Šemetos buhalterija

Valdžia ir toliau demonstruoja pseudoekonomikos šou. Mūsų finansų ministras teigia, kad pavasarį valdžiai gali tekti imtis papildomų priemonių, kad stabilizuoti biudžetą, nes anot jo:

mūsų makroekonominės prognozės, kai jas paskelbėme, buvo vienos konservatyviausių tarp visų, bet, be abejo, situacija keičiasi labai greitai.

Todėl jo manymu:

mums jau pavasarį gali tekti imtis papildomų priemonių dėl valstybės finansų. Mokestinėje dalyje mes praktiškai nebeturime papildomų rezervų, kiti rezervai gali būti susiję su išlaidų mažinimu.

Anot jo, „atsakingų žmonių“ jau yra paprašyta parengti siūlymus, kaip valstybinių institucijų išlaidas sumažinti dar 10 proc.

Taip pat:

Finansų ministras dar kartą pakartojo, kad bus skirtos ir papildomos lėšos ūkio sričiai, siekiant gaivinti verslą.

Šie Šemetos teiginiai sudėlioti nuosekliai sako štai ką:

1. Sumažėjus biudžeto pajamoms pirmiausia reikia padidinti mokesčius tiek, kiek leidžia jo (sveikas?) protas, ir jei mokesčių padidinimas laukto rezultato neduoda, tik tada mažinti biudžeto išlaidas.
2. Šiuo metu biudžeto išlaidos jau yra kažkiek sumažintos.
3. Norint padėti verslui, pirmiausia reikia padidinti biudžeto pajamas, t.y. padidinti mokesčius (jei lietuviškai - atimti daugiau pinigų iš verslo jėga), o tada dalį tų iš verslo atimtų pinigų skirti prieš tai mokesčiais užspausto verslo gaivinimui.

Žiūrim ką realybėje turim:

1. Mokesčių didinimas sumažėjus biudžeto pajamoms neteisingas netgi pagal pačių mokesčių šalininkų logiką: jei jau manyti, kad mokesčių dydis duotu momentu yra teisingas, norint išlaikyti teisingą balansą tarp privataus ir valdiško sektoriaus (kad ir kaip absurdiškai tai beskambėtų), sumažėjus biudžeto pajamoms reiktų tiesiog sumažinti biudžeto išlaidas lygiai tokiu pačiu %, kokiu ir sumažėjo biudžeto pajamos, nes pakėlus mokesčius privatus sektorius bus priverstas mokėti už krizę dvigubai. Be to pakėlus mokesčius visiškai nereiškia, kad biudžeto pajamos padidės proporcingai, ką šiandien ir matome ir ką pripažįsta pats Šemeta - verslai keliasi į šalis, kuriose mokesčiai mažesni (kad ir į tą pačią Latviją ar Estiją), dalis pereina į pogrindį, kita dalis (ypač smulkių verslininkų) verslą nutraukia apskritai ir registruojasi darbo biržoje pašalpų bei bando ieškotis samdomo darbo.
2. Nepaisant valdžios su Kubiliumi ir Šemeta priešaky įžūlaus melo apie diržų veržimąsi bei taupymą, 2009 metų biudžetas patvirtintas 400 mln litų didesnis nei 2008 metų biudžetas.
3. Dar klausimas kas sudavė didesnį smūgį verslui, ypač smulkiam, - pasaulinė krizė, ar praktiškai per naktį kelis kartus padidinti mokesčiai. Pareiškimas apie verslo gaivinimo programas šiame kontekste atrodo apgailėtinai.
   

Kodėl per krizę privatus sektorius turi mokėti dvigubai?

Crosspost: 2008 gruodžio mėn. 5 d. mano straipsnis delfi.lt.

Ekonominės krizės metu sumažėjęs biudžeto surinkimas reiškia, kad sumažėjo privačiame sektoriuje dirbančių žmonių pajamos. Tiek darbuotojų, tiek turinčių savo verslus. Jei valdžia siekia teisingumo visiems žmonėms, ji turėtų su biudžeto pajamų sumažėjimu kovoti labai paprastai - tokiu pačiu dydžiu sumažinti visų žmonių, gyvenančių iš biudžeto, pajamas taip pat.

Tą padarius be abejo atsiras teigiančių, kad pensininkai, mokytojai, gydytojai, policininkai, gaisrininkai ir kiti valstybės tarnautojai ir taip mažai uždirba. Tačiau gi ir privačiame sektoriuje yra daug žmonių, gaunančių mažas pajamas, kurios krizės metu dar labiau sumažėjo.

Be to, dirbantys privačiame sektoriuje krizės metu rizikuoja netekti pajamų apskritai daug labiau, nei gaunantys pajamas iš biudžeto. Galų gale, anot Statistikos departamento, dirbančių valdiškame sektoriuje vidutinė alga šiandien yra netgi beveik 5 proc. didesnė, nei dirbančių privačiame sektoriuje (2390,30 Lt ir 2279,20 Lt atitinkamai), o krizės metu šis skirtumas išaugs dar labiau.

Siekiamybė krizės metu išlaikyti tokio paties dydžio iš biudžeto gyvenančių žmonių pajamas yra paprasčiausiai neteisinga privačiame sektoriuje dirbančių žmonių atžvilgiu. Jie yra verčiami ne tik kentėti dėl pajamų sumažėjimo dėl pačios krizės, bet dar ir dėl neišvengiamai padidėjusių vienokių ar kitokių mokesčių (tiesioginių mokesčių ar vienokios ar kitokios manipuliacijos pinigų verte), kad išlaikytų tokį patį valdiško sektoriaus pajamų lygį.

Tokiu būdu privatus sektorius krizės metu nukenčia du kartus - vieną kartą nuo pačios krizės ir antrą nuo valdžios, kai tuo tarpu valdiškame sektoriuje dirbantys žmonės (ar gaunantys valdžios pašalpas) nukenčia gerokai mažiau, jei nukenčia išvis.

Krizės metu vienintelis teisingas biudžeto subalansavimo kelias yra jo išlaidų sumažinimas mažiausiai tiek, kiek sumažėja jo įplaukos, o ne bandymas pasiskolinti to paties privataus sektoriaus sąskaita ar jį dar labiau apmokestinti.

Jei dėl to reikės sumažinti visų gyvenančių iš biudžeto pajamas 3-5 proc. (net ir pensininkų, mokytojų ir kitų jautrių socialinių sluoksnių, nekalbant apie dideles algas gaunančius valdininkus), nebus jokios neteisybės, nes privačiame sektoriuje pajamų sumažėjimą jau pajuto visi. Visi žmonės valdžiai turėtų būti lygūs, tad ir krizės vargus turėtume pasidalinti solidariai.

Minimali alga ir diskriminacija

Įsismarkavus krizei ir prasidėjus masiniams darbuotojų atleidimams, profsąjungos kartu su valdžia ypač aršiai "gina" labiausiai pažeidžiamus visuomenės sluoksnius visais galimais būdais priešindamiesi minimalios algos ar kitokių darbo rinkos reguliavimų sumažinimui niekaip nesuprasdami, kad minimali alga ir darbo rinkos reguliavimai sukelia visiškai priešingas pasekmes nei yra siekiama - padeda mažiau pažeidžiamiems visuomenės nariams labiausiai pažeidžiamų visuomenės narių sąskaita.

Paimkime paprastą pavyzdį. Tarkime du žmonės bando įsidarbinti to paties restorano virtuvėje pagalbiniais darbininkais, tačiau laisva darbo vieta yra tik viena. Vienas pretendentas yra vidutinio amžiaus anksčiau teistas ir priklausomybę nuo svaigalų turėjęs vyras, neturintis jokios panašios darbo patirties, tačiau tvirtai nusprendęs pradėti tvarkingą gyvenimą. Antras pretendentas yra tvarkingas nepriekaištingos reputacijos studentas, kelias vasaras dirbęs panašų darbą ir turintis puikias rekomendacijas. Klausimas už milijoną - kuris pretendentas gaus darbą?

Atsakymas nėra toks akivaizdus, kaip kad gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kuris gaus darbą priklauso nuo daugelio kriterijų. Pirmasis pretendentas suvokdamas, kad norint užsitarnauti pasitikėjimą ir gerą vardą jam reikės įdėti nemažai pastangų, nereguliuojamoje darbo rinkoje norėdamas gauti tą darbą sutiktų su gerokai blogesnėmis darbo sąlygomis ir gerokai mažesne alga nei kad jo konkurentas su nepriekaištinga reputacija. Jei darbdaviui darbuotojo kainos skirtumas pasirodytų pakankamas, kad atpirkti riziką, jis galbūt surizikuotų ir priimtų šį žmogų į darbą, taip suteikdamas jam šansą grįžti į visuomenę.

Tačiau darbo rinkoje, kurioje darbo sąlygos yra stipriai reguliuojamos bei minimali alga yra didesnė nei ta alga, už kurią darbdavys sutiktų priimti šį darbuotoją, toks darbuotojas neturi jokių šansų gauti bet kokį legalų darbą. Jam pasirinkimai yra tik du - dirbti nelegaliai arba užsiimti ankstesne veikla ir greičiausiai vėl grįžti į kalėjimą.

