trečiadienis, spalio 27, 2010

Progresiniai mokesčiai

20 comments
Diskusija Hadrian bloge apie progresinius mokesčius įkvėpė parašyti atskirą įrašą šia tema.

Progresinių mokesčių šalininkų minčių eiga yra tokia:

Tarkime BVP yra 100 piniginių vienetų (PV), 3% turtingiausių asmenų (grupė A) bendros pajamos yra 50 PV, 97% neturtingiausių asmenų (grupė B) bendros pajamos yra irgi 50 PV, mokesčiai yra 50% visiems, biudžetas 50 PV. Jei padarytume progresinius mokesčius - grupę A apmokestintume 90%, o grupę B - 10%, biudžetas liktų toks pat - 50 PV, 97% žmonių gyvenimas pagerėtų ir tik 3% pablogėtų.

Žiūrint iš utilitaristinių pozicijų pasiūlymas atrodo neblogas. Deja, taip kaip aprašyta pavyzdyje nebūtų, nes realybėje sukuriamo turto kiekis (BVP) priklauso nuo jį kuriančių efektyvumo. Grupė A dirba daug kartų efektyviau nei grupė B, kadangi grupė A, kurią sudaro tik 3% visų žmonių, sukuria net 50% visų prekių ir paslaugų, kuriomis naudojasi visi likę žmonės. Taip pat grupė A sukuria darbo vietas daugumai likusių žmonių, kurie patys susikurti darbo vietų (net nekalbant apie sukūrimą darbo vietų kitiems) nesugeba. Todėl jei iš tų 3% efektyviausių mokesčiais valdžia atimtų ne 50%, o 90% resursų, ir net jei ir atiduotų viską likusiems 97% žmonių (ko dažniausiai nebūna, nes mokesčiais surinktus pinigus pasidalina geriausiai susiorganizavusios socialinės grupės), sukuriamų prekių ir paslaugų kiekis (BVP) kuriomis naudojasi visi, tame tarpe ir neturtingiausi, sumažėtų kelis kartus, dėl ko atitinkamai sumažėtų ir biudžetas.

Dar vienas neretai girdimas argumentas už progresinius mokesčius yra tas, kad neva kai kurie gaunantys dideles pajamas jas gauna dėl to, kad valdžia jiems suteikė nepagrįstas privilegijas. Net ir sutinkant su šiuo argumentu progresiniai mokesčiai turėtų aukščiau aprašytą neigiamą poveikį visiems, kadangi toli gražu ne visi uždirbantys daug turi nepagrįstas privilegijas. Bet net jei tokias privilegijas turėtų visi uždirbantys daug, teisingas sprendimas būtų jas naikinti, o ne siūlyti progresinius mokesčius.

Nepaisant to, svarbiausias argumentas prieš progresinius mokesčius yra lygiai toks pat kaip ir prieš bet kokius kitus mokesčius - atiminėti kitų žmonių daiktus pagal bet kokį algoritmą grasinant jiems fiziniu susidorojimu arba / ir agituoti taip daryti yra amoralu, todėl tie, kurie nenori kitiems blogo, turėtų taip nedaryti.

penktadienis, spalio 22, 2010

Atsakomybė už melavimą #2

2 comments
Diskusijoje po mano įrašu Atsakomybė už melavimą Outsider paprašė apibrėžti "melavimą" ir "atsakomybę", ką nutariau padaryti atskiru įrašu.

Melavimą apibrėžčiau taip - sakyti netiesą žinant, kad sakai netiesą. Ar žinai ar ne yra panašiai kaip su sūriu / gėlu vandeniu (nors aiškios ribos nėra, bet daugumoj atvejų sūrų nuo gėlo atskirti galima), ir atsakomybės lygį kiekvienu konkrečiu atveju nustatytų teismas. Nustatinėtų IMO aiškindamiesi 2 dalykus:

1) ar įtariamas melavimu žinojo faktus, kurie prieštarauja jo žalą padariusiam melui (veiksmams);
2) ar jis turėjo pakankamai įrodymų, kad galėtų pagrįstai manyti, jog jo žalą padarę teiginiai (veiksmai) nedaro žalos.

1) atvejo pavyzdys būtų jei veiksnus asmuo, gyvenantis vakarų civilizacijoje, maitintų musmirėmis preivius ar girdytų vaikus alkoholiu meluodamas jiems, kad tai yra labai sveikas gėrimas.
2) atvejo pavyzdys būtų jei toks pat asmuo pasakotų vaikui, kad jei jis naktį užmigs, jį suvalgys vaiduokliai; kad jis amžinai degs pragare, jei pagalvos ką nors prieštaraujančio senovės pasakų knygai; susirgus nuo jo priklausomam žmogui plaučių uždegimu "gydytų" jį užkalbėjimais.

