trečiadienis, lapkričio 30, 2011

A Stupid Idea

2 comments
Kažkada rašiau apie tai, kas yra valdžia. Galite pažiūrėti ką apie tai mano Larken Rose.

pirmadienis, lapkričio 21, 2011

Daniel Mackler - "Kūdikio manifestas"

1 comments
KŪDIKIO MANIFESTAS

Išversta į suaugusiųjų kalbą iš žvilgsnio į kūdikio akis...

Man reikia tėvų, kurie mane nuoširdžiai mylėtų. Man reikia tėvų, kurie mane visiškai suprastų. Man reikia tėvų, kurie gebėtų kompetentingai suprasti mano poreikius, kurie slepiasi už mano verkimo... ir už mano kosulio... ir už mano tylėjimo.

Man reikia tėvų, kurie norėtų iš manęs mokytis tiek, kiek tik gali išmokti. Man reikia tėvų, kurie pripažintų, kad suteikę man gyvybę jie privalo paskirti man savo gyvenimą, savo kūną ir sielą*. Man reikia tėvų, kurie suprastų, kad visa jų egzistencija skirta tam, kad padėtų man augti, padėtų man subręsti ir padėtų man progresuoti.

Man reikia tėvų, kurie mano sukūrimui būtų pradėję ruoštis prieš metų metus – prieš metų metus iki susitinkant spermai ir kiaušinėliui, kurie mane sukūrė. Man reikia tėvų, kurie savo gyvenimą paskyrė savo protui, kūnui ir sielai tobulinti. Man reikia tėvų, kurie būtų įžengę į savo giliausias bei tamsiausias gelmes ir išsigydę skausmingiausias praeities traumas. Man reikia tėvų, kurie nebebūtų nusėti žaizdomis, sukeltomis jų pačių tėvų. Man reikia tėvų, kurie būtų tapę visiškai nušvitusiais* ir pasąmonėje nebekauptų savo užslėptų sužalotų asmenybės dalių.

Man reikia tėvų, kurie nebenorėtų, kad jų tėvai juos išgelbėtų, ir slapčia nesitikėtų, jog aš, jų palikuonis, perimsiu estafetę ten, kur sustojo jų tėvai. Man reikia tėvų, kurie vietoj to visą savo esybę paskirtų mano tobulėjimui.

Man reikia tėvų, kurie manęs susilaukė tam, kad man duotų, o ne kad iš manęs imtų. Man reikia tėvų, kurie susilaukė vaikų tik dėl vienos priežasties – trokšdami pasauliui kažką grąžinti. Man reikia tokių tėvų, kurie visiškai suprastų, kaip iš tikrųjų savanaudiška turėti vaikų. Man reikia tokių tėvų, kurie idealiu atveju niekada vaikų neturėtų...

Man reikia tėvų, kurie man nemeluotų – ir sau patiems. Man reikia tėvų, kurie būtų su manimi atviri. Man reikia tėvų, kurie būtų vienas su kitu atviri ir neturėtų man jokių paslėptų planų. Man reikia tėvų, kurie manimi nesinaudotų savo santykiuose su kitais, ypač savo tarpusavio santykiuose.

Man reikia tėvų, kurie man leistų būti savimi – ir nesigirtų manimi kitiems. Man reikia tėvų, kurie nežiūrėtų į mane kaip į savo pačių tęsinį ir nesakytų „ačiū“, kai kas nors pagiria mano grožį. Man reikia tėvų, kurie vietoj to sakytų: „taip, tu teisus“ ir slapčiomis nesididžiuotų savimi dėl mano nuostabaus tikrojo „aš“.

Man reikia tėvų, kurie negyventų bijodami mirties. Man reikia tėvų, kurie gyventų dabartimi, nes būtų į savo asmenybę integravę tiesą apie savo praeitį.

Man reikia tėvų, kurie būtų jaunatviški siela bei sveiki kūnu ir kurie nepaliktų manęs mirti, kol dar nebūčiau pasiruošęs tvirtai stovėti ant kojų kaip suaugęs ir nepriklausomas žmogus.

Man reikia tėvų, kurie mane augintų saugioje, komfortabilioje ir visapusiškai turtingoje aplinkoje – ne pilietinio karo sūkuryje ar bado nusiaubtame krašte, ar tyliame kambaryje su televizoriumi.

Man reikia tėvų, kurie, nepriklausomai nuo to, ar esu berniukas, ar mergaitė, nedrįstų apipjaustyti mano lytinių organų. Man reikia tėvų, kurie darytų viską, kad būčiau sveikas. Man reikia tėvų, kurie nevartotų nei alkoholio, nei narkotikų, nei nereikalingų vaistų. Man reikia tėvų, kurie būtų blaivūs visais savo būties aspektais. Man reikia tėvų, kurie niekada manęs nežalotų fiziškai – dėl jokios priežasties.

Man reikia tėvų, kurie mylėtų vaikus ir gebėtų lengvai juos suprasti – ir vietoj to neverstų manęs suprasti jų. Man reikia tėvų, kurie leistų man augti savo tempu ir leistų man būti vaiku, kai man reikia būti vaiku. Man reikia tėvų, kurie nesitiki, kad aš prisiimsiu atsakomybę kaip suaugęs žmogus, kai dar toks nesu.

Man reikia tėvų, kurie žavėtųsi mano egzistencija, ją brangintų ir suvoktų, kad aš esu nevaržomos sielos įkūnijimas. Man reikia tėvų, kurie juoktųsi, nes jaučia gyvenimo džiaugsmą. Man reikia tėvų, kurie moka nuoširdžiai džiaugtis ir nori, kad ir iš būčiau to džiaugsmo dalimi.

Man reikia tėvų, kurie būtų susidoroję su savo priklausomybėmis. Man reikia tėvų, kurie nevengtų tiesos būdami priklausomi nuo manęs. Man reikia tėvų, kurie neperkeltų man savo užblokuotos praeities, bet matytų mane būtent tokį, koks esu iš tikrųjų. Man reikia tėvų, kurie nesitikėtų, kad juos mylėsiu. Man reikia tėvų, kurie žinotų skirtumą tarp meilės ir poreikio. Man reikia tėvų, kurie būtų savęs puoselėjimo ekspertai ir dėl to mokėtų puoselėti mane.

Man reikia tėvų, kurie emociškai būtų visiškai suaugę – ir man reikia dviejų tokių tėvų. Ir man reikia, kad tie du tėvai mylėtų vienas kitą. Man reikia, kad tie du tėvai būtų visiškai pasišventę mano augimo sergėtojų vaidmeniui. Man reikia dviejų tėvų, kurie abu norėtų dėl mano gerovės padaryti viską, ką įmanoma. Man reikia dviejų tėvų, kurie abu būtų pasiruošę dėl manęs mirti.

Man reikia tėvų, kurie, man palaipsniui augant, galėtų mane palaipsniui paleisti. Man reikia tėvų, kurie galėtų sekti mano pavyzdžiu ir įsiklausyti į mano norus bei pastabas. Man reikia tėvų, kuriems neprasidėtų abstinencijos sindromas, jei aš jų nemylėsiu.

Man reikia tėvų, kurie man leistų pykti, kai jie klysta ar nederamai su manimi elgiasi – ir man reikia tėvų, kurie keičia savo elgesį, kad tų klaidų daugiau nebekartotų. Man reikia tėvų, kurie manęs nebaustų už mano nuoširdžią ir sveiką reakciją, o vis tiek mane mylėtų.

Man reikia tėvų, kurie suprastų, kas yra sveikas seksualumas. Man reikia tėvų, kurie jokiu būdu nesinaudotų manimi, kad patenkintų savo neįsisąmonintus seksualinius ar meilės poreikius. Man reikia tėvų, kurie kaip tik įmanoma geriau apsaugotų mane nuo šiame pasaulyje esančios siaubingos bjaurasties. Man reikia tėvų, kurie galėtų paaukoti visą savo asmeninį komfortą, kad sukurtų mane puoselėjančią aplinką.

Man reikia tėvų, kurie vėliau neprisiimtų sau jokių nuopelnų.

Man reikia tėvų, kurie man būtų pavyzdžiu.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Mackler'io esė, knyga, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Dvasia, siela (angl. – soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus emocinis pasaulis.

Nušvitimas (angl. – enlightenment) – būsena, kai žmogaus sąmonė visiškai susijungusi su jo emociniu tiesos branduoliu (tikrosiomis emocijomis).

