ketvirtadienis, gruodžio 30, 2010

Argumentacijos klaida "argument from psychologizing"

Šiame bloge (o kartais ir gyvose diskusijose) neretai susilaukiu komentarų, kuriuose žmonės šalia daugelio loginių klaidų naudoja argumentacijos klaidą argument from psyhologizing, kurios esmė yra neargumentuotas tvirtinimas, kad oponentas neteisus, kadangi yra vienaip ar kitaip emociškai prisirišęs prie savo pozicijos. Pavyzdžiui: "dievas yra, o tu neigi dievo buvimą kadangi nori daryti nuodėmes"; "saikingai mušti vaikus yra gerai, o tu nesupranti to tik todėl, kad tave tėvai mušė nesaikingai"; "valdžia yra neišvengiamas gėris, o tu ant jos pyksti tik todėl, kad esi nukentėjęs nuo neteisingų vienokių ar kitokių authority veiksmų" ir pan.

Pirmiausia tai yra elementarus bullyinimas - aklas mėtymasis kaltinimais be įrodymų tikintis, kad koks nors "prilips" (komentarų, kuriuose apart bullyinimo ir iracionalių neargumentuotų teiginių daugiau nieko nėra, stengiuosi nepublikuoti). Antra - net jei ir būtų tiesa, kad aš turiu vienokią ar kitokią emocinę investiciją į poziciją, kurios laikausi, tai neturi nieko bendra su tuo ar mano pozicija teisinga, ar ne. Kad mano pozicija klaidinga galima įrodyti tik pateikiant tą įrodančius argumentus be klaidų arba parodant klaidas mano argumentacijoje, kuria savo poziciją grindžiu, nuo to ar man ta pozicija asmeniškai naudinga ar ne jos (ne)teisingumas nepriklauso.

Tačiau jei įrodžius, kad oponento pozicija yra klaidinga, oponentas vis tiek jos laikosi (ir dažniausiai pradeda vienaip ar kitaip bullyinti pašnekovą), nėra klaida konstatuoti, kad jis yra prie savo pozicijos emociškai prisirišęs, nes tai yra faktas, kuriam jau turime įrodymų. Ir šio emocinio prisirišimo prie klaidingos pozicijos priežastys beveik visada būna neįsisąmoninto emocinio ar / ir fizinio smurto pasekmė, o argument from psychologizing paprastai būna tų neįsisąmonintų traumų psichologinė projekcija.

6 komentarai:

  1. Diskusijos oponentas giedrius, tuo pačiu yra ir diskusijos teisėjas. Jis nešališkai ir teisingai nusprendžia, kas argumentuotai laimėjo diskusiją, o kas ją pralaimėjo. Teisusis giedrius geriau už visus žino, kad aš neargumentuoju, o tik priekabiauju (kaip jis pats sako "bullyinu"), kad mano argumentai kyla iš psichologizavimo ("argument from psychologizing" - dar vienas Stefan Molyneux "nukaltas" terminas, kuris mokslo pasaulyje net negirdėtas ir panašu, kad beprasmis, tačiau plačiau naudojamas nebe savo, o Stefano galvą mąstančių anarchistų).

    Toliau atsakyti nebėra šansų, nes teisusis teisėjas pasitelkia laisvąją cenzūrą. Tokį elgesio žmones, aš vadinu "ignorant" (su jo devyniomis google vertėjo lietuviškomis reikšmėmis).

    Gyvenimas per trumpas su tokiais iš viso gaišti laiką. Tai paskutinis mano komentaras čia (kuris neaišku ar pasieks plačiąją auditoriją ar tik cenzūros komisiją iš vieno asmens).

    Mano palinkėjimas - keisk savo šūkį, kad atspindėtų tikrąsias tavo vertybes. Pvz.:
    "Laisvė - tai teisė cenzūruoti"

    ate ;)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Geras ir techniškai labai tikslus įrašas (iš serijos "tiesiog pasigardžiavimas mano intelektui, geriau apie tai neparašysi") :)

    Jei kažkas mane apkaltina "meile mano argumentuojamam teiginiui" - kukliai prisipažįstu, jog iš tiesų esu įsimylėjęs... o tada paprašau sugrįžti prie diskusijos :)

    Tenorėčiau paklausti tavo nuomonės štai apie ką:

    Rašai: "Tačiau jei įrodžius, kad oponento pozicija yra klaidinga, oponentas vis tiek jos laikosi (ir dažniausiai pradeda vienaip ar kitaip bullyinti pašnekovą), nėra klaida konstatuoti, kad jis yra prie savo pozicijos emociškai prisirišęs"

    Suprantu, jog kalbi apie situaciją, kai diskusija tęsiasi, i.e. tu įrodinėji kažką, oponentas visaip tau prieštarauja - galiausiai, pritrūkęs kontroargumentų, subumba kažką tipo "įrodyti bet ką galima", "su tavim ginčytis nėra prasmės", "kalbi nesąmones", etc.