Atsakomybę apibrėžčiau kaip gebėjimą suprasti savo veiksmų pasekmes. Priklausomai nuo atsakomybės laipsnio priklauso koks neigiamas stimulas (ar / ir kitos apsaugos nuo priemonės) bus pakankamas padariusiam žalą, kad aplinkiniai galėtų  pagrįstai manyti, kad padaręs žalą ateity jos nedarys.

Jei pvz. asmuo negalėjo žinoti, kad alkoholis yra žalingas vaikams (vėl gi įrodinėjimo reikalas), ir nėra jokio pagrindo manyti, kad jis nori vaikams blogo, jam pakankamas neigiamas stimulas, sulaikysiantis jį nuo alkoholio davimo vaikams, būtų teisingos informacijos suteikimas ir žalos vaikui atlyginimas (ką toks asmuo be abejo padarytų savo noru).

Jei yra pagrindo manyti, kad asmuo žinojo, jog alkoholis žalingas vaikams ir vis tiek juo vaikus girdė, pakankamas neigiamas stimulas būtų priversti jį atlyginti vaikams žalą (bent jau tiek, kiek tai įmanoma) ir izoliuoti jį nuo vaikų, o gal ir nuo civilizuotos visuomenės.

Jei aukščiau padarytos išvados teisingos, teisinga teisinė sistema turėtų drausti kurti sistemingai žalą žmonėms darantį melą skleidžiančias organizacijas, o nuo tokio melo nukentėję turėtų galėti prisiteisti iš melagių patirtų nuostolių atlyginimą.

trečiadienis, spalio 20, 2010

Atsakomybė už melavimą

13 comments
Neperseniausiai teko šnekėtis apie tai, kokios galėtų būti teisingos sankcijos sukčiams. Pagalvojau, kad lengviausia į šį klausimą atsakyti pavyzdžiais. Taigi, įsivaizduokite 2 situacijas:

1) Tėvams draugai pasiūlo būdą, kuris neva padės jų 5 metų vaikui ne tik būti ramesniam, lengviau susikaupti, geriau miegoti, rečiau sirgti, bet ir gyventi amžinai. Tereikia girdyti jį specialiu stebuklingu skysčiu. Nepaisant to, kad draugai nepateikia jokių savo žodžių įrodymų, tėvai patiki ir taip ir daro.

Iš pradžių skysčio poveikis vaikui atrodo lyg ir toks apie kokį kalbėjo draugai, bet bėgant laikui vaikas ima jaustis blogiau ir blogiau - negali susikaupti, tampa irzlus, blogai miega, dažniau serga. Tėvai pasikonsultuoja su draugais, jie pataria padidinti skysčio dozę.

Metai bėga toliau, situacija vis prastėja, tačiau tėvai laikosi tvirtai - vis padidina skysčio dozę ir vis vaikui pakartoja, kad jį labai myli. Vieną dieną vaikas suauga ir dėl nuolatinių sveikatos ir psichologinių problemų kreipiasi į gydytojus, kurie išsiaiškina, kad tėvai jį visą gyvenimą girdė alkoholiu. Jis kelis metus gydosi reabilitacijoje, sveikata tampa patenkinama, tačiau tokia kokia būtų jei jo tiek metų nebūtų nuodiję, nebebus niekada.

Klausimai:

- Kas atsakingas už žalą, padarytą jaunam žmogui?
- Ar turi teisę vaikas reikalauti bent jau piniginės kompensacijos iš savo tėvų už išlaidas gydymuisi bei nepataisomai sugadintą sveikatą?
- Ar tėvai galėtų būti atleisti nuo atsakomybės, jei pasakytų, kad manė, jog daro vaikui gera, nors teisingos informacijos apie alkoholį buvo galima gauti laisvai?
- Jei trečia šalis sužinotų apie tai, kad tėvai girdo savo vaiką alkoholiu, ar pasielgtų teisingai, jei įsikištų ir sustabdytų vaiko žalojimą?

