penktadienis, spalio 22, 2010

Atsakomybė už melavimą #2

Diskusijoje po mano įrašu Atsakomybė už melavimą Outsider paprašė apibrėžti "melavimą" ir "atsakomybę", ką nutariau padaryti atskiru įrašu.

Melavimą apibrėžčiau taip - sakyti netiesą žinant, kad sakai netiesą. Ar žinai ar ne yra panašiai kaip su sūriu / gėlu vandeniu (nors aiškios ribos nėra, bet daugumoj atvejų sūrų nuo gėlo atskirti galima), ir atsakomybės lygį kiekvienu konkrečiu atveju nustatytų teismas. Nustatinėtų IMO aiškindamiesi 2 dalykus:

1) ar įtariamas melavimu žinojo faktus, kurie prieštarauja jo žalą padariusiam melui (veiksmams);
2) ar jis turėjo pakankamai įrodymų, kad galėtų pagrįstai manyti, jog jo žalą padarę teiginiai (veiksmai) nedaro žalos.

1) atvejo pavyzdys būtų jei veiksnus asmuo, gyvenantis vakarų civilizacijoje, maitintų musmirėmis preivius ar girdytų vaikus alkoholiu meluodamas jiems, kad tai yra labai sveikas gėrimas.
2) atvejo pavyzdys būtų jei toks pat asmuo pasakotų vaikui, kad jei jis naktį užmigs, jį suvalgys vaiduokliai; kad jis amžinai degs pragare, jei pagalvos ką nors prieštaraujančio senovės pasakų knygai; susirgus nuo jo priklausomam žmogui plaučių uždegimu "gydytų" jį užkalbėjimais.

Atsakomybę apibrėžčiau kaip gebėjimą suprasti savo veiksmų pasekmes. Priklausomai nuo atsakomybės laipsnio priklauso koks neigiamas stimulas (ar / ir kitos apsaugos nuo priemonės) bus pakankamas padariusiam žalą, kad aplinkiniai galėtų  pagrįstai manyti, kad padaręs žalą ateity jos nedarys.

Jei pvz. asmuo negalėjo žinoti, kad alkoholis yra žalingas vaikams (vėl gi įrodinėjimo reikalas), ir nėra jokio pagrindo manyti, kad jis nori vaikams blogo, jam pakankamas neigiamas stimulas, sulaikysiantis jį nuo alkoholio davimo vaikams, būtų teisingos informacijos suteikimas ir žalos vaikui atlyginimas (ką toks asmuo be abejo padarytų savo noru).

Jei yra pagrindo manyti, kad asmuo žinojo, jog alkoholis žalingas vaikams ir vis tiek juo vaikus girdė, pakankamas neigiamas stimulas būtų priversti jį atlyginti vaikams žalą (bent jau tiek, kiek tai įmanoma) ir izoliuoti jį nuo vaikų, o gal ir nuo civilizuotos visuomenės.

Jei aukščiau padarytos išvados teisingos, teisinga teisinė sistema turėtų drausti kurti sistemingai žalą žmonėms darantį melą skleidžiančias organizacijas, o nuo tokio melo nukentėję turėtų galėti prisiteisti iš melagių patirtų nuostolių atlyginimą.

2 komentarai:

  1. Su dauguma teiginių bei bendra dvasia sutinku, tačiau man neaiški loginė seka, grindžianti piniginę kompensaciją už melą:

    - kokiu pagrindu man draudžiama meluoti? i.e. iš kur (ir prieš ką) kyla mano pareiga visada sakyti tiesą?

    - už kurio melo pasekmes turėčiau atlyginti (ir už kurio ne)? i.e. jei parašysiu savo bloge, jog akcijų kaina rytoj kils - o ji nukris - ir tu dėl to prarasi investuotą milijoną?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Labai geri klausimai, pabandysiu atsakyti taip, kaip suprantu. Pirmiausia noriu pabrėžti, kad kalbant apie atsakomybę už melavimą visiškai aiškių ribų nubrėžti neįmanoma, galima tik suformuluoti principus, pagal kuriuos reiktų bandyti maksimaliai teisingai įvertinti konkrečią situaciją.

    1) Meluoti neetiška dėl to, kad melas daro žalą kitiems.

    Pvz. meluodamas, kad grybai nenuodingi, gali padaryti labai didelę žalą - nužudyti žmones. Meluodamas, kad vaikas degs pragare jei pagalvos ką nors kas prieštarauja senovinei pasakų knygai, gali padaryti didelę žalą - sužaloti vaiko psichiką. Meluodamas, kad ateisi į susitikimą laiku, gali padaryti nedidelę žalą - sugaišinti žmonių laiką.

    2) Atsakomybė už melą priklauso nuo padarytos žalos dydžio, nuo to kiek melavęs žmogus turėjo galimybių žinoti, kad jis meluoja, ir nuo to kiek pagrįstai kiti žmonės galėjo juo pasitikėti.

    Pavyzdyje apie akcijas sakyčiau nėra pagrindo reikalauti nuostolių atlyginimo, kadangi nėra racionalu priimant investicinius sprendimus pasitikėti anoniminio blogerio nuomone (aišku sprendimas priklauso ir nuo to kas ir kaip buvo parašyta), be to visuotinai priimtina, kad rekomendacijos dėl investicijų yra tik rekomendacijos, kurios gali nepasiteisinti. Tačiau jei pvz. žinomas ir patikimas brokeris per televizorių paragintų žmones parduoti banko akcijas kadangi jis 100% žino, jog tas bankas rytoj bankrutuos, o paskui pasirodytų, kad jis tokią informaciją išsigalvojo tam, kad jo draugai galėtų pigiai nusipirkti to banko akcijų, IMO reikalauti nuostolių atlyginimo būtų pagrįsta.

    Dar noriu pastebėti, kad nesant teisinės sistemos monopolio nebūtinai teismo sprendimai visais atvejais būtų enforsinami jėga, didžiulę galią turėtų ir credibility reitingai, apie ką išsamiau galiu parekomenduoti paskaityti Stefan Molyneux knygoje Practical Anarchy.

    AtsakytiPanaikinti