Mano duotas pavyzdys radikalus, tačiau gerai padeda suprasti minimalios algos ir darbo rinkos reguliavimo pasekmes. Valdžiai nustačius minimalią algą, darbuotojai, kurie darbdavio manymu dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra verti mažiau nei ta minimali alga, darbo negali gauti apskritai. Todėl minimalios algos nustatymas jiems niekaip nepadeda, o tik kenkia - atima galimybę konkuruoti su pranašesniais kandidatais. Krizės laikotarpiu tokie darbuotojai yra atleidžiami pirmiausia ir pajamų netenka apskritai, kai tuo tarpu nereguliuojamoje rinkoje jiems būtų tik sumažinta alga ir jie galėtų išsaugoti savo darbo vietą. Kitaip tariant nustatant griežtesnius darbo rinkos reguliavimus, nei kad dėl jų susitartų darbuotojas ir darbdavys laisva valia, ir nustatant minimalią algą didesnę nei mažiausia alga, už kurią sutiktų dirbti bent vienas žmogus, visi darbuotojai, kurie dėl šių apribojimų negali gauti darbo, t.y. patys pažeidžiamiausi visuomenės sluoksniai, yra visiškai nepagrįstai diskriminuojami.

Reguliuojant darbo vietos kainą, pasekmės yra lygiai tokios pat, kokios ir reguliuojant bet kokios kitos prekės ar paslaugos kainas. Jei centrinio planavimo metodais yra nustatoma minimali prekės kaina, kuri yra didesnė už minimalią kainą, kuri būtų mokama nereguliuojamoje rinkoje, neišvengiamai atsiras neparduotų prekių (darbo kainos reguliavimo atveju turim bedarbystę - neparduotos darbo jėgos). Nustačius maksimalią leistiną bet kokios prekės ar paslaugos kainą, kuri yra mažesnė už maksimalią kainą, kurią kas nors mokėtų nereguliuojamoje rinkoje, norinčių tą prekę įsigyti bus daugiau nei prekių, todėl turėsime tą patį, ką turėjime TSRS - pilnas parduotuves žmonių su pinigais, tačiau tuščias lentynas.

Jei būtų taip paprasta sukurti realaus turto centrinio planavimo metodais manipuliuojant kainomis, pasaulyje skurdas būtų išnaikintas jau seniai. Gi užtektų tik pakelti minimalų atlyginimą iki bent jau kokių 10'000 eurų per mėnesį ir Lietuvos darbuotojai pasidarytų daugiausiai uždirbantys darbuotojai pasaulyje.

Video: pinigai, bankininkystės istorija ir jos problemos

Ludwig von Mises instituto filmas apie pinigus ir jų evoliuciją, centrinius bankus bei jų sukeliamas problemas.

Naujas libertariškas laikraštis

Pasirodė Stephan Kinsella, kygos Against Intellectual Property autoriaus, naujas kūrinys - internetinis libertariškas laikraštis Libertarian Papers, veikiantis pagal Creative Commons Attribution 3.0 License, kas reiškia, kad šiame laikraštyje publikuojami kūriniai iš principo neturi autorinių teisių - kiekvienas kas nori gali juos redaguoti, spausdinti, platinti ar pardavinėti kaip patinka ir kur patinka.

"A Non-Non-Libertarian FAQ" ir atsakymai į juos

Ganėtinai įdomus žmogus Mike Huben savo puslapyje surašė libertarizmo kritiką klausimų - atsakymų forma - "A Non-Libertarian FAQ". Libertarizmo šalininkai savo bloguose sudėliojo kontraargumentus:

David D. Friedman "Some Responses to Mike Huben's A Non-Libertarian FAQ"
Glen Raphael "A Non-Non-Libertarian FAQ: Responses to Mike Huben"
David Z "Non-Libertarian FAQ"

Enjoy.

Fred Thompson apie ekonomikos gelbėjimą

Su "jumoru", bet taikliai.

Kodėl maisto pramonė yra ne viešoji paslauga?

Dažnai girdžiu argumentą, kad tokios būtinos visiems žmonėms paslaugos kaip gaisrinė, policija, medicina, švietimas ir pan., be kurių jie tiesiog negalėtų išgyventi, privalo būti viešosiomis - t.y. valstybės teikiamomis "nemokamai" visiems šalies piliečiams (o iš tikrųjų dar ir kaip mokamai iš tų pačių piliečių kišenės, tik priedo dar labai brangiai ir labai nekokybiškai ir aišku privalomai), kad neduok dieve koks nors vargingesnis nesugebėjęs už ją susimokėti nelaiku nenumirtų. Neva jas privatizavus, godūs kapitalistai galėtų už jas prašyti kiek panorėję, niekas nekontroliuotų tų paslaugų kokybės, todėl tos paslaugos pasidarytų labai brangios, prieinamos tik elitui ir dar priedo būtų nekokybiškos, todėl tokius svarbius reikalus galima patikėti išskirtinai tik valstybei. O valstybė savo ruožtu taip stipriai nori apsaugoti savo piliečius nuo godžių kapitalistų teikiamų brangių ir nekokybiškų analogiškų paslaugų, kad jas teikti vienodomis sąlygomis su valstybe privatiems verslams, ir leisti žmonėms patiems pasirinkti iš ko jie labiau norėtų tas paslaugas pirkti, valdžia apskritai draudžia. Ir beveik niekam dėl to jokių klausimų nekyla.

Pabandžius abejoti valstybės teikiamų viešųjų paslaugų būtinumu iškart pasigirsta klausimai: "Kas gesins neturtingo žmogaus namą, jei jis bus privačiai neapsidraudęs? Kam skambinsi kai tavo butą apiplėš vagys? Kokie žmonės ir už kieno pinigus mokys tavo vaikus? Kas, jei ne valdžia, spręs kiek mokyklų, policijos nuovadų, gaisrinių turi būti viename ar kitame rajone? Kas spręs ko reikia mokyti mokyklose vaikus ir kaip tą daryti, kas ir už kieno pinigus rašys vadovėlius? Kas nuspręs kiek policininkų turi patruliuoti tavo rajone? Kas nustatys visų tų paslaugų kainas? Ir svarbiausia - ką reiks daryti tiems vargšams, kurie už visa tai negalės susimokėti?" Klausimai rimti, ar ne? Be jokios abejonės.

Bet jei jau šios tikrai svarbios paslaugos turi būti viešosios, tai tada maisto pramonė viešoji paslauga privalo būti tuo labiau. Be visų aukščiau išvardintų paslaugų dauguma žmonių išgyventų na bent jau keletą metų tai tikrai, be kai kurių ir visą gyvenimą. Be maisto neišgyventų nei kelių mėnesių nei vienas žmogus. Reiškia maisto pramonę reikia nacionalizuoti kuo skubiau ir dalinti maisto produktus visiems "nemokamai", kaip kad ir kitas viešąs paslaugas, ar ne? Nežinau kaip jums, bet man skamba neįtikinamai. Puikiai prisimenu laikus, kai maisto pramonė buvo valdiška, kokios tada kokybės buvo maisto produktai ir aptarnavimas maisto parduotuvėse. Pamenu apšiurusias ir purvinas parduotuves, kelių valandų ilgumo eiles prie daktariškos dešros, kai apie egzotiškus vaisius buvo galima tik pasvajoti, kai norint gauti geresnį mėsos gabalėlį ar net gi tualetinio popieriaus, reikėdavo ieškoti pažinčių ir atsidėkoti už paslaugą parduotuvės vedėjai ar pardavėjai asmeniškai.

Ar visa tai niekuo neprimena šiandieninių valdiškų paslaugų, pvz. sveikatos apsaugos? Visur begalinės eilės, gydytojai žiūri iš aukšto, jei norisi žmogiško bendravimo ir gauti tai, kas lyg ir priklauso "nemokamai", be dovanėlės į kišenę su rimtesne liga geriau į gydytojus nesikreipt. O kaip kitos viešosios paslaugos? Gal policija dirba geriau? O gal švietimo sistema? Irgi ne? Bet užtat maisto pramonė šiandien veikia visai neblogai. Parduotuvės švarios, pardavėjos paslaugios, pasirinkimas platus. Kiekvienas žmogus, turintis bet kokį darbą gali rinktis patį įvairiausią maistą, bent jau kartą per savaitę pasilepinti bananais ar mandarinais, vynuogėm, nusipirkti kokios nori dešros, egzotiškų sūrių ar kitokių gardumynų. Netgi benamiai pridavę butelius gali be jokių problemų nebrangiai nusipirkti jiems patinkančių šprotų, raugintų agurkėlių ar kitokios mėgiamos užkandos. Tai ar pasiekiami išsikelti tikslai su viešosiomis paslaugomis ar ne? Gal vis tik tie tikslai lengviau pasiekiami rinkos ekonomikoje? Be abejo.

Kaip kad niekas TSRS negalėjo pasakyti kaip tiksliai veiks maisto pramonė ją privatizavus, taip ir šiandien niekas negali tiksliai pasakyti kaip tiksliai veiktų verslai, kurie teiktų paslaugas, kurias mes šiandien laikome viešosiomis. Tačiau nėra abejonių, kad privatizavus valdiškus verslus ir leidus jiems veikti konkurencinėje rinkoje, su jais atsitiktų lygiai tas pats, kas atsitiko privatizavus bet kokį kitą valdišką verslą - paslaugų kokybė išaugtų, paslaugos atpigtų, tų paslaugų pasiekiamumas padidėtų ir tą pagerėjimą labiausiai pajustų paprasti žmonės.

