sekmadienis, rugsėjo 27, 2009

Delfiacijos baubai - ką sako empirika?

Nenoriu leistis į įrodinėjimus, kodėl defliacija daugumai rinkos dalyvių dažniausiai yra naudinga, o ne kaip kad tvirtina įvairaus plauko intervencionistai - žalinga, tą visai neblogai yra padaręs Joseph T. Salerno. Jei kam bus įdomu padiskutuoti šia tema išsamiau, galėsime tą padaryti komentaruose. Noriu tik empirikos mėgėjams parodyti keletą Austrų ekonomikos teoriją patvirtinančių, bet aišku neįrodančių, istorinių pavyzdžių. Pora citatų pamąstymui iš aukščiau paminėto straipsnelio:
[...]throughout the nineteenth century and up until the First World War, a mild deflationary trend prevailed in the industrialized nations as rapid growth in the supplies of goods outpaced the gradual growth in the money supply that occurred under the classical gold standard. For example, in the U.S. from 1880 to 1896, the wholesale price level fell by about 30 percent, or by 1.75 percent per year, while real income rose by about 85 percent, or around 5 percent per year. This deflationary trend was only interrupted during periods of major wars, such as the Napoleonic Wars in Europe and the American Civil War, which the belligerent governments invariably financed by printing paper fiat money.
ir dar viena:
In fact in the era before the 1930’s when the natural flexibility of prices and wage rates prevailed and was not impeded by legal constraints, bank credit deflations in the U.S. were swift and devoid of severe economic dislocations. Let me briefly review one such episode.

In the fall of 1839 there occurred a financial crisis in the U.S., which resulted from a massive expansion of the money supply during the 1830’s that was initially stimulated by the legally privileged Second Bank of the United States. From the peak of the business cycle in 1839 to its trough in 1843, the money supply contracted by about one-third (34 percent), almost one–quarter of the nation’s banks collapsed (23 percent), including the Bank of the United States, and wholesale prices fell by 42 percent. Despite—or rather because of—the massive deflation of prices, real GNP and real consumption actually increased during this period by 16 percent and 21 percent, respectively. However, real investment did decline during this period by 23 percent, which was a benign development, because the malinvestments of the previous inflationary boom needed to be liquidated.

3 komentarai:

  1. Dvi priežastys, kodėl defliacija gali būti baisi:

    1. Defliacijos metu trūkinėja susitarimai. Nieko baisaus, jeigu susitarimai normalūs, o teisinė aplinka leidžia atsakomybę/netesybų pasekmes pasiskirstyti normaliai. Šiuo metu Lietuvoje bankų-skolininkų santykiai atsakomybės prasme labai asimetriški (už viską atsako skolininkas).

    2. Lūžta spekuliaciniai (Minsky prasme) verslai. Neteisingumo tame nėra, bet procesas skausmingas.

    Super-hyper infliuotoje visuomenėje defliacija yra proga pertvarkyti (ar tiesiog sutvarkyti) teisingumo sistemą. Pats kainų mažėjimas nėra joks blogis.

    Kol kas jokios pertvarkos nevyksta...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Jo, malinvestmentų užsilankstymo procesas skausmingas tuos malinvestment'us padariusiems, tačiau naudingas daugumai vartotojų. Ir kaltinti dėl šių nepatogumų reikia ne defliaciją, o prieš tai vykusią infliaciją, dėl kurios ir buvo priinvestuota į projektus, kurie vertinant tikrąjį ribotų resursų kiekį tenkina žemesnius žmonių poreikius nei kad kažkokie kiti projektai.

    Ir kad ir koks šis procesas būtų nemalonus, jis yra neišvengiamas. Jei jis būna bandomas gydyti tolesne infliacija, t.y. tolesniu ribotų resursų švaistymu ignoruojant tikruosius žmonių poreikius, tas anksčiau ar vėliau baigiasi tuo pačiu - malinvestmet'ų likvidacija, tik kuo ilgiau vyksta infliacija, tuo skausmingesnė paskui būna korekcija.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Jei kalbame apie defliaciją, t.y. objektyvios mainų vertės, kurią turi pinigai, didėjimą, kaip reiškinį, tai jis nėra nei blogas nei geras ("value-free"). Naudojamus pinigų pakaitalus galima patogiai skaldyti į smulkesnius vienetus, todėl jokia bėda, kad atskiras vienetas brangsta. Visuomenė naudodama pinigus visada gauna iš jų maksimalią naudą, nes jie visada atlieka savo funkciją, nepriklausomai kiek jų yra iš viso, kiek kiekvienas vienetas yra vertas ir kuria kryptimi natūraliai pusiausvyroje nusistovi jo kaina (t.y. jis brangsta ar pinga).

    Jei kalbame apie defliaciją kaip apie monetarinės politikos priemonę, t.y. aktyviais veiksmais iššaukiamą pinigų vertės didėjimą ar mažėjimą - tai čia vėlgi, teorinis klausimas kuriuo viskas jau seniai sugalvota ir parašyta, reikia tik imti ir paskaityti. Aš tik kaip ir priklauso konstatuosiu, kad kuo daugiau įsikišimo tuo blogiau, nesvarbu kuria kryptimi.

    Jei kalbame apie tuos, kurie realiai terliojasi su pinigų verte arba šiaip garsiausiai rėkia, kad defliacija yra blogai - tai jie yra suinteresuoti asmenys. Jie turi tiesioginės finansinės ar politinio populizmo naudos iš pinigų vertės mažėjimo, todėl norėdami "prastumti" ar pateisinti infliaciją "deda" ant defliacijos. Esu įsitikinęs, kad tik nedidelė dalis iš šių rėksnių iš tikrųjų natūraliai nieko nesuprantanta :)

    AtsakytiPanaikinti