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.
 Labai ačiū Outsider už vertimą!

penktadienis, lapkričio 18, 2011

Snoras

1 comments
 Delfis rašo:
Anot centrinio banko vadovo, skaidant banką „Snoras“ į gerąjį ir blogąjį bankus, į pirmąjį pateks visi drausti indėliai ir einamosios sąskaitos iki 100 tūkst. eurų, blogajame liks visi kreditoriniai įsipareigojimai: obligacijos, indėlių sertifikatai ir kt.
Ir dar kartą rašo:
Julius

Kaip bus pasielgta su naujai emisijai išpirkti skirtais pinigais. Teisiškai jie niekaip nepriklauso Snoro bankui, ir jie guli Finastos banke.  

Vitas Vasiliauskas: 10:06
Tiesiog tie pinigai techniškai guli "Finastoje" ir tarp investuotojų ir banko "Snoras" yra susiformavę teisiniai santykiai, todėl įsigiję naujos emisijos akcijas asmenys yra banko "Snoras" kreditoriai. Ir jų reikalavimai bus taikomi bendra kreditorinių reikalavimų tenkinimo tvarka.
Net nesigilinant į tai ar buvo realus pagrindas užlenkti Snorą, valdžia eilinį kartą išdulkino visus - vietoj to, kad sumokėtų indėlininkams iš pseudodraudimo pavadinimu "Indėlių draudimas" ir paskui su tuo pseudodraudimu stotų į bendrą Snoro kreditorių eilę, įžūliai atėmė praktiškai visą turtą iš visų Snoro kreditorių ir akcininkų (netgi iš tų akcininkų, kurių įsigytos naujos akcijų emisijos pati valdžia per pusę metų niekaip neįregistravo), palikdama jiems beviltiškas skolas, o visą "gerą" turtą atiduodama indėlininkams ir taip išvengdama papildomo biudžeto deficito, kuris atsirastų kredituojant scam'ą pavadinimu "Indėlių draudimas". Ir visa tai aišku pridengiama "legalumu", apsimetant ir bandant įtikinti visus, kad elgiamasi teisingai.

Įvykiai labai į temą paskutiniam Larken Rose video:

ketvirtadienis, spalio 27, 2011

Dienos citata: Taxes

0 comments
If you support the state, you support the use of violence against me as an individual. If you want to pay your taxes that's fine, you can mail them a check. If you force me to pay taxes then you are saying I cannot disagree with you without being thrown in a cage for years. That is not a civilized position. You are not a civilized human being if you advocate the intiation of force against other human beings. I'm sorry if that makes you feel uncomfortable, but don't shoot the messenger.
Stefan Molyneux

ketvirtadienis, rugsėjo 22, 2011

Dienos citata: The Highwayman vs The State

0 comments
The highwayman takes solely upon himself the responsibility, danger, and crime of his own act. He does not pretend that he has any rightful claim to your money, or that he intends to use it for your own benefit. He does not pretend to be anything but a robber. He has not acquired impudence enough to profess to be merely a “protector,” and that he takes men’s money against their will, merely to enable him to “protect” those infatuated travellers, who feel perfectly able to protect themselves, or do not appreciate his peculiar system of protection. He is too sensible a man to make such professions as these. Furthermore, having taken your money, he leaves you, as you wish him to do. He does not persist in following you on the road, against your will; assuming to be your rightful “sovereign,” on account of the “protection” he affords you. He does not keep “protecting” you, by commanding you to bow down and serve him; by requiring you to do this, and forbidding you to do that; by robbing you of more money as often as he finds it for his interest or pleasure to do so; and by branding you as a rebel, a traitor, and an enemy to your country, and shooting you down without mercy, if you dispute his authority, or resist his demands. He is too much of a gentleman to be guilty of such impostures, and insults, and villainies as these. In short, he does not, in addition to robbing you, attempt to make you either his dupe or his slave. The proceedings of those robbers and murderers, who call themselves “the government,” are directly the opposite of these of the single highwayman.
Lysander Spooner: No Treason No. 6: The Constitution of No Authority (1870)

trečiadienis, rugpjūčio 17, 2011

Komentarų cenzūra

3 comments
Prieš kelias dienas sulaukiau poros komentarų, kurių nepublikavau. Panašių nepublikuotų komentarų yra pasitaikę ir anksčiau, todėl norėčiau vienoje vietoje atsakyti į juos visus bei į analogiškus komentarus, kurių pasitaikys ir ateityje.
Vladas paliko komentarą jūsų pranešime "Vaikai ir universali etika":

Sveiki,

tiek straipsnis, tiek ir Irinos komentaras, aiškiai rodo kai kurių tėvų mentaliteto ribas.
"Malonus" pašnekovas visada pradeda pokalbį nuo ad hominem, ar ne?
Nemanau, jog labai sudėtinga vaikui paaiškinti kad norint važiuoti mikroautobusu reikia ne tik paties mikro, kuro ir vairuotojo darbo, bet ir kelio, kurio nutiesimui ir priežiūrai renkami mokesčiai.
Valdžia reikalauja daryti pajamų apskaitą tam, kad galėtų surinkti pridėtinės vertės ir pelno, ne kelių, mokesčius.
Lygiai taip pat negi sunku paaiškinti, jog leistinas greitis nustatomas pagal konkrečią eismo situaciją: kelio tipą, eismo intensyvumą, matomumą, aplink esančius objektus (darželiai, mokyklos, etc.). Ir kad greičio viršijimas stipriai padidina avarinių situacijų tikimybę, o radaras stovi tam, kad nevestų vairuotojų ir policininkų į kyšininkavimo pagundas.
Be abejo esant didesniam greičiui tikimybė įvykti avarijai yra didesnė nei esant mažesniam. Ir tai neturi nieko bendra su klausimu kodėl vieni žmonės gali statyti greičio matuoklius ir rinkti pinigus iš jų manymu važiuojančių per greitai, o kiti - ne.
Jei tėvai nesugeba išmastyti ir vaikams papasakoti tokių elementarių tiesų, tai vėliau nėra ko stebėtis, kad vaikučiai pradeda "rinkti mokesčius" iš žemesnių klasių moksleivių, paskui iš turgaus prekeivių ir pavogtų automobilių savininkų. Arba dar neapsiplunksnavę "kelių gaideliai" daužo į šipulius tėvų nupirktus bimbalus, savo ir kitų, nieko dėtų žmonių, gyvenimus.
Sufantazuoti atsakymą arba kaip papūgai pakartoti girdėtą iš jį sufantazavusių ir jį pateikti vaikui kaip tiesą, o jei jis klausinėja toliau - užčiaupti jį pasyvia ar / ir aktyvia agresija, išties labai paprasta. Ypač jei su tavimi tėvai ir mokytojai taip ir elgėsi. Kur kas sunkiau yra sužinoti kaip yra iš tikrųjų, o jei to padaryti neišeina, pasakyti tiesą - kad atsakymo nežinai. Tam reikia labai daug drąsos. Drąsos, kad pažiūrėti į tą skausmą, kurį būdamas vaikas tokiose situacijose buvai priverstas patirti.

Būtent melavimas vaikams, kaip ir kitoks psichologinis ir fizinis smurtas prieš juos, yra pagrindinė pasaulyje vykstančių masinių neteisybių priežastis - nes tokioje aplinkoje užaugę vaikai nežino kas yra gerai, o kas blogai. Arba mano, kad nėra objektyvių "blogai" ir "gerai" - kad moralė yra subjektyvi ir ji sugalvota tik tam, kad gudrūs ir stiprūs galėtų manipuliuoti silpnais ir ne tokiais gudriais (tėvai - vaikais, valdžia - piliečiais, šventikai - tikinčiais, etc.). Arba apskritai bet kokia kaina stengiasi jokiais bent kiek svarbesniais klausimais nemanyti nieko bėgdami į tuščias priklausomybes nuo legalių ir nelegalių narkotikų, darbo, destruktyvių santykių, perfekcionizmo, serialų, "įžymybių", sporto ir t.t. Ir, aišku, kiekvienai progai pasitaikius užsipuldinėja sakančius tiesą (ar bent jau ieškančius jos), nes pradėję mąstyti jie būtų priversti pamatyti ką žmonės, kurie deklaruoja norintys jiems gero, yra jiems padarę ir daro kiekvieną dieną.