2) Tėvams draugai pasiūlo būdą, kuris neva padės jų 5 metų vaikui ne tik būti ramesniam, lengviau susikaupti, geriau miegoti, rečiau sirgti, bet ir gyventi amžinai. Tereikia vaikui papasakoti, kad dėl jo kaltės neva mirė pats geriausias kada nors gyvenęs žmogus, kuris dabar jį stebi ir mato viską, ką jis daro. Jei tik vaikas padarys ar pagalvos ką nors, kas nepatiks tam žmogui, jis amžinai turės kentėti baisioje vietoje, kuri vadinasi pragaras. Savo reikalavimus tas žmogus yra surašęs vienoje knygoje, kuri vadinasi biblija, ir kurią interpretuoti yra įgaliojęs organizaciją, pavadinimu bažnyčia, į kurią būtina periodiškai vaikščioti ir atlikinėti nesuprantamas apeigas.

Nepaisant to, kad draugai nepateikia jokių savo žodžių įrodymų, tėvai jais patiki ir daro kaip jie sako. Pradžioje vaikas lyg ir iš tiesų ėmė kelti mažiau rūpesčių, būti paklusnesnis, tačiau laikui bėgant ima jaustis blogiau ir blogiau - negali susikaupti, tampa irzlus, blogai miega, dažniau serga. Tėvai pasikonsultuoja su draugais, jie pataria padidinti biblijos skaitymo bei vaikščiojimo į bažnyčią dažnumą ir griežčiau laikytis biblijoje surašytų nurodymų, o jei vaikas labai priešinasi - panaudoti visas įmanomas priemones, jei reikia ir fizinį smurtą, kad priversti jį paklusti.

Metai bėga toliau, situacija vis prastėja, vaikas maištauja vis daugiau ir daugiau, tačiau tėvai laikosi tvirtai - vis padidina apeigų bei smurto dozę ir vis pakartoja, kad jį labai myli. Vieną dieną vaikas suauga ir dėl nuolatinių sveikatos ir psichologinių problemų kreipiasi į gydytojus, kurie išsiaiškina, kad tėvai visą gyvenimą jam žiauriai melavo su tikslu priversti jį elgtis taip, kaip patogiau tėvams ir kunigams. Jis kelis metus lankosi pas psichoterapeutą, sveikata tampa patenkinama, tačiau tokia kokia būtų jei jo tiek metų nebūtų terorizavę nebebus niekada.

Klausimai analogiški pirmam atvejui.

pirmadienis, spalio 04, 2010

nematomaranka.lt diskutuoja su savimi

1 comments
Nyazoff iš nematomaranka.lt jau kuris laikas smaginasi diskutuodamas pats su savimi - sugalvoja kokią nors poziciją ir paskui ją paneiginėja teigdamas, kad paneiginėja kitų žmonių pozicijas.

Šį įrašą, sekusį po trumpos diskusijos po Remigijaus Šimašiaus blogo įrašu apie pinigų kiekio įtaką maisto kainoms, Nyazoff pradeda teigdamas, kad oponuoja tiems, kurie neva "aklai myli ekonomistą M. Rothbard'ą", kas implikuoja, kad jo manymu su juo nesutinkantys tokie ir yra, tačiau nepateikia jokių savo teiginio įrodymų. Toliau oponuoja neva Rothbard'o ir kitų "austrų" "ekonomikos burbulų ir krizių modeliui", kurį sugalvojo jis pats.

O šiandien dieną pradeda oponuodamas savo sugalvojimui, kad pinigų visada yra per daug, kažkodėl tvirtindamas, kad ši pozicija yra mano. Ir dar per abu mano minėtus įrašus, neskaitant visokių kitokių keistenybių, implikuoja, kad jo paties manymu teisingų principų ("[...] šituos elementoriškus dalykus Austrų ekonomikos atsovai Lietuvoje yra puikiai įsisąmonę, ir tuo yra žymiai pranašesni už daugelį kitų ekonomikos ekspertų [...]") nuoseklus taikymas realiame gyvenime yra "dogmatizmas", ir tuo pačiu metu implicitly teigia, kad dogmatizmas yra gerai, jei tik su saiku ("[...] vienas kitas per daug dogmatiškas Austrų ekonomikos mokyklos atstovas teigia [...]").

Aišku kiekvieno pramogos yra kiekvieno asmeninis reikalas, bet jei jau į jas bando įtraukti ir mane, naudojuosi proga pasidžiaugti kartu :)

penktadienis, spalio 01, 2010

"We" Are Not The State

21 comments
Rekomenduoju pažiūrėti visiems, kurie mano, kad valdžia - tai "mes".



O čia atsakymas kodėl dauguma žmonių mano, kad valdžia - tai "mes".