė tikimybė, kad tokiu atveju gamyba padidės, o ne sumažės. Pabandysiu dar kartą išdėstyti savo poziciją detaliau.

    Pirmiausia reikia suprasti, kad pinigai yra ribotas resursas ir jų kainą, kaip ir visų kitų ribotų resursų, rinkos dalyviai nustato vertindami paklausą ir pasiūlą.

    Imkim paprasčiausią atvejį - ekonomikoje yra 2 žmonės A ir B, kurie kiekvienas gamina po vieną rūšį prekių ir prekiauja tarpusavyje naudodamiesi pinigais. Jei jie abu vieną dieną gauna žinią, kad ateities neapibrėžtumas pasikeitė, abu nusprendžia pradėti kaupti atsargas neaiškiam rytojui. Jie abu turi tik 2 pasirinkimus - 1) vartoti tiek kiek ir anksčiau bei pradėti dirbti daugiau, arba 2) dirbti tiek pat, tačiau pradėti vartoti mažiau. 1-u atveju iš karto aišku, kad gamyba padidės.

    2-u atveju kiekvienas iš jų gali: a) vartoti savo sukuriamų produktų mažiau ir juos kaupti rytojui; b) pirkti vienas kito produktų tiek pat, tačiau vartoti jų mažiau ir taip juos kaupti rytojui; c) pirkti vienas kito produktų mažiau ir kaupti rytojui pinigus. Vėl gi a) ir b) atvejais iš karto aišku, kad gamybai sumažėti jokio pagrindo nėra. c) atveju tiek A, tiek B, norėdami kaupti pinigus labiau nei kad savo produkciją, sutiks už pinigus mokėti didesnę kainą, t.y. duoti daugiau savo pagamintų produktų, tačiau niekaip neakivaizdu, kad jie tokiu atveju nutartų savo produktų gaminti mažiau nei anksčiau. Nutarti gaminti mažiau jie gali tik pradėję vertinti laisvalaikį labiau nei darbą, o kad taip atsitiktų sužinojus, kad rytoj sugrius dangus ir reiks daug atsargų norint išgyventi, mažai tikėtina.

    Nagrinėjant situaciją, kai tik vienas iš dviejų žmonių nutaria kaupti pinigų daugiau nei anksčiau, o kito pageidaujamas santaupų dydis nesikeičia, minčių eiga analogiška, išvados irgi.

    Dar noriu pabrėžti, kad tokia situacija, kokią mes nagrinėjame (kad pinigų paklausa išaugs staigiai ir stipriai), nereguliuojamoje rinkoje atsitikti gali ypač retai - reikia, kad paaiškėtų artėjanti didelė nelaimė, priverčianti žmones staiga imti kaupti atsargas. Tačiau net jei taip ir atsitiktų, mano aprašytu principu žmonės pasiruoštų artėjančiai nelaimei taip gerai, kaip tik paprastiems mirtingiesiems įmanoma tai padaryti. Jei kalbėti apie didžiausias globalias krizes, vykusias paskutiniais šimtmečiais (įskaitant dabartinę), jų priežastys buvo visiškai kitokios - tai valdžios anksčiau vykdyta intervencija į rinkas manipuliuojant pinigų kiekiu, palūkanų normomis bei ribotų resursų, darbo jėgos tame tarpe, kainomis. Jei prasidėjus krizei (kas paskutinių krizių atveju yra rinkos jėgų bandymas kovoti su valdžios intervencijos pasekmėmis) intervencija į rinkas vykdoma toliau, kainas, darbo jėgos tame tarpe, žmonėms yra draudžiama grasinant fiziniu susidorojimu nustatyti tokias, kokias jie laisva valia nusistatytų, taip pat jei yra didinamas pinigų kiekis ir manipuliuojama palūkanų normomis, krizės vyksta ilgiau ir būna gilesnės nei kad būtų valdžiai nesikišant.