Taip atsitiktų todėl, kad verslininkai, skirtingai nuo valdžios, negalėdami atiminėti iš savo klientų pinigų jėga, yra priversti dėl jų palankumo konkuruoti stengdamiesi gerinti paslaugų kokybę ir mažinti kainą, kai tuo tarpu valdžiai užsimanius daugiau pinigų, pakanka išleisti naują įstatymą dėl mokesčių padidinimo ir tiek. Todėl, nepaisant vyraujančių stereotipų, realybėje yra lygiai priešingai - tai, kuo socializme gali džiaugtis tik išrinktieji, tas rinkos ekonomika paremtoje visuomenėje yra prieinama beveik kiekvienam paprastam žmogui. Ir jei jau joks sveiko proto žmogus nemano, kad norint pagerinti ir atpiginti maistą maisto pramonę reikia nacionalizuoti ir uždrausti konkurenciją, joks sveiko proto žmogus neturėtų manyti, kad, su viešosiomis paslaugomis yra kaip nors kitaip.

Trumpa istorija apie autorines teises :)

Du australų menininkai sukūrė muzikinį kūrinį, kuriame skamba visos įmanomos garsų kombinacijos, kurios girdimos renkant bet kokį 7 arba 8 skaičių telefono numerį, ir apsaugojo šio kūrinio autorines teises. Jie teigia, kad dabar kiekvienas, kuris skambina telefonu, yra skolingas jiems autorinį honorarą. Anot jų pačių jie tokiu būdu norėjo pasišaipyti iš kultūros, kurioje praktiškai kiekviena idėja priklauso didelėms korporacijoms.

Geras pavyzdys, kuris parodo intelektinės nuosavybės absurdiškumą.

Intelektinė nuosavybė ir žmonių teisės

Vakar perskaičiau Stephan Kinsella knygą Against Intellectual Property. Nedažnai tenka perskaityti knygą, su kuria sutikčiau praktiškai 100% :) Knyga, kaip ir sako jos pavadinimas, yra apie intelektinės nuosavybės problemas. Kinsella pradeda knygą apžvelgdamas šiandieninius US įstatymus, liečiančius intelektinę nuosavybę, ir intelektinės nuosavybės rūšis. Tada įvardina problemas, kurios iškyla vadovaujantis dabartine teisės sistema, apžvelgia įvairių teisinių mokyklų siūlomas alternatyvas ir galiausiai pasiūlo savo.

Pagrindinis argumentas prieš teisę į intelektinę nuosavybę yra tas, kad žmonėms reikalas susitarti dėl teisių atsiranda tik tada, jei kalba eina apie ribotus resursus, t.y. tokius resursus, kurių du ar daugiau žmonių gali užsimanyti vienu metu. Jei resursai neriboti, nustatinėti nuosavybės teisių nėra jokio reikalo, aišku jei tikslas nėra neribotus resursus paversti ribotais tam, kad pažeidžiant kitų žmonių teises iš to turėtų naudos tam tikri žmonės ar/ir jų grupės. Pavyzdžiui rojuje nebūtų jokio reikalo nustatinėti taisyklių kaip naudotis materialiais turtais, nes jų ten būtų neribotas kiekis. Jei aš rojuje pasiimčiau kaimyno žoliapjovę, jis nieko neprarastų, nes akimirksniu galėtų gauti kitą tokią pat, todėl nuosavybės teises nustatinėti nebūtų jokios prasmės. Kadangi realiame pasaulyje materialių daiktų kiekis yra ribotas, norint išvengti konfliktų žmonėms yra naudinga susitarti dėl taisyklių, pagal kurias tie riboti ištekliai bus naudojami. Kad taisykles realiame pasaulyje būtų galima pritaikyti ir kad jos atliktų savo paskirtį (sumažinti konfliktų skaičių), tos taisyklės turi būti nedviprasmiškos ir teisingos. Jei nuosavybės teisės yra neteisingos, t.y. užgrobtos jėga, jos neatliks savo pagrindinės paskirties - padėti išvengti konfliktų. Vienintelis teisingas, objektyvus ir nedviprasmiškas būdas nustatyti nuosavybės teises yra pirmo pasinaudojusio tuo ribotu resursu taisyklė (first-occupier homesteading rule). Pirmas pasinaudojęs kažkokiu ribotu resursu, kuris iki tol nepriklausė niekam, įgyja nuosavybės teisę į tą konkretų resursą. Pavyzdžiui pirmas, suradęs niekam nepriklausančiame miške grybą, pasidaro teisėtu to grybo savininku ir bet kas, kas bando tą grybą atimti iš jo jėga, pažeidžia jo teisę į nuosavybę ir yra nusikaltėlis.

Su nematerialiais daiktais (idėjomis) realiame pasaulyje yra praktiškai tas pats, kas su materialiais daiktais rojuje. Tarkim žmonija dar nėra išradusi rato. Vienas žmogus vieną dieną jį sugalvoja ir pasigamina karutį. Jei kiti žmonės nusižiūrėję į pirmąjį išradėją iš jiems priklausančių medžiagų pasigamina karučius taip pat, rato išradėjas nepraranda visiškai nieko - jis karutį kaip turėjo, taip ir turi, todėl jokios jo teisės pažeistos nėra. Kas atsitinka, kai įstatymais sukuriama intelektinė nuosavybė? Reikia nepamiršti, kad bet kokie įstatymai yra taisyklės, kuriose aprašyta kaip, kas ir kada gali teisėtai naudoti jėgą prieš kitus žmones. Išleidus įstatymą, kad pirmasis sugalvojęs naują išradimą (pvz. ratą), įgyja intelektinę nuosavybę į šį išradimą ir kad niekas kitas be to žmogaus sutikimo neturi teisės iš savo medžiagų pasigaminti panašaus rato, yra pozityviai apribojamos visų kitų žmonių teisės laisvai naudotis jiems teisėtai priklausančiais ribotais resursais, kitaip tariant pažeidžiamos visų kitų žmonių teisės. Jei laikytis nuosekliai patentų ir autorinių teisių, pasaulyje greitai pasidarytų legalu su savo nuosavybe daryti tik tai, kas leidžiama, o ne nedaryti to, kas draudžiama, t.y. pasidarytų totalitarizmas. Todėl su intelektine nuosavybe yra panašiai kaip ir su socializmu - kadangi nuoseklus nusistatytos tvarkos laikymasis daugumai žmonių akivaizdžiai yra žalingas, suinteresuotos grupės stengiasi padaryti socializmą ir intelektinės nuosavybės teises tik kai kuriose srityse, kur pasipriešinimo susilaukiama mažiausiai ir kur pavyksta panaudojant klaidingus utilitaristinius argumentus (demagogiją) įtikinti mases tokių įstatymų naudingumu.

Kitas reikalas yra sutartiniai santykiai. Jei pvz. įmonė sudaro sutartį su savo darbuotoju, kad tas darbuotojas neatskleis konkrečios informacijoms trečiosioms šalims ir numato sankcijas už šios sutarties nevykdymą, niekieno teisės nėra pažeidžiamos. Tačiau jei tas darbuotojas sutartį sulaužo ir komercinę paslaptį paskelbia viešai, viskas ką gali teisėtai ta įmonė padaryti, reikalauti iš to darbuotojo to, kas yra numatyta jų sutartyje, tačiau neturi jokios teisės persekioti kitus žmones, kurie jokių sutarčių su šia įmone nepasirašė, už naudojimąsi viešai paskelbta informacija.

Dar patiko autoriaus požiūris į prekės ženklą. Jo manymu jei įmonė A ant savo prekės užklijuoja kokios nors respektabilios kitos įmonės B prekės ženklą ir tą prekę parduoda, tai pretenzijas teisėtai reikšti gali vartotojas, o ne įmonė B. Tarp tų įmonių nebuvo sudaryta jokių sutarčių, todėl niekieno teisės nebuvo pažeistos. Tačiau vartotojas, nusipirkęs įmonės A prekę kuri buvo tik nevykusi įmonės B kokybiškos prekės kopija, buvo apgautas, todėl jis turi teisę iš įmonės A (arba/ir iš pardavėjo, jei jis irgi žinojo apie apgavystę) reikalauti atlyginti patirtus nuostolius.

Ateity ruošiuosi perskaityti ir Michele Boldrin ir David K. Levine knygą Against Intellectual Monopoly, kurią stipriai rekomenduoja Jeffrey A. Tucker, mises.org puslapio redaktorius. Anot jo šioje knygoje į intelektinę nuosavybę labiau žiūrima iš utilitaristinių pozicijų parodant praktiniais pavyzdžiais jos žalą žmonijos progresui, kai tuo tarpu Kinsella nagrinėja labiau teisines problemas.

Indėlių draudimas visai ne apgavystė?

Prieš kelias dienas rašiau apie indėlių draudimą ir susilaukiau štai tokio anonimu pasirašiusio asmens komentaro:

Iškart matau, kad nesidomėjai indėlių draudimu ir tiesiog iš neturėjimo ką veikti stumi ant visų.
Egzistuoja VšĮ "Investicijų ir indėlių draudimas" (http://www.iidraudimas.lt), kuriai kiekviena kredito įstaiga perveda draudimo įmokas. Tokiu būdu, įstaiga veikia kaip ir įprastinės draudimo bendrovės.

