Šeimos kultas

Liaudies išmintis sako, kad (besąlygiškai) mylėti ir gerbti savo tėvus, o taip pat ir senelius, lankyti juos bent per didžiąsias šventes, yra kiekvieno doro žmogaus pareiga. Taip pat kiekvienas doras žmogus anot tos pačios liaudies išminties turėtų bent kartais dalyvauti giminės susitikimuose, bendrauti su dėdėmis, pusbroliais, pusseserėmis ir kitais artimesniais ar/ir tolimesniais giminaičiais. Šioje tautologijoje yra minimum dvi problemos:

1. Privalėti mylėti, gerbti ar jausti bet kokį kitą jausmą žmogui yra neįmanoma, nes jausmai priklauso ne nuo juos jaučiančio, o nuo to žmogaus elgesio (ne deklaracijų!), kuriam jie yra jaučiami. Jei žmogaus elgesys iššaukia meilę, pagarbą ar/ir kitus teigiamus jausmus, tai tokie jausmai ir bus jaučiami. Tačiau jei elgesys iššaukia neigiamus jausmus - susierzinimą, pyktį ar/ir nusivylimą, tai ir bus jaučiama. Bet koks bandymas kaltinti žmogų dėl to, kad jis jaučia ne tai, ko tikisi kaltintojas, yra absurdiškas, be to amoralus, nes tai yra pasyvios agresijos rūšis - narcisizmas, kuri yra turbūt viena iš labiausiai tėvų pamėgtų psichologinės prievartos rūšių.
2. Visi žmonės priklauso tik sau, todėl negali turėti ir neturi jokių laisva valia neprisiimtų pareigų. Iš to išplaukia, kad joks suaugęs* žmogus neturi teisės į kitų žmonių laiką ir dėmesį, todėl niekas neturi moralinės teisės reikalauti bendravimo iš jokio kito su tokiu reikalavimu dėl bet kokių priežasčių laisva valia nesutinkančio žmogaus.

Taigi, tiek artimiems, tiek tolimiems giminaičiams, lygiai kaip kad ir bet kokiems kitiems žmonėms, kylantys jausmai priklauso nuo jų elgesio, o ne nuo to kokių jausmų jie tikisi ar/ir reikalauja. Taip pat visi moralūs santykiai tarp žmonių yra savanoriški, todėl bet koks suaugusio* žmogaus reikalavimas kito, laisva valia jokių pareigų neprisiėmusio, žmogaus dėmesio ir laiko grasinant apkaltinti jį amoralumu (ar grasinant bet kuo kitu) yra amoralus.

* -  kadangi tėvai laisva valia pasirenka turėti vaikų, jie įgija pareigą jais rūpintis, todėl vaikai turi teisę reikalauti tėvų dėmesio, laiko ir/ar kitokių resursų tol, kol neįgis fizinių galimybių patys pasirūpinti savimi.