pirmadienis, liepos 05, 2010

Šeimos kultas #3

Klausydamas vieną Stefan'o podcast'ą išgirdau labai taiklią metaforą apie šeimos kultą, kuri paskatino mane sukurpti dar vieną įrašą apie šeimą.

Pirmiausia, kad būtų galima geriau suprasti apie ką eina kalba, pateiksiu šeimos kulto apibrėžimą tiems, kurie neskaitė ankstesnių mano įrašų šia tema (Šeimos kultas #1, Šeimos kultas #2 ir Absoliutus blogis arba kaip pavergti žmogaus sielą):

Šeimos kultas - tai, kaip ir bet koks kitas kultas, yra išnaudojimo įrankis, kurio veikimo principas yra žmonių kategorijos "tėvai" sukūrimas, kuriai priskiriamos tam tikros vertybės nepriklausomai nuo tai kategorijai priklausančių žmonių veiksmų (religinių kultų atveju tuo pačiu tikslu yra sukuriama neegzistuojančių būtybių kategorija - dievai - kurią atstovauja realūs žmonės) ir paskui apeliuojant į moralę reikalavimas elgtis taip, lyg tai kategorijai priklausantys žmonės tas vertybes iš tikrųjų turėtų nepriklausomai nuo to, kaip yra iš tiesų.

Taigi, šio kulto nariai - vaikai - besąlygiškai verčiami jausti teigiamus jausmus (gerbk ir mylėk savo tėvą ir motiną, kitaip būsi blogas ir už tai susilauksi bausmės) kulto lyderiams - tėvams - nepriklausomai nuo tėvų veiksmų ir vaikų tikrųjų jausmų, kylančių dėl tėvų veiksmų poveikio, t.y. reikalaujama iš vaikų tokių emocijų ir, svarbiausia, elgesio, kurio tėvai susilauktų tik jei turėtų tam tikras vertybes (drąsą, smalsumą, nuoširdumą, sąžiningumą, empatiją, etc.).

Ir visiškai akivaizdu koks šių manipuliacijų tikslas - gauti tai, ko kulto lyderiai savo veiksmais nenusipelnė (dėmesį; rūpestį; nepelnytą visuomeninį statusą dėl to, kad neva išaugino gerus vaikus; senatvėje materialinę paramą; etc.). Jei tėvai yra iš tikrųjų geri ir iš tikrųjų nori vaikui gero (o ne sau gero vaiko sąskaita), jie niekada vaikui nepasakys, kad jis, norėdamas būti moralus, privalo juos mylėti, gerbti, jais rūpintis, etc. vien dėl to, kad jie yra jo tėvai. Jei tėvai iš tikrųjų yra moralūs, t.y. savo veiksmais, o ne deklaracijomis, įrodo, kad turi tam tikras vertybes, vaikų natūrali reakcija į tas vertybes ir bus tokia, kokią absoliuti dauguma tėvų bando gauti neetiškomis manipuliacijomis.

Grįžtant prie Stefan'o metaforos - įsivaizduokite, kad jums reikia durti pirštu į viso pasaulio telefono knygą, ir žmogų, į kurio vardą pataikėte, jums privaloma pradėti besąlygiškai mylėti, gerbti bei įgyti moralinę pareigą su juo bendrauti visą gyvenimą ir juo rūpintis senatvėje nepriklausomai nuo jo veiksmų. Pirmiausia turbūt visiems yra akivaizdu, kad yra absurdiška reikalauti vertinti žmogų nepriklausomai nuo jo veiksmų. Antra - kokia tikimybė, kad tokioje loterijoje jums pasiseks pataikyti ant žmogaus, su kuriuo norėtumėte turėti nuoširdžius bei atvirus santykius ir tokią gausybę įsipareigojimų jam? "Renkantis" tėvus būtent tokioje loterijoje ir dalyvaujame.

Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad visi tėvai būtinai yra blogi ar kad šeima, kaip institucija, yra amorali. Priešingai - mano manymu šeima yra pati svarbiausia visuomenės ląstelė, ir, jei tik šios ląstelės nariai gyvena vadovaudamiesi objektyviai teisingais standartais ir vienas kito veiksmus vertina racionaliai, ji gali būti didžiausias kiekvieno žmogaus asmeninės laimės šaltinis. Visa bėda, kad renkantis tėvus dalyvaujame loterijoje su labai menka tikimybe laimėti, t.y. labai didelė dalis (nedrįstu sakyti absoliuti dauguma, nors, deja, man atrodo būtent taip ir yra) tėvų elgiasi taip, kad šeima tampa didžiausiu žmonių asmeninės nelaimės šaltiniu, o nesuvokę šios nelaimės kilmės šeimos kulto aukos užaugę sukuria naują šeimos kultą, kuriame neįsisąmonintas traumas išlieja jau ant savo vaikų, o taip pat kuria bei pateisina ir didesnio mąsto kultus - valdiškas mokyklas, valstybes, religijas bei kitokias lygiai tuo pačiu principu veikiančias šeimos kulto projekcijas.

Neturiu "kietų" įrodymų, tačiau labai panašu, kad būtent neįsisąmonintos šeimoje patirtos traumos daugumai žmonių neleidžia pamatyti religijų ir valdžios kultų nepaisant ant delno pateiktų akivaizdžių įrodymų, kadangi pripažinus, kad objektyvius moralinius principus reikia taikyti ir politikams bei kunigams, tektų pripažinti, kad tuos pačius principus reikia taikyti ir tėvams. Tačiau tą padarius labai tikėtina, kad teiktų pripažinti, jog tėvai nėra tokie, kokie dedasi esą bei nėra verti to, ko reikalauja, tačiau konfrontuoti juos ir paskui susigyventi su konfrontacijos pasekmėmis (ypač jei tėvu jau esi ir pats ir žinai, kad su savo vaikais elgiesi lygiai taip pat, kaip tavo tėvai elgėsi su tavimi) yra kur kas sunkiau nei konfrontuoti menkai pažįstamą pašnekovą, todėl oponento false self pajutęs pavojų geriausiu atveju ima ignoruoti argumentus, išsisukinėti, bandyti nukreipti pokalbį kita linkme, kitaip tariant visais įmanomais būdais bando išvengti tokių jautrių temų, blogiausiu atveju iškart užpuola messenger'į, o ne tuos, nuo kurių žmogus iš tikrųjų yra nukentėjęs (tokia reakcija žinoma kaip Stokholmo sindromas).

4 komentarai:

  1. Pasakysiu tik tiek - jeigu objektyviai žvelgti, tai žmogus (kaip asmenybė) galbūt išvis neturėjo pasirinkimo teisės (laisvės ?) ar jam gimti ar ne, nes už jį patį buvo nuspręsta, kad štai jam priklauso išeiti į šį pasaulį. Reiškia pats atėjimo į pasaulį faktas, buvo sprendžiamas ne paties žmogaus, o kitų žmonių, aplinkybių. Tai yra pirmapradis beteisiškumas ir apsisprendimo laisvės nebuvimas. Jeigu taip, tai gal ir galima maištauti, bet pati gyvenimo esmė tėra laisvės iliuzija ir todėl net ir maištas tėra absurdas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Visiškai sutinku, kad žmogus neturėjo pasirinkimo nei pas ką gimti, nei ar gimti apskritai, tai yra objektyvus faktas, todėl niekas ir neturi jokių laisva valia neprisiimtų pareigų niekam.

    Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas suaugęs žmogus negali rinktis ir nėra atsakingas už savo pasirinkimus.

    O apie kokį maištą ir prieš ką rašei tai nesupratau.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Labas, Giedriau :) Patinka tavo blogas tuo, kad priverčia susimąstyti tokiuose dalykuose, kur viską imi už gryną pinigą ir nė nesusimąstai: kas, kaip, kodėl? Ačiū už tai!

    AtsakytiPanaikinti
  4. Labas, Povilai! Smagu, kad randi mano mintyse kažką naudingo :)

    AtsakytiPanaikinti