penktadienis, balandžio 30, 2010

Universali etika - dar kartą

0 comments
Užtikau puikų Stefan Molyneux knygos Universally Preferable Behaviour: A Rational Proof of Secular Ethics (apie kurią jau rašiau) review, kuris, mano manymu, yra dar geresnis nei pati knyga. Enjoy.

sekmadienis, balandžio 18, 2010

Mokykla online

2 comments
Puikus resursas mėgstantiems mokytis savarankiškai:

pirmadienis, balandžio 05, 2010

Absoliutus blogis arba kaip pavergti žmogaus sielą

5 comments
Jau senokai ruošiausi aprašyti mechanizmą, kuris sukuria absoliučią daugumą pačių baisiausių įvykių žemėje, tačiau, kadangi klausimas labai svarbus ir todėl reikalauja nemažai apmąstymų ir pasiruošimo, vis neprisiruošdavau jo imtis. Bet šiandien prisiminiau, kad apie tai lietuvių kalba kažkur jau skaičiau. Geriau pagalvojęs prisiminiau kur - ogi http://hedocityblog.lt. Taigi, galiu tik padėkoti Hadrian už puikų darbą (1 dalis, 2 dalis, 3 dalis), o aš pabandysiu surašyti trumpą reikalo reziume.

Pirmiausia noriu pastebėti, kad blogio, daromo neslepiant, kad tai yra blogis, šiandien pasaulyje yra palyginti labai mažai. Atvejai, kai kas nors atvirai įremia ginklą ir atima tavo daiktus ar sumuša nieko nepaaiškinęs yra labai reti. Absoliuti dauguma blogio yra padaroma deklaruojant, kad tai yra gėris - ir reikšmingai daliai žmonių tuo tikint. Visi karai, pareikalaujantys milijonų žmonių aukų, vyko ir vyksta neva vardan gėrio; visi genocidai buvo vykdomi pasitelkiant moralinį argumentą, kad genocidų aukos yra blogi, o budeliai - geri; visi religinių fanatikų teroro aktai (inkvizicija tame tarpe) vyksta lygiai pagal tą patį principą; taip pat visas fizinis ir psichologinis smurtas prieš vaikus yra atliekamas neva norint vaikui gero (arba baudžiant jį už blogą). Šiuo principu vadovaujasi visi kolektyvistiniai bei religiniai kultai, tame tarpe ir statizmas bei visos jo daugiau ar mažiau nuoseklios atmainos.

Kaip tai vyksta? 
  1. Sukuriamas realybėje neegzistuojantis ar net jai prieštaraujantis konceptas ir jis suasmeninamas.
  2. Tam konceptui suteikiamas moralinis turinys, dažniausiai netgi moralinis absoliutas.
  3. Sukuriama taisyklė, kad kvescionuoti to koncepto egzistavimą realybėje ar / ir jam priskirto moralinio absoliuto pagrįstumą yra amoralu.
Kodėl vyksta būtent taip?

Tai vyksta todėl, kad būtų galima išvengti loginio prieštaravimo susiduriant su tos pačios moralinės taisyklės skirtingu taikymu skirtingiems žmonėms - todėl ir yra sufantazuojamas abstraktas, kurio vardu autoritetas ir veikia ir kuriam galioja kitokios moralinės taisyklės nei visiems žmonėms (jei iš karto sunku suprasti ką tai reiškia, tikiuosi, priėjus prie konkrečių pavyzdžių tą padaryti bus lengviau). 

Kam tai naudinga?

Kiekvienam, kuris nori gauti tai, ko nenusipelnė, t.y. valdyti kitus žmones.

Kada tai atsitinka pirmą kartą?

Pirmą kartą tai atsitinka ankstyvoje vaikystėje, kai tėvai, tingėdami atlikti savo pareigas vaikams (ar tingėję tinkamai pasiruošti vaikų turėjimui iš anksto), sukuria konceptą - kategoriją - "tėvai", tada sukuria taisyklę, kad norint išlikti geru, "tėvams" besąlygiškai paklusti yra privaloma, o kvescionuoti tokią taisyklę yra amoralu. T.y. tėvai pritaiko aukščiau aprašytą mechanizmą tam, kad galėtų valdyti vaikus savo pareigų neatlikdami IR tuo pačiu metu išlaikyti moralinį autoritetą bei reikalauti iš vaikų to, ko savo realiais veiksmais jie nenusipelnė - pagarbos, meilės, pagalbos, dėmesio ir t.t.

