šeštadienis, gruodžio 26, 2009

Dienos citata: The essence of the authoritarian personality

0 comments
Repression spares us the memory of birth, along with the painful remembrance of many agonies of childhood or adult life, but it has unfortunate side-effects. It creates the subconscious, which is simply a repository of repressed data. According to the praxeologists, a sane person would have no subconscious. It lowers effective intelligence by tying up physiological hardware, intellectual software, also, physical energy.

Worse, by separating the process of cognition from sensation, repression separates the human “life” — which suffers any number of painful experiences daily — from the human mind, in a misdirected attempt at protecting it. The mind — which evolved for billions of years to control a life — naturally looks for other lives to control, instead. The life, because it must, looks for other minds to control it.

That is the essence of the authoritarian personality, inclined to be as fully submissive as it is to be brutally domineering. The praxeologists believe the drive for power is inversely proportional to the remaining operative intelligence, which explains why individuals, climbing up the ladder of society, appear more stupid the higher they get.

Religion serves many functions in a culture. It gives supreme leaders the comforting feeling that there is a controlling mind above them.

According to Confederates, the happiest non-sane human being is a mid-level bureaucrat with lives to control below, minds above for guidance.
  – L. Neil Smith, Tom Paine Maru

Šeimos kultas

3 comments
Liaudies išmintis sako, kad (besąlygiškai) mylėti ir gerbti savo tėvus, o taip pat ir senelius, lankyti juos bent per didžiąsias šventes, yra kiekvieno doro žmogaus pareiga. Taip pat kiekvienas doras žmogus anot tos pačios liaudies išminties turėtų bent kartais dalyvauti giminės susitikimuose, bendrauti su dėdėmis, pusbroliais, pusseserėmis ir kitais artimesniais ar / ir tolimesniais giminaičiais. Šioje tautologijoje yra minimum dvi problemos:
  1. Privalėti mylėti, gerbti ar jausti bet kokį kitą jausmą žmogui yra neįmanoma, nes jausmai priklauso ne nuo juos jaučiančio, o nuo to žmogaus elgesio (ne deklaracijų!), kuriam jie yra jaučiami. Jei žmogaus elgesys iššaukia meilę, pagarbą ar / ir kitus teigiamus jausmus, tai tokie jausmai ir bus jaučiami. Tačiau jei elgesys iššaukia neigiamus jausmus - susierzinimą, pyktį ar / ir nusivylimą, tai ir bus jaučiama. Bet koks bandymas kaltinti žmogų dėl to, kad jis jaučia ne tai, ko tikisi kaltintojas, yra absurdiškas, be to amoralus, nes tai yra pasyvios agresijos rūšis - narcisizmas, kuri yra turbūt viena iš labiausiai tėvų pamėgtų psichologinės prievartos rūšių.
  2. Visi žmonės priklauso tik sau, todėl negali turėti ir neturi jokių laisva valia neprisiimtų pareigų. Iš to išplaukia, kad joks suaugęs* žmogus neturi teisės į kitų žmonių laiką ir dėmesį, todėl niekas neturi moralinės teisės reikalauti bendravimo iš jokio kito su tokiu reikalavimu dėl bet kokių priežasčių laisva valia nesutinkančio žmogaus.
Taigi, tiek artimiems, tiek tolimiems giminaičiams, lygiai kaip kad ir bet kokiems kitiems žmonėms, kylantys jausmai priklauso nuo jų elgesio, o ne nuo to kokių jausmų jie tikisi ar / ir reikalauja. Taip pat visi moralūs santykiai tarp žmonių yra savanoriški, todėl bet koks suaugusio* žmogaus reikalavimas kito, laisva valia jokių pareigų neprisiėmusio, žmogaus dėmesio ir laiko grasinant apkaltinti jį amoralumu (ar grasinant bet kuo kitu) yra amoralus.

* -  kadangi tėvai laisva valia pasirenka turėti vaikų, jie įgija pareigą jais rūpintis, todėl vaikai turi teisę reikalauti tėvų dėmesio, laiko ir / ar kitokių resursų tol, kol neįgis fizinių galimybių patys pasirūpinti savimi.

ketvirtadienis, gruodžio 17, 2009

Lord Monckton Educates Greenpeace-campaigner on global warming

0 comments

antradienis, gruodžio 15, 2009

Monetarizmo burtai

0 comments
Beskaitydamas vieną monetaristų blogą eilinį kartą supratau, kad nuo Keynes'o paklydimų operuojant aggregate rodikliais šiuolaikiniai monetaristai toli nenuėjo. Tiksliau tie monetaristai, kurie nuėjo iš esmės toliau nei kad buvo nuėjęs Keynes'as, nebesivadina monetaristais :)

Visų pirma, kadangi pinigų kiekis gali būti padidintas tik kažkam gaunant pinigų pirmiausia, ir atvirkščiai, sumažintas tik paimant iš kažko pinigų pirmiausia, be to tiek pinigų kiekio didinimas, tiek mažinimas, yra tęstiniai procesai, rinkos iškraipymai su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm bus nepaisant tokių veiksmų skaidrumo.

Antra - konkretiems žmonėms neįdomus sintetinis aggregate rodiklis pavadinimu "bendras kainų lygis", suskaičiuotas pagal CK skaičiuotojų metodikas. Jiems įdomios tik tų prekių ir paslaugų kainos, kurias jie asmeniškai perka ir parduoda. Todėl net jei ir įmanoma sugalvoti ar net įvykdyti CB intervenciją į pinigų rinkas taip, kad mistinis rodiklis pavadinimu "bendras kainų lygis" liktų nepasikeitęs, dėl tokių operacijų beveik garantuotai vienų prekių ir paslaugų kainos didės, o kitų mažės, kas turės realų poveikį realiems žmonėms, taip pat turės realų poveikį ribotų resursų (investicijų) pasiskirstymui po skirtingas ekonomikos šakas.