    Tačiau net jei ir sutikti su niekuo nepagrįsta ir akivaizdžiai klaidinga prielaida, kad globalios krizės atsitinka dėl to, kad žmonės be jokios priežasties periodiškai išprotėja ir nutaria imti kaupti gėrybes rytdienai užuot jas suvartoję šiandien, ir net jei ir manyti, kad jie tuo pačiu metu laisvalaikį pradeda vertinti labiau nei darbą ir todėl suminė gamyba sumažėja, pinigų kiekio padidinimas tokiu atveju nepadėtų niekaip, priešingai - padarytų daugumai gyvenimą dar blogesnį.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Giedriui:

    "Tačiau net jei ir sutikti su niekuo nepagrįsta ir akivaizdžiai klaidinga prielaida, kad globalios krizės atsitinka dėl to, kad žmonės be jokios priežasties periodiškai išprotėja ir nutaria imti kaupti gėrybes rytdienai užuot jas suvartoję šiandien"

    Pinigai yra kreditas, o kreditas visuomet susijęs su rizika. Kredito patikimumo (moneyness of credit) krizės gali ištikti ir laisvas ekonomikas. Pvz. paaiškėja, kad auksu padengtų pinigų emitorius sukčiavo.

    Šališkam stebėtojui:

    Pinigai yra kreditas, kurio suminė vertė, vardan stabilumo, gali būti atstatoma arba dauginant nepatikimo kredito kiekį, arba didinant kredito patikimumą. Antras kelias geresnis, ir gali būti pasiekiamas ne didinant pinigų kiekį, o reformuojant/tobulinant teisinę aplinką.

    Pinigų kiekio didinimas be teisingumo reformų, žinia (Veimaras, Zimbabvė), neišsprendžia (gamybos) nuosmukio problemų.

    AtsakytiPanaikinti
  6. "Kredito patikimumo (moneyness of credit) krizės gali ištikti ir laisvas ekonomikas. Pvz. paaiškėja, kad auksu padengtų pinigų emitorius sukčiavo."

    Sunku prognozuoti kokie pinigai būtų laisvoje visuomenėje, tačiau jei jau jie būtų auksas, labai tikėtina, kad juo dengtus pinigus emituotų toli gražu ne vienas bankas. Nelabai turiu priežasčių galvoti, kad Lietuvos dydžio teritorijoje bankų būtų mažiau nei šiandien, ir beveik garantuotai dauguma jų nesukčiautų, kaip kad dauguma kitų rūšių verslų nesukčiauja taip pat. O dėl vieno ar kelių iš daugelio sukčiaujančių rinkos dalyvių globalios krizės nekyla.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Nepakankamai gerai paaiškinau, ką turėjau omenyje sakydamas, kad "kredito patikimumo (moneyness of credit) krizės gali ištikti ir laisvas ekonomikas".

    Manau, kad esminis prieštaravimas tarp austrų verslo ciklų supratimo ir neo-keynesistinio požiūrio yra požiūris į pinigus ir kreditą.

    (Pataisykite mane, jeigu ką nors čia teigiu nekorektiškai - nesu ekonomikos profesionalas ir ne viską esu perskaitęs, ką vertėtų perskaityti. Tačiau su kai kuriais teiginiais susiduriu pakankamai dažnai, ir prieštaravimą, tikiuosi suformuluosiu teisingai.)

    Kiek suprantu, austrų ekonominės mokyklos atstovai dėl finansinių krizių priskiria centrinė-frakcinės-rezervinės bankų sistemos pinigų monopoliui. Teigiama, kad ši sistema padirbinėja pinigus ir sąmoningai iškraipo pinigų rinkos kainą manipuliuodama (dirbtinai mažindama) palūkanų normomis. Pagrindinė tokių manipuliacijų pasekmė - malinvestments - pinigai neteikia rinkos dalyviams teisingos informacijos, skatina pernelyg ilgalaikes ir pernelyg rizikingas investicijas, rizika kaupiasi iki nepasiekiamas perkaitimas ir lūžio taškas. Lūžio taške rinkos dalyvių rizikos supratimas visuotinai padidėja, investicijos stabdomos, prasideda susitraukimas.

    Neo-keynesistai, mano vertinimu, vienu aspektu procesą suvokia geriau. Jie teigia (ir faktai tai patvirtina), kad kredito kainas visų pirma lemia ne centrinių bankų politika, o rinkos dalyvių apetitas rizikai, cb nustatomos bazinės palūkanų normos tiesiog seka paskui rinką. Verslo ciklų logika ta pati, tik "pagrindinė priežastis" kiek kita.

    Jeigu neo-keynesistinis požiūris teisingas, verslo ciklai - polinkis rizikai, Minsky momentai ir po jų sekančios panikos gali būti labai panašūs ir visiškai laisvoje ekonomikoje. Bet turbūt ne tokiomis amplitudėmis, nes laisvoje nuo centinės bankininkystės rinkoje negalėtų egzistuoti risk-free (pelnas mūsų, rizika jūsų) stambiausi kredito emitoriai, kokiais ir yra dabartinės didžiosios finansų institucijos visame pasaulyje.

    Mano anksčiau paminėtas hipotetinis visuotinio rizikos suvokimo paaiškėjus kokios finansinės institucijos (aukso banko) melui pavyzdys tinka tik kaip galimas katalizatorius, su sąlyga, kad kredito perkaitimas jau yra įvykęs.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Dar pats save pataisysiu:

    "Verslo ciklų logika ta pati, tik "pagrindinė priežastis" kiek kita."

    Ne visai korektiškai parašiau. Aiškinant kredito ciklų dinamiką itin daug dėmesio skiriama aktyvų (kurių didelė dalis yra ne tiesioginės ekonominės investicijos, o jas atspindintys finansiniai instrumentai) kainų spekuliaciniams burbulams.

    AtsakytiPanaikinti
  9. "Jie teigia (ir faktai tai patvirtina), kad kredito kainas visų pirma lemia ne centrinių bankų politika, o rinkos dalyvių apetitas rizikai"

    Tai, kad CB nustatomos target palūkanos pasikeičia vėliau nei pasikeičia realios tarpbankinės palūkanos neįrodo nei kad CB target palūkanos seka paskui rinką, nei kad pinigų kiekio didinimas jų skolinimo metu neįtakoja rinkos palūkanų normų.

    Rinkos dalyviai nustatinėja šiandienos resursų kainą prognozuodami ateities įvykius, todėl nieko nuostabaus, jei pvz. tikintis sausros kitais metais šiemet grūdų kaina pakyla. Ir tai niekaip nereiškia, kad pakilusios grūdų kainos iššaukė sausrą. Analogiją su CB target palūkanom ir rinkos palūkanom turbūt pagauni.

    Kas liečia CB target įtaką palūkanų normoms - jų nustatymo tikslas ir yra jas paskui stengtis pasiekti pinigų kiekį didinant arba mažinant (priklausomai nuo norimo poveikio palūkanų normoms), todėl nelabai įsivaizduoju kokia minčių eiga keliaujant galima prieiti išvados, kad tokie veiksmai įtakos palūkanų normoms nedaro.

    Apie pinigų kiekio didinimo per kredito rinkas įtaką palūkanoms rekomenduoju paskaityti čia, arba dar geriau perskaityti visą skyrių.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Na jūs čia ir prirašėt.

    > c) atveju tiek A, tiek B, norėdami kaupti
    > pinigus labiau nei kad savo produkciją, sutiks
    > už pinigus mokėti didesnę kainą, t.y. duoti
    > daugiau savo pagamintų produktų, tačiau niekaip
    > neakivaizdu, kad jie tokiu atveju nutartų savo
    > produktų gaminti mažiau nei anksčiau.

    Čia manau yra atsakymas į mano klausimą (kiti variantai mažiau įdomūs, nes jie yra apie barterinę ekonomiką, o joje su krizėmis viskas kitaip - dėl to man atrodo sutaria ir austrai, ir klasikiniai (fiksuoto V) ir neo- monetaristai, ir senieji ir naujieji keinsistai).

    Giedriau, tada jei teisingai suprantu, tu manai, kad centriniam bankui sumažinus pinigų kiekį irgi sumažės kainos ir nebus krizės? Tik nesakyk, kad toks klausimas tau neįdomus, nes centriniai bankai yra blogis - visgi jie pasaulyje egzistuoja, ir turi nemažai galių, todėl man atrodo klausimas aktualus.

    AtsakytiPanaikinti
  11. Nelabai sekasi įsivaizduoti tokią hipotetinę situaciją su nereguliuojama rinka ir tuo pačiu metu centrinį banką, fractional reserve su rezervų normomis panašios eilės kaip ir šiandien bei legal tender. Taip pat nežinau kokiu būdu CB planuoja sumažinti pinigų kiekį taip, kad nepasikeistų nei palūkanų normos, nei žmonių preferencijos vieniems produktams prieš kitus, nei kad neįvyktų nepagrįstas turto perskirstymas (kaip pvz. buvo praeito šimtmečio 9 dešimtmety Brazilijoje, Argentinoje ir TSRS). Jei kokiu nors mistiniu būdu CB pavyktų tai padaryti išvengus aukščiau paminėtų ir realybėje neišvengiamų pašalinių poveikių, nematau pagrindo sumažėti gamybai.