Melavimas klausiantiems ir užsipuldinėjimas mąstančių (gi vaikai tokie ir yra!) yra kaina, kurią neišvengiamai reikia sumokėti už tai, kad galėtum ir toliau nematyti analogiško elgesio, kurį pats esi patyręs iš žmonių, su kuriais būdamas vaikas buvai privestas bendrauti. Ir, garantuotai, patiri iš žmonių, su kuriais bendrauti esi pasirinkęs šiandien. Vienoks ar kitoks susidorojimas su žmonėmis, besielgiančiais su tavimi teisingai (gerai), visada yra ta kaina, kurią reikia sumokėti už tai, kad išsaugotum santykius (tiksliau santykių iliuziją) su žmonėmis, besielgiančiais(-usiais) su tavimi neteisingai (blogai).
Vladas paliko komentarą jūsų pranešime "Vaikai ir universali etika":

Mielas Giedriau, jaunasis kovotojau už laisvę ir tiesos ieškotojau, kodėl komentarams savo bloge įvedinėji cenzūrą. Ir kur pradingo prieš keletą dienų šiam straipsniui rašytas mano komentaras? Vis dar laukia patvirtinimo? Ar netvirtini tol kol nesugalvoji ką atsakyti į tau nepritariančią nuomonę?
Liūdna, bet atrodo labai keistai supranti žodžio laisvę:))
Jei nedrįsti diskutuoti atvirai, tai atsakyk meilu vladas@******.lt ar bent gražink mano komentarą, nes man gaila savo kūrybos.
Aš cenzūrą įvedinėju ne tik savo blog'e - tą stengiuosi daryti kasdien visose savo gyvenimo srityse. Cenzūruoju destruktyviai, agresyviai bei iracionaliai besielgiančius žmones, t.y. su taip besielgiančiais nebendrauju. Ir visiems, kuriems asmeninė laisvė rūpi bent maža dalimi tiek kiek politinė ir ekonominė, rekomenduoju daryti tą patį. Su kuo bendrauti kasdieniame gyvenime, skirtingai nuo valdžios ir jos sprendimų, suaugę žmonės gali rinktis. Būtent nuo tokių pasirinkimų asmeninė laisvė ir laimė labiausiai ir priklauso.

penktadienis, rugpjūčio 12, 2011

Kaip išsivaduoti nuo smurto prieš save

0 comments
Su tais, kurie (dar) neskaito http://filosofija.outsider.lt, noriu pasidalinti puikia Stefan Molyneux kalba su Outsider įdėtais lietuviškais titrais bei jo įžanginiu įrašu apie tai (ačiū labai už puikų darbą!):

Jau seniai pastebėjau, kad labai daug žmonių prieš save smurtauja. (Vienaip ar kitaip tai darome praktiškai visi.) Tai gali būti arba fizinis, arba psichologinis-emocinis smurtas, arba ir toks, ir toks. Smurtaujama arba atvirai, smarkiai; arba subtiliai, nežymiai; arba ir taip, ir taip.

Fizinio smurto prieš save pavyzdžiai:
  • cigarečių, alkoholio, amfetamino ir kitokių narkotinių medžiagų vartojimas;
  • dažnas nuskausminamųjų, migdomųjų ar panašių medikamentų vartojimas;
  • persivalgymas, neprivalgymas, nesveika mityba ar nesirūpinimas savo sveikata;
  • darboholizmas;
  • pjaustymasis, savęs mušimas, odos ar spuogų draskymas, plaukų pešiojimasis, nagų kramtymas;
  • užsiėmimas agresyvia ir žalojančia veikla, pvz., regbiu, boksu ir panašiu kontaktiniu sportu;
  • ir taip toliau...
Psichologinio smurto prieš pavyzdžiai:
  • savigrauža: "kodėl aš niekaip nepabaigiu tos užduoties, juk seniai galėjau...";
  • pyktis ant savęs: "blemba, kodėl aš niekaip nepabaigiu tos užduoties, juk seniai galėjau!", "ir kodėl aš taikstausi su tokiu jo elgesiu?!"
  • savęs žeminimas: "koks aš nevykėlis", "mano nuomonė nieko verta", "aš toks tinginys", "esu niekam tikusi";
  • nusivertinimas: "aš nevertas turėti gražių namų", "kiti gali pasiekti finansinę laisvę, turėti sveikus tarpusavio santykius, sveiką ir gražų kūną, bet tai ne man - man juk neįmanoma to pasiekti...";
  • ilgalaikių tikslų neturėjimas, pasyvumas, paralyžius;
  • nesirūpinimas savo psichologine sveikata, savišvieta ir savianalize;
  • aukojimasis dėl kitų - t. y. savo interesų ir poreikių ignoravimas, užgožimas ar neišsakymas, nes "svarbu, kad kitam būtų gerai";
  • perdėtas rūpinimasis kitais;
  • konformizmas;
  • bendravimas su žalingais, agresyviais ar tiesiog nuobodžiais žmonėmis;
  • tų pačių žalingų situacijų ar veiksmų periodiškas kartojimas;
  • ir taip toliau...

Matyti, kad pavyzdžiai neretai gali būti tarpusavyje susiję.

Esminės emocijos, jaučiamos, skatinančios prieš save smurtauti - baimė, gėda, kaltė, pyktis, o nediferencijuojant - tiesiog nerimas. Taigi, smurtas prieš save padeda kuriam laikui nusiraminti.

Bet visi giliai viduje suprantame, kad toks elgesys nėra sveikas ir yra kaip priklausomybė, kuria siekiama nors trumpam atsikratyti kylančio nerimo... Žmonių paklausus, ar nori būti laimingi, atsakymas būna teigiamas. Ir retas kas, rimtai paklausus, nuoširdžiai pasakys, kad, pavyzdžiui, rūkyti ar nusivertinti, ar net kramtyti nagus arba perdėtai rūpintis kitais yra iš tikrųjų pozityvus ir sveikas elgesys.

Tad kodėl vis tiek taip elgiamės? Kodėl prieš save smurtaujame? Kur yra smurto prieš save šaknys? Ir ką daryti? Kaip nustoti prieš save smurtauti?

Vienoje mano mėgstamiausių ir labiausiai įkvepiančių savo kalbų Stefan'as bando į visus šiuos klausimus atsakyti (mano vertinimu, labai sėkmingai). Kadangi tą video jau buvau kažkada įdėjęs, tai čia iš naujo nebekelsiu. Bet... Per pastarąsias kelias dienas sėkmingai jį išverčiau į lietuviško teksto formatą ir šiaip ne taip padariau titrus. Tad šiandien arba rytoj įdėsiu tą video su lietuviškais titrais.

Kaip išsivaduoti nuo smurto prieš save (LT titrai) by TheOneFromTheOutside

penktadienis, liepos 22, 2011

Vaikai ir universali etika

6 comments
Nuostabu matyti kaip vaikai natūraliai ir lengvai suvokia, kad moralinės taisyklės (kas yra blogai ir kas gerai) yra universalios, t.y. kad jei elgtis vienaip yra gerai / blogai vienam žmogui, tai elgtis taip pat turėtų būti gerai / blogai visiems žmonėms. Ir kad atlikti veiksmus ir turėti interesus gali tik žmonės, o ne abstraktūs konceptai "valdžia", "visuomenė", etc. Pabandysiu perpasakoti pokalbį, kuris įvyko vakar su mano nei 4 metų neturinčiu sūnum važiuojant automobiliu.

Važiavome įsijungę navigaciją, kuri rodė, kad mes artėjame prie stacionaraus greičio matuoklio. Pokalbis vyko maždaug taip:

Vaikas (V): Tete, kas tas juodas burbuliukas ant ekrano?
Aš (A): Automobilių greičio matuoklis.
V: O kam jis tą greitį matuoja?
A: Kad nustatytų kurie automobiliai važiuoja per greitai.
V: O kas būna jei važiuoji per greitai?
A: Tada greičio matuoklis išmatuoja tavo greitį, nufotografuoja ir reikia sumokėti baudą.
V: O kas sugalvojo, kiek yra per greitai?
A: Žmonės, kurie sugalvojo pastatyti greičio matuoklius.
V: [Po pauzės] O kokiem žmonėm reikia sumokėti baudas už važiavimą per greitai?
A: [Susimąsčiau] Tiem patiem žmonėm, kurie sugalvojo pastatyti greičio matuoklius.
V: [Po gerokos pauzės] Tete, tai ir mes galim pasistatyti savo greičio matuoklius, sugalvoti kiek važiuoti yra per greitai ir rinkti baudas iš per greitai važiuojančių žmonių?
A: Ne, mes negalime.
V: Kodėl tie žmonės gali, o mes negalime?
A: [Stipriai susimąsčiau] Todėl, kad tie žmonės, kurie renka baudas, yra už mus stipresni. Pameni, kad kartais būna kieme vaikai, kurie ima ne savo žaislus tik todėl, kad jie stipresni už kitus vaikus, tačiau neleidžia silpnesniems imti jų žaislų?
V: Pamenu. Tokie vaikai visiems nepatinka.