Šios įstaigos sąmoningai neminėjau, kadangi jos egzistavimas esmės nekeičia absoliučiai. Ši įstaigėlė neturi nieko bendro su draudimu ir yra tik dar vienas visiškai nevykęs ir neesminis būdas pridengti indėlių "draudimo" aferą.

Bet jei jau ją paminėjot, tai žiūrim ką turim. Anot VšĮ "Investicijų ir indėlių draudimas" interneto puslapyje paskutinės pateiktos ataskaitos (už 2007 metus), tame "draudime" yra sukaupta 909'603'392 litai. 2008 m. spalio 1 dieną Lietuvoje veikiančios kredito įstaigose indėliai ir akredityvai sudarė 40,953 mlrd lt. Kiek padėtų toks indėlių "draudimas" dėl bank run bankrutavus bet kuriam bankui Lietuvoje, nekalbant apie normalią bankų griūtį, komentuoti turbūt nereikia. Atsitikus "draudiminiam įvykiui", šios įstaigėlės surinktų pinigų be abejo nepakaktų grąžinti indėlius, todėl valdžia neišvengiamai imtųsi pinigų spausdinimo - prispausdintų tiek, kiek trūksta ir išdalintų indėlininkams. Arba padarytų tą patį, ką jau vieną kartą padarė - pasakytų labai atsiprašome, bet grąžinsime indėlius iškart, kai tik turėsime pinigų (t.y. iškart, kai atimsime iš jūsų pačių pakankamai, kad atiduoti paskui atgal).

Bet tai ne esminė šio "draudimo" nuodėmė. Visa esmė yra tame, kad tai yra apskritai joks ne draudimas, o iš anksto užmanyta apgavystė. Draudimu galima vadinti veiklą, kuri atitinka tokius reikalavimus:

• draudžiami tokie ateities įvykiai, kurie niekaip nepriklauso nuo draudžiamojo asmens;
• galima drausti tik tokius ateities įvykius, kurie gali būti sugrupuoti į klases, apie kurias mes žinome beveik viską, tačiau apie individualius įvykius nežinome beveik nieko.

Pavyzdžiui galima drausti vyresnius nei 65 amžiaus žmones nuo mirties, kadangi apie tai, kiek % vyresnių nei 65 metų žmonių miršta, mes žinome pakankamai tiksliai, tačiau beveik nieko nežinome apie konkretaus vyresnio nei 65 metų žmogaus tikimybę mirti.

Kuo daugiau mes žinome apie individualius atvejus, tuo daugiau klasių reikia padaryti, kad būtų galima teisingai suskaičiuoti draudimo įmoką kiekvienai klasei. Pvz. jei mes žinome, kad vyrai miršta dažniau nei moterys, turėtume padaryti dvi klases - vyrų ir moterų ir skaičiuoti draudimo įmokas atskirai vieniems ir kitiems. Tačiau jei į draudimo rinką įsikiša valdžia ir vardan egalitarizmo ima drausti skaičiuoti skirtingas draudimo įmokas skirtingoms rizikos grupėms, toks draudimas pasidaro visai ne draudimas, o turto perskirstymo įrankis, kadangi šiuo atveju moterys mokėdamos tiek pat kiek ir vyrai būna priverstos sumokėti dalį įmokos už vyrų draudimą.

Taip pat draudžiamasis įvykis turi niekaip nepriklausyti nuo draudžiamojo asmens. Todėl pvz. draudimas nuo besidraudžiančio tyčia sukeltos avarijos egzistuoti negali.

Bet kokie verslai, tame tarpe ir bankai, nuo bankrotų negali būti draudžiami dėl daugelio priežasčių. Pagrindinė priežastis yra ta, kad verslininkų rizika, su kuria jie susiduria, yra visiškai priešinga tai išmatuojamai rizikai, kurią draudžia draudimas. Draudžiamieji įvykiai, tokie kaip atsitiktinė mirtis, apendicitas, žaibas ir pan., yra homogeniniai atsitiktiniai įvykiai, kurie gali būti sugrupuoti į homogenines klases, kuriose draudžiamų įvykių atsitikimo tikimybė yra žinoma su pakankamai dideliu tikslumu. Kai tuo tarpu įvykiai versle yra heterogeniniai ir yra neatsitiktiniai, o vienas kitą įtakojantys, todėl negali būti apdraudžiami.

Jeigu negali būti draudžiamas nuo bankroto joks verslas, tai joks bankas, veikiantis pagal dalinių rezervų principą negali būti draudžiamas nuo bankroto tuo labiau, kadangi dalinių rezervų sistema veikiantys bankai yra nemokūs by design. Tas nemokumas yra atskleidžiamas iškart, kai tik suklaidinti banko klientai susigaudo kas yra kas ir ateina į banką pasiimti savo pinigų, kurie jų klaidingu manymu banko buvo patikimai saugomi.

Jei jau joks verslas negali būti apdraudžiamas nuo bankroto, tai industrija, kurią sudaro išskirtinai by design nemokūs verslai, yra paskutinė industrija, kurią kas nors galėtų rimtu veidu siūlyti apdrausti. Taigi, indėlių "draudimas" dar ir dėl šios priežasties yra niekas kitas kaip 100% įžūli apgavystė.

Homeopatija - mokslas ar šamanizmas?

Homeopatiją 1796 metais sugalvojo Samuel Hahnemann. Kadangi tais laikais medicina buvo daugiau menas, o ne mokslas, ir kadangi apie ligų sukėlėjus - virusus ir bakterijas - tais laikais niekas nežinojo, Samuel'is nutarė paeksperimentuoti. Jam šovė į galvą, kad ligą galima gydyti medžiagomis, kurių vartojimas sukelia panašius simptomus į pačios ligos sukeliamus simptomus, jei tik tas nuodingas medžiagas vartosi mažais kiekiais. Kadangi bandymas gydyti ligas nuodais teigiamų rezultatų nedavė, Samuel'is nutarė, kad nuodų reikia duoti mažiau ir pradėjo mažinti jų kiekius vaiste. Ir mažino, mažino, mažino, mažino, mažino. Po to sumažino dar kelis kartus. Ir paskui dar šiek tiek. Galiausiai sumažino tiek, kad vaiste neliko nei vienos molekulės medžiagos, kuri turėjo būti laikoma veikliąja - skiesdavo pradinę medžiagą 10^-60 kartų! Be jokios abejonės jo pacientai, vietoj nuodų gaudami tiesiog visiškai švarų vandenį, pradėdavo jaustis gerokai geriau. Iš to Samuel'is padarė išvadą, kad toks gydymo metodas veikia. Tačiau čia dar ne viskas. Anot šio šamano iš gūdžios senovės, kuo daugiau praskiesti vaistai, tuo jie yra stipresni. Aišku nepaisant to, kad praskiesti daug daug daug, labai daug kartų daugiau dar po to, kai po paskutinio praskiedimo vandenyje veikliosios medžiagos nebeliko nei kvapo. Šią savo fantaziją jis bandė pagrįsti jo paties sufantazuota mistine vandens atmintimi.

Būtų nieko nuosabaus, jei ši senovės žmonių fantazija atsiradus medicinos mokslui, kuris kaip ir kiti mokslai, remiasi įrodymais ir faktais, būtų užmiršta. Tačiau nieko panašaus. Šiandien bet kurioje vaistinėje galime rasti homeopatinių preparatų, pagamintų remiantis lygiai tais pačiais senovės šamano sufantazuotais principais.

Galima būtų sakyti, kad visiškai nesvarbu, jog šiuolaikinis mokslas nesupranta kaip veikia homeopatiniai vaistai. Svarbiausia, kad jie veikia, ar ne? Visa bėda, kad jie neveikia, niekada neveikė ir net teoriškai veikti negali. Visi nepriklausomų tyrėjų daryti klinikiniai tyrimai, aišku kaip ir reikėjo tikėtis, parodė, kad homeopatinių vaistų poveikis yra identiškas placebo. Tai reiškia, kad dažnai visai nepigių homeopatinių vaistų vartotojams pasveikti lygiai tiek pat padėtų paprasčiausio švaraus vandens lašai, nes homeopatiniai vaistai iš principo tik švaraus vandens lašai ir yra (neskaitant pagalbinių neaktyvių medžiagų, tokių kaip konservantai, krakmolas, dažai, etc.).

James Randi, įkūręs organizaciją James Randi Education Foundation ir atstovaujantis tradicinį mokslą, yra pažadėjęs 1mln$ prizą tam, kas įrodys veikiant bet kokį paranormalų reiškinį, tame tarpe ir homeopatiją. Atkreipkite dėmesį, kad norint gauti prizą, nereikia paaiškinti kaip veikia tas paranormalus reiškinys, pakanka įrodyti kad jis veikia, t.y. egzistuoja. BBC televizijos mokslo poluliarinimo laida Horizon iššūkį priėmė. Kaip jiems sekėsi, galite pasižiūrėti patys:











O čia galite pažiūrėti ką apie homeopatiją mano pats James Randi:



Sveikatos, ir svarbiausia sveiko proto, visiems! :)

"Kubilinė" ekonomika

Šiandien pagrindinis politikų galvos skausmas yra biudžetas. Jų skaičiavimais šiandien trūksta 300 mln litų. Kubiliaus manymu problemą išspręsti galima dviem būdais:

Premjeras A. Kubilius sako, jog koalicijos pasitarime buvo svarstoma apie galimybes dar peržiūrėti valstybės valdymo išlaidas. Jo teigimu, šiuo metu biudžeto „skylė“ gali būti užkaišoma tik dviem būdais – valstybės išlaidų mažinimu bei papildomomis pajamomis.

