ketvirtadienis, gruodžio 30, 2010

Argumentacijos klaida "argument from psychologizing"

6 comments
Šiame bloge (o kartais ir gyvose diskusijose) neretai susilaukiu komentarų, kuriuose žmonės šalia daugelio loginių klaidų naudoja argumentacijos klaidą argument from psyhologizing, kurios esmė yra neargumentuotas tvirtinimas, kad oponentas neteisus, kadangi yra vienaip ar kitaip emociškai prisirišęs prie savo pozicijos. Pavyzdžiui: "dievas yra, o tu neigi dievo buvimą kadangi nori daryti nuodėmes"; "saikingai mušti vaikus yra gerai, o tu nesupranti to tik todėl, kad tave tėvai mušė nesaikingai"; "valdžia yra neišvengiamas gėris, o tu ant jos pyksti tik todėl, kad esi nukentėjęs nuo neteisingų vienokių ar kitokių authority veiksmų" ir pan.

Pirmiausia tai yra elementarus bullyinimas - aklas mėtymasis kaltinimais be įrodymų tikintis, kad koks nors "prilips" (komentarų, kuriuose apart bullyinimo ir iracionalių neargumentuotų teiginių daugiau nieko nėra, stengiuosi nepublikuoti). Antra - net jei ir būtų tiesa, kad aš turiu vienokią ar kitokią emocinę investiciją į poziciją, kurios laikausi, tai neturi nieko bendra su tuo ar mano pozicija teisinga, ar ne. Kad mano pozicija klaidinga galima įrodyti tik pateikiant tą įrodančius argumentus be klaidų arba parodant klaidas mano argumentacijoje, kuria savo poziciją grindžiu, nuo to ar man ta pozicija asmeniškai naudinga ar ne jos (ne)teisingumas nepriklauso.

Tačiau jei įrodžius, kad oponento pozicija yra klaidinga, oponentas vis tiek jos laikosi (ir dažniausiai pradeda vienaip ar kitaip bullyinti pašnekovą), nėra klaida konstatuoti, kad jis yra prie savo pozicijos emociškai prisirišęs, nes tai yra faktas, kuriam jau turime įrodymų. Ir šio emocinio prisirišimo prie klaidingos pozicijos priežastys beveik visada būna neįsisąmoninto emocinio ar / ir fizinio smurto pasekmė, o argument from psychologizing paprastai būna tų neįsisąmonintų traumų psichologinė projekcija.

antradienis, gruodžio 28, 2010

Visuotinis atšilimas baigėsi taip ir neprasidėjęs

0 comments
Deja politinių "mokslininkų" noras gauti tai, kas jiems nepriklauso, naudojantis valdžios smurto monopoliu, nesibaigė. Noriu pasidalinti straipsneliu iš vieno mano skaitomo (ir labai mėgiamo) blogo šia tema. Pagrindinę straipsnio mintį apibendrinanti citata:
[T]he real motivation for proponents of AGW theory is neither scientific truth nor concern for the future of mankind. It is a global feeding frenzy to get other people’s wealth without earning it and without having to provide any value to anyone.

[...]

The end of the world from climate change or global warming is probably not going to happen. They probably won’t even cause any inconvenience. If you are going to worry, worry about what the global bureaucrats and other AGW interest groups are planning to do to you.

ketvirtadienis, gruodžio 23, 2010

Living Free in an Unfree World

32 comments
Puiki kalba!

pirmadienis, gruodžio 20, 2010

Savanoriška vs politinė pagalba

2 comments

antradienis, lapkričio 23, 2010

Kaip vaikai mokosi, jei tik jiems netrukdo mokytojai

0 comments

ketvirtadienis, lapkričio 18, 2010

Dienos citata: selfishness

0 comments
Selfishness is not living as one wishes to live, it is asking others to live as one wishes to live.
--
Oscar Wilde

pirmadienis, lapkričio 01, 2010

Astra Taylor on the Unschooled Life

0 comments
Įkvepianti paskaita apie asmeninę unschooling patirtį ir tradicinę "švietimo" sistemą.

trečiadienis, spalio 27, 2010

Progresiniai mokesčiai

20 comments
Diskusija Hadrian bloge apie progresinius mokesčius įkvėpė parašyti atskirą įrašą šia tema.

Progresinių mokesčių šalininkų minčių eiga yra tokia:

Tarkime BVP yra 100 piniginių vienetų (PV), 3% turtingiausių asmenų (grupė A) bendros pajamos yra 50 PV, 97% neturtingiausių asmenų (grupė B) bendros pajamos yra irgi 50 PV, mokesčiai yra 50% visiems, biudžetas 50 PV. Jei padarytume progresinius mokesčius - grupę A apmokestintume 90%, o grupę B - 10%, biudžetas liktų toks pat - 50 PV, 97% žmonių gyvenimas pagerėtų ir tik 3% pablogėtų.

Žiūrint iš utilitaristinių pozicijų pasiūlymas atrodo neblogas. Deja, taip kaip aprašyta pavyzdyje nebūtų, nes realybėje sukuriamo turto kiekis (BVP) priklauso nuo jį kuriančių efektyvumo. Grupė A dirba daug kartų efektyviau nei grupė B, kadangi grupė A, kurią sudaro tik 3% visų žmonių, sukuria net 50% visų prekių ir paslaugų, kuriomis naudojasi visi likę žmonės. Taip pat grupė A sukuria darbo vietas daugumai likusių žmonių, kurie patys susikurti darbo vietų (net nekalbant apie sukūrimą darbo vietų kitiems) nesugeba. Todėl jei iš tų 3% efektyviausių mokesčiais valdžia atimtų ne 50%, o 90% resursų, ir net jei ir atiduotų viską likusiems 97% žmonių (ko dažniausiai nebūna, nes mokesčiais surinktus pinigus pasidalina geriausiai susiorganizavusios socialinės grupės), sukuriamų prekių ir paslaugų kiekis (BVP) kuriomis naudojasi visi, tame tarpe ir neturtingiausi, sumažėtų kelis kartus, dėl ko atitinkamai sumažėtų ir biudžetas.

Dar vienas neretai girdimas argumentas už progresinius mokesčius yra tas, kad neva kai kurie gaunantys dideles pajamas jas gauna dėl to, kad valdžia jiems suteikė nepagrįstas privilegijas. Net ir sutinkant su šiuo argumentu progresiniai mokesčiai turėtų aukščiau aprašytą neigiamą poveikį visiems, kadangi toli gražu ne visi uždirbantys daug turi nepagrįstas privilegijas. Bet net jei tokias privilegijas turėtų visi uždirbantys daug, teisingas sprendimas būtų jas naikinti, o ne siūlyti progresinius mokesčius.

Nepaisant to, svarbiausias argumentas prieš progresinius mokesčius yra lygiai toks pat kaip ir prieš bet kokius kitus mokesčius - atiminėti kitų žmonių daiktus pagal bet kokį algoritmą grasinant jiems fiziniu susidorojimu arba / ir agituoti taip daryti yra amoralu, todėl tie, kurie nenori kitiems blogo, turėtų taip nedaryti.

penktadienis, spalio 22, 2010

Atsakomybė už melavimą #2

2 comments
Diskusijoje po mano įrašu Atsakomybė už melavimą Outsider paprašė apibrėžti "melavimą" ir "atsakomybę", ką nutariau padaryti atskiru įrašu.

Melavimą apibrėžčiau taip - sakyti netiesą žinant, kad sakai netiesą. Ar žinai ar ne yra panašiai kaip su sūriu / gėlu vandeniu (nors aiškios ribos nėra, bet daugumoj atvejų sūrų nuo gėlo atskirti galima), ir atsakomybės lygį kiekvienu konkrečiu atveju nustatytų teismas. Nustatinėtų IMO aiškindamiesi 2 dalykus:

1) ar įtariamas melavimu žinojo faktus, kurie prieštarauja jo žalą padariusiam melui (veiksmams);
2) ar jis turėjo pakankamai įrodymų, kad galėtų pagrįstai manyti, jog jo žalą padarę teiginiai (veiksmai) nedaro žalos.

1) atvejo pavyzdys būtų jei veiksnus asmuo, gyvenantis vakarų civilizacijoje, maitintų musmirėmis preivius ar girdytų vaikus alkoholiu meluodamas jiems, kad tai yra labai sveikas gėrimas.
2) atvejo pavyzdys būtų jei toks pat asmuo pasakotų vaikui, kad jei jis naktį užmigs, jį suvalgys vaiduokliai; kad jis amžinai degs pragare, jei pagalvos ką nors prieštaraujančio senovės pasakų knygai; susirgus nuo jo priklausomam žmogui plaučių uždegimu "gydytų" jį užkalbėjimais.

Atsakomybę apibrėžčiau kaip gebėjimą suprasti savo veiksmų pasekmes. Priklausomai nuo atsakomybės laipsnio priklauso koks neigiamas stimulas (ar / ir kitos apsaugos nuo priemonės) bus pakankamas padariusiam žalą, kad aplinkiniai galėtų  pagrįstai manyti, kad padaręs žalą ateity jos nedarys.

Jei pvz. asmuo negalėjo žinoti, kad alkoholis yra žalingas vaikams (vėl gi įrodinėjimo reikalas), ir nėra jokio pagrindo manyti, kad jis nori vaikams blogo, jam pakankamas neigiamas stimulas, sulaikysiantis jį nuo alkoholio davimo vaikams, būtų teisingos informacijos suteikimas ir žalos vaikui atlyginimas (ką toks asmuo be abejo padarytų savo noru).

Jei yra pagrindo manyti, kad asmuo žinojo, jog alkoholis žalingas vaikams ir vis tiek juo vaikus girdė, pakankamas neigiamas stimulas būtų priversti jį atlyginti vaikams žalą (bent jau tiek, kiek tai įmanoma) ir izoliuoti jį nuo vaikų, o gal ir nuo civilizuotos visuomenės.

Jei aukščiau padarytos išvados teisingos, teisinga teisinė sistema turėtų drausti kurti sistemingai žalą žmonėms darantį melą skleidžiančias organizacijas, o nuo tokio melo nukentėję turėtų galėti prisiteisti iš melagių patirtų nuostolių atlyginimą.

trečiadienis, spalio 20, 2010

Atsakomybė už melavimą

13 comments
Neperseniausiai teko šnekėtis apie tai, kokios galėtų būti teisingos sankcijos sukčiams. Pagalvojau, kad lengviausia į šį klausimą atsakyti pavyzdžiais. Taigi, įsivaizduokite 2 situacijas:

1) Tėvams draugai pasiūlo būdą, kuris neva padės jų 5 metų vaikui ne tik būti ramesniam, lengviau susikaupti, geriau miegoti, rečiau sirgti, bet ir gyventi amžinai. Tereikia girdyti jį specialiu stebuklingu skysčiu. Nepaisant to, kad draugai nepateikia jokių savo žodžių įrodymų, tėvai patiki ir taip ir daro.

Iš pradžių skysčio poveikis vaikui atrodo lyg ir toks apie kokį kalbėjo draugai, bet bėgant laikui vaikas ima jaustis blogiau ir blogiau - negali susikaupti, tampa irzlus, blogai miega, dažniau serga. Tėvai pasikonsultuoja su draugais, jie pataria padidinti skysčio dozę.

Metai bėga toliau, situacija vis prastėja, tačiau tėvai laikosi tvirtai - vis padidina skysčio dozę ir vis vaikui pakartoja, kad jį labai myli. Vieną dieną vaikas suauga ir dėl nuolatinių sveikatos ir psichologinių problemų kreipiasi į gydytojus, kurie išsiaiškina, kad tėvai jį visą gyvenimą girdė alkoholiu. Jis kelis metus gydosi reabilitacijoje, sveikata tampa patenkinama, tačiau tokia kokia būtų jei jo tiek metų nebūtų nuodiję, nebebus niekada.

Klausimai:

- Kas atsakingas už žalą, padarytą jaunam žmogui?
- Ar turi teisę vaikas reikalauti bent jau piniginės kompensacijos iš savo tėvų už išlaidas gydymuisi bei nepataisomai sugadintą sveikatą?
- Ar tėvai galėtų būti atleisti nuo atsakomybės, jei pasakytų, kad manė, jog daro vaikui gera, nors teisingos informacijos apie alkoholį buvo galima gauti laisvai?
- Jei trečia šalis sužinotų apie tai, kad tėvai girdo savo vaiką alkoholiu, ar pasielgtų teisingai, jei įsikištų ir sustabdytų vaiko žalojimą?

2) Tėvams draugai pasiūlo būdą, kuris neva padės jų 5 metų vaikui ne tik būti ramesniam, lengviau susikaupti, geriau miegoti, rečiau sirgti, bet ir gyventi amžinai. Tereikia vaikui papasakoti, kad dėl jo kaltės neva mirė pats geriausias kada nors gyvenęs žmogus, kuris dabar jį stebi ir mato viską, ką jis daro. Jei tik vaikas padarys ar pagalvos ką nors, kas nepatiks tam žmogui, jis amžinai turės kentėti baisioje vietoje, kuri vadinasi pragaras. Savo reikalavimus tas žmogus yra surašęs vienoje knygoje, kuri vadinasi biblija, ir kurią interpretuoti yra įgaliojęs organizaciją, pavadinimu bažnyčia, į kurią būtina periodiškai vaikščioti ir atlikinėti nesuprantamas apeigas.

Nepaisant to, kad draugai nepateikia jokių savo žodžių įrodymų, tėvai jais patiki ir daro kaip jie sako. Pradžioje vaikas lyg ir iš tiesų ėmė kelti mažiau rūpesčių, būti paklusnesnis, tačiau laikui bėgant ima jaustis blogiau ir blogiau - negali susikaupti, tampa irzlus, blogai miega, dažniau serga. Tėvai pasikonsultuoja su draugais, jie pataria padidinti biblijos skaitymo bei vaikščiojimo į bažnyčią dažnumą ir griežčiau laikytis biblijoje surašytų nurodymų, o jei vaikas labai priešinasi - panaudoti visas įmanomas priemones, jei reikia ir fizinį smurtą, kad priversti jį paklusti.

Metai bėga toliau, situacija vis prastėja, vaikas maištauja vis daugiau ir daugiau, tačiau tėvai laikosi tvirtai - vis padidina apeigų bei smurto dozę ir vis pakartoja, kad jį labai myli. Vieną dieną vaikas suauga ir dėl nuolatinių sveikatos ir psichologinių problemų kreipiasi į gydytojus, kurie išsiaiškina, kad tėvai visą gyvenimą jam žiauriai melavo su tikslu priversti jį elgtis taip, kaip patogiau tėvams ir kunigams. Jis kelis metus lankosi pas psichoterapeutą, sveikata tampa patenkinama, tačiau tokia kokia būtų jei jo tiek metų nebūtų terorizavę nebebus niekada.

Klausimai analogiški pirmam atvejui.

pirmadienis, spalio 04, 2010

nematomaranka.lt diskutuoja su savimi

1 comments
Nyazoff iš nematomaranka.lt jau kuris laikas smaginasi diskutuodamas pats su savimi - sugalvoja kokią nors poziciją ir paskui ją paneiginėja teigdamas, kad paneiginėja kitų žmonių pozicijas.

Šį įrašą, sekusį po trumpos diskusijos po Remigijaus Šimašiaus blogo įrašu apie pinigų kiekio įtaką maisto kainoms, Nyazoff pradeda teigdamas, kad oponuoja tiems, kurie neva "aklai myli ekonomistą M. Rothbard'ą", kas implikuoja, kad jo manymu su juo nesutinkantys tokie ir yra, tačiau nepateikia jokių savo teiginio įrodymų. Toliau oponuoja neva Rothbard'o ir kitų "austrų" "ekonomikos burbulų ir krizių modeliui", kurį sugalvojo jis pats.

O šiandien dieną pradeda oponuodamas savo sugalvojimui, kad pinigų visada yra per daug, kažkodėl tvirtindamas, kad ši pozicija yra mano. Ir dar per abu mano minėtus įrašus, neskaitant visokių kitokių keistenybių, implikuoja, kad jo paties manymu teisingų principų ("[...] šituos elementoriškus dalykus Austrų ekonomikos atsovai Lietuvoje yra puikiai įsisąmonę, ir tuo yra žymiai pranašesni už daugelį kitų ekonomikos ekspertų [...]") nuoseklus taikymas realiame gyvenime yra "dogmatizmas", ir tuo pačiu metu implicitly teigia, kad dogmatizmas yra gerai, jei tik su saiku ("[...] vienas kitas per daug dogmatiškas Austrų ekonomikos mokyklos atstovas teigia [...]").

Aišku kiekvieno pramogos yra kiekvieno asmeninis reikalas, bet jei jau į jas bando įtraukti ir mane, naudojuosi proga pasidžiaugti kartu :)

penktadienis, spalio 01, 2010

"We" Are Not The State

21 comments
Rekomenduoju pažiūrėti visiems, kurie mano, kad valdžia - tai "mes".



O čia atsakymas kodėl dauguma žmonių mano, kad valdžia - tai "mes".

sekmadienis, rugsėjo 26, 2010

Dienos citata: Tolerance

0 comments
If tolerance is your thing, then maybe, just maybe, you might want to ensure that you don't advocate that people be shot for disagreeing with you about how to solve problems like healthcare, or the environment, or how we get roads. - Nathan McKaskle

ketvirtadienis, rugsėjo 16, 2010

Dienos citata: Fiscal Euphemisms

0 comments
It takes a lot of PhDs to convince the public that their systematic looting at the hands of politicians is actually for their own good. - Robert P. Murphy

sekmadienis, rugpjūčio 22, 2010

Dienos citata: Market Prices Versus “Make It So”

0 comments
The free market is not an ideology or a creed or something we’re supposed to take on faith, it’s a measurement. It’s a bathroom scale. I may hate what I see when I step on the bathroom scale, but I can’t pass a law saying I weigh 160 pounds. Authoritarian governments think they can pass that law—a law to change the measurement of things.
[...]
A teenager with no work experience steps on a “bathroom scale” that accurately and truthfully measures the market value of unskilled labor, and the scale says “$5.00 per hour.” Politicians pass minimum wage legislation to rig the “bathroom scale” of labor value to instead produce an inaccurate, false inflated reading of “$7.25 per hour.” And they then seem puzzled that more than one out of every four teenagers who is looking for a job is unable to find one, but that’s what happens when you “rig” the “bathroom scale.”
Šaltinis

pirmadienis, rugpjūčio 16, 2010

Dienos citata: The State

0 comments
The important thing to remember is that the state operates on the principle of force, not law. The laws are just window dressing for plunder.

Šaltinis: The constitution is empty

sekmadienis, rugpjūčio 15, 2010

Tiesa

4 comments
Tiesa yra teiginio (ar įsitikinimo) savybė. Teiginys (ar įsitikinimas), kuriuo teigiama tai, kas pasaulyje iš tikrųjų yra, vadinamas tiesa.

Tiesa randama žmogaus turimomis juslėmis surenkant faktus, ir remiantis jais pasinaudojus logika suformuluojant teisingai pasaulį apibūdinančius teiginius (įsitikinimus).

Patikrinti jau suformuluotų teiginių (įsitikinimų) teisingumą galima tiesiogiai - turimomis juslėmis lyginant jį su pasauliu, arba / ir netiesiogiai - naudojant logiką palyginus jį su kitais teiginiais (įsitikinimais), kurie yra tiesa.

pirmadienis, rugpjūčio 02, 2010

Racionalumas, emocijos ir įsitikinimai

17 comments
Ilgai ruošiausi parašyti apie tai, kodėl vienose srityse racionalūs žmonės kitose srityse elgiasi visiškai neracionaliai, tačiau Outsider mane aplenkė. Kadangi parašyta puikiai, su autoriaus leidimu įkeliu visą įrašą čia (nuoroda į originalą):


Dažnai klaidingai manoma, jog žmogaus įsitikinimai formuojasi taip:
 Tuščia (tabula rasa) --> racionalumas ir įrodymai --> įsitikinimas.
T. y. žmogus gimsta nieko nežinodamas ir naudodamasis racionalumu bei įrodymais tyrinėja (plačiąja prasme) pasaulį; tokiu būdu susiformuoja jo įsitikinimai.

Taigi, jeigu diskutuodami žmonės nori pakeisti pašnekovo įsitikinimus, jie stengiasi pateikti svaresnių argumentų ir įrodymų už tuos, kuriuos turi jų pašnekovas.

Tačiau turbūt daugumai savo kailiu teko patirti, jog praktikoje labai retai pasitaiko, kad  pašnekovas pakeistų savo įsitikinimą. Pateikus svaresnių įrodymų ir racionalių argumentų, pašnekovas juos paprasčiausiai ignoruoja. Kodėl taip yra?

Migdoliniai kūnai (amygdalae) yra smegenų dalys, atsakingos už žmogaus emocijas, čia kaupiamos emocinės patirtys. Racionalų mąstymą reguliuoja naujoji smegenų žievė (neocortex).

Pasak D. Goleman, tokiais momentais, kai impulsyvūs jausmai nustelbia racionalius, išryškėja svarbiausia migdolinio kūno paskirtis - ištirti ir įvertinti kiekvieną potyrį, kiekvieną situaciją, kad būtų atsakyta į pačius primityviausius klausimus: "Ar čia nėra tai, ko aš nekenčiu? Ar tai mane žeidžia? Ar aš to bijau?" Migdolinis kūnas atlieka psichologinio sargo vaidmenį. Pastebėjęs kažką įtartino, jis reaguoja akimirksniu ir visoms smegenų dalims išsiuntinėja pavojaus žinią.

Paskelbus pavojų (pvz., žmogui išsigandus ar supykus, ar sunerimus ir pan.), dėl migdolinio kūno išsiuntinėtų signalų atsiranda noras "sprukti arba pulti", mobilizuojami judesių centrai, sužadinamos širdies kraujagyslių sistemos, raumenų ir vidurių veikla. Smegenys visiškai pasiruošia kritinei padėčiai. Gavęs papildomus migdolinio kūno signalus, smegenų kamienas pradeda veikti: paspartina širdies ritmą, pakelia kraujospūdį, sulėtina kvėpavimą; kiti signalai prikausto dėmesį prie pavojaus šaltinio ir parengia raumenis veiklai. Tuo pat metu smegenų žievės atmintis skatinama atsirinkti visą galinčią praversti informaciją ir atsikratyti pašalinių minčių. Tankus migdolinio kūno nervinių jungčių tinklas leidžia jam netikėto pavojaus metu užvaldyti visas smegenis, įskaitant ir racionalųjį protą, ir joms vadovauti.

Migdolinis kūnas, būdamas emocinės patirties saugykla, analizuoja patirtį, lygindamas tai, kas vyksta dabar, su tuo, kas vyko praeityje. Lyginimas paremtas asociacija: jeigu dabarties situacija panaši į ankstesnę, migdolinis kūnas gali paskelbti jas sutampančiomis ir, nesulaukęs pamatuoto patvirtinimo, tenkindamasis menku panašumu, parenka atsaką, vadovaudamasis ganėtinai seniai mūsų atmintyje įsispaudusiais veikimo būdais, mintimis, jausmais, kuriais esame reagavę į panašius įvykius.

Emocija, kylanti kaip atsakas į pavojų, yra stipresnė nei racionalusis protas. Smegenys "susijungusios" taip, kad pirmiausia reaguotų, o tada mąstytų. Pavyzdžiui, žmogus, pamatęs šaką, panašią į gyvatę, iš pradžių į ją reaguoja kaip į gyvatę, o tik vėliau racionaliai apmąsto situaciją. Žiūrint iš evoliucinės perspektyvos, matyti kad reaguoti į šaką kaip į gyvatę yra labai naudinga.

Taigi, seka yra tokia:

Impulsas --> veiksmas --> pa(si)aiškinimas / situacijos interpretacija / istorija

Sąmoningai apdorota informacija gali nustelbti emocinius ir ankstesnėmis patirtimis paremtus klaidingus įsitikinimus, jeigu sprendimui skiriama pakankamai laiko ir dėmesio.

Smegenys gali absorbuoti maždaug 11 milijonų informacijos vienetų per sekundę, iš kurių sąmoningai apdoroti gali tik 40. Visa kita apdoroja pasąmonė.

Žmogaus kasdieniame gyvenime daugelį jo veiksmų lemia ne jo sąmoningos intencijos ir apgalvoti pasirinkimai, bet psichiniai procesai, kurie yra sąlygoti aplinkos ir veikiantys už sąmoningo supratimo ir vadovavimosi ribų. Tik ~5 procentus laiko sąmonė vaidina lemiamą vaidmenį.

Todėl žmogui susidūrus su naujais racionaliais argumentais ir įrodymais, neatitinkančiais jo turimos pasaulėžiūros ar įsitikinimų, migdolinis kūnas sureaguoja, racionalus mąstymas išsijungia ir žmogaus organizmas bando susidoroti su naujų įrodymų bei argumentų sukeltu nerimu.

Dauguma stiprių emocijų kupinų atsiminimų susiję su pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, jo santykiais su globėjais, artimiaisiais, o ypač su skausminga patirtimi, kai vaikas buvo mušamas arba juo visiškai nesirūpinama. Migdolinis kūnas, kuris kūdikiui augant vystosi labai greitai, jau naujagimio yra daug geriau susiformavęs nei kitos smegenų dalys.

Vaikystėje patirtos traumos sukelia smegenų pažeidimus ir, jeigu neįsisąmoninamos, visą gyvenimą turi didžiulės įtakos žmogaus veiksmams bei emocinei būsenai.

Pasak Džozefo Ledu (Joseph LeDoux), pirmųjų kūdikio gyvenimo metų ryšiai su žmonėmis - tai emocinės pamokos, vėliau vaikui padedančios arba trukdančios prisitaikyti prie globėjų. Šios emocinės pamokos migdoliniame kūne glūdi kaip pirmapradės gyvenimo patirtys. Pirmieji emociniai prisiminimai įsirėžia į kūdikio atmintį jam dar nesugebant jų įvardyti žodžiais. Tačiau kai gerokai vėliau šie prisiminimai sužadinami, netikėtą atoveiksmį paaiškinti logiškai yra labai sunku.

Kai racionalūs argumentai ir įrodymai susiduria su neįsisamoninta psichologine trauma, neįsisamoninta psichologinė trauma nugali beveik visada. Ir blogiausia, kad tiesos sąskaita...


Apibendrinimas

Taigi, viskas, kas paskatina migdolinio kūno veiklą, automatiškai užblokuoja racionaliuosius smegenų centrus. Migdolinio kūno veiklai didžiulės įtakos turi vaikystėje patirtos traumos. Kokio masto yra žmogaus negebėjimas racionaliai mąstyti arba racionalumo bei įrodymų atmetimas, nes jaučiamas nerimas (pyktis, baimė ar pan.) ir dėl to kylantis emocinės savivaldos poreikis... tokio masto yra žmogaus psichologinės traumos.

Deja, panašu, kad šiandien dauguma žmonių yra ikifilosofinėje stadijoje, t. y. turinčių daugybę neįsisąmonintų traumų ir dažnai negebančių mąstyti racionaliai.

Diskusijos metu palietus jautrią temą, smegenyse atsiradę impulsai sukelia emocijas (nerimą, baimę, pyktį, norą "sprukti arba pulti" ir pan.), kas sukelia veiksmus, po kurių seka ex post facto pasiteisinimai.

Pavyzdžiui, pasakoma (su argumentais ir įrodymais / kontraįrodymais), kad mokesčiai yra vagystė arba kad dievybės neegzistuoja ir žmogus supyksta, tada padaro išvadą, kad tavo argumentai ir įrodymai yra neteisingi, nes jis jaučia pyktį. Pasakius tai, kas prieštarauja žmogaus ideologijai / įsitikinimui, sureaguoja jo migdolinis kūnas ir žmogus pajunta neigiamą(-as) emociją(-as), atsiranda noras "sprukti arba pulti", nustoja veikti jo naujoji smegenų žievė, todėl informacija atmetama, kad būtų susidorota su neigiama emocija, kuri kyla iš anksčiau gyvenime surinktų įspaudų.

Didžiausios įtakos žmonių įsitikinimams ir pasaulėžiūrai turi vaikystės patirtys.

Diskutuojant su žmonėmis, turinčiais neįsisąmonintų traumų, racionalūs argumentai ir įrodymai nebus veiksmingi, nes ne tai yra žmonių įsitikinimų šaltinis.

Taigi, dažniausiai įsitikinimai formuojasi ne taip, kaip parodyta įrašo pradžioje esančioje schemoje, bet šitaip:
Trauma (gali būti patirta namuose, darželyje, mokykloje, bažnyčioje ir pan.) --> smegenų pažeidimai (smegenų disfunkcija) --> ideologija (skydas nuo traumų ir smegenų pažeidimų įsisąmoninimo: Man viskas gerai, tai pasaulis sugedęs.) --> "racionalumas ir įrodymai" (ieškoma, kas patvirtintų turimus įsitikinimus ir atmetama prieštaraujanti informacija).
Taigi, tapti racionalesniam galima tik įsisąmoninant vaikystėje patirtas traumas ir, žinoma, savo vaikus auginant racionaliai ir atsakingai. Jeigu žmogus neanalizuoja patirtų traumų ir potyrių, jis tarsi net negyvena, o tiesiog bumpsi kaip kamuoliukas nuo vienos išorinių dirgiklių sukeltos emocinės būsenos prie kitos. Reikėtų siekti savęs pažinimo, psichoterapijos, stengtis atpažinti anksčiau patirtas traumas ir jas gydytis, būti geresniais tėvais savo vaikams. Tik tada žmonės taps racionalūs, laisvi ir laimingi.
 
Rekomendacijos:

Šaltiniai:

šeštadienis, liepos 31, 2010

Dienos citata: Violence and lie

0 comments
Violence has nothing with which to cover itself except the lie, and the lie has nothing to stand on other than violence. Any man who has once acclaimed violence as his method must inexorably choose the lie as his principle. 
Alexander Solzhenitsyn

trečiadienis, liepos 28, 2010

Critical Thinking

1 comments
Aptikau labai gerą pamokėlių seriją apie kritinį mąstymą su praktinėmis užduotimis bei atsakymais į jas. Kritinis mąstymas mano nuomone vienas svarbiausių įgūdžių, kurį turėtų įgyti kiekvienas žmogus, ir kurio, deja, nemoko nei mokyklose, nei (bent jau lietuviškuose) universitetuose. Taigi, rekomenduoju visiems, nemėgstantiems turėti nepagrįstų įsitikinimų ;)

antradienis, liepos 27, 2010

Dienos citata: Apie ekspertus

6 comments
Beware of anyone who tells you a topic is above you or better left to experts. Many people are twice as smart as they think they are but they've been intimidated into believing some topics are above them. You can understand almost anything if it is explained well.
- Richard J. Maybury

sekmadienis, liepos 25, 2010

Dienos citata: Theological noncognitivism

0 comments
"Does God exist?" isn't a question worth addressing at all - it's a question that never should have been asked in the first place, as there was no logical starting point for it.

It's a lot like [...] political ideologies. They don't exist. Political questions only come about AFTER the violence of statism and manorialism are inflicted on a population. The proper answer to "capitalism or socialism?" is, "put down the fucking gun." In the same sense, the proper response to "does God exist?" is "stop raping children." When you try to logically examine the possibility of god, you're just ignoring the inherent violence that precedes all religious dogma.
- Chaohinon

šeštadienis, liepos 24, 2010

David Friedman apie Unschooling

0 comments
Vienas iš mano mėgiamiausių ekonomistų David Friedman su mano mėgiamiausiu filosofu Stefan Molyneux dalijasi asmenine patirtimi apie mano manymu teisingiausią vaikų mokymo filosofiją unschooling. Smagu matyti tiek mano -iausių vienoje vietoje :)




P.S. Kam įdomu, daugiau šia tema David'as yra rašęs savo blog'e (šią nuorodą galima rasti ir mano blogo dešinėje, skiltyje "Naudingos nuorodos").

penktadienis, liepos 09, 2010

Šeimos kultas in action

23 comments
Po paskutinio įrašo Šeimos kultas #3 paskelbimo savo Facebook'o profilyje sulaukiau vieno žmogaus prieštaravimų. Po keleto apsikeitimų komentarais pasidarė akivaizdu, kad tai yra tipinis mano įraše aprašyto mechanizmo atvejis, ką pastebėjo ir keli iš šono diskusiją stebintys žmonės (Darius ir Hadrian). Pagalvojau, kad šis susirašinėjimas gali būti naudingas kaip praktinė mano įrašų ciklo apie kultus demonstracija ir padėti kam nors pamatyti save analogiškoje situacijoje iš šono, kas, galbūt, padėtų išsilaisvinti nuo patirtų psichologinių traumų pasekmių, todėl nutariau įdėti jį čia (įspėjimas - yra nenorminės leksikos).

Andrius:

Vienok, negaliu sutikt. Praktiškai kiek turiu pažįstamų beigi draugų, su kurių tėvais teko vinam ar kitam kontekste susipažinti - matau brandžius, abipusia pagarba pagrįstus šeimyninius santykius. Matau tėvus, kurie atsisakys paskutinio duonos kasnio, kad tik vaikams būtų geriau; taip pat, matau ir vaikus, kurie atsisako malonumų bei ambicijų, kad tėvams padėt. O jei vaikai turėtų galimybę rinktis vaikystėje, jie manau visi subėgtų pas tą vieną šeimą, kur niekas neribotų jų saldumynų poreikio, neverstų eit skiepytis ir pas dantistą, tvarkytis kambario ir tt - todėl tam tikra dalis prievartos yra neišvengiama.

Aš:

Andriau, keli klausimėliai:

1) Ar teisingai suprantu, kad nesutinki, jog absoliučioje daugumoje šeimų taisyklė "besąlygiškai gerbk ir mylėk savo tėvą ir motiną" yra enforsinama fiziniu ir / ar psichologiniu susidorojimu?
2) Jei atsakymas į pirmą klausimą "taip, su teiginiu nesutinku", reiškia manai, kad paklausus "ar vaikai turi moralinę pareigą gerbti, mylėti savo tėvus bei rūpintis jais" dauguma tėvų atsakytų "ne", ar ne?
3) Jei santykius su asmeniu, kuris muša žmogų tuo metu, kai jis yra už smurtautoją begalybę kartų silpnesis ir dar nuo smurtautojo 100% priklausomas (tėvų ir vaikų jėgų skirtumas dėl vaikų visiškos priklausomybės nuo tėvų yra begalybę kartų didesnis nei pvz. invalido vežimėlyje sėdinčio asmens ir sveiko vyro), galima vadinti grįstais abipuse pagarba, tai kokie veiksmai tavo manymu yra pakankami, kad taip nebemanyti?

Klausimų turiu ir daugiau, bet pradžiai gal užteks šitų.

Andrius:

#1: nesutinku.
#2: taip
#3: kas ka muša? Aš esu pora sykių gavęs per šikną su dilgėle/diržu, bet žinojau, už ką. Negi manai, kad vaikas, paliktas visiškai saviauklai, užaugs puikiai išsilavinusiu, kitus individus gerbiančiu liberastu?

Išvis, manau, kad bandymas kiekvieno individo pirmus N (kur N > 16) metų užmaut ant vieno modelio kurpalio yra iš principo neteisingas - vaikai būna labai skirtingi, tiek temperamentu, tiek charakteriu, todėl apibendrinimai apie smurtu enforcinamą šeimos kultą gal ir tinka kai kuriais stebimais atvejais, bet toli gražu neapima aukščiau minėtų 90 proc. intervalo.

Aš:

#2 Cool, reiškia mano ir tavo pažįstamų tėvų ratas radikaliai skiriasi. Aišku apklausos didele imtimi neatlikinėjau, bet statyčiau viską ką turiu, kad apklausus visus Žemės gyventojus reikšmingai daugiau nei 90% atsakytų, kad gerbti ir mylėti tėvus yra kiekvieno padoraus žmogaus moralinė pareiga.
#3 Neatsakei į klausimą.

Andrius:

Pataisymas: #2 turėta omeny, kad manau, jog dauguma vaikų sutiktų, jog mylėti ir gerbti tėvus yra jų moralinė pareiga. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad tai yra sąlygota #1. Čia yra panašaus lygio teiginys, kad karvė duoda baltą pieną, nes ėda žalią žolę :)
Grįžtant prie #3 - net jei patyrei vienokį ar kitokį smurtą, tėvai tau davė ramią vaikystę, maistą, stogą virš galvos, išsilavinimą, be kurio tu dabar tikriausiai rašytum savo postus kewl žargonu, ir teisę gyventi tolimesnį savo gyvenimą taip, kaip tau pačiam atrodo teisinga - ir manau kad daro viską, kas jų galioje, kad padarytų tą gyvenimą lengvesnį.

Aš:

#2 Aš klausiau ką tavo manymu į tokį klausimą atsakytų tėvai, o ne vaikai.

Nepaisant to, jei bet koks žmogus mano, kad jis turi moralinę pareigą jausti bet kokį jausmą kito žmogaus atžvilgiu (t.y. jis bus blogas jei tokio jausmo nejaus), tai yra akivaizdus psichologinės traumos įrodymas (įrodymas, kad kažkas juo sėkmingai sumanipuliavo), kadangi kokius jausmus jausiu žmogaus X atžvilgiu priklauso ne nuo manęs, o nuo žmogaus X veiksmų.

#3 Vis tiek į klausimą neatsakei (įdomu kodėl?). Bet iš to ką atsakei kyla daugiau klausimų (nepaisant to, atsakymo į anksčiau užduotą vis tiek laukiu):

a) Ar teisingai suprantu, kad jei žinotum, jog pvz. žmogus A išprievartavo žmogų B, tačiau vėliau jam nupirko ledų ir sumokėjo už jo buto nuomą, tų žmonių santykius vadintum paremtus abipuse pagarba?

b) Kaip galima vadinti vaikystę ramia ir tuo pačiu metu pripažinti, kad vaikas yra mušamas?

c) Jei teisingai suprantu, #3 punkte rašai ne apie mano tėvus, o apie tėvus apskritai. Jei taip, kokių turi įrodymų, kad teigi, jog tėvai daro viską, kas jų galioje, kad padarytų vaikų gyvenimą laimingesnį ir kaip į tą paveikslą įsipaišo faktas (iš pirmo pasitaikiusio linko google), kad 72% suaugusių žmonių UK (ne kokioj Afrikoj) yra patyrę fizinį tėvų smurtą, net nekalbant apie psichologinį smurtą? Jei vis tik kalbi apie mano tėvus konkrečiai, lygiai taip pat reiktų įrodymų, pagrindžiančių tavo teiginį.

Andrius:

a) o kaip kitas variantas, davė diržo už tai, kad sudaužė urną su 5 kartų protėvių pelenais, ir paskui nusivedė i ledainę? Kiekvienas atvejis yra unikalus.
b) zhr. a). mušimas (jei kalbam ne apie mušima su beisbolke) ilgalaikių fizinių padarinių nepalieka, todėl vadinti tai fizine bausme yra netikslu. Vaikystė trunka niolika metų - gi tuo tarpu epizodai, kuomet yra taikoma prievarta (fizinė, ar psichologinė), viso labo ir yra - tik epizodai. Jei kažkam tenka tai kęsti non stop niolika metų - taip, sutinku, tokiems žmonėms tikriausiai tiesus kelias pas psichologus.
c) jau aukščiau minėjau, kad jei vaiką palikt saviauklai, iš jo išaugs (su didele tikimybe - gali būti ir išimčių) savanaudis, individualistiškas hedonistas.
Galima svaigt iki begalybės, kad tą patį efektą galima pasiekti kryptingai ugdant vaiką humaniškais metodais - bet cituojant nežinomą autorių, "life is harsh mistress" - vaiką iš šiltnamio išleidus į pasaulį, gali paaiškėt, kad jo lūkesčiai yra stipriai nutolę nuo objektyvios realybės.

Darius:

Nesikišiu į diskusiją, tik įkišiu vieną knygutę apie mušimo (net jei tai pasitaiko tik kelis kartus) pasekmes Andriui pasiskaityti (aišku, jei įdomu) - http://nospank.net/pt2009.htm
Beje, Andriau, gal turi kokių argumentų ar pavyzdžių punktui c)?

Andrius:

Dariau - permečiau greitai, summary - spanking is baaaad, mkey? Bet kažkodėl visi ignoruoja mano komentarą, kad negalima vaiko vien saldainiais maitint, yra dar ir skiepai, dantistai ir pan. Visa tai susiveda į prievartą vaiko atžvilgiu, nes tai yra nemalonūs potyriai - bet kažkodėl niekas nesiginčija, kad tai reikalinga?

Aš:

#2 Nežinau ar dabar jau sutinki, kad dauguma tėvų reikalauja iš vaikų jausmų, kurių nenusipelnė, o dauguma vaikų jaučia kaltę jei nejaučia tėvams to, kas neva yra privaloma jausti, ar tiesiog ignoruoji šį klausimą, nes atsakymas į jį nepatinka?

3# Į klausimą taip ir neatsakei, tai irgi nelabai matau kito paaiškinimo kaip kad tai, kad viską žinai, tik atsakymas tau nepatinka, todėl nuo jo visaip kaip išsisukinėji. Kad nesupratai klausimo netikiu, nes tikrai nesi kvailas.

a) O kaip variantas jei vaikas davė diržo savo 95 metų tėvui, sėdinčiam invalido vežimėly, nes tėvas sudaužė urną su 5 kartų protėvių pelenais? Tokius santykius tavo manymu galima vadinti santykiais, pagrįstais abipuse pagarba? T.y. aš bandau suprasti kuo remiantis tu pateisini smurtą ir kuriais atvejais manai, kad jo naudojimas nėra nepagarba. Iki šiol supratau, kad tavo manymu smurtą naudoti galima prieš tuos, kurie turi mažesnius protinius sugebėjimus, yra daug kartų silpnesni už tave ir visiškai nuo tavęs priklauso ir tada tai tau nereiškia, kad tu to žmogaus negerbi, o tas žmogus dėl tokių tavo veiksmų tavo manymu nepradeda negerbti tavęs.

b) Tai tavo bausmės apibrėžimas yra "veiksmai, kurie palieka ilgalaikes fizines pasekmes"? Net nežinau ką galėčiau šiuo klausimu pridurti. Bet jei įdomu (kuo stipriai pradedu abejoti) kokios yra fizinio IR psichologinio smurto (kuris ilgalaikių fizinių pasekmių tikrai nepalieka) pasekmės vaikams, gali paskaityti čia http://www.acestudy.org/aboutus.html ar / ir paklausyti interviu, su vienu iš tą tyrimą organizavusių bičiukų http://www.youtube.com/watch?v=NRaNwIdrKuc. Tyrimo imtis 17'000 suaugusių žmonių, į imtį nepateko labiausiai nuo tėvų smurto nukentėję žmonės (mirę anksčiau arba tapę asocialiais), todėl rezultatai yra gražesni nei yra iš tikrųjų.

c) Į mano klausimą neatsakei, tačiau pateikei 2 naujus argumentus:

1) Jei vaiko nemuši, reiškia neauklėji.
2) Kadangi gyvenimas yra žiaurus, vaikus mušti yra gėris, nes taip jie pratinami prie gyvenimo.

Mano atsakymai:

1) Be komentarų.
2) Kadangi moteriai, gyvenančiai PAR, būti išprievartautai tikimybė labai didelė (http://gyvenimas.delfi.lt/love/ypatingas-prezervatyvas---spastai-prievartautojams.d?id=34056857), tėvai turėtų ją prievartauti, kad įpratintų prie to, kas jos laukia gyvenime, ar ne?

Andrius:

You can get much farther with a kind word and a gun than you can with a kind word alone (c) Al Capone

Nelabai suprantu - kažkodėl tu suabsoliutini 'smurtą' iki kažkokio mitinio blogio. Jei neleidi vaikui žaist N18 žaidimų - čia smurtas? Liepi eit miegot 10 valandą, nes ryte 7 keltis į mokyklą - smurtas? Neduodi kišenpinigių, nes nesusitvarkė kambario - smurtas? Skiepai, dantistas, etc - smurtas?

Tai kuo šitai skiriasi nuo pliaukštelėjimo per šikną? Sutaupo dafiga laiko tėvams, priverčia vaiką įsiklausyt ir įvertint, kad sekantys jo blogi poelgiai bus įvertinti 'smurtu' jo atžvilgiu - ir tuo prevenciškai atgrasys nuo potencialiai blogos veikos?

Šeima vaikui yra tramplinas į gyvenimą - ir jei pavyzdys apie išprievartavimą IMHO yra stipriai perlenktas - jaunuolis bus žymiai geriau pasirengęs sutikti iššūkius jei nebus užaugęs šiltnamio salygomis - ty, žinos, kad ne viskas gyvenime yra leidžiama (civilinis ir baudžiamasis kodeksai, pvz), mokės pakovoti už save - tačiau nelipti per kitų galvas, gerbti kitų nuomonę - tačiau turėti savo, beigi mokėti ją apginti.

ps.
1) Jei vaiko nemuši, reiškia neauklėji.
2) Kadangi gyvenimas yra žiaurus, vaikus mušti yra gėris, nes taip jie pratinami prie gyvenimo.

šito aš nesakiau - čia laisva mano žodžių interpretacija :)

Aš:

1. Aš ir Darius davėme konkrečių tyrimų, kurių išvados aiškiai parodo kokios yra vaikų mušimo pasekmės. Tu nepateikei jokių įrodymų, kad vaiko mušimas jam ne tik, kad nedaro jokios žalos, bet ir yra jam naudingas, tačiau atkakliai tą kartoji.

2. Kelintą kartą kartoji, kad vaiko mušimas suteiks jam eilę privalumų (mokės pakovoti už save - tačiau nelipti per kitų galvas, gerbti kitų nuomonę - tačiau turėti savo, beigi mokėti ją apginti), tačiau nepateiki jokių tavo teiginius pagrindžiančių įrodymų ir ignoruoji įrodymus, kurie rodo, kad tavo teiginiai yra klaidingi.

3. Nepaisant keleto mano priminimų, vengi tiesiai atsakyti į paprastus klausimus.

4. Atsisakai paaiškinti kokiais kriterijais vadovaudamasis skirstai santykius ir veiksmus į kategorijas - kaip atskiri vienos rūšies rūšies santykius (pagarba grindžiamus) nuo kitų ir kaip nusprendi kada mušti žmogų yra gerai, kada ne (vaiko vs senelio mušimas).

5. Neargumentuotai neigi tai, ką ką tik teigei, kai iš tavo teiginių išlukštenami tuose teiginiuose gyvenantys argumentai:

"permečiau greitai, summary - spanking is baaaad, mkey? Bet kažkodėl visi ignoruoja mano komentarą, kad negalima vaiko vien saldainiais maitint"

"jau aukščiau minėjau, kad jei vaiką palikt saviauklai, iš jo išaugs (su didele tikimybe - gali būti ir išimčių) savanaudis, individualistiškas hedonistas.
Galima svaigt iki begalybės, kad tą patį efektą galima pasiekti kryptingai ugdant vaiką humaniškais metodais - bet cituojant nežinomą autorių, "life is harsh mistress" - vaiką iš šiltnamio išleidus į pasaulį, gali paaiškėt, kad jo lūkesčiai yra stipriai nutolę nuo objektyvios realybės." (čia tavo kontraargumentas į mano argumentą, kad mušti vaikus visada yra blogai)

vs

"1) Jei vaiko nemuši, reiškia neauklėji; 2) Kadangi gyvenimas yra žiaurus, vaikus mušti yra gėris, nes taip jie pratinami prie gyvenimo. - šito aš nesakiau - čia laisva mano žodžių interpretacija"

6. Nuolat keiti diskusijos objektą taip ir neatsakydamas į ankstesnius oponento argumentus (tingiu rankioti visas vietas).

Įvertinus anksčiau išvardintus iracionalaus elgesio įrodymus manau galima padaryti teisingą išvadą, kad maža tikimybė, jog šiu metu produktyvi diskusija (padėsianti išsiaiškinti tiesą) šiuo klausimu yra įmanoma. Taip pat tau turėtų būti pagrindo apmąstymams, kodėl kai diskusija vyksta kitais klausimais sugebi mąstyti racionaliai (t.y. nedaryti "vaikiškų" argumentavimo klaidų ir netgi pastebėti kai analogiškas klaidas daro oponentas), tačiau šiuo klausimu - ne. Hintų apmąstymams apstu mano įraše, apie kurį šnekam, bei šitoje 4 dalių serijoje http://www.youtube.com/watch?v=gbiq2-ukfhM.

Andrius:

Ok, bandom iš pradžių.

1. Tavo duotas linkas viso labo konstatuoja, kad GB nuomonės apie vaikų auklėjimą naudojant MINOR prievartą, yra pasiskirsčiusios, kaip ir 90proc. likusių reiškinių gamtoje, pagal Gauso pasiskirstymą. Išvados apie to blogybes nėra daromos.

Dariaus duotas linkas labiau panašus į Mr. Mackey iš southparko (jo mėgstamiausia frazė yra "XXX (insert your favourite term here) is baaaad, m'key") lygio argumentaciją. Analogiškų tekstų internete esu skaitęs nemažai, pvz., kodėl netikėti dievu yra blogai, beigi kad galima apakti nuo masturbacijos.

2. Aš teigiu, kad mušimas, pats savaime, nėra blogis. Jei juo protingai siekiama (ir pasiekiama) teigiamo efekto (ko tikimybę tu įnirtingai neigi), tai yra toleruotina blogybė. Žr. summary žemiau.

3. Nx, nebeeskaluojam. Mano supratimu aš atsakiau, tu atkakliai ieškai sliekų :)

4. Easy. Vaikui šeima - tai tramplinas. Seneliui - pripučiama pagalvė, krentant iš penkto aukšto. Išvis, siūlyčiau baigt diskutuot apie sferines karves duodančias po 23 ltr pieno per parą - jei nori įmesti konkretų pavyzdį, dėl ko, tu manai kad aš, pvz, esu mušimo sugadintas, ir savo tėvus gerbiu dėl to, kad mane privertė tai daryti - mielai atsakysiu. Analogiškai, jei nori remtis savo asmenine patirtimi, tokie argumentai nėra off-topic.

5. Ok, pabandom tavo paties metodais išsiaiškinti kai kuriuos dalykus. Ar žemiau išvardinti veiksmai, objektyviai reikalingi vaikui, jam atsisakant priimti juos savanoriškai, yra reikalingi? Ar tai bus laikoma prievarta?

a. Skiepai. Ar tu sugebi išaiškinti 2 metų vaikui, kad jo aplinkoj pasitaiko mikroorganizmų, kurie žinomai yra žalingi jam, ir kontakto su jais pasekoje jis gali mirti arba turėti liktines pasekmes visą gyvenimą? Kad užduotis nebūtų paprasta, įmetam 5 minučių laiko limitą, po kurio gydytoja tave paprasčiausiai pasiųs nx.

b. Dantistė. Same as above.

c. Anginos operacija

Summary: Aš teigiu, kad vaikus už gerus veiksmus, ir teisingai įsisavintas pamokas reikia skatinti. Už blogus, reikia bausti - ir bausmių spektrą dirbtinai siaurinti yra nelogiška. Idealiu atveju, iki ekstremumų net nebūtų prieinama - bet mes bandom apibendrint 6+ mlrd žemės gyventojų būtį, apimančią grubiai ketvirtadalį paskiro individo gyvenimo. Ar jautiesi galįs kurti tokio lygio abstrakcijas ir auklėjimo modelius, tinkančius visiems ir kiekvienam? Jei taip, tada keliu kepurę, ir pasilieku prie savo nuomonės :)

Hadrian:

#1, jeigu sekundei pamiršime diskutuojamą topic'ą ir savo dėmesį skirsime įvykusios diskusijos loginiam nuoseklumui - kas ją laimėjo, nuspręsime visai nesunkiai. Štai ką turiu galvoj: jei surinktume grupę bent jau logikos pagrindus išmanančių žmonių, kurie nebūtų emociškai investavę nei į vieną iš argumentuojamų pusių, ir lieptume jiems (nelyginant prisiekusiesiems teisme) įvertinti pateiktus argumentus ir paskelbti nuosprendį - verdiktas būtų greitas ir vienbalsis. Tokia yra akivaizdi tiesa, ir šis teiginys nieko bendro neturi su mano paties nuomone.

#2, tuo pat metu, abu diskusijos dalyviai tvirtai išlieka prie savo nuomonių, net ir akivaizdžiai pralaimėjęs diskusiją - kas iš esmės liudija jo esamą emocinę investiciją į outcome (t.y. diskutuoja jis ne ieškodamas tiesos, o veikiau tik siekdamas apginti savo tiesą, t.y. "pasijausti teisiu"); kaip tik tai ir turėjau galvoje, sakydamas, jog loginė šios temos argumentacija beveik neturi šansų atverti akių problemo nematančiam (ir emociškai investavusiam į problemos slėpimą net nuo savęs paties)

#3, savo teiginį apie psichologinę terapiją, veiksmingą problemos sprendimo būdą, aš didele dalimi grindžiu savo asmenine patirtimi dirbant su pacientais - kas turi kiek didesnį svorį, nei ne-profesionalo išreikšta nuomonė apie "savo pažįstamus" (tiek dėl riboto jų rato, tiek dėl riboto jų pažinimo gylio, tiek ir dėl ribotos stebinčiojo kvalifikacijos daryti psichologinis apibendrinimus) - bei psichoterapeutų, tokių kaip Alice Miller darbais (mes nekalbame apie "internete galima rasti visko", kalbame apie daugelį metų savo darbą dirbančių profesionalų patirtį);

#4, argumentai, tokie kaip "visų mano pažįstamų tėvai mylėjo ir gerai rūpinosi savo vaikais", "visi mano pažįstami rūpinasi savo tėvais, nes patys nori tai daryti", "visi mano pažįstami buvo mušami vaikystėje, yra tuo patenkinti, ir tik išaugo geresniais nuo to" - tėra subjektyvūs teiginiai, atliekami ne-eksperto; pvz. nors pats vairuotojas (mėgėjas) gali teigti, jog jo automobilis puikios fizinės būklės ("jis visada užsiveda", "kiek važiavau, visada pasiekdavai tikslą", ect.) - patyrusio mechaniko, apžiūrėjusio tokį automobilį, nuomonė gali stipriai skirtis; panašiai, net jei pats žmogus (nekalbant apie jo "pažįstamą") mano, jog jis neturi jokių psichologinių problemų - tai nėra patvirtinimas, jog taip ir yra;

#5, suprantama,net jei žmogaus "parodymai" apie save patį negarantuoja, jog jis "sveikas", tai taip pat nereiškia, jog jis "serga"; norėdami teigti, jog vaikystėj patirtos traumos, neigiamai įtakoja vėlesnį žmgaus gyvenimą, privalome pateikti tą remiančius faktus;
Trumpai, tokie faktai yra plačiai dokumentuoti - įvairūs psichoterapeutai yra pateikę savo darbo apibendrinimus, dažnai su detalizuotais pacientų psichologinės būsenos bei jos kitimo sesijų metu aprašymais. Tokia patirtis, beveik be išimčių, rodo, jog kiekvienas patologinis žmogaus veiksmas (ar net jausmas) matomai tapo įmanomas dėl šiam individui suteiktos traumos. Nors tiesiogiai teigti, jog nesant tokiai traumai, individas neturėtų minimos patologijos negalime, praktika rodo, jog traumos išgydymas veda prie patologijos išnykimo. Tuo pat metu, mums nepavyksta aptikti panašių patologijų turinčių, tačiau anksčiau netraumuotų pacientų.

#6, patologijų pavyzdžiai: pasityčiojimai, psichologinis bei fizinis smurtas: reiškinys, paprastai praktikuojamas daugumos - prieš vieną ar kelis, todėl negalėtume teigti, jog tai tik pavienių asmenų elgesio problema; žiaurus ir net sadistiškas elgesys su gyvūnais; depresija ar net noras nusižudyti (tiek vaikų, tiek suaugusių) - noras gyventi yra vienas pirminių instnktų, ir tik rimtos psichologinės traumos gali jį užgošti; noro mokintis praradimas: smalsumas, noras žinoti vis daugiau ir daugiau, yra įgimtas (net gyvūnų pasaulyje) - tokio noro išnykimas yra kita plačiai paplitusi patologija, etc.

Aš:

"loginė šios temos argumentacija beveik neturi šansų atverti akių problemo nematančiam (ir emociškai investavusiam į problemos slėpimą net nuo savęs paties)"

Hadrian, nežinau jokio kito būdu, kaip kad logika paremtas faktų vertinimas (ar klausimai, padedantys oponentui pačiam logiškai įvertinti faktus), kuriuo būtų galima padėti žmogui suprasti bet ką. Tik tiek, kad ankstesnės traumos hardwariškai (bet nebūtinai visam laikui) pakeičia smegenų gebėjimą logiškai mąstyti tam tikrais klausimais (kas yra labai gerai išaiškinta Bomb In The Brain serijoj - su nuorodom į teoriją įrodančius empirinius tyrimus -, gal kada prisiruošiu surašyti trumpą mechanizmo reziume), todėl diskutuojant "jautriais" klausimais ar bandant išspręsti juos su profesionaliu psichoterapeutu neišvengiamai tenka žingsniuoti logine seka link teisingų išvadų, tik tas yra daroma ypač mažais žingsniukais (ko diskutuojant bet kokiu kitu klausimu su tuo pačiu žmogumi nereiktų daryti). Priklausomai nuo traumos rimtumo priklauso žingsniukų mažumas ir laikas, užtrunkamas tarp žingsnelių, todėl IMO teoriškai jei tik žmogus geba racionaliai mąstyti bet kokiu kitu klausimu, jis yra pajėgus suvokti ir ištaisyti bet kokių traumų pasekmes. Tik tiek, kad tam tikrais atvejais gali neužtekti žmogaus gyvenimo, kad judamu greičiu nukeliauti iki galutinio tikslo, taip pat kartais traumų sąlygota apsauga suveikia taip gerai, kad žmogus apskritai atsisako tam tikrais klausimais kalbėti.

Taip pat suvokti traumas ir atsikratyti jų pasekmių stipriai padeda žmogaus smegenų veikimo ypatybių suvokimas, t.y. žinojimas, KAD ir KAIP traumos keičia gebėjimą mąstyti tam tikrais klausimais. Toks principinis žinojimas padeda geriau matyti save iš šono ir pastebėti atvejus, kai tavo reakcijos (tiek veiksmai, tiek kylančios emocijos) yra neadekvačios situacijai, o tą pastebėjus jau galima sąmoningai bandyti suprasti kas ir kada galėjo sąlygoti tokią neįprastą smegenų reakciją.

Andrius:

Kodėl iš 70% vaikystėje per šikną pliaukštelėtų vaikų užauga 80-90% normalių, veiksnių visuomenės narių?

Aš:

Andriau, susirašinėti toliau yra prasmė tik tada, jei susirašinėjime bus išlaikomas diskusijos formatas (prielaidos>reasoninimas>išvada), o ne daromos mano anksčiau išvardintos argumentavimo klaidos, kurių sąrašą po paskutinio tavo įrašo reiktų papildyti dar ir:

1) Faktų ignoravimu (1 punkte ignoruoji acestudy.org pateikdamas nuorodą, kurią aš daviau visai kitame kontekste - oponuodamas tavo teiginiui, kad dauguma tėvų visais būdais stengiasi padaryti vaikų gyvenimą kuo laimingesnį).
2) Netinkamom analogijom ("galima apakti nuo masturbacijos" vs "mušimas neišmoko vaiko nedaryti X, tik išmoko nedaryti X matant tėvams + išmoko bijoti tėvų beigi sukelia smegenų pažeidimus" - parinkta analogija bandoma parodyti, kad oponentas daro nepagrįstą išvadą, neparodant nei klaidų minčių eigoje, nei parodant, kad prielaidos klaidingos ar jų trūksta).
3) Pateiktų faktų iškraipymu ("Dariaus duotas linkas labiau panašus į Mr. Mackey XXX (insert your favourite term here) is baaaad, m'key" lygio argumentaciją" - tame pačiame Dariaus linke skyriuje "Spanking and brain development" yra nuoroda į empirinius tyrimus, pagrindžiančius autoriaus teiginius).
4) Klausimais su juose įsiūtom neįrodytom išvadom ("Kodėl iš 70% vaikystėje per šikną pliaukštelėtų vaikų užauga 80-90% normalių, veiksnių visuomenės narių?" - Neįrodei, kad vaikystėje patyrę smurtą vaikai yra normalūs ir visiškai veiksnūs - kai tuo tarpu aš esu pateikęs įrodymų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad yra priešingai.
5) Non sequitur (Net jei ir sutikti, kad smurtą vaikystėje patyrę vaikai yra normalūs ir veiksnūs (su kuo aš nesutinku), tai neįrodo, kad smurtas nedaro žalos ir / ar yra būtinas - tai, kad dauguma išprievartautų moterų liks veiksniom, neįrodo, kad prievartavimas nedaro moterims žalos ir / ar yra neišvengiama būtinybė).

Taigi, jei nori tęsti susirašinėjimą, pradėk atsakydamas į 3 klausimą mano pirmoje žinutėje šiame thread'e ir pasistenk išvengti bent jau populiariausių argumentacijos klaidų (http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_fallacies).

Hadrian:

@Andrius: "Kodėl iš 70% vaikystėje per šikną pliaukštelėtų vaikų užauga 80-90% normalių, veiksnių visuomenės narių?"

Matomai viskas priklauso nuo to, ką pats vadini "normaliu". Jegu mano išvardytas patologijas laikyne "nenormaliomis", tada didžioji dauguma (nežinau procentų) išauga būtent traumuotais.

Paimkime pvz kelis paskutinius nusižudžiusius paauglius (galioja daugumai paauglių savižudybėsatvejų): jie buvo psichologiškai terorizuojami savo bendramžių - bent jau didžiosios daugumos jų klasiokų (kurių vieni buvo aktvesni, o kiti tiesiog tai toleravo, etc.); normaliai auklėjami paaugliai tokio smurto kitų atžvilgiu nerodo (i.e. smurtas kitų atžvilgiu paprastai yra paties patirto smurto išraiška).

Kadangi visuomenė savo ruožtu naudoja smurtą prieš savo narius, daugumą jų tiesiog bijodami bausmės suvaldo savo norą smurtauti (kas sunkiau sekai pvz apsvaigus alkoholiu, etc.) - iš to neseka, jog jie "sveiki", neturi patologijų ir potencialiai nėra linkę smurtauti. Sveikas individas nejaučia savoviduja nei noro iš kažko pasityčioti, nei, juolabiau, fiziškai jį įskaudinti.

Hadrian:

@Giedrius

Atsižvelgiant į tavo išsakytas pastabas, kiek performuluosiu savo teiginį (supratęs, kaip tu interpretavai man žodžius, bei tavo minčių eigą):

- taip, loginiai argumentai veiksmingi (ar gali būti veiksmingi) racionaliai mąstančio individo (A atvejis) atveju, gali padėti jam išsivaduoti iš savo kompleksų, traumų, etc.

- dauguma žmonių arba visai nesugeba racionaliai mąstyti (mažuma - B atvejis);

- arba nesugeba to daryti KAI JIE EMOCIŠKAI INVESTAVĘ (i.e. traumuoti, ir savisaugos mechanizmas slepia tiesą nuo jų pačių - C atvejis) - didžioji dauguma; aš kalbėjau apie šiuos žmones, ir iš patirties galiu pasakyti, jog terapija jiems padėti tikrai gali (jei jie to patys nori, bei sugeba nors kažkiek pasitikėti savo psichoterapeutu), kai tuo tarpu loginė argumentacija beveik be išimties būna tuščias laiko švaistymas

P.S. kalbėdamas tu švaistai savo laiką, todėl, suprantama, tai tavo (ne mano) reikalas - neturėjau galvoj tavęs užčiaupti ar pan. :)

Aš:

Hadrian, bet kas yra terapija? Mano supratimu tai yra bandymas mažais žingsniukais keliauti loginiais argumentais link prieštaraujančių viena kitai taisyklių ir įsitikinimų galvoje atpainiojimo, ar ne? Noriu pasakyti, kad žmogui padėti suprasti bet ką gali arba loginiai argumentai (priklausomai nuo IQ ir patirtų traumų keliavimo jais greitis skiriasi), arba niekas.

Andrius:

Giedriau, tu jau nesupyk, bet šiknoj sliekų ieškai. Kaip gamtoj Gausas yra dievas su savo normaliniu pasiskirstymo dėsniu, taip pischologijoj (intended typo) valdo Maslow su savo piramidėm. Todėl visa tolimesnė diskusija (IMHO) praranda prasmę, juolab kad nė į vieną mano užduotą klausimą pats irgi neatsakei.

Hadrian:

@Giedrius

Maži žingsniukai su pertraukomis tarp jų - kas leidžia "suvirškinti" naujai atrastas "tieseles" ir su jomis (viduje) susitaikyti - ir taip tapti pasiruošusiam priimti naują dozę. Bandymas kažką įtikinti "galutine tiesa" pernelyg greitai yra paprastai per daug skausmingas.

Dar kitaip tariant, žmogui būna sunku priimti kažkokį požiūrį, jei tai sukelia jam vidinį diskonfortą. Terapijos metu, atskleisdami naujas tiesas mes kartu pairūpiname tuo, jog žmogus turėtų laiko su jomis susigyventi (t.y. išnyktų apriori priešiškumas jų atžvilgiu).

Pvz. kažkam, net prievartautam savo tėvo, skaudu būna tai pripažinti (nes visi norime būt mylimais ir tikime, kad tokiais esame) - todėl savo gavoje ji sugalvoja įvairius pateisinimus (kad tai buvo daroma iš begalinės meilės, ar net kad tai buvo jai į naudą, etc.). Skausmas, supratus / pripažinus, jog buvai išprievartauta savo tėvo, pernelyg stiprus - todėl "geriau" tą neigti. Jokie loginiai argumentai tokioj situacijoj nebus veiksmingi, jeigu mes kažkaip neišspręsime šio skausmo problemos.

Mano pateiktas pvz ekstremalus, tačiau tas pats savisaugos mechanizmas galioja ir švelnesniais atvejais (tėvas mane mušė mano paties labui ir aš jam už tai dėkingas). Terapijos metu mes stengiamės padėti pacientui išgyventi jam suteiktą skausmą (kurį nesąmoningai jis slopino) taip deaktyvuodami šią apsaugą. Vidiniam pasipriešinimui išnykus, žmogus išvysta viską tikrojoj šviesoj (ir priima visus jam pateiktus argumentus, kuriuos seniau taip aršiai neigė).

Darius:

Kam neteko klausyti / skaityti L. deMause'o "The Origins of War in Child Abuse", labai rekomenduoju. Baisiau už baisiausią siaubo filmą...

Aš:

Hadrian, dėkui už patikslinimą, dabar praktiškai su viskuo sutinku. Gal tik vienintelėj vietoj manau kiek kitaip - IMO nėra principinio skirtumo tarp buvimo vaikystėje išprievartautam tėvo ir būvimo primuštam diržu. Abiem atvejais dažniausiai fizinės ilgalaikės žalos būna nedaug, o psichologinė žala ta pati - žmogui tenka pripažinti, kad jo tėvas buvo, ir, jei šiuo metu dėl savo praeities veiksmų kaltina vaiką ir / ar aiškina, kad jo veiksmai buvo atliekami vaiko labui, ne tik buvo, bet ir šiuo metu YRA žiaurus bailus savanaudis pyderastas, t.y. kad vaikas niekada neturėjo (net ir tada, kai tėvų meilė jam buvo gyvybiškai svarbi) ir šiuo metu neturi jį mylinčio ir moralaus tėvo.

Andriau, iš kur žinai, kad bičas, kuris įrodinėja, kad dievas yra, klysta? Aš tą žinau dėl to, kad pastebiu įrodinėjančio argumentavimo klaidas ir žinau, jog negalima įrodyti išvados klaidingais argumentais. Aišku gali būti, kad oponentas tiki teisinga išvada, tik nesugeba savo įsitikinimo be klaidų paaiškinti. Tokiu atveju jei jau manoma, kad aptarinėjamas įsitikinimas yra teisingas, reiškia kažkas yra jį įrodęs be argumentavimo klaidų (priešingu atveju nėra pagrindo manyti, kad jis teisingas). Aš, ir tu, nesam matę įrodymo be argumentavimo klaidų, kad dievas yra, todėl dievu netikim, ir šiam kontekste pasakymas "come on, dievas yra, o tu rodydamas pirštu į kiekvieną mano įrodinėjimo klaidą tiesiog ieškai šiknoj sliekų" būtų, hmm, kaip čia geriau išsireiškus, apgailėtinas.

Taigi, grįžtam prie įsitikinimo, kad vaikam mušimas duoda naudos ir nedaro žalos. Tu juo tiki. Aš paprašiau tavęs tavo įsitikinimą pagrįsti ir tavo bandymas tą padaryti buvo statomas ant visos eilės argumentavimo klaidų - kurių daugumą aš pirštu parodžiau - (beje ant lygiai tų pačių klaidų, kurias daro įrodinėjantys, kad dievas yra, ir kurias dievo kontekste tu puikiai pastebi), todėl jei esi racionalus, turi sutikti, kad variantai yra tik 2:

1) tavo įsitikinimas teisingas, tačiau tu nesugebi jo be klaidų paaiškinti. (Tokiu atveju iškart kiltų klausimas kodėl nesugebi šio įsitikinimo paaiškinti be klaidų, kai absoliučią daugumą kitų įsitikinimų paaiškini be klaidų puikiai ir puikiai pastebi klaidas, kurias daro kiti bandydami paaiškinti savo klaidingus įsitikinimus?) Šiuo atveju jei jau manyti, kad tavo įsitikinimas teisingas, tik nesugebi jo paaiškinti, turėtų būti kur nors jo paaiškinimas be klaidų. Man tokio rasti nepavyko, tačiau pavyko rasti begalę paaiškinimų be klaidų, kad toks įsitikinimas yra klaidingas.

2) tavo įsitikinimas yra klaidingas, tačiau tu jo laikaisi nepaisant jį pagrindžiančių įrodymų nebuvimo ir nepaisant valid kontraįrodymų. Šiuo atveju žinant, kad racionaliai mastai puikiai, lieka vienintelė išvada - turi psichologinę traumą, kuri tau, lygiai kaip ir tikintiems dievu, neleidžia vertinti šio konkretaus klausimo objektyviai. Ir žinojimas, kad tavo tėvai vaikystėje tave mušė, šią išvadą patvirtina.

Andrius:

Giedriau, čia ne diskusija, o monologas. Tu bandai įrodyt, kad egzistuoja tik juoda ir balta, aš sakau, kad yra daxuja tarpinių pustonių. Jei tau pliaukštelėjimas per šikną paneigia 18+ metų kasdienį rūpestį, maistą, būstą virš galvos, ir gyvenimišką patirtį, kurią tu nori nenori įsisavini - tai tavo problemos, ir į Hadrianą su jo terapijom tau reiktų kreiptis pačiam :)

Dar po kelių panašaus pobūdžio oponento žinučių aš pasitraukiau iš susirašinėjimo, prie jos prisijungė kitų žmonių ir Andriaus susirašinėjimas su jais vyksta toliau, tačiau tame susirašinėjime iš Andriaus pusės racionalumo, kaip kad reikėtų tokiais atvejais ir tikėtis, ne daugėja, o mažėja, atkakliai bandant apginti poziciją, kurios apginti racionaliai neįmanoma.

Edit: Darius labai gerai viską apibendrino:
Darius:

Beveik visi suaugusieji yra neracionalūs dėl to, kad, kai jie buvo maži, jų dalbajobai tėvai naudojo prieš juos fizinį ir psichologinį smurtą. Dabar patys elgiasi kaip tie dalbajobai tėvai, todėl kad racionalūs vaikai tuoj pat pamato jų iracionalumą ir iškyla grėsmė jų mitologijoms. Taigi reikia vaikus (racionalumą) uždubasinti diržais ir užguiti moralinėmis istorijomis apie žydų zombius, barzdotus dėdules danguje, dėdes prezidentus, kraujo ryšio tvirtybę etc.

Kol su vaikais elgsimės kaip dalbajobai, tol gyvensime kaip dalbajobai savo pačių fantazijose, kurios fiziniame pasaulyje virsta nuplyšusiomis galūnėmis dėl linijų žemėlapiuose ir nekaltų mergelių rojuje.

pirmadienis, liepos 05, 2010

Šeimos kultas #3

4 comments
Klausydamas vieną Stefan'o podcast'ą išgirdau labai taiklią metaforą apie šeimos kultą, kuri paskatino mane sukurpti dar vieną įrašą apie šeimą.

Pirmiausia, kad būtų galima geriau suprasti apie ką eina kalba, pateiksiu šeimos kulto apibrėžimą tiems, kurie neskaitė ankstesnių mano įrašų šia tema (Šeimos kultas #1, Šeimos kultas #2 ir Absoliutus blogis arba kaip pavergti žmogaus sielą):

Šeimos kultas - tai, kaip ir bet koks kitas kultas, yra išnaudojimo įrankis, kurio veikimo principas yra žmonių kategorijos "tėvai" sukūrimas, kuriai priskiriamos tam tikros vertybės nepriklausomai nuo tai kategorijai priklausančių žmonių veiksmų (religinių kultų atveju tuo pačiu tikslu yra sukuriama neegzistuojančių būtybių kategorija - dievai - kurią atstovauja realūs žmonės) ir paskui apeliuojant į moralę reikalavimas elgtis taip, lyg tai kategorijai priklausantys žmonės tas vertybes iš tikrųjų turėtų nepriklausomai nuo to, kaip yra iš tiesų.

Taigi, šio kulto nariai - vaikai - besąlygiškai verčiami jausti teigiamus jausmus (gerbk ir mylėk savo tėvą ir motiną, kitaip būsi blogas ir už tai susilauksi bausmės) kulto lyderiams - tėvams - nepriklausomai nuo tėvų veiksmų ir vaikų tikrųjų jausmų, kylančių dėl tėvų veiksmų poveikio, t.y. reikalaujama iš vaikų tokių emocijų ir, svarbiausia, elgesio, kurio tėvai susilauktų tik jei turėtų tam tikras vertybes (drąsą, smalsumą, nuoširdumą, sąžiningumą, empatiją, etc.).

Ir visiškai akivaizdu koks šių manipuliacijų tikslas - gauti tai, ko kulto lyderiai savo veiksmais nenusipelnė (dėmesį; rūpestį; nepelnytą visuomeninį statusą dėl to, kad neva išaugino gerus vaikus; senatvėje materialinę paramą; etc.). Jei tėvai yra iš tikrųjų geri ir iš tikrųjų nori vaikui gero (o ne sau gero vaiko sąskaita), jie niekada vaikui nepasakys, kad jis, norėdamas būti moralus, privalo juos mylėti, gerbti, jais rūpintis, etc. vien dėl to, kad jie yra jo tėvai. Jei tėvai iš tikrųjų yra moralūs, t.y. savo veiksmais, o ne deklaracijomis, įrodo, kad turi tam tikras vertybes, vaikų natūrali reakcija į tas vertybes ir bus tokia, kokią absoliuti dauguma tėvų bando gauti neetiškomis manipuliacijomis.

Grįžtant prie Stefan'o metaforos - įsivaizduokite, kad jums reikia durti pirštu į viso pasaulio telefono knygą, ir žmogų, į kurio vardą pataikėte, jums privaloma pradėti besąlygiškai mylėti, gerbti bei įgyti moralinę pareigą su juo bendrauti visą gyvenimą ir juo rūpintis senatvėje nepriklausomai nuo jo veiksmų. Pirmiausia turbūt visiems yra akivaizdu, kad yra absurdiška reikalauti vertinti žmogų nepriklausomai nuo jo veiksmų. Antra - kokia tikimybė, kad tokioje loterijoje jums pasiseks pataikyti ant žmogaus, su kuriuo norėtumėte turėti nuoširdžius bei atvirus santykius ir tokią gausybę įsipareigojimų jam? "Renkantis" tėvus būtent tokioje loterijoje ir dalyvaujame.

Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad visi tėvai būtinai yra blogi ar kad šeima, kaip institucija, yra amorali. Priešingai - mano manymu šeima yra pati svarbiausia visuomenės ląstelė, ir, jei tik šios ląstelės nariai gyvena vadovaudamiesi objektyviai teisingais standartais ir vienas kito veiksmus vertina racionaliai, ji gali būti didžiausias kiekvieno žmogaus asmeninės laimės šaltinis. Visa bėda, kad renkantis tėvus dalyvaujame loterijoje su labai menka tikimybe laimėti, t.y. labai didelė dalis (nedrįstu sakyti absoliuti dauguma, nors, deja, man atrodo būtent taip ir yra) tėvų elgiasi taip, kad šeima tampa didžiausiu žmonių asmeninės nelaimės šaltiniu, o nesuvokę šios nelaimės kilmės šeimos kulto aukos užaugę sukuria naują šeimos kultą, kuriame neįsisąmonintas traumas išlieja jau ant savo vaikų, o taip pat kuria bei pateisina ir didesnio mąsto kultus - valdiškas mokyklas, valstybes, religijas bei kitokias lygiai tuo pačiu principu veikiančias šeimos kulto projekcijas.

Neturiu "kietų" įrodymų, tačiau labai panašu, kad būtent neįsisąmonintos šeimoje patirtos traumos daugumai žmonių neleidžia pamatyti religijų ir valdžios kultų nepaisant ant delno pateiktų akivaizdžių įrodymų, kadangi pripažinus, kad objektyvius moralinius principus reikia taikyti ir politikams bei kunigams, tektų pripažinti, kad tuos pačius principus reikia taikyti ir tėvams. Tačiau tą padarius labai tikėtina, kad teiktų pripažinti, jog tėvai nėra tokie, kokie dedasi esą bei nėra verti to, ko reikalauja, tačiau konfrontuoti juos ir paskui susigyventi su konfrontacijos pasekmėmis (ypač jei tėvu jau esi ir pats ir žinai, kad su savo vaikais elgiesi lygiai taip pat, kaip tavo tėvai elgėsi su tavimi) yra kur kas sunkiau nei konfrontuoti menkai pažįstamą pašnekovą, todėl oponento false self pajutęs pavojų geriausiu atveju ima ignoruoti argumentus, išsisukinėti, bandyti nukreipti pokalbį kita linkme, kitaip tariant visais įmanomais būdais bando išvengti tokių jautrių temų, blogiausiu atveju iškart užpuola messenger'į, o ne tuos, nuo kurių žmogus iš tikrųjų yra nukentėjęs (tokia reakcija žinoma kaip Stokholmo sindromas).

penktadienis, birželio 18, 2010

The Machinery Of Freedom

1 comments
David D. Friedman pagaliau paviešino savo puikios knygos The Machinery Of Freedom elektroninę versiją ir ruošiasi trečiosios jos versijos išleidimui.

sekmadienis, birželio 13, 2010

Dienos citata: religijos ir statizmas

0 comments
Religion was never "invented", it just happens to be that the superstitions that gave mystics more power over people survived, while other superstitions faded away. Monotheism gives an easy monopoly to heaven, because there is only one true god. Polytheism was kinda doomed from the start.

So, it's no mystery that similar religious ideas developed in otherwise isolated areas around the globe, just as it's no mystery that people all figured out agriculture and domestication of animals, or mathematics, without necessarily having borrowed the technology from the same source. This is possible because these things are sciences, and some methods will be objectively "better" than others for their various purposes. Mysticism is simply the science of fooling people into believing silly superstitions, so it makes sense that many cultures would arrive at similar strategies for this purpose.

In this way, we can see statism as a subset of religion; a sort of secular god that magically saves humanity from a state of nature.

(Paryškinimai mano)

- Anonimas

Dienos citata: The 20th Century Fight Against Communism

2 comments
What was the result of spending hundreds of millions of lives throughout the 20th Century to fight communism?
Let's look at the 10 major demands in the Communist Manifesto:

1. Abolition of Property in Land and Application of all Rents of Land to Public Purpose.

Check. Anyone who "owns" property knows full well what happens if he/she doesn't pay property taxes.

2. A Heavy Progressive or Graduated Income Tax.

Check. 16th Amendment, circa 1913.

3. Abolition of All Rights of Inheritance.

Check. Look at how much heirs pay in death taxes.

4. Confiscation of the Property of All Emigrants and Rebels.

Check. The IRS recently announced it was going after "high value" US expatriates. If you think renouncing your citizenship is a way out of this, they even charge you an "exit tax."

5. Centralization of Credit in the Hands of the State, by Means of a National Bank with State Capital and an Exclusive Monopoly.

Check. Look at how the Federal Reserve operates. Beyond that, the recent bank bailout put many "private" banks under state control or ownership.

6. Centralization of the Means of Communication and Transport in the Hands of the State.

Check: The government controls and/or heavily regulates roads, railways and telecommunications. We have the FCC, FAA, EPA, and Dept of Tranportation. Federal Radio Commission, 1927; Federal Communications Commission, 1934; Air Commerce Act of 1926; Civil Aeronautics Act of 1938; Federal Aviation Agency, 1958; becoming part of the Department of Transportation in 1966; Federal Highway Act of 1916 (federal funds made available to States for highway construction); Interstate Highway System, 1944 (funding began 1956); Interstate Commerce Commission given authority by Congress to regulate trucking and carriers on inland waterways, 1935-40; Department of Transportation, 1966.

7. Extension of Factories and Instruments of Production Owned by the State, the Bringing Into Cultivation of Waste Lands, and the Improvement of the Soil Generally in Accordance with a Common Plan.

The government did take over GM and Chrysler. In progress. Millions of acres of "federal land" off limits. (Department of Agriculture, 1862; Agriculture Adjustment Act of 1933 -- farmers will receive government aid if and only if they relinquish control of farming activities; Tennessee Valley Authority, 1933 with the Hoover Dam completed in 1936.)

8. Equal Liability of All to Labor. Establishment of Industrial Armies, Especially for Agriculture.

First labor unions, known as federations, appeared in 1820. National Labor Union established 1866. American Federation of Labor established 1886. Interstate Commerce Act of 1887 placed railways under federal regulation. Department of Labor, 1913. Labor-management negotiations sanctioned under Railway Labor Act of 1926. Civil Works Administration, 1933. National Labor Relations Act of 1935, stated purpose to free inter-state commerce from disruptive strikes by eliminating the cause of the strike. Works Progress Administration 1935. Fair Labor Standards Act of 1938, mandated 40-hour work week and time-and-a-half for overtime, set "minimum wage" scale. Civil Rights Act of 1964, effectively the equal liability of all to labor.

9. Combination of Agriculture with Manufacturing Industries; Gradual Abolition of the Distinction Between Town and Country by a More Equable Distribution of the Population over the Country.

The agricultural sector in this country feeds at the trough of taxpayer subsidies for crops. Food processing companies, with the co-operation of the Farmers Home Administration foreclosures, are buying up farms and creating "conglomerates."

10. Free Education for All Children in Public Schools.

Check. Gradual shift from private education to publicly funded began in the Northern States, early 1800's. 1887: federal money (unconstitutionally) began funding specialized education. Smith-Lever Act of 1914, vocational education; Smith-Hughes Act of 1917 and other relief acts of the 1930's. Federal school lunch program of 1935; National School Lunch Act of 1946. National Defense Education Act of 1958, a reaction to Russia's Sputnik satellite demonstration, provided grants to education's specialties. Federal school aid law passed, 1965, greatly enlarged federal role in education, "head-start" programs, textbooks, library books.

Šaltinis

šeštadienis, birželio 12, 2010

Dienos citata: Why libertarianism has failed

0 comments
We should only be trying to convince people if we are right. If I try to convince you that the color blue is the best color ever and I get angry if you don't agree with me, then obviously that's irrational. There's nothing you can say to people who are irrational.

If we take as our position that freedom is just nice or better, but not logically true or morally valid or provable, than we are wrong in trying to change people to our way of thinking.

If I'm a scientist and I come up with a theory, I don't try to convince people because it's better to believe it, I try to convince people because it's true, and verifiable.

Because [Libertarians] have failed, and have been unwilling to address the central issue of morality, that is why we have failed incredibly badly for the past two generations.

My strong belief to why we have failed is that the world does not run on economic efficiency. The world runs on right and wrong, the world runs on morality. The world does not run on the fact that the free market is going to give you better income, bla bla bla. If people believe that government programs are morally right, they will support them no matter what the evidence. If the people believe that the free market is morally wrong, or at best “amoral”, then they will reject it's unfettered expansion, they will reject the free market.

This is all very understood by our enemies. The Iraq war was sold on the basis of morality. 'Saddam is a bad guy, he's got weapons of mass destruction, he lied to his people. He lied to the UN.' These are all moral arguments. They aren't arguments of efficiency. 'The price of oil will go down if we invade Iraq.' No one cares about that. They aren't arguments of efficiency. Nobody cares that the price of oil is going to go down in a free market, they don't care if they are going to make money, and we know that because we have been arguing this for generations and we have gotten nowhere.

- Stefan Molyneux

(Paimta iš Elizabeth Henrichon ese)

šeštadienis, birželio 05, 2010

Dienos citata: Virtue

0 comments
Virtue - any trait or behavior that maintains or encourages individual consistency with the truth. In my opinion, the top 4 virtues are:
  1. Honesty
  2. Curiosity
  3. Empathy
  4. Humility 
--
Greg Gauthier

sekmadienis, gegužės 30, 2010

Kult(ūra)

0 comments
Kažkada rašiau apie principus, pagal kuriuos veikia visi kultai (šeimos kultas tame tarpe). Kultų, veikiančių kažkokioje konkrečioje teritorijoje, visuma vadinama "kultūra". Apie tai ką tik pasirodė labai teisingas Stefan'o filmukas:

šeštadienis, gegužės 29, 2010

Dienos citata: Who best explains the origin of the state?

0 comments
In Molinari’s version of it what happens is: first, they just go and kill people and grab their stuff. And then gradually they figure out: well, maybe we should wait and not kill them because we want them to grow more stuff next time we come back. So instead, we’ll just come and grab their stuff and not kill them, and then they’ll grow some more stuff, and next year we’ll be back. And then they think, well, if we take all their stuff, then they won’t have enough seed corn to grow it, or they won’t have any incentive to grow it – they’ll just run away or something – so we won’t take everything. And finally, they think: we don’t have to keep going away and coming back. We can just move in. And then gradually, over time, you get a ruling class and a ruled class. At first, the ruling class and the ruled class may be ethnically different because they were these different tribes. But even if, over time, the tribes intermarry and there’s no longer any difference in the compositions, they still have got the same structure of a ruling group and a ruled group.

Šaltinis - Roderick T. Long "Libertarian Anarchism: Responses to Ten Objections".

penktadienis, gegužės 28, 2010

Dienos citata: Krikščionybė vienu sakiniu

0 comments
Christianity: The belief that a cosmic Jewish Zombie who was his own father can make you live forever if you symbolically drink his blood, eat his flesh and telepathically tell him you accept him as your master, so he can remove an evil force from your soul that is present in humanity because a rib-woman was convinced by a talking snake to eat from a magical tree...

ketvirtadienis, gegužės 06, 2010

Ekonominiai burbulai

5 comments
Praktiškai visos socialinės problemos kyla dėl smurtinių valdžios intervencijų į laisvos rinkos veikimą, t.y. savanoriškus žmonių mainus, grasinimais jos dalyviams fiziniu susidorojimu ir taip priverčiant juos elgtis ne taip, kaip jie laisva valia elgtųsi. Ši taisyklė galioja tiek kalbant apie tuščias parduotuves buvusioje TSRS, tiek apie dideles benzino ar vaistų kainas Lietuvoje, tiek apie neveikiančias taip kaip norėtųsi sveikatos apsaugos ar švietimo sistemas visame pasaulyje, tiek apie absoliučią daugumą kitų didelių bėdų. Tas pats principas galioja ir kalbant apie visus reikšmingo dydžio ekonominius burbulus, kada nors vykusius žmonijos istorijoje.

Ekonomikos teorija sako, kad ekonominiai burbulai pradeda formuotis po to ir dėl to, kai, beveik visada dėl vienokios ar kitokios valdžios intervencijos, būna reikšmingai padidintas pinigų kiekis, [ir jei jis būna padidintas per kredito rinkas,]dėl ko taip pat laikinai sumažėja palūkanų normos (ačiū Anarchistui už pastabą). Šie veiksniai suklaidina rinkos dalyvius, dėl ko jie  ima daryti sistemines klaidas, kurių priešingu atveju nedarytų.

Kalbant apie paskutinio šimtmečio burbulus, t.y. apie laikotarpį, kai pinigų kiekiu manipuliuoja centriniai bei komerciniai bankai naudojantis politine valia bei dalinių rezervų sistema, tas yra visiškai akivaizdu kiekvienam bent šiek tiek susipažinusiam su ekonomika, taip pat lengvai patikrinama. Bet kaip gi yra tais atvejais, kai dalinių rezervų sistemos dar nebuvo?

Pavyzdžiui žymusis tulpių kainų burbulas Olandijoje (1637-1638 metais) vyko tuo metu, kai Olandijoje bankai veikė laikydamiesi 100% rezervų standarto - visi bankų pažadai buvo 100% padengti auksu arba sidabru. Atrodytų, kad šiuo atveju burbulas atsitiko tikrai ne dėl monetarinės politikos kaltės ir reikia pasikliauti įvairiais kitokiais paaiškinimais (pvz. minių beprotybės), visų kurių pagrindinė mintis yra ta, kad žmonės atsitiktiniais atvejais išprotėja ir be jokios priežasties ima daryti sistemines klaidas.

Tačiau taip atrodo tik nepasigilinus geriau. Douglas French, Ludwig von Mises instituto prezidentas, į šį klausimą pasigilino rašydamas ir apsigindamas savo magistro tezę bei vėliau parašydamas knygą Early Speculative Bubbles and Increases in the Supply of Money.

Jo pastebėjimai tokie:
  1. Po maišto, kilusio dėl to, kad tuometinis Olandijos valdovas Charles V padirbinėjo legal tender galią turinčias aukso monetas, 1560-ais metais buvo išleistas įstatymas, pagal kurį valdžia nemokamai, t.y. už mokesčių mokėtojų pinigus, įsipareigojo pagaminti monetas iš jai atnešto aukso bei sidabro ir atiduoti jų lygiai tiek, kiek svėrė atneštas metalas. Ši dovana aukso bei sidabro turėtojams paskatino aukso ir sidabro antplūdį į Olandiją iš viso pasaulio, ypač iš Ispanijai priklausiusių kasyklų Pietų Amerikoje, kurių dalis atidaryta buvo visai neseniai.
  2. 1609 Bank of Amsterdam iš valdžios gavo išskirtinį monopolį prekiauti monetomis.
Taigi, tai yra reikšmingos valdžios intervencijos, įtakojusios pinigų kiekio pasikeitimus Olandijoje iki prasidedant Tulpimanijai. Bet tai dar ne viskas. Štai dar pora prievartinių valdžios intervencijų:
  • Amsterdamas, išsivadavęs iš Romos imperijos sukurtų suvaržymų, tapo pasauliniu laisvos prekybos centru, kas dar labiau paskatino pinigų antplūdį į šį regioną.
  • Olandų laivynas, vienas iš galingiausių tuo metu, dažnai pagrobdavo laivus su auksu iš portugalų bei laivus su sidabru iš ispanų.
Taip pat reikšmingą įtaką darė šie faktoriai:
  • Europos karaliai nuolat padirbinėjo mažindami aukso grynumą bei "apkarpydavo" savo leidžiamas monetas, kas paskatino žmones siųsti savo auksą į Olandiją, kuri deklaravo savo sąžiningumą šiuo klausimu, ir naudotis nemokamomis monetų kaldinimo paslaugomis.
  • Olandijos "nemokama" monetų kaldinimo paslauga įtakojo didesnį aukso luitų vertimą monetomis, nei kad būtų buvę laisvoje rinkoje.
Taigi, kokią turime statistiką?

Pinigų gaminimo pokyčiai (iš aukščiau paminėtos Dough French knygutės 39-40 psl.):

 Depozitų pokyčiai:


Kaip matom 1628-38 metais pinigų gamyba išaugo daugiau nei 8(!) kartus, indėlių kiekis išaugo kiek per didesnį laiko tarpą daugiau nei 10 kartų! Kad suvokti tuometinės problemos mastą, galima jį palyginti su pinigų kiekio padidėjimu ~1,6x per 9 metus, sąlygojusiu 1921-29 metų burbulą (America's Great Depression 137 psl.), ar su kiek didesniu nei 6x pinigų kiekio padidėjimu per 30 metų (šaltinis - FRED), kuris sąlygojo paskutinių dešimtmečių burbulus ir kurių pasekmėmis šiandien gyvename:

šeštadienis, gegužės 01, 2010

The Internet: Where religions come to die

0 comments

penktadienis, balandžio 30, 2010

Universali etika - dar kartą

0 comments
Užtikau puikų Stefan Molyneux knygos Universally Preferable Behaviour: A Rational Proof of Secular Ethics (apie kurią jau rašiau) review, kuris, mano manymu, yra dar geresnis nei pati knyga. Enjoy.

sekmadienis, balandžio 18, 2010

Mokykla online

2 comments
Puikus resursas mėgstantiems mokytis savarankiškai:

pirmadienis, balandžio 05, 2010

Absoliutus blogis arba kaip pavergti žmogaus sielą

5 comments
Jau senokai ruošiausi aprašyti mechanizmą, kuris sukuria absoliučią daugumą pačių baisiausių įvykių žemėje, tačiau, kadangi klausimas labai svarbus ir todėl reikalauja nemažai apmąstymų ir pasiruošimo, vis neprisiruošdavau jo imtis. Bet šiandien prisiminiau, kad apie tai lietuvių kalba kažkur jau skaičiau. Geriau pagalvojęs prisiminiau kur - ogi http://hedocityblog.lt. Taigi, galiu tik padėkoti Hadrian už puikų darbą (1 dalis, 2 dalis, 3 dalis), o aš pabandysiu surašyti trumpą reikalo reziume.

Pirmiausia noriu pastebėti, kad blogio, daromo neslepiant, kad tai yra blogis, šiandien pasaulyje yra palyginti labai mažai. Atvejai, kai kas nors atvirai įremia ginklą ir atima tavo daiktus ar sumuša nieko nepaaiškinęs yra labai reti. Absoliuti dauguma blogio yra padaroma deklaruojant, kad tai yra gėris - ir reikšmingai daliai žmonių tuo tikint. Visi karai, pareikalaujantys milijonų žmonių aukų, vyko ir vyksta neva vardan gėrio; visi genocidai buvo vykdomi pasitelkiant moralinį argumentą, kad genocidų aukos yra blogi, o budeliai - geri; visi religinių fanatikų teroro aktai (inkvizicija tame tarpe) vyksta lygiai pagal tą patį principą; taip pat visas fizinis ir psichologinis smurtas prieš vaikus yra atliekamas neva norint vaikui gero (arba baudžiant jį už blogą). Šiuo principu vadovaujasi visi kolektyvistiniai bei religiniai kultai, tame tarpe ir statizmas bei visos jo daugiau ar mažiau nuoseklios atmainos.

Kaip tai vyksta? 
  1. Sukuriamas realybėje neegzistuojantis ar net jai prieštaraujantis konceptas ir jis suasmeninamas.
  2. Tam konceptui suteikiamas moralinis turinys, dažniausiai netgi moralinis absoliutas.
  3. Sukuriama taisyklė, kad kvescionuoti to koncepto egzistavimą realybėje ar / ir jam priskirto moralinio absoliuto pagrįstumą yra amoralu.
Kodėl vyksta būtent taip?

Tai vyksta todėl, kad būtų galima išvengti loginio prieštaravimo susiduriant su tos pačios moralinės taisyklės skirtingu taikymu skirtingiems žmonėms - todėl ir yra sufantazuojamas abstraktas, kurio vardu autoritetas ir veikia ir kuriam galioja kitokios moralinės taisyklės nei visiems žmonėms (jei iš karto sunku suprasti ką tai reiškia, tikiuosi, priėjus prie konkrečių pavyzdžių tą padaryti bus lengviau). 

Kam tai naudinga?

Kiekvienam, kuris nori gauti tai, ko nenusipelnė, t.y. valdyti kitus žmones.

Kada tai atsitinka pirmą kartą?

Pirmą kartą tai atsitinka ankstyvoje vaikystėje, kai tėvai, tingėdami atlikti savo pareigas vaikams (ar tingėję tinkamai pasiruošti vaikų turėjimui iš anksto), sukuria konceptą - kategoriją - "tėvai", tada sukuria taisyklę, kad norint išlikti geru, "tėvams" besąlygiškai paklusti yra privaloma, o kvescionuoti tokią taisyklę yra amoralu. T.y. tėvai pritaiko aukščiau aprašytą mechanizmą tam, kad galėtų valdyti vaikus savo pareigų neatlikdami IR tuo pačiu metu išlaikyti moralinį autoritetą bei reikalauti iš vaikų to, ko savo realiais veiksmais jie nenusipelnė - pagarbos, meilės, pagalbos, dėmesio ir t.t.

Jei ignoruoti konceptą "tėvai" ir žiūrėti kas po juo slepiasi realybėje, t.y. konkretus žmogus, tėvų sugalvota moralinė taisyklė skambėtų taip - "privaloma besąlygiškai paklusti, jei aš tau taip sakau". Ir kiekvienas vaikas tą kuo puikiausiai mato. Jei tik jis bando kvescionuoti tokią taisyklę, gauna įvairiausių iš piršto laužtų jos pateisinimų, pvz. "privalai paklusti, nes aš vyresnis". Jei vaikas bando kvescionuoti tokį pateisinimą klausdamas pvz. "kodėl mama besąlygiškai nepaklūsta tėčiui jei ji jaunesnė?", geriausiu atveju išgirsta kokį nors kitą iš piršto laužtą pateisinimą, blogiausiu atveju susilaukia fizinio ar psichologinio smurto (neuždavinėk kvailų klausimų ir daryk kaip sakau; kai užaugsi suprasi, ir t.t.).

Kadangi maži vaikai yra 100% priklausomi nuo savo tėvų, jie būna pastatomi į nepavydėtiną situaciją - jiems reikia rinktis vieną iš dviejų:
  1. Netikėti tokiom nesąmonėm ir atvirai tą išreikšti taip prarandant tėvų pagalbą, būtiną jų išgyvenimui, taip pat suprantant, kad jų tėvai yra korumpuoti - nori jiems blogo meluodami, kad nori gero.
  2. Nustoti vertinti stipresnius ir galingesnius už save racionaliai.

Kadangi pasirinkti pirmą kelią vaikui yra labai skausminga (anksčiau dažnai būdavo netgi mirtina, kas aprašyta daugumoje religinių knygų ala koranas ar biblija), dauguma pasirenka antrą, t.y. atsisako racionalaus mąstymo jei tik klausimas eina apie bet kokį autoritetą (authority).

Štai dar pora tokio mechanizmo pavyzdžių, kurie iš principo yra didesnio masto šeimos kulto projekcijos: 

Religijos:
  1. Sukuriamas realybėje neegzistuojantis ir jai prieštaraujantis konceptas "dievas", ir jis suasmeninamas.
  2. Dievas įvardijamas kaip moralinis absoliutas, kuriam visi norintys būti geri, turi besąlygiškai paklusti (realybėje paklusti reikalaujama realiems žmonėms, kalbantiems, rašantiems ir žudantiems neegzistuojančio koncepto "dievas" vardu).
  3. Kvescionuoti patį dievo egzistavimą ar jo moralinį absoliutą yra amoralu (kai kur ir kai kada bausmė už tai mirtis, kai kur ir kai kada "tik" išmetimas iš šeimos ar / ir kitos bendruomenės).
 Valstybės (valdžios):
  1. Sukuriamas realybėje neegzistuojantis konceptas "valstybė" ("tėvynė").
  2. Sukuriamos taisyklės, kad moraliems žmonėms valstybę, lyg tai būtų realus objektas, privalu mylėti, gerbti, ginti, jai duoti pinigų, kovoti su kitom valstybėm jei tik tavo valstybės vadovai liepia, etc.
  3. Kvescionuoti tėvynę ar abejoti, kad valstybės vadovų nurodymai yra moralūs (teisėta = teisinga problema) yra amoralu (tėvynės išdavimas, grėsmė nacionaliniam saugumui ir t.t.).
Realybėje subjekto "valstybė" nėra - yra tik ją "atstovaujantys" politikai, kuriems ir reikia paklusti, duoti pinigų, etc. Politikai yra lygiai tokie patys žmonės kaip kad ir visi kiti, todėl realybėje negali turėti kitokių teisių nei bet koks paprastas žmogus, todėl ir yra sugalvojamas konceptas "valstybė", kad išvengti loginio prieštaravimo taikant tą pačią moralinę taisyklę skirtingiems žmonėms (jei politikai yra žmonės ir turi teisę paimti pinigų iš manęs jėga, reiškia jei ir aš esu žmogus, turiu turėti teisę paimti iš jų pinigų jėga taip pat, tačiau taip nėra).

Įrašas išėjo ilgesnis nei planavau, bet, tikiuosi, bus kam nors naudingas. Jei kam įdomu pasigilinti į šį klausimą išsamiau, rekomenduoju Stefan Molyneux knygą On Truth: The Tyranny of Illusion bei bent jau šiuos 3 jo podcast'us:

How to control a human soul
Culture: How to enslave a human soul
Bullies and Victims: The aftermath of culture