Baisu ir pagalvoti kiek žmonėms (ypač kol jie maži) reikia iškęsti kaltinimų, melo, manipuliacijų, indoktrinacijos, šantažo, teroro, grasinimų bei kitokio subtilaus ir atviro psichologinio bei fizinio smurto, kol jų gebėjimas racionaliai vertinti žmonių elgesį yra sunaikinimas ir jie ne tik, kad nustoja matyti blogį, bet jį teisina ir laiko gėriu, gina abuserius ir bullyina sakančius tiesą.

trečiadienis, liepos 20, 2011

Dienos citata: Government and Rights

0 comments
Rights do not come from government. They cannot. If government is established to defend rights ( a dubious claim indeed considering that government is a systematic rights violator) then those rights are logically prior to government. This principle is actually explicitly spelled out in the Declaration of Independence. So if rights are real, then they do not come from government. They are prior to government and government is a systematic violator of them. If there are no rights, then there is no point to government since government claims to be a defender of rights. So government is either pointless or evil.
Mike Peinovich

trečiadienis, birželio 08, 2011

Dienos citata: Unlived Anger

0 comments
  1. For parents to be aware of what they are doing to their children, they would also have to be aware of what was done to them in their own childhood. But this is exactly what was forbidden them as children. If access to this knowledge is cut off, parents can strike and humiliate their children or torment and mistreat them in other ways, without realizing how they are hurting them; they simply are compelled to behave this way.
  2. If the tragedy of a well-meaning person's childhood remains hidden behind idealizations, the unconscious knowledge of the actual state of affairs will have to assert itself by an indirect route. This occurs with the aid of the repetition compulsion. Over and over again, for reasons they do not understand, people will create situations and establish relationships in which they torment or are tormented by their partner, or both.
  3. Since tormenting one's children is a legitimate part of child-rearing, this provides the most obvious outlet for bottled up aggression.
  4. Because an aggressive response to emotional and physical abuse is forbidden by parents in almost all religions, this outlet is the only one available. 
 Excerpt from Alice Miller's For Your Own Good

pirmadienis, birželio 06, 2011

Vaikystė be smurto

0 comments
Po pasivaikščiojimo su vaiku kieme ir po eilinio susidūrimo su tėvais, kurie su savo vaikais elgiasi kaip kalėjimo prižiūrėtojai su kaliniais, atsirado Facebook grupė "Vaikystė be smurto", skirta visiems manantiems, kad vaikai, kaip kad ir suaugę žmonės, turi teisę gyventi be smurto - tiek fizinio, tiek psichologinio.

Kviečiu prisijungti visus bendraminčius ir tikiuosi, kad bendravimas iš virtualaus persikels ir į realų ir kad susiburs ne viena atsakingų žmonių bendruomenė, kurioje galės jaustis saugūs tiek vaikai, tiek ir tėvai.

ketvirtadienis, gegužės 19, 2011

The State as Family

0 comments

antradienis, gegužės 10, 2011

Dienos citata: The State

8 comments
Dialogas iš Facebook:
Mike P.: Hey! WTF? Someone added me to a public group called "The United States" without my permission. This group runs contrary to my values. I would like to be removed immediately.

Kyle: I hate it when people add me to groups without my asking.

Mike P.: Yeah, its really annoying when people do that.
 

Mike P.: The admins of this group are real assholes.

Civilized Savage: You should really stop whining about other people controlling your life

Doug: You are free to leave.

Mike P.: That's not what the admins are saying.

Doug P.: You are getting services--you must pay. Stop being so selfish.

Mike V.: It's for your own good.

Civilized Savage: Not paying is the same as stealing

Doug: Oh, but before you leave the group, you may have to pay some exit taxes. See the button marked "Leave Group"? Click on that, file form AB540-54545543-433, then form JB890-43-423G followed by GF448534. Submit in triplicate. Oh, and you must join another group first, then show proof of belonging to said group. Then you may leave.

Allison: LOL!

Rigby: Send them a copy of Lysander Spooner's "No Treason" and remind them that the income tax is voluntary.

No need to mention my name, though. I'm just glad to help.

Keep it legit.

Mike P.: Seriously people. The admins of this group are flaming assholes. Now they are trying to claim that I am a party to some non-existent "social contract" and thus I am not allowed to leave the group.

Scott: Sorry, love it or leave it buddy.

Doug: You made that contract when you started using our services. It was implicit. You became a member of the group, and by so doing, you implicitly agreed to everything we came up with, and will come up with in the future.

Scott: If you really want to change things then just start voting you dimwit.

Mike V.: Lmao @ the "social contract".
It sounds like whoever started the group is being very tongue-in-cheek. Seriously, I really can't imagine them being serious about this.

Rigby: Mike is right. What kind of idiot chooses a nym based on some French psycho chick from _Lost_?!?

Social Contract... pft.

Offer, acceptance, inception, expiration, remedy... What part of *that* is so hard to understand?!?

Anthony: I thought groups that advocate violence weren't allowed.
 Juokiausi iki ašarų :) Bet kai supranti, kad realybėje taip ir gyvename, pasidaro nelabai juokinga.

sekmadienis, gegužės 08, 2011

Dienos citata: Parents and Trauma

0 comments
Dvi citatos iš įžangos į Daniel Mackler Toward Truth: A Psychological Guide to Enlightenment:
I have never known a patient to portray his parents more negatively than he actually experienced them in childhood but always more positively - because idealization of his parents was essential for his survival.

- Alice Miller, Thou Shalt Not Be Aware
The conflict between the will to deny horrible events and the will to proclaim them aloud is the central dialectic of psychological trauma.

- Judith Herman, Trauma and Recovery

penktadienis, balandžio 29, 2011

Kas yra valdžia (valstybė)?

6 comments
Po ne vienos diskusijos su steitistais(-ėm) pastebėjau, kad absoliuti dauguma jų nesupranta arba apsimeta, kad nesupranta, kas yra valdžia. Norint suprasti kas yra valdžia, pirmiausia reikia suprasti kas yra apibrėžimas.

Apibrėžimas - tai apibrėžiamo objekto esminių savybių įvardijimas (apibūdinimas).

Taigi, norint suformuluoti teisingą valdžios apibrėžimą, reikia pažiūrėti kokios yra esminės valdžios savybės, t.y. kuo valdžia iš esmės skiriasi nuo visų kitų žmonių ar / ir žmonių grupių.

Žmonės dažnai sako, kad valdžia - tai žmonės, kurie gina kitus žmones nuo nusikaltėlių; padeda tiems, kuriems reikia pagalbos; rūpinasi žmonių gydymu, švietimu, kelių sistema bei teikia kitas naudingas paslaugas. 

Valdžia iš tiesų užsiima (ar bent jau apsimeta, kad užsiima) aukščiau išvardintomis veiklomis, tačiau tai nėra esminės valdžios savybės ir tai lengva patikrinti - tereikia pažiūrėti ar žmonės vadina valdžia ir kitus, ne valdžioje esančius žmones, kurie užsiima tokiomis pačiomis veiklomis. Akivaizdu, kad jei pvz. mūrininkas, dainininkas ar verslininkas imtųsi vienos ar visų aukščiau išvardintų veiklų, niekas nepradėtų jo vadinti valdžia, taigi šios veiklos neapibūdina esminių valdžios savybių.

Taip pat neretai girdžiu, kad valdžia - tai tiesiog mūsų atstovai. Netgi nesigilinant į tai ar valdžia atlieka atstovų funkciją (aš teigčiau, kad ne), jei žodis "valdžia" ir "atstovai" yra sinonimai, turėtume galėti bet kuriame sakinyje pakeisti vieną žodį kitu nepakeisdami sakinio prasmės. Tačiau taip nėra - niekas nesako "teisme vietoj manęs dalyvavo mano valdžia" vietoj "teisme vietoj manęs dalyvavo mano atstovas", reiškia šie žodžiai nėra sinonimai.

Tai, kad dauguma - ir pati valdžia - valdžią apibrėžia eufemizmais, rodo, kad jie kažką nori paslėpti. Kažką, kas yra nemalonu, apie ką dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesinori kalbėti. Ir tai parodo du dalykus - 1) kad daugumai nepatinka blogis (jį bando paslėpti); 2) kad dauguma nori gero (palaiko tuos, kurie deklaruoja, kad daro gera), kas teikia vilties, kad daugumos nuomonė apie valdžią pasikeistų, jei tik dauguma suprastų, kas iš tiesų yra valdžia - tada valdžios tiesiog nebeliktų.

Tai kas yra valdžia?

Valdžia (valstybė) - tai grupė žmonių, kurie teigia turį išskirtinę teisę siekti savo tikslų grasinant smurtu tam tikroje teritorijoje nuolat gyvenantiems ar joje laikinai esantiems žmonėms, ir jei tik prireikia grasinimus įvykdant.