Pradžia nebloga ir teikianti vilčių. Tačiau paskaičius toliau, deja, randame tik įprastus "kubilizmus":

Mes visi labai gerai suprantame, kad taupymas investicijų sąskaita reiškia darbo vietų mažinimą, todėl bendrą investicijų paketą stengsimės apsaugoti. Bet tai nereiškia, kad mes neperžiūrėsime kai kurių investicinių projektų ir galbūt juos peržiūrėję kai kurių atsisakytume vardan to, kad tie pinigai būtų skiriami racionalesniems investicijų projektams, pavyzdžiui, namų renovacijai“, - sakė ministras pirmininkas A. Kubilius.

Šį kartą nesiimsiu aiškinti, kodėl šiais metais biudžete truks gerokai daugiau nei politikų buhalterių suskaičiuotų 300 mln, nors realybėje ir truks tikrai gerokai daugiau. Noriu tik parodyti arba visišką premjero ekonomikos pagrindų neišmanymą, arba sąmoningą demagogiją.

Kubiliaus minčių eiga labai paprasta - jei sumažinsime biudžeto išlaidas, sumažės darbo vietų, kurias galima sukurti tas išlaidas darant. Keista, bet negi premjeras nesusimąstė kas atsitinka su darbo vietomis, kai yra padidinamos biudžeto pajamos, iš kurių tos biudžeto išlaidos ir daromos? Jei jau galima didinant biudžeto išlaidas sukurti darbo vietų, kodėl tada jų nepadidinti tiek, kad visi Lietuvos žmonės taptų valstybės tarnautojai ir gautų tiek, kiek gauna seimo narys? Jei viskas būtų taip paprasta, žmonijos skurdo problemos jau seniai būtų išspręstos visiems laikams.

Deja realybė yra kiek kitokia. Visos biudžeto pajamos yra gaunamos vienokiais ar kitokiais būdais jėga atimant turtą iš jį uždirbusių ar uždirbsiančių ateityje žmonių. Jei iš žmonių jų uždirbto turto niekas jėga neatiminėtų, jie galėtų jį panaudoti taip, kaip jiems patiems atrodo geriausia. Tai reiškia, kad būtų sukuriamos naujos darbo vietos, kuriose žmonės dirbtų tai, kas yra tikrai reikalinga žmonėms. Kai valdžia iš žmonių atima turtą mokesčiais, pirmiausia yra sunaikinamos darbo vietos, kuriose yra sukuriama tai, ko tikrai reikia žmonėms ir už ką žmonės yra pasiruošę sumokėti laisva valia. Kuo didesni mokesčiai, tuo daugiau realių, žmonėms realią naudą atnešančių darbo vietų, yra sunaikinama.

Ir kas svarbiausia, yra pažeidžiamos žmonių teisės, todėl žmonės, patirdami smurtą (ar grasinimą prieš juos panaudoti smurtą jei jie nepaklus), jaučia neteisingumą.

Tačiau net jei ir nekreipsime dėmesio į vykdomą neteisingumą, susiduriame ir su kitomis svetimų pinigų panaudojimo problemomis. Valdžia žmonių pinigų, iš jų pačių atimtų mokesčiais, niekada nepanaudos taip gerai, kaip kad juos panaudotų patys žmonės, dėl dviejų priežasčių:

1. Valdžia, kaip beje ir niekas kitas, negali žinoti ko tikrai reikia kitiems žmonėms geriau už pačius žmones.
2. Net jei kokiais nors antgamtiškais būdais valdžia ir galėtų sužinoti ko tikrai reikia žmonėms, dėl žmogiškosios prigimties niekada nepanaudotų tų pinigų taip efektyviai, kaip kad tą padarytų patys tuos pinigus uždirbę žmonės. Realiame pasaulyje su realiais žmonėmis sistema, kai žmonių grupė A naudoja žmonių grupės B pinigus žmonių grupės C labui (tai, kad grupės B ir C persidengia, esmės nekeičia) niekada nebus tokia efektyvi, kaip kad sistema, kurioje kiekvienas žmogus savo pinigus naudoja savo labui.
   

Premjerui, prieš imantis valdyti kitus žmones, reikėtų bent jau susipažinti su ekonomikos pagrindais. Turiu omeny realų pasaulį atspindinčios ekonomikos paremtos prakseologija, o ne socialistiniais sofizmais ir demagogija grįstos pseudoekonomikos, kurią jis propaguoja dabar.

Frank Zappa apie cenzūrą

Savo stiliumi :)

Valstybė - tai didelė UAB?

Vienas nusipelnęs socialdemokratų partijos narys vienoje viešoje diskusijoje bandydamas pateisinti valstybės egzistavimo teisėtumą pateikė absurdišką palyginimą - prilygino valstybę akcinei bendrovei:

įmonė turi teisę valdyti savo turtą (teritoriją) savo nuožiūrą. Taigi, UAB „Lietuvos Respublika“ siūlo tau paslaugų paketą: teisę gyventi jos teritorijoje, teisėsaugos, teisėtvarkos, sveikatos apsaugos ir kitas paslaugas. Pirkti atskirai šių paslaugų negali („Maximoje“ man irgi niekas neparduos vieno sausainio iš pakelio ar vieno dviračio rato, jei pardavinėjami sukomplektuoti dviračiai) – marketinge tai vadinama „product bundling“. Taip pat naudodamasis UAB „Lietuvos Respublika“ paslaugomis tu įsipareigoji laikytis sutarties, kuri numato tam tikro dydžio įmokas už naudojimąsi paslaugomis, tam tikras vidaus elgesio taisykles bei tam tikras nuobaudas už tų taisyklių nepaisymą.

Esminis klausimas - ar gali organizacija teisėtai imti mokesčius už neteisėtai įgytą ir valdomą turtą? Jei vadovautis žmonių teisėmis paremta teisingumo samprata, o ne teisiniu pozityvizmu (kuriuo galima pateisinti bet kokius nusikaltimus), be jokios abejonės negali. Organizacija, kuri nepripažįsta kitų teisės į nuosavybę, teisės į savo nuosavybę turėti negali apskritai. Kaip pastebėjo Oppenheimer'is, nei viena pasaulio valstybė nevaldo žemės teisėtai, nes jos visos žemę užgrobė jėga, t.y. pažeisdamos dalies ar visų toje teritorijoje gyvenusių žmonių teises.

Pažiūrėkime į bet kokios demokratinės šalies istoriją. Turbūt niekam nekyla abejonių, kad autokratinė valdžia yra neteisėta, todėl a priori jai žemė teisėtai priklausyti negali ir aišku nepriklauso. Žmonėms autokratinę valdžią, kuri pretenduoja į tos šalies žemę, nuvertus (arba jai subankrutavus, kaip kad subankrutavo TSRS), į tos šalies teritorijoje esančią žemę nebepretenduoja niekas. Ta žemė, kurioje gyveno žmonės ir ją dirbo, tampa teisėta tų žmonių nuosavybe, o ta žemė, kuria nesinaudojo niekas, yra niekieno, t.y. bet kas ją gali teisėtai pradėti dirbti ir joje apsigyventi. Tačiau beveik iškart nuvertus autokratinę valdžią atsiranda grupė žmonių, norinčių sukurti naują valdžią. Kadangi dauguma žmonių neįsivaizduoja visuomenės be valdžios, valdžios besigviešiančiai žmonių grupei nesunkiai pavyksta įtikinti daugumą balsavimu išrinkti naują valdžią, kuriai būtų visiems laikams atiduotos visų tos šalies teritorijoje gyvenančių ir kada nors gyvensiančių žmonių visos teisės, bei atiduodama nuosavybė į visą toje teritorijoje esančią žemę. Nuo rinkimų momento visi toje šalyje gyvenantys žmonės (tiek sutinkantys su demokratine valdžia, tiek ne) turi tik tokias teises, kokias jiems suteikia valdžia, t.y. valdžia gali naudoti smurtą prieš bet ką bet kada ir bet kokiais tikslais nebaudžiama ir toks valdžios elgesys demokratinėje valstybėje vadinamas "teisėtu". Tiems, kas savo teisių gražiuoju atiduoti nesutinka, siūlomi tik du keliai - susilaukti smurto iš valdžios už nepaklusnumą (jam pasipriešinus - mirties) arba išvažiuoti. Pasirinkimo likti savo teisėtai priklausančioje žemėje ir gyventi joje nepažeidinėjant niekieno teisių, tačiau nepaklūstant naujos valdžios neteisėtiems reikalavimams ir nurodymams bei nepirkti jokių naujos valdžios paslaugų, nėra.

Išvada: akcinės bendrovės yra savanoriškomis žmonių sutartimis sukurtos institucijos, todėl jos gali teisėtai turėti nuosavybę ir ja disponuoti kaip tinkamos, jei tik savo veiksmais nepažeidžia kitų žmonių teisių. Valstybės yra institucijos, sukurtos prievarta, t.y. pažeidžiant kitų žmonių teises (teisę į nuosavybę tame tarpe), todėl jos negali turėti jokios nuosavybės ir aišku negali teisėtai imti mokesčius už tai, kas joms nepriklauso.

