penktadienis, spalio 16, 2009

Dėl krizių kalta monetarinė politika?

Šiandien www.nematomaranka.lt bloge perskaičiau teiginį:
M.Friedmanas ir A.Schwartz įtikinamai įrodė, kad (dėl krizių) visgi kalta monetarinė politika
Nepaisant to, kad jų teorija yra klaidinga, šitaip suformuluotas teiginys yra beveik teisingas. Taip, iš tiesų turbūt visų 20 amžiaus krizių viena iš pagrindinių priežasčių buvo monetarinė politika (kitos pagrindinės priežastys - kitokių rūšių intervencionizmas). Jei ne monetarinė politika, greičiausiai ne tik, kad nebūtų buvę krizių (bent jau panašaus gilumo ir ilgumo kaip kad buvo), bet ir pirmo bei antro pasaulinių karų, nes be valdžioms priklausančių ir centrinio planavimo metodais valdomų pinigų monopolių, kurie ir įgalina vykdyti monetarinę politiką, nebūtų galimybių tokio masto karus sufinansuoti. Na, bet mes gi ne apie karus.

Monetaristų teorija yra klaidinga, nes anot jų visų nelaimių priežastis yra "vadovėlinis suminės paklausos sumažėjimas", o visų nelaimių galima būtų buvę išvengti, jei tik suminei prekių ir paslaugų paklausai sumažėjus, FED'as tai kompensuotų padidindamas pinigų pasiūlą bei sumažindamas palūkanų normą.

Šitoje minčių eigoje yra minimum 2 klaidos.

1) Daroma prielaida, kad vartojimo prekių kiekis priklauso tik (ar bent jau labai stipriai) nuo suminės paklausos.

Kitaip tariant anot monetaristų (kurie iš principo klaidžioja lygiai tais pačiais klystkeliais kaip ir Keynes'as) visi žmonės negali turėti kiekvienas po 5 aukštų namą su LCD televizoriais kiekviename kambaryje bei po 10 Ferrari garaže ir atostogauti kas mėnesį 5 žvaigždučių viešbučiuose tik todėl, kad per mažai to nori, t.y., kad per maža suminė paklausa.

Kai tuo tarpu realybėje vartojimo prekių paklausa bet kuriuo laiko momentu yra begalinė, o pagamintas realus vartojimo prekių kiekis priklauso nuo anksčiau sukauptų ribotų resursų kiekio, leidžiančio ilginti gamybos procesus taip didinant našumą ir tokiu būdu pagaminant daugiau vartojimo prekių, padalinamų tam pačiam žmonių skaičiui; arba leidžiančio tobulinti gamybos priemones su tikslu pagerinti pagaminamų produktų kokybę.

2) Manoma, kad jei sumažėjus suminei prekių ir paslaugų paklausai būtų laiku padidinama pinigų pasiūla ir sumažintos palūkanų normos, suminė prekių ir paslaugų paklausa išaugtų ir todėl be jokių pašalinių poveikių žmonių galimybė vartoti išaugtų ir tokia liktų.

Monetaristai ignoruoja tai, kad būtent dėl anksčiau atliktų veiksmų, kuriais jie siūlo gydytis nuo krizės, krizė ir atsitiko, o tokiais veiksmais krizė, t.y. anksčiau padarytų klaidų ištaisymas, gali būti tik geriausiu atveju atidedama ateičiai, kuriai atėjus bus gerokai liūdniau, nes tuo metu ribotų resursų bus iššvaistyta ir suvartota dar daugiau.

1920-1929 metais pinigų kiekis buvo didinamas labai stipriai, dėl ko buvo dirbtinis pakilimas - iliuzijų laikotarpis, kai žmonėms atrodė, jog realių ribotų resursų pasaulyje yra daugiau nei buvo iš tikrųjų, todėl jie vartojo daugiau nei pagamino bei investavo į projektus, kuriems užbaigti ribotų resursų niekada nebuvo. Jei korekcijai atsitikus valdžia nebūtų pradėjusi reguliuoti kainų (darbo jėgos tame tarpe), importo/eksporto, gelbėti bankų iš produktyvių ekonomikos dalyvių vienais ar kitais būdais atimtais pinigais bei manipuliuoti pinigų kiekiu ir palūkanomis, krizė būtų pasibaigusi daug greičiau ir būtų buvusi daug švelnesnė nei kad buvo (kaip kad buvo pvz. per 1839 metų krizę). Su šiandien vykstančia krize yra analogiškai.

Kiekvienas žmogus (kol kas) neturi mano aukščiau išvardintų gėrybių ne todėl, kad per mažai to nori, o todėl, kad pasaulyje dar nėra sukaupta tiek turto, kuris leistų kiekvienam žmogui tiek gėrybių turėti. Juk norint pasidaryti tinklus tam, kad jais pagauti daugiau žuvies ir taip galėti padidinti vartojimą, pirmiausia reikia prisižvejoti žuvies turimomis meškerėmis ir nesuvalgyti visko, kad turėtum ką valgyti kol gaminsiesi virves bei pinsi iš jų tinklus. Wishfull thinking neužtenka.

Jei kas nors apskaitos triukais tave apgautų, kad žuvų turi prisitaupęs daugiau nei kad jų yra iš tiesų (manipuliacija pinigų kiekiu ir palūkanų normom tą ir padaro), pradėtum ramia sąžine žvejoti mažiau, valgyti daugiau bei vietoj žvejojimo meškere eitum pinti tinklų manydamas, kad žuvies turi pakankamai, kad tinklus užbaigti. Kuo anksčiau savo klaidą pastebėtum, tuo mažiau neigiamų pasekmių apturėtum. Jei tave apskaitininkas nuolat klaidintų (tą, paaiškėjus realybei, t.y. atsitikus taip vadinamai krizei, monetaristai ir siūlo daryti), valgytum per daug ir žvejotum per mažai tol, kol suvalgytum paskutinę žuvį. Tada neliktų nieko kita, kaip mesti į šoną nebaigtus tinklus bei ilgai ir nuobodžiai žvejoti valgant daug mažiau nei valgei tikėjimo iliuzijom metu, kol vėl prikauptum atsargų, kurios leistų pratęsti nebaigtą tavo tinklų projektą.

Bet net jei ir monetaristai būtų teisūs ir krizės kiltų dėl to, kad dėl saulės aktyvumo pasikeitimų (ar kokių nors kitokių niekam nežinomų priežasčių) sumažėtų suminė paklausa, t.y. dėl to, kad atskiri žmonės pradėtų norėti vartojimo prekių mažiau nei anksčiau, ir net jei ir būtų įmanoma vartojimo prekių kiekį be pašalinių poveikių monetarinėm priemonėm padidinti (nors tai ir yra neįmanoma), kodėl reiktų tą daryti? Kodėl reiktų neleisti žmonėms vartoti tiek, kiek jie nori?

1 komentaras:

  1. Kad daznai zmones vartoja ne tiek kiek jie nori, o tiek kiek jiem persa reklama, viesieju rysiai, visokios kampanijos, kapitalistines laimes morales kurimas (vartojimas yra laime) ir t.t.t.t.t.t. Gal skamba ir kiek samoksliskai, bet realybe, panasu, kad tokia. Juolab, kad mastytoju ir filosofu apie tai rasanciu vis daugeja. :)

    AtsakytiPanaikinti