Jei apie valdžią niekada per daug nesusimąstei, apibrėžimas gali šokiruoti. Jis gali atrodyti neteisingas. Neįtikėtinas. Tačiau būtent taip ir yra. Kiekvienas valdžios įstatymas yra grasinimas su juo nesutinkantiems fiziniu smurtu, o atkakliausiems - mirtimi (kam vis tiek sunku tai suprasti, rekomenduoju paskaityti The Gun in the Room ir The Gun in the Room Part 2). Nesvarbu ar tai būtų įstatymas, nustatantis kokius lietuvių kalbos žodžius galima naudoti, o kokius ne; ar nurodantis už kokią minimalią algą žmogus gali dirbti; ar nustatantis kiek pinigų turi duoti taip vadinamiems pensininkams; ar įsakantis finansuoti taip vadinamą karą (masines kitataučių žudynes); ar bet koks kitas.

Rekomenduoju kiekvienam, norinčiam valdžios rankomis spręsti socialines problemas, šio apibrėžimo nepamiršti.

Ir jei jau norim padaryti padaryti pasaulį geresnį, užuot nukreipiant dėmesį į nereikšmingas smulkmenas (pvz. diskutuojant apie tai už kokio žodžio (ne)parašymą yra (ne)teisinga grasinti mirtimi) geriau diskutuoti apie blogio esmę - kodėl žmonės, pasivadinę valdžia, turi turėti teisę kiekvienam nepatinkančiam grasinti mirtimi.

ketvirtadienis, balandžio 28, 2011

Dienos citata: Subjectivists

0 comments
10 characteristics of subjectivists
  1. Babies are born objectivists. They’re natural empiricists determined to learn about the world around them. Subjectivism is an unnaturally learned behavior. It’s similar to how feet grow unnaturally under the ancient Chinese practice of foot binding. It’s a reaction to growing up under the irrational absolutes of an unjust authority figure. It could be better understood as a psychological defense that reduces all absolutes to mere, subjective opinion. The subjectivist must maintain a twisted, inner multiverse of countless, inconsistent realities.

  2. In many cases of subjugation, the victim turns their situation into a “virtue” (see Nietzsche’s slave morality). Subjectivism is a passive aggressive stance. The good is to accept all opinions as truth and all truth as opinion. The good is to accept that all ideas are valid and all beliefs should be respected regardless of content. The evil is, of course, to be “rigid” and “unaccepting” in any way.

  3. Subjectivists are people pleasers. Being a people pleaser is tragic. They’re trained from birth to please the people who least deserve it. They’ve worked all their life to manage the irrational absolutist they are dependent on.

    As a people pleaser, the only people who will undo the work you have done to keep your irrational master pleased, are rational people. Rational people aren’t a threat to anyone but the irrational, so as a people pleaser, you’re faced with a choice.

    • Attack the rational and soothe the crazy, threatening beast.
    • Stand with the rational and bear the wrath of the insane.

    The people pleaser is far more likely to choose the first, than have the courage to choose the second. Even if the crazy person is no longer in the room, they’re still in their life and in their head. Old habits, even if only necessary in the past, still die hard.

  4. The irrational absolutist is always painted as being very kind and gentle, and they usually are, so long as the rational don’t question them. Because the subjectivist is so compliant and people pleasing, they never see the threats they’ve worked so hard to prevent. Just as with taxes, you never see the violence inherent in the system so long as you’re compliant.

    The best way to survive a dictatorship is to lick the boots of your master, curse his enemies and agree with everything he says. Though it’s important to stop doing that when the dictatorship is over, otherwise you just create another one.

  5. With subjectivism, like nihilism, there are no universal principles. In every case it’s about who is making an argument, rather than the content of the argument.

  6. “Truth”, in their experience, is dictated by a socially approved authority. This is because the subjectivist’s worst fear is social disapproval. Why? My guess is that truth was dictated by the threat of disapproval. A child’s potential for dissension, in the face of irrational absolutism, is under the constant threat of violence or the withdrawal of affection. To question a subjectivist’s opinion based on any objective, universal standard (i.e. to be skeptical) is to bear the irony of their wrath. It’s hard to see, but the subjectivist is also an irrational absolutist, the flip-side of the same coin.

  7. There’s a pattern to what you face when making any objective statements of truth around a subjectivist. The first is that your statement is reduced to mere opinion, usually in a people pleasing, honey coated, passive aggressive kind of way. They’ll accept it as cool, quirky, or “interesting” for a while. Then, should you stand on any universal principal, they’ll become angry.

    They can never admit to being angry though (anger was not allowed), instead they’ll project that anger onto you and say that you’re the one who’s angry. They’ll say that (or act as if) you’re being aggressive, that you’re trying to be a controlling dictator who won’t allow anyone to believe what they want.

    Should you mention anyone as the source of an argument you’ve accepted, so as not come off as the “dictator of truth” in their eyes, you are accused of being the a mindless sycophant under the controlling dictates of a cult leader. Again, another projection. They were forced to be a sycophant under a rigid, irrational authority.

    Remember: They always begin with the premise that truth is something dictated by a person, not any objective standard (i.e. reason or evidence), universal principle or axiom. Again, it is about the person making the arguments, not the content, and therefore one agrees with the person, not the reasoning; and because they accept this premise, they’re incredibly prone to nasty ad homenim attacks.

  8. The subjectivist position is passive aggressive while the irrational absolutist position is aggressive. It’s a false dichotomy and it typically ends with the subjectivists on the left, and the irrational absolutists on the right, politically or even religiously speaking. Turn the other cheek vs. An eye for an eye, Left Wing vs. Right Wing, Slave vs. Master.

  9. Example: Like many on the left, they may passionately protest a war, but is never based on any universal principle.

    Case in point.

    So you see in this case, we find out that their protest is not based on any principle that violence is wrong, but rather who is committing said violence and whether he’s cool or not.

  10. The subjectivist has concluded that certainty or absolutism itself is the problem, rather than irrationality. They are quite absolute and certain that nothing is or should be absolute or certain. Though when you point out this performative contradiction all you’ll get is a seat shifting blank stare and/or a reiteration of other arguments they’ve made that tell you, with certainty, that your rational certainty means you’re an asshole.
 Šaltinis: The soap box - Subjectivists

trečiadienis, kovo 23, 2011

"Apie tiesą" in action

26 comments
Norėjau pasidalinti diskusija iš Facebook'o, kuri yra puiki Stefan Molyneux knygos "Apie tiesą" iliustracija. Diskusiją įdedu visą:
Gabrielė:

Kad įgustum, reikia dirbti, o vaikai to savanoriškai niekada nenori daryti, todėl labai svarbu nepaisyti jų norų. Dažnai tai reikalauja tėvų tvirtumo, nes vaikai priešinasi. Sunkiausia būna pradžioje, kai Vakarų tėvai ir linkę pasiduoti. Bet jeigu viskas atliekama tinkamai, kinų strategija sukuria dorą ciklą. Nuolatinis mokymasis yra esminis dalykas tobulumui pasiekti, o Amerikoje tokia praktika nuvertinama.



Kodėl kinai užaugina sėkmingus vaikus? - Naujienų portalas Alfa.lt

Dėl kinų kilmės amerikietės Amy Chua vaikų ugdymo idėjų šiuo metu laužomos ietys Amerikos ir Vakarų Europos žiniasklaidoje. A.Chua

Monday, March 21, 2011 at 1:01pm

Vaidmine:

auklėsi "kinietiškai"? ;)

Gabrielė:

na, kinai gal kiek perlenkia lazdą :)

Jekaterina:

o aš labai dėkinga savo tėvams, kad nevertė manęs nieko daryti, nei mokytis, nei burelius lankyti, nei groti instrumentu, nei sportuoti...jei pati užsimanydavau, tada palaikė, o kai užsimanydavau mesti kokią veiklą ir imtis kitos, neprieštaravo niekada. tokiu budu, gal ir neišmokau groti gitara, bet išbandžiau daug įvairių įdomių dalykų ir turėjau nerūoestingą vaikystę :) Gerbiu savo tėvus, kad jie gerbė ir dabar gerbia mano pasirinkimą ir leidžia klaidas krėsti pačiai :) jau nutolau nuo straipsnio tėmos, bet šiltus jausmus tėvams pramušė :)

Giedrius:

How sick is that?

Btw, labai teisingas komentaras http://www.youtube.com/watch?v=u-jg90JNksE

Erika:

as turiu drauge kiniete, tai ji is tiesu nepaisydama savo vaiko noru is jo padare ir pirmuna, ir piano virtuoza, ir dabar stumia i medicina mokytis, nors jis to nenori. Ir pasake jam, kad merginos bus tik po to, kai baigs studijas. Vaikas - auksinis, bet uzduchintas, nerealiai, man atrodo, gali sprogti kaip Fukusima viena diena...

Gabrielė:

pasaulis blaškosi tarp kraštutinumų - nuo visiškos kontrolės ir priežiūros iki visiškos laisvės. tiesa slypi tikriausiai kažkur per vidurį arba anapus :)

Giedrius:

Gabriele, tiesa slypi kažkur per vidurį visais klausimais, ar tik šituo?