Jei ignoruoti konceptą "tėvai" ir žiūrėti kas po juo slepiasi realybėje, t.y. konkretus žmogus, tėvų sugalvota moralinė taisyklė skambėtų taip - "privaloma besąlygiškai paklusti, jei aš tau taip sakau". Ir kiekvienas vaikas tą kuo puikiausiai mato. Jei tik jis bando kvescionuoti tokią taisyklę, gauna įvairiausių iš piršto laužtų jos pateisinimų, pvz. "privalai paklusti, nes aš vyresnis". Jei vaikas bando kvescionuoti tokį pateisinimą klausdamas pvz. "kodėl mama besąlygiškai nepaklūsta tėčiui jei ji jaunesnė?", geriausiu atveju išgirsta kokį nors kitą iš piršto laužtą pateisinimą, blogiausiu atveju susilaukia fizinio ar psichologinio smurto (neuždavinėk kvailų klausimų ir daryk kaip sakau; kai užaugsi suprasi, ir t.t.).

Kadangi maži vaikai yra 100% priklausomi nuo savo tėvų, jie būna pastatomi į nepavydėtiną situaciją - jiems reikia rinktis vieną iš dviejų:
  1. Netikėti tokiom nesąmonėm ir atvirai tą išreikšti taip prarandant tėvų pagalbą, būtiną jų išgyvenimui, taip pat suprantant, kad jų tėvai yra korumpuoti - nori jiems blogo meluodami, kad nori gero.
  2. Nustoti vertinti stipresnius ir galingesnius už save racionaliai.

Kadangi pasirinkti pirmą kelią vaikui yra labai skausminga (anksčiau dažnai būdavo netgi mirtina, kas aprašyta daugumoje religinių knygų ala koranas ar biblija), dauguma pasirenka antrą, t.y. atsisako racionalaus mąstymo jei tik klausimas eina apie bet kokį autoritetą (authority).

Štai dar pora tokio mechanizmo pavyzdžių, kurie iš principo yra didesnio masto šeimos kulto projekcijos: 

Religijos:
  1. Sukuriamas realybėje neegzistuojantis ir jai prieštaraujantis konceptas "dievas", ir jis suasmeninamas.
  2. Dievas įvardijamas kaip moralinis absoliutas, kuriam visi norintys būti geri, turi besąlygiškai paklusti (realybėje paklusti reikalaujama realiems žmonėms, kalbantiems, rašantiems ir žudantiems neegzistuojančio koncepto "dievas" vardu).
  3. Kvescionuoti patį dievo egzistavimą ar jo moralinį absoliutą yra amoralu (kai kur ir kai kada bausmė už tai mirtis, kai kur ir kai kada "tik" išmetimas iš šeimos ar / ir kitos bendruomenės).
 Valstybės (valdžios):
  1. Sukuriamas realybėje neegzistuojantis konceptas "valstybė" ("tėvynė").
  2. Sukuriamos taisyklės, kad moraliems žmonėms valstybę, lyg tai būtų realus objektas, privalu mylėti, gerbti, ginti, jai duoti pinigų, kovoti su kitom valstybėm jei tik tavo valstybės vadovai liepia, etc.
  3. Kvescionuoti tėvynę ar abejoti, kad valstybės vadovų nurodymai yra moralūs (teisėta = teisinga problema) yra amoralu (tėvynės išdavimas, grėsmė nacionaliniam saugumui ir t.t.).
Realybėje subjekto "valstybė" nėra - yra tik ją "atstovaujantys" politikai, kuriems ir reikia paklusti, duoti pinigų, etc. Politikai yra lygiai tokie patys žmonės kaip kad ir visi kiti, todėl realybėje negali turėti kitokių teisių nei bet koks paprastas žmogus, todėl ir yra sugalvojamas konceptas "valstybė", kad išvengti loginio prieštaravimo taikant tą pačią moralinę taisyklę skirtingiems žmonėms (jei politikai yra žmonės ir turi teisę paimti pinigų iš manęs jėga, reiškia jei ir aš esu žmogus, turiu turėti teisę paimti iš jų pinigų jėga taip pat, tačiau taip nėra).

Įrašas išėjo ilgesnis nei planavau, bet, tikiuosi, bus kam nors naudingas. Jei kam įdomu pasigilinti į šį klausimą išsamiau, rekomenduoju Stefan Molyneux knygą On Truth: The Tyranny of Illusion bei bent jau šiuos 3 jo podcast'us:

How to control a human soul
Culture: How to enslave a human soul
Bullies and Victims: The aftermath of culture

Dienos citata: kapitalizmas vs socializmas

0 comments
[I]t's easy to scoff at, "If you don't like it here, you can quit" - until you see what life is like when you change the rule to, "Even if you don't like it here, you can't quit."