    Kitais žodžiais tariant, tarsi akivaizdu, jog oponentas nebepateikia naujų argumentų, kas de facto padaro tave diskusijos laimėtoju - jei jis vistiek negali su tuo sutikti (susitaikyti), akivaizdu, kad tai dėl psichologinių priežasčių.

    Tas kinda clear and cut.

    Tačiau sakykim viskas vyskta pagal mano ką tik aprašytą scenarijų iki tos vietos, kur mūsų pašnekovas pradėjo nerišliai bumbėti. Nerišlus bumbėjimas buvo tarsi tas kapituliacijos ženklas, leidžiantis mums laikyti diskusiją baigta. Tačiau įsivaizduokim, jog pašnekovas paskubomis pareiškia "man laikas bėgti" -- toks excuse gali būti pilnai legitimate, tiesiog atidedame diskusiją vėliasniam laikui, taip? -- tačiau įsivaizduokim mūsų pašnekovas vėliau atsisako diskusiją pratęsti? Nesvarbu kokiu pretekstu: "man šiandien skauda galvą" (i.e. tiesiog vengia apie tai kalbėti formaliai prisidenginėdamas absurdiškais pasiteisinimais), "man nemalonu šia tema kalbėti", "nematau prasmės apie tai daugiau kažką kalbėti", etc.

    Mano key point, kurį norėčiau kad takintum into consideration: laikyk, jog su pašnekovu mes temą jau diskutuojame kažkurį [ilgą] laiką (i.e. aš pilnai suprantu, jog kažkas gali preferinti negaišti laiko diskutuodamas viena ar kita tema -- paprasčiausiai tokios diskusijos nepradėdamas)

    Taigi, mano klausimas toks:

    kadangi pašnekovas "nepradėjo bumbėti" - neturime formalaus kapituliacijos ženklo; tačiau ar nemanai, jog toks elgesys nemažiau suspectable (i.e. jei jo "bumbėjimas" jam pačiam būtų akivaizdi kapituliacija, jis pasirenka kitą būdą nutraukti diskusiją - neprisipažįstant klydus)?

    Kadangi mūsų diskusijos turi tendenciją virsti nesibaigiančiais ginčais, būčiau dėkingas, jei pasistengtum surašyti visus savo insights iš karto (su relevant argumentais) - iš savo pusės pasistengsiu tuo pasitenkinti, toliau tavęs nebekankindamas (unless kažko visiškai nesuprasiu :).

    AtsakytiPanaikinti
  3. Blemba, Blogger'io komentavimo sistema tai unfuckable... Parašiau ilgiausią komentarą, norėjau peržiūrėti, peržiūrėjau, paspaudus "back" komentaro teksto nebėra... Bandysiu trumpiau, bet ne taip išsamiai :)

    For what it's worth, aš bandau nepamiršti, kad diskusija yra [turėtų būti] "win-win" situation, ne kova (savo nuomonės gynimas / oponento puolimas), ir nediskutuoti su "kovotojais". Kiekvienas diskusijos dalyvis turėtų jausti, kad iš diskusijos kažką [sveiko] gauna. Svarbu tiesa, kalbėtojai, kaip tokie - nesvarbu; reikėtų nepamiršti akivaizdaus fakto, kad teiginio tiesos vertė nepriklauso nuo to, kas teiginio autorius. Jeigu esu teisus - gerai, jeigu neteisus - gerai, nes sužinau tiesą arba bent jau sužinau, kad nežinau tiesos, ir galiu apsisukti ir eiti ieškoti teisingo kelio, o ne toliau žygiuoti klaidinga kryptimi to net nežinodamas.

    Dažnai žmonės diskusiją suvokia kaip kovą. Jie jaučia pavojų, todėl visomis išgalėmis bando apginti savo poziciją / neparodyti, jog klysta / pulti pašnekovą vardan puolimo. Pripažinti klydus jiems reiškia pavojų, silpnumą, pažeidžiamumą, menkumą prieš pašnekovą <- vaikystėje-pauglystėje pavojus, silpnumas, pažeidžiamumas, "menkumas" buvo lygu fiziniam ar psichologiniam smurtui, "bausmei". Taigi, pamiršę, kad nebėra vaikai ir nuo tokių situacijų gali apsisaugoti (ko negalėjo vaikystėje-paauglystėje), jie bando gintis-pulti (pavojus -> fight or flight). Atitinkamai, puldami pašnekovą jie jaučia stiprybę, [nesveiką] savivertės pakėlimą, pranašumą...