Gabrielė:

vienos tiesos nėra nė vienu diskutuotinu klausimu

kartoju savo komentarą, parašytą ta pačia tema kitur - manau, kad kinės motinos persistengia - gal tai sąlygota vieno vaiko politikos? kai turi tik vieną "šansą" įgyvendinti "savo svajones" per vaiką... iš kitos pusės - besimokinančiam vaikui norint pasiekti rezultatų - tikrai reikia disciplinos. ir jau nuo tėvų sugebėjimų priklauso, ar ta disciplina pavirsta ar nepavirsta muštru. teoriškai viskas atrodo lengva, ar ne? :)

bet kokiu atveju - gerai paskaityti ir bent su savim padiskutuoti apie įvairius metodus

Giedrius:

Jei nėra tiesos nei vienu diskutuotinu klausimu, reiškia klausimu "ar nėra vienos tiesos?" irgi nėra vienos tiesos, t.y. teiginys "vienos tiesos nėra" yra klaidingas bet kokiu atveju (visiems reliatyvistams rekomenduoju šitą straipsnelį http://theemptiness.info/2010/08/shades-of-grey-are-empty/, gaila, kad iš nei vieno nesulaukiau apie jį jokių komentarų :) ).

Kas liečia discipliną bendraujant su vaikais ir jos pasekmes - labai rekomenduoju paskaityti http://www.manoknyga.lt/knyga/gabaus-vaiko-drama-ir-tikrosios-savasties-paieska.html. Jeigu ką turiu ir anglišką pdf'ą, kam aktualu rašykit PM, pasidalinsiu.

Gabrielė:

jei yra skirtingos nuomonės - yra skirtingi argumentai ir abiem pusėm vienos tiesos nėra. jei atvirai, šitą nuorodą įdėjau norėdama įžiebti diskusiją. aš manau, kad norint jaustis gerai / vystytis / džiaugtis, vaikams reikia aiškių taisyklių ir ribų. kai kada jos gali ir nepatikti.

Giedrius:

Gabriele, tu ignoruoji tai ką aš rašau :) Jei "vienos tiesos nėra" yra tiesa, pats teiginys "vienos tiesos nėra" negali būti tiesa, nes vadovaujantis juo pačiu tiesos nėra. Ir visiškai suprantama, kodėl tiek daug žmonių tokio akivaizdaus prieštaravimo nemato - jiems visiems bet koks absoliutizmas asocijuojasi su žiauriu neteisingumu. Pradedant žiauriu ir neteisingu tėvų absoliutizmu (disciplina turi būti!), baigiant diktatorių absoliutizmu (pasaulis vokiečiams!).

Sakyti, kad tiesos apskritai nėra, kadangi 2 žmonės turi skirtingą įsitikinimą kažkokiu klausimu, yra iš principo tas pats kas sakyti, kad bet koks absoliutizmas yra blogai. Iš tiesų jei tik kalbam apie išorinį mums pasaulį, o ne apie savo subjektyvius pomėgius, viena tiesa visada yra (ir tai yra absoliutus - ir teisingas - teiginys), tiesiog vienais klausimais ją rasti lengviau nei kitais (pvz. sužinoti kiek bus apelsinų prie 2 pridėjus 2 yra, deja, lengviau nei sužinoti kokios yra disciplinos, arba kitaip - prievartos prieš vaikus, pasekmės vaikams). Tačiau jei tam tikrais klausimais tiesą rasti nelengva, tai niekaip nereiškia, kad tiesos nėra apskritai, o visi absoliutistai (pvz. tie, kurie teigia, kad 2 apelsinai + 2 apelsinai yra 4 apelsinai - absoliutas - ir kad teigiantys, kad 2+2=5 ar 159, yra neteisūs - dar vienas absoliutas) yra išprotėję manjakai. Išprotėję manjakai yra tik tie, kurie siekia savo tikslų laikydamiesi neteisingų (ir prieštaraujančių sau patiems) absoliutų. Ir norint nedaryti to paties brangiausiems savo žmonėms ką su tavimi darė besivadovaujantys neteisingais absoliutais, yra būtina tą suprasti.

Gabrielė:

Giedriau, geriau diskutuokime dėl teiginių ar reikalinga vaikams disciplina, ir kaip ji kenkia vaikams, arba apskritai - kas yra disciplina, o kas yra pvz. tvarka namuose, o ne kabinėkimės prie ironiškų žodžių - yra tiesa ar ne...

Giedrius:

Jei manyti, kad tiesos nėra, diskusija (argumentų išsakymas siekiant išsiaiškinti tiesą) bet kokiu klausimu yra beprasmė, todėl diskutuojant apie bet ką šito klausimo neįmanoma aplenkti.

Žodis "disciplina" turi eilę prieštaraujančių vienas kitam apibrėžimų (http://www.merriam-webster.com/dictionary/discipline), tačiau dauguma mano matytų tėvų šitą žodį vartoja apibūdinti jų subjektyvios nuomonės enforsinimą vaikams pateikiant tą subjektyvią jų nuomonę kaip objektyvias taisykles (kurių aišku patys tėvai nesilaiko).

Pvz. absoliuti dauguma tėvų aiškina savo vaikams, kad muštis, rėkti, grasinti, nevykdyti savo pareigų ar naudoti kitokį fizinį ar / ir psichologinį smurtą už tai, kad kažkas elgiasi ne taip kaip tau patinka, yra blogai, ir vienaip ar kitaip baudžia vaikus jei jie šios taisyklės nesilaiko. Tačiau tuo pačiu metu patys tėvai naudoja vienokį ar kitokį fizinį ar / ir psichologinį smurtą prieš savo vaikus jei jie elgiasi taip, kaip tėvams nepatinka (pvz. susideda savo daiktus ten ir taip, kaip tėvams nepatinka - atseit būna netvarkingi). Vaikams tokiu atveju lieka tik 2 keliai - 1) pripažinti, kad jų tėvai nežino kas yra blogai ir kas yra gerai, tačiau to nepripažįsta, ir, kadangi yra stipresni, jėga verčia paklusti vaikus savo subjektyvioms užgaidoms; 2) siekiant išlaikyti tėvų palankumą pačiais įvairiausiais būdais teisinti tokią neteisybę ir tėvų veidmainystę (tiesos jokiu klausimu apskritai nėra; viskas subjektyvu; visa tai mano labui, tik aš to dar nesuprantu; aš pats esu kaltas dėl to, kad su manimi taip elgėsi; etc.).

Kol esi vaikas, 2) variantas yra vienintelis įmanomas pasirinkimas. Tačiau jei ir būdamas suaugęs žmogus laikosi 2) varianto, jis negali suprasti kas yra teisinga, o kas ne, ir neišvengiamai kartoja neteisingą elgesį ir su savo vaikais laikydamas jį teisingu, kitaip tariant aukoja gerus žmones tam, kad išlaikyti blogų žmonių "gerą veidą".

Jeigu ką labai rekomenduoju dar ir šitą nedidelę knygelę: http://giedriusc.blogspot.com/2011/03/stefan-molyneux-knyga-apie-tiesa-jau-ir.html

Gabrielė:

suprantu, kad tau disciplina yra būtinai susijusi su bausmėmis? kaip pavadinti tada tokią tvarką- prieš miegą valomės dantis, miegoti vaikai eina 9 valandą, valgo ne tai ką galbūt nori, o ką pagamina mama. tai jau prievarta?\

Giedrius:

Jei teigi, kad disciplina nesusijusi su bausmėmis, ką tavo manymu tėvai daro vaikams, kurie nepaklūsta tėvų reikalavimams (racionaliems ar ne kol kas nesvarbu)? Ir koks tada tavo disciplinos apibrėžimas?

Gabrielė:

paklausiu taip pat - ar jūs neturite vaikui jokių reikalavimų (valgyti, miegoti, nešokti nuo stogo ir pan.)?

Giedrius:

Turim. Gal dabar galėtum atsakyti į mano klausimus? :-) Ir jei jau susirašinėjimą vadinam dskusija, būtų neblogai, jei nešokinėtume prie naujų klausimų, kol neišsiaiškinome ankstesnių. Taip pat būtų neblogai žinoti ar pakeitei savo nuomonę apie tiesą, ar, nepaisant to, kad mano argumentams kontraargumentų nėra, vis tiek manai, kad tiesos nėra.

Gabrielė:

ok, jei grįžtam prie tiesos - 2 x2 = 4 yra tiesa. kaip geriau auklėti savo vaiką - nėra vienos tiesos.
mano disciplinos apibrėžimas - taisyklės, kurių reikia laikytis, apie kurias visos susijusios pusės yra iš anksto informuotos. taip pat ir apie tai, kas atsitiks, jei jų bus nesilaikoma. ir pasekmės tai ne tas pats kas bausmė.