Išorinių poveikių (externalities) problema neišsprendžiama be valdžios?

Vienas iš pagrindinių socialistų naudojamų argumentų valdžios vienokios ar kitokios intervencijos į taikių žmonių gyvenimą pateisinimui yra išoriniai poveikiai (externalities). Neva jei ne valdžia, tai dėl išorinių poveikių sukeliamų problemų visuomenė taikiai negalėtų funkcionuoti apskritai arba geriausiu atveju žmonių gyvenimas būtų daug blogesnis nei kad yra dabar. Ar tikrai?

Ronald Coase, Nobelio premijos laureatas, utilitaristiniais argumentais įrodė, kad bet kuri išorinių poveikių problema gali būtų išspręsta pačių su šita problema susiduriančių žmonių be jokio valdžios įsikišimo efektyviau, nei kad valdžios naudojamomis intervencionistinėmis priemonėmis. Viskas ko reikia, tai aiškiai apibrėžti žmonių teises, ypač atkreipiant dėmesį į nuosavybės teises. Bet man, ir tikiu, kad daugumai žmonių, svarbiausi ne utilitaristiniai argumentai, o teisingumas.

Pirmiausia išsiaiškinkim kaip yra su teigiamais išoriniais poveikiais (positive externalities). Socialistai aiškina, kad pavyzdžiui mokslas turi būti subsidijuojamas iš visų žmonių jėga atimtais mokesčiais, nes daugumai yra naudinga, jei išsilavinusių žmonių visuomenėje yra daug. Argumentacija aiški - jei dėl konkretaus žmogaus ar žmonių grupės A kokių nors veiksmų turi naudos žmonių grupė B, valdžia neva turi teisę jėga atimti žmonių grupės B turtą ir dalį jo atiduoti žmonių grupei A.

Paimkim paprastą pavyzdį - tarkim aš nuperku vienintelį apgriuvusį ar gaisro suniokotą namą brangių namų gatvėje ir jį suremontuoju. Tą padarius visų namų toje gatvėje vertė pakils. Jei laikytis socialistų argumentacijos, aš galiu reikalauti, kad valdžia jėga atimtų iš likusių namų toje gatvėje savininkų pinigų ir atiduotų juos man, nes jie dėl mano veiksmų patyrė teigiamą išorinį poveikį. Arba jei aš sudalyvauju Anthony Robbins seminare ir dėl to pasidarau geresnis žmogus nei kad buvau anksčiau, visi aplinkiniai gi taip pat dėl to turi neabejotinos naudos. Vėl gi galiu pasitelkęs valdžią reikalauti atlygio iš kitų žmonių dėl jų patiriamo teigiamo išorinio poveikio grasindamas jiems susidorojimu? Jei jau vadovautis sveiku protu ir žmonių teisėmis, be jokios abejonės naudoti smurto pats ar su valdžios pagalba prieš kitus žmones nei vienu iš išvardintų atvejų teisėtai negaliu, nes tie žmonės jokių mano teisių nepažeidė, todėl imdamasis smurtauti prieš juos aš būsiu jų teisių pažeidėjas.

Su teigiamais išoriniais poveikiais viskas aišku. O kaip su neigiamais (negative externality)? Juk tai yra pagrindinė gamtosaugininkų problema. Jeigu nuosavybės teisės yra aiškiai apibrėžtos, su jais susitvarkyti yra nei kiek ne sunkiau nei su teigiamais išoriniais poveikiais, nes neigiami išoriniai poveikiai yra niekas kitas, kaip žmonių teisių pažeidimas, todėl su jais reikia ir kovoti lygiai taip pat, kaip ir su bet kokiais kitais žmonių teisių pažeidimais. Jeigu dėl mano veiklos man priklausančioje nuosavybėje genda kitų žmonių nuosavybės arba atsiranda žala kitų žmonių sveikatai ar/ir gyvybei, aš prieš pradėdamas tokią veiklą privalau gauti (neatlygintinai ar už sutartą atlygį) jų sutikimą. Walter Block yra parašęs puikų darbą šia tema, kuriame įrodo, kad gamtosaugos problemos yra būtent valdžios intervencionizmo pasekmė, bet apie gamtosaugą plačiau kitą kartą.

Ar egzistuoja teisingumas, universalus visiems žmonėms?

Be jokios abejonės - taip. Teisingumas - tai neteisingumo nebuvimas. Kas gi tada yra neteisingumas? Neteisingumas - tai būsena, kurią patiria žmogus, jei jo teisės yra pažeidžiamos. Bet kokios rasės, kultūros, religijos, amžiaus, lyties, t.y. bet koks žmogus jo teisių į gyvybę, laisvę ir nuosavybę pažeidinėjimą, kitaip tariant prieš jo paties valią prieš jį naudojamą smurtą, laiko neteisingu veiksmu.

Atrodo per daug paprasta? Iš pirmo žvilgsnio gal būt ir taip. Bet šiuo atveju, kaip beje ir daugumoje kitų atvejų, tiesa slypi paprastume.

Indėlių draudimas - tiesiog dar viena apgavystė

Šiandien perskaičiau naują Donato Frėjaus blogo įrašą, kuriame buvo kritikuojamas indėlių draudimas, ir užkliuvo komentaras po juo:

siaip: del indeliu draudimo tai nesutinku. banku garantiju vieni uz kitus neuztenka, kadangi visi jie gali lengvai uzsilenkti, kaip jau neseniai mateme. ir gresmes atveju bankai visada pirmiausiai galvosi apie savo nauda, o paskutiniausiai apie eilinius indelininkus

Kad per daug nesiplėsti, apie tai, kad popieriniai valdžios sukurti ir prievarta žmonėms brukami jokiu realiu turtu nepadengti pinigai greičiausiai niekada žmonių laisva valia nebūtų naudojami kaip mainų priemonė, parašysiu kada nors kitą kartą. Šiame straipsnelyje noriu atkreipti dėmesį į dalinių rezervų sistema paremtos bankininkystės ir indėlių draudimo problemas.

Pirmiausia reikia išsiaiškinti kodėl to indėlių draudimo reikia apskritai. Ogi todėl, kad dabartinė dalinių rezervų sistema paremta bankininkystė yra niekas kitas kaip didelė apgaulė, kuriai valdžia garantuoja veiklos monopolį ir esant reikalui (pvz. žmonėms supratus apgaulę) gelbėja ją nuo sugriuvimo.

Pažiūrėkime kaip šita sukčių mašina veikia. Kiekvienas žmogus, įnešęs grynų pinigų į banko sąskaitą, pagrįstai tikisi, kad bet kada galės tuos savo bankui saugoti patikėtus pinigus atsiimti, jei tik jų prireiks. Ką daro su gautais pinigais bankas? Jei bankas veikia Lietuvoje, kur šiuo metu privalomųjų atsargų (rezervų) norma yra 4%, jis 4% gauto indėlio privalo padėti į centrinį banką, o likusius 96% gali paskolinti taip sukurdamas naujus, iki šiol neegzistavusius niekuo (netgi iš tikrųjų visiškai beverčiais popieriniais banknotais) nepadengtus pinigus. Kadangi paskolinti pinigai greičiausiai taip ir liks to paties banko sąskaitoje arba bus pervesti į kito komercinio banko sąskaitą, bankai galės vėl atidėti nuo jų 4% rezervams, o likusius paskolinti dar kartą. Ir taip tęsis tol, kol pirminė indėlininko įnešta suma pasidaugins 25 kartus. Tada bankai pasieks minimalius privalomųjų atsargų reikalavimus ir skolinti toliau nebegalės. Ką po tokių operacijų turim? Pirmasis indėlininkas mano, kad jo indėlis vis dar saugiai guli banke ir kurį jis gali bet kada pasiimti, tačiau tuo pačiu metu lygiai tą patį mano ir juos pasiskolinę žmonės (ar žmonės, tuos pinigus gavę už kažkokias prekes ir/ar paslaugas iš juos pasiskolinusių žmonių) - kad jie tuos pačius pinigus turi taip pat ir kad irgi gali juos bet kada pasiimti. Jei visi tie žmonės ateina į banką pinigų vienu metu, bankas gali kiekvienam žmogui atiduoti tik po 4% tų pinigų, kuriuos jie mano turį, apgavystė išaiškėja ir bankas būna priverstas bankrutuoti.

Kaip šioje aferoje dalyvauja indėlių draudimas? Ogi labai paprastai. Valdžia kartu su bankais vieną dieną sugalvojo, kad jeigu ji pažadės visiems indėlininkams, kad bet kokiu atveju jų indėliai bus atiduoti net jeigu juos saugantis bankas ir bankrutuotų, gerokai sumažės tikimybė ekonominio nuosmukio laikais bankams sulaukti bankais nebepasitikinčių ir indėlius atsiiminėjančių indėlininkų antplūdžio, kas kaip matome iškart garantuotų banko bankrotą.