    Kad žmonės - sąmoningai ar nesąmoningai, daugiau ar mažiau - jaučia, jog diskusija yra kova, indikuoja tokie daugiau ar mažiau subtilūs dalykai, kaip pavyzdžiui:
    "Deja tavo laimei, o mano nelaimei aš negaliu pagrįsti JAV pavyzdžio nuorodomis, kaip ir beje daug ko, nes ne viską ką skaitau išsisaugau." (Mindaugas Šimkus, http://giedriusc.blogspot.com/2010/10/we-are-not-state.html?showComment=1293726671614#c388895919969504240) - beje, po to natsitiktinai seka pasiaiškinimas.

    "...tarsi akivaizdu, jog oponentas nebepateikia naujų argumentų, kas de facto padaro tave diskusijos laimėtoju..." - Hadrian (žr. aukščiau esantį jo komentarą)

    Suprantu, kad tokia yra "oficiali" terminologija ("oponentas", [diskusijos] "laimėtojas", "pralaimėtojas") - that's my point; čia ne asmeninė kritika Hadrian'ui, šioje vietoje kalbu apskritai apie nusistovėjusią terminologiją. Mano manymu, smegenys jaučia tokias subtilybes ir dvigubas reikšmes, o kai tai susijungia su emocine reakcija, manau, (bent jau) kartais sunku būti sąmoningam, kad "oponentas" - by default (pirminė pozicija, vėliau gali išaiškėti kitaip)- tėra pašnekovas su ne tokia pačia nuomone / požiūriu, o ne "priešas". Todėl sąmoningai stengiuosi nevartoti sąvokų "oponentas", "laimėtojas", "pralaimėtojas". Tiesiog stengiuosi pašnekovo (ir savo) galvoje nesukurti bereikalingo priešiškumo ten, kur jo ir taip gali lengvia pasitaikyti, ir nevartoti tokių emociškai dviprasmiškų terminų.

    Mano 1,5 cento (dar pusę pamečiau, kai dingo pirminis komentaras...)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Outsider, aš suprantu, ką bandai pasakyti - daugiau ar mažiau su viskuo sutinku. Asmeniškai, terminus "laimėtojas" ir pan. naudoju išimtinai game theory prasme, ir tik su oponentais, kurie, estimuoju, tą lengvai supranta. Jei estimuoju, jog terminai gali daryti įtaka oponento racionalumui, stengiuosi jų nevartoti (i.e, pilnai matau tavo pastebėjimų relevance).

    Tačiau tai neatsako į mano klausimą Giedriui

    jis rašo:

    "Tačiau jei įrodžius, kad oponento pozicija yra klaidinga, oponentas vis tiek jos laikosi (ir dažniausiai pradeda vienaip ar kitaip bullyinti pašnekovą), nėra klaida konstatuoti, kad jis yra prie savo pozicijos emociškai prisirišęs, nes tai yra faktas"

    Tokiu būdu, man kažką įrodžius (apie ką sprendžiu iš oponento pirminio entuziazmo savo poziciją argumentuoti ir apie ją ginčytis, tačiau vėlesnio atsisakymo savo poziciją ginti), pagrįstai darau išvadą, jog jis emociškai prisirišęs prie savo pozicijos (ir todėl kurčias mano argumentams)?

    In the nutshell, mano nesusipratimas kyla iš [potencialiai] dvigubų standartų:

    (a) kažkas baigia diskusiją su manim "aišku, tau nepatinka grybauskaitė, tu viską prieš ją ir kalbi" - giedrius jau paaiškino, jog toks argumentas yra argument from psyhologizing - todėl, labai tikėtina liudija oponentą išsėmus savo [racionalius] argumentus - todėl, tikėtina, jis pats yra emociškai investavęs (i.e. įsimylėjęs grybauskaitę), ir tiesiog bando mane bulinti;

    tas gana straightforward, su viskuo sutinku

    (b) analogiška situacija, tačiau oponentas neatlieka akivaizdžios loginės klaidos - jis tiesiog atsisako diskusiją tęsti; granted, jis de facto nepademonstravo loginės klaidos, įtarti jo iracionalumą yra mažiau prielaidų; tačiau įnirtingai savo poziciją ginantis žmogus, man parodžius jo argumentų flawą, nusprendžia diskusijos nebetęsti? sure aš nesu mind readeris, bet for all i know, arba jis klysta -ir nenori prisipažinti klydęs, arba jis teisus - tačiau nemoka to įrodyti [mano argumentų akivaizdoje]; sutik, tikimybė, jog jis teisus, sugeba tai įrodyti, tačiau arbitražiškai nusprendė diskutuoti 5 valandas ir būtent dabar diskusiją baigti - labai menka

    I guess aš bandau suprasti, ar (a) ir (b) scenarijai (įrašo autoriaus galvoj) yra iš principo skirtingi ar ne; jei taip, kodėl?

    AtsakytiPanaikinti