Giedrius:

Tai nemanai, kad auklėti vaiką pvz. jį mušant už tai, kad jis negroja pianinu, yra vienareikšmiškai blogai? Jei manai, kad tai blogai, reiškia sutinki, kad ir kalbant apie tai kaip auklėti vaikus viena tiesa yra.

Jei sugalvosiu taisyklę "negrojančius pianinu sumušu" ir apie ją informuosiu iš anksto, sumušimas nebus bausmė?

Gabrielė:

Giedriau, čia jau gaunasi tiesiog žodžių vartymas. nemaniau, kad diskutuojame galima mušti vaikus ar (aišku, kad negalima). dilema jei jau vaikas pasirinko groti pianinu ir sugalvoja (gal tik laikinai), kad nebegros - versti jį ar ne? kuri tada tiesa yra tiesesnė? laivė vaiko pasirinkimui? esu girdėjusi pasakymų "ech kodėl tėvai neprivertė mokintis groti,kai sumaniau mesti" \

Giedrius:

Matyt gerai nesuprantu kas yra "žodžių vartymas", bet kaip suprantu dabar jau sutinki, kad kaip geriau auklėti vaiką viena tiesa yra. Ir ta tiesa yra ta, kad mušti vaikus yra blogai, nes tai yra smurtas - dėl to kaip suprantu klausimų nekyla. Tačiau jei vaikas nebenori groti pianinu ar versti jį ar ne klausimas kažkodėl kyla, nors "versti" nenaudojant fizinio ar / ir psichologinio smurto (ką tėvai mėgsta vadinti švelniau - bausmėmis, ar dar švelniau - taisyklių nesilaikymo pasekmėmis) yra neįmanoma. Man panašu į žodžių vartymą, t.y. bandymą vadinti daiktus kitais vardais (eufemizmais) idant išvengti nepatinkančių išvadų.

O visokiausių Stokholmo sindromo apraiškų iš pateisinančių smurtą esu girdėjęs begalybę (pvz. jei manęs tėvai nebūtų mušę, būčiau šunkeliais nuėjęs; mane tėvai privertė daryti tiek man naudingų darymų, ir kodėl neprivertė dar padaryti ir X? ir pan.), tačiau tai tik įrodo, kad smurtas gamina smurtautojus, o ne kad smurtas padeda žmonėms tapti geresniais ir laimingesniais.

Gabrielė:

trumpinu savo mintis... labai jau ilgi pasisakymai čia gaunasi... nemanau, kad vaikas gali/privalo augti "visiškos laisvės sąlygomis". gali vadinti tai smurtu, bet eiti miegoti laiku, valytis dantis, tvarkytis, mokintis - tai tam tikri privalomi dalykai. Ir nereikia tėvų, kurie to prašo laikyti primetančiais savo valią. Įkalbėti vaiką, motyvuoti ar kaip kitaip pakreipti jo dėmesį ir nuomonę - be abejo taip pat smurtas? Filosofijoje ant popieriaus viskas atrodo idealu - bet man vis primena psichoterapeutų "arkliuką" - "dėl nenusisekusio gyvenimo kaltos mano tėvų klaidos" (čia aliuzija į knygos pavadinimą "Gabaus vaiko drama"...)

Julius:

Bijau, kad šiuo atveju psichoterapeutai teisūs. Motyvuoti, ir naudoti smurtą (fizinį/psichologinį) ir manipuliacijas - labai skirtingi dalykai. Daugelis pasakytų kad mano mama yra labai gera moteriškė, ir vaikystėje manimi labai rūpinosi.
So what? Užaugau emociškai sužalotas, iki šiol negaliu kai kokių problemų išsispręsti. Ir galiu savo tėvams pasakyti: fuck you, fuck you very much, už gyvenimą, kurį turiu šiandien. Už savo vidinį aš, savastį, kuri iki šiol nesutaria su manimi.
Jei turi drąsos, tai vis dėl to paskaityk Alice Miller, "Gabaus vaiko drama" - knyga, kurią, manau, turėtų perskaityti visi tėvai, ir besiruošiantys jais tapti.

Giedrius:

‎"nemanau, kad vaikas gali/privalo augti "visiškos laisvės sąlygomis""

Kodėl? Todėl, kad visiškos laisvės sąlygom tau neleido augti tavo tėvai ir iki šiol patirtą neteisybę teisini, ar dėl kokių nors objektyvių priežasčių, kurių nenori atskleisit?

"gali vadinti tai smurtu, bet eiti miegoti laiku, valytis dantis, tvarkytis, mokintis - tai tam tikri privalomi dalykai."

Visi tavo išvardinti dalykai nėra smurtas ir juos su džiaugsmu daro visi vaikai, jei tik prieš juos niekas nesmurtauja. Smurtas yra padaryti juos privalomais, t.y. naudojant vienokius ar kitokius grasinimus (ir jei tik prireikia grasinimus įvykdant) versti vaikus daryti tai, kas patogu tėvams ar / ir leidžia tėvams pateisinti smurtą, patirtą iš jų pačių tėvų.

"Ir nereikia tėvų, kurie to prašo laikyti primetančiais savo valią."

Kodėl? Todėl, kad tiesa nemaloniai skamba ar todėl, kad tai netiesa? Jeigu tai netiesa, prašau pateikti smurto apibrėžimą tinkantį visiems smurto atvejams ir parodyti, kad tavo aukščiau išvardinti veiksmai po tuo apibrėžimu nepatenka.

"Įkalbėti vaiką, motyvuoti ar kaip kitaip pakreipti jo dėmesį ir nuomonę - be abejo taip pat smurtas? "

Priklauso nuo to kaip tai daroma. Įkalbėti daryti beprasmius ar objektyviai neteisingus dalykus yra smurtas. Motyvuoti be abejo, kad ne. Aišku su sąlyga, kad po žodžiu motyvavimas neslepiam smurto (grok pianinu, arba sumušiu / neduosiu valgyt / nepirksiu žaislų / neleisiu daryti to, ką tu mėgsti daryti / nemylėsiu / you name it).

"Filosofijoje ant popieriaus viskas atrodo idealu - bet man vis primena psichoterapeutų "arkliuką" - "dėl nenusisekusio gyvenimo kaltos mano tėvų klaidos" (čia aliuzija į knygos pavadinimą "Gabaus vaiko drama"...)"

Iš aukščiau parašytos citatos suprantu, kad manai, jog žmonės patys turėtų būti atsakingi už savo veiksmus, o ne kaltinti kitus dėl to, ką patys padarė. Taigi, tu pati irgi turėtum būti atsakinga už savo veiksmus, o tavo tėvai už savo, ar ne? Jei su tuo sutinki, reiškia esi atsakinga už savo psichologinį smurtą - bullying - mėtymąsi nepagrįstais kaltinimais psichoterapeutams ir prieš tai man ("kabinėjimasis prie žodžių", "žodžių vartymas"). Toks elgesys parodo, kad esi emociškai prisirišusi prie nepagrįstų išvadų, t.y. įgytų patyrus smurtą, kurį neigi, o ne padarytų įvertinus objektyvius faktus, ir kad tas išvadas esi pasiruošusi ginti bet kokia kaina (net jei norint jas apginti prireikia elgtis neteisingai), kas patvirtina mano aukščiau parašytą išvadą - "smurtas gamina smurtautojus, o ne kad smurtas padeda žmonėms tapti geresniais ir laimingesniais".

Gabrielė:

ok, Giedriau, smurtautoja ir sužalota asmenybė daugiau nediskutuos :)

Gabrielė:

tiesa, einu paengsiu sao vaikus, nes prisiminiau ką mano tėvai darė man :)

Giedrius:

Neabejoju, kad apart visų kitų anksčiau tavo teisintų ir pademonstruotų aktyvios ir pasyvios agresijos rūšių, jie naudojo ir tą, kurią naudoji paskutinėse savo žinutėse - argumentų ignoravimą ir šaipymąsi bei atsisakymą tęsti pokalbį po to, kai oponentas parodo, kad tiek tavo išvados klaidingos, tiek kad elgeisi neteisingai oponento atžvilgiu. Vietoj to, kad, kaip ir reikėtų pagal tavo, ir beveik garantuotai tavo tėvų, atvirai deklaruojamas vertybes, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus (pripažinti, kad esi neteisus, atsiprašyti už neteisingą elgesį ir leisti pagrįstai tikėtis, kad toks elgesys daugiau nepasikartos).

Unable to post comment. Try Again


Paskutinio komentaro nusiųsti nepavyko, nes autorė ištrynė visą temą...

penktadienis, kovo 11, 2011

School sucks, but why?

0 comments
Labai teisingas filmukas.