Iš kur valdžia gali gauti pinigų, kad bankrutavus vienam ar keliems bankams galėtų grąžinti žmonėms indėlius? Gi kaip žinia valdžia pajamas gauna tik vienu būdu - jėga atimdama jos valdomų žmonių turtą, kurie beje ir yra tie patys indėlininkai. Kaip čia tada išeina, kad valdžia garantuoja žmonėms atiduoti jų indėlius iš jų pačių atimtais pinigais? Tikrai taip. Pažiūrėkime kokiais būdais ji tai gali padaryti:

• Valdžia gali jėga atimti tuos pinigus iš žmonių (padidinti mokesčius) ir surinktus pinigus atiduoti indėlininkams, kurie prieš tai ir bus patys tuos mokesčius sumokėję.
• Valdžia gali visų žmonių vardu pasiskolinti pinigų iš ko nors, juos atiduoti indėlininkams, tuo pačiu jiems užkraunant paskolos naštą.
• Valdžia (susitarusi su centriniu banku) gali tiesiog prispausdinti tiek pinigų kiek reikia ir išdalinti juos indėlininkams, kas yra lygiai tokia pati vagystė kaip ir mokesčių pakėlimas, tik žmonėms ne tokia akivaizdi.

Panašu, kad jau galima daryti išvadas:

• Dalinių rezervų sistema paremta banininkystė yra paprasčiausias sukčiavimas analogiškas pinigų padirbinėjimui.
• Indėlių draudimas yra apskritai joks ne draudimas, o dar viena afera, kuri pavadinta draudimu tik tam, kad ta afera būtų sunkiau pastebima.
  

Kokias teises turi žmonės?

Dažnai diskusijose pačiomis įvairiausiomis temomis nukrypsta kalba apie žmonių teises. Kas jos tokios ir kokias jas turi žmonės? Esu girdėjęs, kad žmonės turi pačių įvairiausių teisių - teisę į darbą, teisę į sveikatos apsaugą, teisę į pensiją, teisę į orų gyvenimą, teisę į teisių apsaugą ir dar daug visokių kitokių teisių. Reiktų kartą ir visiems laikams išsiaiškinti kas tos žmonių teisės ir kokios jos realybėje yra.

Pirmiausia reikia susitarti kas yra teisė apskritai ir kada ji atsiranda. Teisė - tai dviejų ar daugiau žmonių susitarimas kam priklauso teisės objektas. Kaip pavyzdį paimkime obuolį. Žmogus, radęs obuolį, gali jį turėti tik jeigu niekas kitas į tą obuolį nesikėsina arba jei kėsinasi, tačiau radęs obuolį žmogus sugeba jį apginti. Tačiau kol kiti žmonės nepripažįsta, kad tas obuolys priklauso jį radusiam žmogui, teisės į jį tas žmogus neturi. Jei du ar daugiau žmonių susitaria, kad obuolys priklauso tam, kas jį pirmas rado, teisė į obuolį atsiranda. Kiekvienam pripažįstančiam teisę į obuolį žmogui atsiranda pareiga nepažeidinėti kitų žmonių, taip pat pripažįstančių šią teisę, teisės į jų rastus obuolius. Tas kas nevykdo savo pareigos nepažeidinėti kitų žmonių teisės į jų obuolius, netenka savo teisės į savo obuolius. Kaip matome žmonėms yra naudinga susitarti dėl teisių į ribotus resursus, nes tą padarius yra gerokai lengviau išvengti konfliktų.

Apibrėžus kas yra teisė, galima bandyti apibrėžti kokias teises turi visi žmonės, t.y. sudaryti žmonių teisių sistemą. Jei norime padaryti žmonių teisių sistemą, pirmiausia ji turi galioti visiems žmonėms be išimčių. Jei žmonių teisių sistemos sudarymo tikslas yra padėti žmonėms išvengti konfliktų, žmonių teisės negali prieštarauti viena kitai.

Pradėti dėlioti žmonių teises reiktų nuo esminės teisės į patį žmogų. Teoriškai galimi yra 3 variantai:

a) kiekvienas žmogus priklauso kažkokiam konkrečiam žmogui arba žmonių grupei;
b) kiekvienas žmogus priklauso visiems kitiems žmonėms, gyvenantiems šiame pasaulyje, lygiomis dalimis, bet nepriklauso sau;
c) kiekvienas žmogus priklauso tik sau.

a) atveju turime tironiją - žmonių grupė A priklauso žmonių grupei B. Šiuo atveju žmonių grupė B teisę į žmones turi, o žmonių grupė A - ne. Kadangi žinome, kad visi žmonės yra žmonės ir dalis žmonių negali turėti žmonių teises, o dalis ne, šis teisės į žmogų apibrėžimas prieštarauja pats sau ir yra klaidingas.

b) atveju turime komunizmą. Jei kiekvienas žmogus priklausytų visiems kitiems žmonėms, gyvenantiems šiame pasaulyje, lygiomis dalimis ir nepriklausytų pats sau, žmonės būtų priversti išmirti, kadangi be visų žmonių sutikimo nei vienas žmogus negalėtų atlikti jokių veiksmų, o visiems žmonėms sekti vieni kitus ir palaiminti visus vieni kitų poelgius yra tiesiog neįmanoma. Taigi - šis žmonių teisių apibrėžimas yra realybėje neįgyvendinama utopija ir bet koks bandymas ją įgyvendinti realiame pasaulyje baigiasi a) atveju - tironija, kai spręsti už kitus žmones imasi kažkokia konkreti žmonių grupė.

c) atveju kiekvienas žmogus turi absoliučią teisę į save. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus turi teisę be niekieno prievartinio kišimosi valdyti savo kūną ir mintis. Šis teisės į žmones apibrėžimas gali galioti visiems žmonėms be išimties, jį pripažįsta jei ne visi, tai bent jau absoliuti dauguma žmonių, todėl jį galima vadinti teisingu.

Iš žmonių teisės į save patį išplaukia kitos žmonių teisės:

teisė į gyvybę - kiekvieno žmogaus gyvybė priklauso tik jam pačiam. Kiekvienam žmogui, kuris pripažįsta žmonių teisę į gyvybę, atsiranda pareiga neatiminėti kitų žmonių gyvybių.

teisė į laisvę - kiekvieno žmogaus laisvė priklauso tik jam pačiam. Kiekvienam žmogui, kuris pripažįsta žmonių teisę į laisvę, atsiranda pareiga neatiminėti kitų žmonių laisvės.

teisė į nuosavybę - niekam nepriklausę šiame pasaulyje egzistuojantys riboti resursai, kuriuos žmogus pagerino savo darbu, taip pat riboti resursai, kuriuos jis gavo neatlygintinai ar mainais į ką nors iš teisėtų tų resursų savininkų, priklauso tik jam. Kiekvienam žmogui, kuris pripažįsta žmonių teisę į nuosavybę, atsiranda pareiga neatiminėti kitų žmonių nuosavybės.

Pagal tokį žmonių teisių apibrėžimą kiekvienas, kuris pažeidinėja kitų žmonių teises (savo veiksmais parodo, kad vienos ar kitos žmonių teisės nepripažįsta), analogiškų savo teisių netenka pats - kiti žmonės gali jas teisėtai pažeisti. Pavyzdžiui jei žmogus atiminėja kitų žmonių laisvę juos pavergdamas, reiškia jis nepripažįsta žmonių teisės į laisvę, todėl savo teisės į laisvę netenka - bet kas gali jo laisvę teisėtai atimti.

Šios 3 žmonių teisės yra pagrindinės. Galima prigalvoti ir daugiau žmonių teisių, kurios gali galioti visiems žmonėms ir neprieštarauja tarpusavyje, tačiau jos neišvengiamai bus išvestos iš šių 3 teisių. Pvz. galima sakyti, kad žmogus turi teisę niekieno nevaržomas užsiimti bet kokia ekonomine veikla, tačiau ši teisė yra išvesta iš žmogaus teisių į laisvę ir nuosavybę.

Kaip matome bet kokios žmonių teisės gali būti tik negatyvios, t.y. tokios, dėl kurių kitiems žmonėms neatsiranda pareigų atlikti kokius nors aktyvius veiksmus, nes kiekvienas žmogus priklauso tik sau ir joks kitas žmogus neturi teisės jėga versti jį daryti ką nors prieš jo valią.

Jokia pozityvi teisė negali būti vadinama žmonių teise, nes 1) ji negalės galioti visiems žmonėms (dalis žmonių turės atlikti kažkokius aktyvius veiksmus, kad likę žmonės tą pozityvią teisę turėtų) ir/arba 2) ji būtinai prieštaraus vienai iš 3 aukščiau aptartų žmonių teisių.

Pozityvios teisės gali būti tik kažkokio konkretaus žmogaus ar žmonių grupės teisės, tačiau negali būti visų žmonių teisės; taip pat jos gali atsirasti tik sutartinių santykių metu - kai vienas žmogus prisiima kažkokias pareigas kitam žmogui ar žmonių grupei laisva valia mainais į ką nors arba neatlygintinai.

Pavyzdžiui aš galiu turėti teisę į internetą, jei kas nors sutinka prisiimti pareigą neatlygintinai arba už sutartą mokestį man jį tiekti. Tačiau visi žmonės negali turėti teisės į internetą, nes tada kažkam turėtų atsirasti pareiga jį tiekti nepriklausomai nuo to sutinka jis su ta pareiga ar ne. Jei egzistuotų žmonių teisė į internetą, aš galėčiau teisėtai naudoti jėgą prieš kitus žmones norėdamas realizuoti tą savo teisę ir versti juos tiekti man internetą net jei jie su tokiu mano reikalavimu ir nesutinka, o tai pažeistų tų žmonių teises į laisvę ir į nuosavybę.