Grįžtant prie konkretaus pavyzdžio iš nematomos rankos blogo:
Kas atsitiks, jei centrinis bankas atspausdins dvigubai daugiau pinigų, negu yra apyvartoje? Tikriausiai kainos pakils dvigubai? O gal prasidės laikinas bumas tose ekonomikos srityse, kurias pinigai pasieks pirmiausia? Vienareikšmiškai į šį klausimą galima atsakyti tik žinant, kokių veiksmų žmonės tikisi iš centrinio banko ateityje. Sakykime, kad visi yra įsitikinę, kad po metų centrinis bankas vėl dvigubai sumažins pinigų kiekį. Tuomet, jei po pusės metų kainos padvigubės, atsiras naujas verslo planas: investuoti į pinigus, kurių vertė po pusės metų padvigubės. Apsukresni verslininkai tokį planą sukurs ir ims vykdyti ne po pusės metų, o iš karto, vos tik kainos ims kilti. Dėl to greičiausiai tiesiog dvigubai išaugs pinigų paklausa, o kainos ženkliai nepasikeis.

Šiuo atveju klausimai yra 2 - kur CB atspausdintus pinigus padės ir per kiek laiko tai padarys?

Tarkim centriniai bankai sugalvoja per ateinančius 6 mėnesius pinigų kiekį padidinti 2x už naujus pinigus pirkdami druską kiekvieną mėnesį po lygiai, o paskui per 6 mėnesius sumažinti pinigų kiekį 2x druską parduodami kiekvieną mėnesį po lygiai, ir apie tokius savo veiksmus jie paskelbia viešai iš anksto.

Tokiu atveju iškart po CB plano paskelbimo druska pabrangs, tačiau kadangi pinigų kiekis dar padidėjęs nebus, kažkokios kitos prekės atpigs. Maždaug po 6 mėnesių (o gal ir greičiau) pradės vykti analogiški procesai, tik į kitą pusę.

Vieninteliu atveju druskos kainos galėtų kurį laiką nesikeisti (kol rinkos dalyviai supras, kad juos išdūrinėja), jei CB galėtų pirkti ir parduoti druską niekam nežinant apie tai ką jie daro, ir tuo pačiu CB paskelbus, kad jie atlikinės lygiai priešingus veiksmus - kad pirmiausia druską pardavinės (darant prielaidą, kad jos buvo užsipirkę anksčiau), o paskui pirks. Tačiau net tuo trumpu laikotarpiu poveikis realiems žmonėms bus - tie, kurie bus pardavę druską tikėdamiesi jos pigimo ar nusipirkę tikėdamiesi brangimo, bus apgauti.

penktadienis, gruodžio 11, 2009

Ar turi Bernanke "exit strategy"?

5 comments
Ką tik pažiūrėjau Robert P. Murphy paskaitėlę apie Bernanke išdaigas. Istorija maždaug tokia:
  1. 2008.09-2009.09 FED'as su Bernanke priešaky naujai nupaišytais pinigais už nerealią kainą pripirko iš bankų niekam nereikalingų obligacijų (subprime tame tarpe), idant išgelbėti juos nuo užsilenkimo ir tuo pačiu sumažinti palūkanų normas, tokiu būdu padidindamas perteklinius bankų rezervus 1700%.
  2. Viskas yra neblogai, kol bankai tų rezervų dėl vienų ar kitų priežasčių nepradėjo skolinti. Teoriškai dabar paskolų būtų galima pridalinti tiek, kad bendras pinigų kiekis, o tuo pačiu ir kainų lygis, padidėtų ~1700%.
  3. Bernanke siūlo nesinervuoti, nes, anot jo, situacija kontroliuojama. Neva kai tik ekonomika pradės atsigavinėti, FED'as parduos pripirktas gėrybes tokiu būdu prieš tai bankams išdalintus pinigus susiurbdamas atgal.
  4. Dauguma ekonomistų (nemaišyti su kalbančiom galvom pavadinimu "politikų marionetės", tarp kurių yra ir Nobelio laureatų) iškart numatė, kad Bernankės planas greičiausiai neišdegs, kadangi šansų labai daug, kad FED'o pripirktos obligacijos tuo metu, kai jas reikės pardavinėti, bus vertos daug mažiau, nei už jas FED'as sumokėjo (jei taip nebūtų, jų nebūtų reikėję FED'ui pirkti). Panašu, kad Bernanke neužilgo suprato tą ir pats, ir pradėjo mokėti bankams palūkanas už FED'e laikomus rezervus, t.y. duoti bankams naujai nupaišytų pinigų už tai, kad jie tų rezervų niekam neskolintų.
  5. Be abejo FED'as palūkanas už rezervus gali mokėti kokio tik nori dydžio, kadangi pinigų gali pagaminti neribotą kiekį, tačiau pasirinkus tokią strategiją bankų rezervai kasmet didėja už juos mokamų palūkanų suma, kas nieko neišsprendžia, tiesiog atpildo dieną nukelia ateičiai tuo pačiu problemą darant vis didesne.
Visa paskaita čia:

šeštadienis, gruodžio 05, 2009

Authors@Google - Peter Schiff

0 comments
Labai teisinga paskutinių metų ekonomikos įvykių apžvalga ir autoriaus nuomonė apie tai, kas pasaulio ekonomikos laukia artimiausiais metais.