    AtsakytiPanaikinti
  12. Nesuprantu, kodėl tu nori daryti tiek daug prielaidų. Sakysim CB pradeda mažinti pinigų pasiūlą, kaip Fed'ai 1981 metais. Palūkanų normos tikriausiai nuo to pasikeis, o kiti tavo minimi dalykai gal įvyks, o gal ir ne. Bet ar bus krizė, ar ne?

    AtsakytiPanaikinti
  13. Tiek daug prielaidų noriu daryti todėl, kad atsakymas į tavo klausimą priklauso nuo daug kintamųjų. Ypač jei kalba eina apie situaciją, į kurią yra patekta dėl CB ilgą laiką atlikinėtų manipuliacijų bei kitokių valdžios intervencijų į rinką.

    Pirmiausia CB kartu su valdžios pagalba sumažinti pinigų kiekį gali daugeliu būdų (nustojimas kištis į rinką gali būti vienas iš pinigų kiekio sumažinimo būdų), visų jų poveikis bus skirtingas. Antra - poveikis skirsis priklausomai nuo kitų intervencijų (pvz. darbo jėgos kainos reguliavimo). Jei žinomas tik vienas kintamasis, kad pinigų kiekis sumažėjo, negalima padaryti jokių išvadų - vienu atveju dėl to žmonių gyvenimas gali pagerėti, kitu atveju gali pablogėti.

    Taigi, jei nori atsakymo į tavo klausimą tikslaus ir trumpo - tai krizė bus arba ne.

    AtsakytiPanaikinti
  14. 1880-1896 nėra geras pavyzdys, nes tai buvo laipsniška defliacija dėl produktyvumo augimo be jokių staigių pokyčių. Iki 1839 mano ekonominės istorijos žinios nesiekia.

    Bet man atrodo visgi išsiaiškinom, kad tu nepripažįsti, kad kainos ir atlyginimai gali būti nelankstūs, t.y. galvoji, kad suminės pasiūlos kreivė vertikali. Tai empirinis klausimas, ir toliau turėtų prasidėti nuobodus ginčas dėl empirinių duomenų.

    Pagrindinis empirinis duomuo, kurį tau turėtų būti sunku paaiškinti, yra Didžioji krizė XX a. 4 dešimtmetyje. Nors yra ir kitų, pvz. P.Volkerio sukelta krizė 1981 arba dabartinė (nuo 2008 10 mėn) krizė. Apie tai kaip tik rašau postą savo blogui, tai manau susitiksim ten.

    AtsakytiPanaikinti
  15. Atlyginimai ir kainos yra tiek lankstūs, kiek yra lankstūs konkretūs žmonės juos nustatydami laisvanoriškais susitarimais, nes kaina rinkoje ir yra konkrečių žmonių nuomonių kiek turi kainuoti konkreti prekė visuma. Ar tų žmonių nuomonė (kurią galima išreikšti suminės pasiūlos kreive bei kitokiais empirinių duomenų apibendrinimais) centro komitetui patinka ar ne - irrelevant, nebent nori būti diktatorium.

    Kainos, darbo jėgos tame tarpe, gali būti tik tiek nelanksčios, kiek jas nustatantiems žmonėms trečia šalis draudžia būti lankstiems. Ir paskui ta pati trečia šalis ima aiškinti, kad kainos jai neatrodo pakankamai lanksčios. Arba gali būti variantas, kad trečiai šaliai tiesiog nepatinka rinkos dalyvių pasirinkimai, todėl ji jėga primeta jiems savo nuomonę apie tai kokia turi būti kaina.

    Iš principo mes diskutuojam apie tai, ar centrinio planavimo metodais sumažinus prekės kainą bus krizė, t.y. ar žmonių gyvenimas pablogės ar ne. Aišku, kad tokiu atveju krizė bus, jei tik prieš tai kaina buvo nustatyta rinkos. Ir aišku, kad krizė bus mažesnė, jei prieš kainą sumažinant ji tais pačiais metodais buvo daug kartų padidinta.

    AtsakytiPanaikinti