Reziumuojant aukščiau išdėstytus faktus galima padaryti išvadą, kad visi žmonės gali turėti negatyvias teises į gyvybę, laisvę ir nuosavybę (jei tik jas pripažįsta patys), o jokių pozityvių teisių visi žmonės turėti negali ir neturi. Todėl neegzistuoja žmonių teisė nei į sveikatos apsaugą, nei į darbą, nei į minimalų pragyvenimo lygį nei jokia kita pozityvi teisė. Šias teises žmonės gali įgyti tik sudarę sutartis su kitais žmonėmis, kurie neatlygintinai ar už sutartą atlygį, ir svarbiausia savanoriškai, prisiima pareigą šias teises užtikrinti.

Kodėl žmogus negali rinktis nepatirti valdžios smurto?

Crosspost: mano 2009 sausio mėn. 2 dienos straipsnis delfi.lt.

Pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, kas yra valdžia. Valdžia – tai žmonių grupė, kuri kažkurioje teritorijoje turi smurto monopolį. Valdžia sprendžia už žmones tose srityse, kokiose tik ji nori ir tiek, kiek nori, bei savo sprendimus žmonėms primeta jėga.


Valdžia gali teisėtai kištis į dviejų privačių žmonių savanoriškus sutartinius santykius ir, naudodama jėgą, drausti net ir tuos, kurie niekam nedaro jokios žalos (pvz., be valdžios leidimo niekas negali net savo kaimynams bulkučių pardavinėti).


Valdžia teisėtai gali atiminėti žmonių darbo vaisius kada nori, kiek nori ir kaip nori. Ji gali įvesti mokesčius už bet ką – už automobilį, mobilų telefoną, netgi už orą, lietų, sniegą ar bet ką kita, ką, beje, ir matome pastarosiomis dienomis. O juk mokesčiai – tai niekas kitas, kaip kad žmonių nuosavybės nusavinimas jėga prieš jų valią, kitaip tariant, reketas.


Teiginys iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti šokiruojantis, tačiau pagalvokite geriau: kuo skiriasi žmonių grupė pavadinimu „valdžia“ ir bet kokia kita žmonių grupė? Valdžia, skirtingai nei bet kokia kita žmonių grupė, pajamas už savo paslaugas gauna naudodama prieš savo klientus (žmones) jėgą. Bet koks privatus žmogus ar verslas, savo prekes ar paslaugas pardavinėjantis laisvoje rinkoje, gali gauti iš savo klientų pinigų tik tada, jei klientas laisva valia sutinka juos iškeisti į siūlomas prekes ar paslaugas. Bet kokia žmonių grupė, išskyrus valdžią, jėga atiminėti kitų žmonių turtą teisėtai negali.


Tuo tarpu valdžia savo paslaugas bruka net ir tiems, kuriems netinka tų paslaugų kaina arba tų paslaugų nereikia apskritai, o atsisakius už jas sumokėti panaudoja smurtą ir pinigus vis tiek atima. Kitaip tariant, ji savo pajamas gauna atiminėdama kitų žmonių turtą jėga. Kuo tai skiriasi nuo žmonių grupės, renkančios duoklę iš verslininkų už „apsaugą“? Panašu, kad niekuo, nes nei vienų, nei kitų „paslaugų“ žmogus atsisakyti bei už jas nemokėti negali. Viskas, ką jis gali, – nutraukti veiklą ir išvykti.


Gali susidaryti iliuzija, kad autokratinę valdžią pakeitus demokratija, žmogui atsirado pasirinkimas. Tačiau tai tik iliuzija. Žmogus neturi jokių teisinių galimybių gintis nuo valdžios savivalės, nes pačią teisinę sistemą (Konstituciją, beje, taip pat) kuria ir keičia valdžia. Tiesiog, esant demokratijai, pabūti valdžioje galimybė atsirado didesniam žmonių skaičiui. Taip, demokratinėje santvarkoje reikalai šiek tiek pasitaisė – žmonės smurto patiria mažiau nei autokratinėje santvarkoje, tačiau valdžia kaip galėjo legaliai smurtauti prieš žmones, taip ir gali. Kadangi gali – tą ir daro. Taigi pasikeitė tik detalės, esmė liko tokia pati.


Ar yra geresnis sprendimas? Be abejo, yra. Viskas, ko gali žmogus reikalauti iš kitų žmonių – nenaudoti prieš jį smurto, jei tik jis pats nenaudoja smurto prieš kitus. Šią tiesą turėtų suprasti, įsisąmoninti ir bet kokia kaina ginti kiekvienas, kuriam ji atrodo teisinga ir brangi. Ant šios tiesos turėtų būti statoma teisinė sistema ir visi žmonių santykiai. Tai yra bet kurios taikios, turtingos ir laisvos visuomenės pagrindas. Visos žmonių bėdos prasideda tada, kai kas nors „prastumia“ idėją, kad šią tiesą neva galima pažeisti dėl kilnių tikslų arba dėl asmeninės naudos daugumai mažumos sąskaita.


Kad ir kokie tie kilnūs tikslai būtų (daugumos interesai, nemokamas mokslas, teisė į minimalią algą, ar bet kokie kiti), žmonėms legalizavus smurto naudojimą neišvengiamai anksčiau ar vėliau nuo to pradės kentėti visi žmonės. Net ir tie, kurie tikėjosi legalizavus smurtą turėti iš to asmeninės naudos.


Ką būtų galima padaryti dabar? Reikalauti iš valdžios teisės rinktis. Teisės rinktis iš kur ir už kiek pirkti medicinos išlaidų draudimą (iš valdiškų ligonių kasų ar iš privačių draudimo bendrovių); kur, kiek ir kaip kaupti senatvei (Sodroj, privačiose draudimo ar/ir investicinėse bendrovėse, ar stiklainyje savo sode); kiek ir kaip aukoti labdarai; kam ir kiek mokėti už mokslą; iš ko ir už kiek pirkti apsaugos paslaugas (valdiškos policijos ar privačių saugos tarnybų) ir rinktis bet ką kita.


Tik tada, kai žmonės gali rinktis, verslui atsiranda motyvacija stengtis. Verslas laisvoje rinkoje yra priverstas pasiūlyti paslaugas pigiau ir geresnes nei konkurentai, kitaip klientų neteks.


Valdžiai priklausantys monopolistiniai verslai ar valdžios reguliuojami privatūs verslai, kuriems valdžia garantuoja monopolį (įstatymais draudžia konkurenciją toje srityje) – sveikatos draudimas, pensijų sistema, žmonių apsauga (policija), socialinis draudimas, dauguma komunalinių paslaugų ir tt. – konkuruoti dėl žmonių palankumo neprivalo, todėl jie ne tik pardavinėja brangias ir prastos kokybės paslaugas, bet dar ir turi teisę su valdžios pagalba už jas užmokestį iš žmonių atiminėti jėga, net jei žmogus jų paslaugų pirkti visai nenori.


Tiesa, kai kurias paslaugas (pvz., sveikatos apsaugos) jis gali pirkti iš kitų (privačių) paslaugų tiekėjų, tačiau nemokėti už valdžios teikiamas analogiškas paslaugas, kuriomis jis nesinaudoja, - ne.


Dabar, deja, žmonės reikalauja iš valdžios teisių gauti, o ne teisės rinktis, nesuvokdami, kad valdžia nieko duoti negali, jei prieš tai iš kažko neatėmė. O iš ko valdžia gali atimti? Tik iš tų pačių žmonių, kuriems ir duoda. Dabartinė tvarka yra ne tik amorali, nes teisėtai naudoja smurtą prieš taikius žmones, tačiau ir be galo neefektyvi bei brangi.


Gera žinia yra ta, kad demokratinėje santvarkoje tvarka yra tokia, kokios nori dauguma. Kai dauguma supras, kad smurtas prieš taikius žmones visada yra nusikaltimas, visiškai nesvarbu, kas jį atlieka (privatus žmogus, valdžia ar bet kokia kita žmonių grupė) ir dėl kokių tikslų (kad ir iš pirmo žvilgsnio labai kilnių), legalaus smurto, o kartu su juo ir valdžios, visuomenėje neliks. Todėl tie, kas nori gyventi taikiai, turtingai ir nepatirti smurto ar bent jau turėti teisėtą pagrindą nuo jo gintis, turėtų palaikyti ne tuos, kurie žada duoti ir sureguliuoti, bet tuos, kurie žada neatimti ir į savanoriškus žmonių santykius nesikišti, kitaip tariant, tuos, kurie netrukdo žmonėms patiems rinktis ką, už kiek, iš ko ir (ar) kam, kada ir kokiais kiekiais pirkti ar parduoti, o ko ne.


Tą darant nuosekliai ir nesileidžiant į abejotinus kompromisus, žmonėms atsiras vis daugiau ir daugiau galimybių rinktis, todėl žingsnis po žingsnio valdžios voratinklis mažės, kol galiausiai visai išnyks. O kol dauguma pageidaus nemokamų gėrybių ir jėgos naudojimo prieš kitus, kad gautų naudos sau, deja, teks visiems mokėti už tai labai brangiai.