trečiadienis, spalio 21, 2009

Ekonomikos ciklai

Riboti resursai nereguliuojamoje rinkoje rinkos dalyvių yra paskirstomi taip, kad geriausiai tenkintų vartotojų poreikius, kuriuos patys vartotojai susirikiuoja į eilę nuo svarbiausių iki mažiausiai svarbių.

Dauguma reikšmingo masto ekonominių krizių (įskaitant 1839, 1929 bei dabartinę) vyko dėl to, kad per prieš tai buvusį laikotarpį pinigų kiekis buvo stipriai padidintas naujus pinigus gaunant daliai žmonių per kredito rinkas. Kadangi naujus pinigus gavo ne visi žmonės vienu metu, prekių ir paslaugų kainos kilo netolygiai - vienos prekės ir paslaugos pabrango anksčiau nei kitos, kas sukūrė tam tikrų prekių ir paslaugų paklausos padidėjimo iliuziją. Tai, kad nauji pinigai buvo padalinti per kredito rinkas ir tai, kad juos gavo ne visi žmonės vienu metu, sąlygojo prieš tai sukauptų realių ribotų resursų suvartojimą bei jų iššvaistymą - investavimą į tas sritis, kurios tenkina mažiau svarbius žmonių poreikius, ignoruojant tai, kad tuo pačiu metu patenkinti ir labiau svarbius poreikius ribotų resursų tiesiog nėra. Ir didelė dalis šių krizių visiškai be reikalo užsitęsė gerokai ilgiau nei kad reikėtų norint atstatyti iššvaistytų bei suvartotų resursų atsargas ir jų pasiskirstymo balansą pagal tikruosius žmonių poreikius dėl to, kad valdžios pačiom įvariausiom intervencionistinėm priemonėm tų korekcijų metu bandė padėti geriausiai susiorganizavusioms interesų grupėms visų kitų žmonių sąskaita.

Pabandysiu pavyzdžiu parodyti šių procesų mechaniką.

Tarkime, kad rinkos jėgos ribotus resursus yra subalansavę taip, kad jie geriausiai tenkintų žmonių poreikius pradedant svarbiausiais ir baigiant mažiau svarbiais. Tarkime, kad bankai gali skolinti pinigus juos sukurdami, tačiau paskolas išduoti gali tik nekilnojamam turtui įsigyti. Kadangi bankai paskolas išduoti galės pinigus tiesiog sukurdami, jie galės skolinti pigiau nei kad kiti rinkos dalyviai. Visi kiti žmonės galės skolintis būsto įsigijimui iš bankų pigiau, nei kad iš kitų rinkos dalyvių ar/ir kitiems poreikiams.

Tokiu atveju vyks šie procesai:

  1. Būsto paklausa išaugs, dėl to išaugs ir būsto kainos - susidarys iliuzija, kad būsto žmonėms reikia labiau nei anksčiau, tačiau tuo pačiu metu nesumažės jokių kitų prekių ir paslaugų paklausa.
  2. Riboti resursai (darbo jėga tame tarpe) iš kitų sričių bus nukreipti išaugusiai būsto paklausai tenkinti, šių ribotų resursų kainos taip pat padidės.
  3. Kadangi kitų prekių ir paslaugų paklausa nesumažės, o būsto paklausa padidės, bus pradėta naujo būsto statyba darant prielaidą, kad realių ribotų resursų yra pakankamai, kad tą naują statybą užbaigti ir tuo pačiu metu patenkinti kitus žmonių poreikius, kuriuos tie žmonės iki pinigų kiekio padidinimo laikė svarbesniais nei būstas.
  4. Būsto pardavėjams pinigus leidžiant ir jiems galiausiai pasiskirsčius po visą ekonomiką, visų kitų prekių ir paslaugų kainos taip pat paaugs, nors ir neproporcingai būsto kainų padidėjimui. Kadangi realybėje realių ribotų resursų kiekis dėl pinigų kiekio padidinimo nepasikeitė, taip pat žmonių tikrosios preferencijos irgi liko nepasikeitę (jie būsto nepradėjo norėti labiau nei kad prekių ir paslaugų, kurias jie prieš pinigų kiekio padidinimą vertino labiau nei būstą) paaiškėja, kad pradėtų būsto projektų užbaigti ir gauti už juos tiek, kiek kainavo jų statyba, nepavyks.
  5. Jei niekas netrukdo grasinimais susidoroti, riboti resursai vėl greitai paskirstomi taip, kad geriausiai tenkintų tikruosius vartotojų poreikius. Būsto kainos nukrenta, kartu su jomis nukrenta ir ribotų resursų kainos (darbo jėgos tame tarpe), kurie buvo pabrangę dėl padidėjusios būsto paklausos iliuzijos, investavę į būstą dalį savo investicijų tiesiog praranda.
Realybėje pinigų kiekis didėja ne tik juos skolinant būstui, bet skolinant ir kitoms reikmėms. Taip pat centriniai bankai gali jų kiekį padidinti ir pvz. prisipirkdami turto už savo vardu išrašytus čekius, kuriuos išgryninus įvyksta stebuklas. Tačiau kredito rinkose atsiranda didžiausia naujų pinigų dalis, dėl ko dar ir sumažėja rinkos palūkanų normos, o tai sąlygoja dar ir papildomus rinkų iškraipymus - susidaro realaus turto padaugėjimo iliuzija, dėl ko žmonės ima mažiau taupyti ir investuoti į ilgesnio laikotarpio projektus, kuriems užbaigti realių resursų, įvertinus tikrąsias žmonių preferencijas, niekada nebuvo. Bet visi aukščiau išvardinti faktoriai esmės nekeičia - kiekvieną kartą padidinus pinigų kiekį ir tuos pinigus vienu ar kitu būdu atidavus kažkokiai grupei žmonių, vyksta mano pavyzdyje aprašyti procesai.

Ar galima išvengti nemalonių kredito ekspansijos padarinių didinant pinigų kiekį be galo? Deja ne. Pinigų kiekio padidinimas nepakeičia jokių fundamentalių faktorių - nei realių resursų kiekio, nei žmonių tikrųjų norų (vienų daiktų vertinimo labiau nei kad kitų ar/ir ateities vartojimo vertinimo labiau nei vartojimo šiandien). Be to didinant pinigų kiekį ir toliau galima tęsti iliuzijų laikotarpį ribotus resursus švaistant toliau korekciją tik atidedant, nes norint išlaikyti iliuzinį augimą pinigų kiekį reikia didinti eksponentiškai (kiekvieną kartą bent jau tokiu pačiu % kaip kad ir prieš tai), kas veda prie pinigų vertės visiško sunaikinimo arba/ir prie visiško realių ribotų resursų iššvaistymo. Todėl neatsisakant dalinių rezervų bankininkystės ir pinigų kiekio bei kainos reguliavimo centrinio planavimo metodais, ekonomika yra pasmerkta nuolat svyruoti tarp iliuzinio augimo laikotarpių ir krizių - grįžimo į realybę.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą