sekmadienis, sausio 24, 2010

Šeimos kultas #2

17 comments
Komentare po mano įrašu apie šeimos kultą Hadrian paprašė parašyti plačiau apie tėvų pareigas vaikams. Pradėjęs rašyti supratau, kad teks išsiplėsti, dėl to nusprendžiau padaryti atskirą įrašą šia tema.

Tėvai laisva valia ir dėl vienokios ar kitokios asmeninės naudos siekimo (sekso poreikio; noro užsiauginti draugą; turėti laisvalaikio užsiėmimą; noro užsiauginti žmogų, kuris pasirūpins jais senatvėje; etc.) priima sprendimą turėti vaikų.

Vaikai patys nepriima nei sprendimo gimti konkrečioje šeimoje, nei sprendimo gimti apskritai, taip pat iki tam tikro amžiaus neturi fizinių galimybių vienokiais ar kitokiais būdais pasirūpinti išgyvenimu patys ar išeiti pas tuos, kurie jais pasirūpins, todėl tėvai kaip minimum turi pareigą užtikrinti vaikams bent jau minimalias sąlygas, būtinas išgyvenimui, o jei jie to nepadaro, privalo atsakyti už kankinimą ar/ir žmogžudystę.

Maži vaikai tam tikra prasme yra panašūs į įkaitus. Jei jau laikai įkaitą uždaręs savo rūsyje, jis neturi fizinių galimybių pasirūpinti išgyvenimui būtinom sąlygom pats, todėl jo pagrobėjas privalo jas užtikrint, kitaip bus atsakingas ne tik už pagrobimą, bet ir už kankinimą ar/ir žmogžudystę.

Vaikams augant situacija po truputį keičiasi, nes pradeda augti jų poreikiai - juos pamaitinti, sušildyti ir apsaugoti nuo fizinių pavojų nebeužtenka, atsiranda ir psichologinio saugumo poreikis bei poreikis turėti tinkamas sąlygas pažinti pasaulį tokį, koks jis yra.

Tačiau augant vaikų poreikiams, auga ir jų sugebėjimai. Pirmiausia jie įgyja fizinę galimybę išeiti pas kitus globėjus jei esami netenkina jų poreikių arba bent jau mokytis iš kitų žmonių, jei tėvai nesugeba patenkinti jų augančių poreikių ir smalsumo.

Šiuo vaiko gyvenimo tarpsniu didžiausios problemos mano manymu kyla ne dėl to, kad nėra aišku kokias pareigas tėvai turi, tačiau dėl to, kad daugumai tėvų neaišku kokių teisių jie neturi.

Jei tėvai yra sąžiningi, nuoširdūs ir norintys vaikams gero (vertinant jų veiksmus, o ne deklaracijas), jie darys viską, kas nuo jų priklauso, kad vaikai savo augančius poreikius patenkinti galėtų.

Taigi, jei aš, būdamas tėvu, tikrai nuoširdžiai noriu savo vaikui gero, tačiau dėl bet kokių priežasčių nesugebu jam suteikti tokio psichologinio saugumo bei galimybių pažinti pasaulį, kokį jiems galėtų ir norėtų suteikti kas nors kitas, aš padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad mano vaikas galėtų kuo daugiau laiko praleisti su jam daugiau naudos duodančiais žmonėmis.

Ir, savaime suprantama, norint vaikui gero, yra absurdiška versti jį bendrauti su manimi užuot leidus bendrauti su žmonėmis, su kuriais jam bendrauti patinka labiau, ir kaltinti jį amoralumu ar/ir grasinti fiziniu susidorojimu jei jis man nepaklūsta.

Tačiau norint bent jau suvokti ir pripažinti savo galimybių ribas bei leisti vaikams mokytis iš tų, kurie jiems gali duoti daugiau nei aš, yra būtinos tam tikros vertybės - drąsa, sąžiningumas, nuoširdumas.

Reikia daug drąsos, gerokai daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, kad prisipažintum, jog kažko tiesiog nežinai. Ypač jei dauguma aplinkinių tvirtina tai žinantys, nors ir nepateikia jokių įtikinamų įrodymų, leidžiančių padaryti tokią išvadą, tačiau vien už abejojimą tokiomis tautologijomis dar ir vadina tave amoraliu.

Taip pat bendraujant su vaiku, kuris yra ne tik nuo tavęs priklausomas, tačiau ir tu iš jo kažko nori, reikia daug drąsos, sumanumo ir pastangų jeigu nori, kad jis tau laisva valia duotų tai, ko tau reikia. Kur kas lengviau to išsireikalauti jėga ir/ar apgaule.

Deja dauguma tėvų nėra nei drąsūs, nei sąžiningi, nei nuoširdūs, nei norintys savo vaikams gero, tačiau tuo pačiu metu iš vaikų reikalaujantys tokių jausmų ir tokio elgesio jų atžvilgiu, kokio natūraliai susilauktų jei tik turėtų tas vertybes, kurias deklaruoja turį, tačiau iš jų veiksmų matyti, kad tokių vertybių jie neturi.

Dauguma tėvų elgiasi taip, lyg vaikai būtų jų nuosavybė, įrankis jų pačių tikslams pasiekti, nors ir oficialiai deklaruoja, kad vaikų interesai jiems yra aukščiau visko.

Savaime suprantama, jei negali pasiūlyti kitam žmogui mainais kažko, ką jis laisva valia iškeistų į tai, ko tau reikia, lieka tik vienas kelias - gauti iš to žmogaus ko tau reikia naudojant propagandą, apgaulę, fizinę jėgą arba šių priemonių kombinaciją, ką tėvai vaikų atžvilgiu ir daro.

Amoralūs tėvai vaiką apkaltina amoralumu ar/ir grasina fizinėmis bausmėmis (ir jei reikia - grasinimus įvykdo) jei tik jis nejaučia tėvams tokių jausmų, kokių tėvai norėtų iš vaiko, tačiau kurių savo elgesiu tėvai nesukelia; reikalauja vaiko dėmesio ir laiko ignoruodami faktą, kad vaikas jiems nepriklauso; naudodami grasinimus liepia tikėti realybei prieštaraujančiais teiginiais, kurių argumentuotai įrodyti jie negali (dievas yra ir jis iš manęs kažko nori; tėvus reikia besąlygiškai gerbti ir mylėti; į mokyklą eiti ir mokytojams besąlygiškai paklusti yra privaloma; gerbti vyresnius ir jiems paklusti yra privaloma; etc.).

Taigi, šeima yra pati mažiausia visuomenės ląstelė, kurioje ir gimsta mechanizmas, kuriuo paremti visi kiti didesnio masto kultai, tarp jų ir religija bei valstybė. Tiek šeimos, tiek religijos, tiek valstybės kultuose vieni asmenys siekia gauti tai, ko jiems reikia iš kitų asmenų naudodami propagandą, demagogiją, fizinį smurtą ar/ir grasinimą jį panaudoti.

Kitaip tariant tiek valstybė, tiek bažnyčia yra tiesiog didesnio masto šeimos projekcijos. Ir šie kultai niekaip nemiršta tik todėl, kad norint juos pamatyti reikia pradėti nuosekliai taikyti tuos pačius racionalius principus bendraujant su bet kokiais žmonėmis, tarp jų ir su šeimos nariais, o tai daugeliui žmonių yra per daug skausminga.

trečiadienis, sausio 06, 2010

Critical Thinking

0 comments


Jei patiko, rekomenduoju ir kitus filmukus šiame kanale, tikrai puikiai padirbėta.

šeštadienis, sausio 02, 2010

Why debate dogma?

2 comments
Aštriai, bet, deja, teisingai.