Pataisymas: originalų video pakeitė naujesnė jo versija.

sekmadienis, kovo 06, 2011

Stefan Molyneux knyga "Apie tiesą" jau ir lietuviškai!

3 comments
Rekomenduoju visiems drąsiems žmonėms - Stefan Molyneux "Apie tiesą".

Vertėjo anotacija:
Šioje trumpoje, bet labai koncentruotoje filosofinėje knygoje logiškai, nuosekliai, struktūruotai ir aiškiai aprašoma tiesa. Tiesa apie pasaulį, moralę, meilę, dorybę, vaikų auginimą, kultūrą, religiją tarpusavio santykius ir santykį su pačiu savimi. Parodoma, kaip naudojantis filosofijos disciplina tiesą atskirti nuo melo ir fantazijų, laisvę - nuo primestos neegzistuojančios prievolės, meilę ir dorybę - nuo manipuliacijos ir blogio, moralę - nuo smurto pateisinimų.

„Apie tiesą“ padės išsivaduoti iš fantazijos gniaužtų, ištrūkti iš kultūros kulto narvo, pamatyti, kad visi suaugusiųjų santykiai yra savanoriški, suprasti, jog „moralę“ ir „meilę“ tėvai naudoja kaip prievartos prieš savo vaikus pateisinimą, paskatins kurti sveikus ir nuoširdžius santykius su aplinkiniais, gyventi tiesa kalbant tiesą, o svarbiausia – būti sąžiningam sau.

Ši knyga privers permąstyti visus savo santykius, ją skaitant kils nemalonių jausmų, minčių ir prisiminimų, todėl, žiūrint iš trumpalaikės perspektyvos, ji bus skausminga ir kelianti iššūkių. Tačiau siekiant tikros laimės, laisvės, meilės, dorybės ir psichologinės sveikatos, tas skausmas yra reikalingas, gydantis ir neišvengiamas.
 Autoriaus anotacija:
Trumpalaikiu ir tiktai praktiniu požiūriu, jūs šios knygos skaityti tikrai
nenorite. Ši knyga sujauks jūsų gyvenimą. Ši knyga pakeis visus jūsų
santykius, o svarbiausia – santykius su pačiu savimi. Ši knyga pakeis jūsų
gyvenimą, netgi jei nerealizuosite nei vieno čia esančio siūlymo. Ši knyga
pakeis jus, net jeigu nepritarsite nei vienai čia pateiktai idėjai. Net jeigu šią
knygą dabar padėsite į šoną, ji jau bus pakeitusi jūsų gyvenimą, nes tokiu
atveju žinosite, kad bijote pokyčių.
Ši knyga radioaktyvi ir kelianti skausmą – ji tik atsitiktinai yra ta radiacija
ir skausmas, kurie jus išgydys.

pirmadienis, vasario 21, 2011

Kaip efektyviausia saugoti gamtą?

5 comments

sekmadienis, vasario 20, 2011

Dienos citata: Social contract

0 comments
The very fact that the "social contract" is called the "social contract" already assumes that contracts are necessary in order to create obligations. It would seem then that those things covered by the imaginary "social contract" can be covered by actual contract, yet supporters of the "social contract" will argue against this every time. Because the social contract is just philosophical cover for looting.
Mike Peinovich

šeštadienis, vasario 19, 2011

Universali etika

8 comments
Puiki prezentacija apie universalią etiką.

ketvirtadienis, sausio 27, 2011

Public servants or professional crooks?

0 comments
Anyone of any profession can be a crook. At least it's possible for a dentist to serve you, if he's not a crook. A politician CAN'T serve you, because he's a professional crook. - Larken Rose

pirmadienis, sausio 03, 2011

Balsuoti rinkimuose visada iracionalu

1 comments
Su Hadrian nesėkmingai bandėme diskutuoti apie tai, ar teiginys "1 balsas rinkimų rezultato neapsprendžia, todėl balsuoti nėra prasmės" yra teisingas. Hadrian bandė įrodyti, kad teiginys "balsavimas rinkimų rezultato neapsprendžia, todėl balsuoti nėra prasmės" teisingas tik tada, jei balsavimo expected value (EV) mažiau arba lygu 0:
Norėčiau pakomentuoti vieną konkretų argumentą (kurį mačiau naudojamą jau ne vieną kartą):
"tavo balsas rinkimų rezultato neapsprendžia, todėl balsuoti nėra prasmės"
Perfrazavus matematiniu leksikonu: "tavo asmeninio balsavimo EV=0"
Trumpai, teiginys klaidingas.
 Įrodymas buvo toks:
tikimybė rinkimų, kuriuose bent du kandidatai surinko vienodą balsų skaičių yra:

2k/(r + 1)

kur r - rinkėjų skaičius, o k - kandidatų skaičius

Esant 2 mln rinkėjų bei 10 kandidatų, tokia tikimybė yra ~ 1 iš 100000 (prie 30 kandidatų ~ 1 iš 33000, etc.).

Tikimybė nėra didelė, tačiau hey - žmonės juk perka loterijos bilietus.

Perspektyvai suprasti, jei laikyti, jog išrinktas "teisingas" kandidatas (vs. neteisingas) turėtų 2 mlrd (?) įtaką BVP, balsavimo EV vertė, rinkimams iš 10 kandidatų, būtų 2mlrd. / 100 tūkst = 20 tūkst

20 tūkst. šalies BVP naudos, ne asmeninės naudos - tačiau kažkas gali [asmeniškai] vertinti ir BVP dydį. 2 mlrd.
Pirmiausia pateikti skaičiavimai yra klaidingi, nes reiktų suskaičiuoti kokia tikimybė, kad vienas balsas nulems balsuojančiam palankiai partijai 50%+1 vietą seime, įvertinus, kad balsuojama už partijas ir už asmenis, o ne kad balsas padarys įtaką bet kokioms 2 partijoms surinkus bet kokį vienodą skaičių balsų. Taip pat kažkaip reiktų suskaičiuoti kokia tikimybė, kad kiti įtakingi asmenys, pvz. premjeras ir prezidentas, bus kitos partijos atstovai ir tau palankus sprendimas nebus priimtas. Įvertinus visas tikimybes ir jas padauginus iš tikėtinos asmeninės naudos (net jei ji būtų milijonų eilės, ko daugumai rinkėjų nebūna net panašiai) ir net neskaičiuojant balsavimo kaštų, EV turėtų būti kažkur tarp 1ct ir nulio.

Bet net jei ir vardan diskusijos sutikti, kad kokiu nors mistiniu būdu dalyvavimo rinkimuose EV galėtų būti reikšmingai daugiau nei nulis, jei gali daryti tik vieną pasirinkimą ne EV yra pagrindinis kriterijus, kuriuo vadovaujantis yra racionalu priiminėti sprendimus įvykių su mažomis tikimybėmis atveju, o sėkmės tikimybė. Tačiau Hadrian su tuo atkakliai nesutinka:
tarkime, aukso puodas yra 1mlrd, loterijos bilietas kainuoja 100, o tikimybė laimėti 1:1mln 

[...]
EV = 1mlrd / 1 mln = 1000; de facto tai reiškia, kad tokio loterijos bilieto pirkimas (savo verte) prilygsta 900 gavimui (EV - B)
Oi, pasirodo sutinka:
Giedrius:
Jei galėtum gauti nemokamai 900Lt arba tokį loterijos bilietą, kaip suprantu imtum loterijos bilietą? Jei taip, tai tiesiog esi žiauriai risk averse (kas IMO yra iracionalu), kas ir yra pagrindinis sprendžiantysis faktorius mažų tikimybių atveju esant tik vienai galimybei rinktis (o ne EV, kaip kad bandai įrodyti).

Hadrian:
Ar aš pirkčiau aprašytą 100Lt kainuojantį loterijos bilietą ar veikiau imčiau 900L? - Paimčiau 900Lt. Tačiau jei pasiūlytum 100Lt (i.e. turėčiau arba sumokėti 100Lt ir dalyvauti aprašytoje loterijoje) arba tu man tiesiog duotum 100Lt -- rinkčiausi dalyvavimą loterijoje - ir mano situacijoje tai būtų daugiau nei racionalu (sutinku, tau galėtų būti racionaliau paimti dykais 100Lt);
 Hmm, ir vėl nesutinka ir dar ir teigia, kad daugumai rinkėjų balsavimo kaina artima nuliui:
Dalyvavimo rinkimuose kaina, daugumos rinkėjų atveju, santykinai maža (dažnam artima nuliui), todėl tikimybė įtakos sprendimui daryti neturėtų apskritai.

Kitais žodžiais tariant, šis pastebėjimas sustiprina apeliavimo į tikimybę, sprendžiant balsuoti ar ne, klaidingumą (i.e. ne tik klaidinga, atsižvelgti
vien į tikimybę -matomai, klaidinga apskritai kreipti dėmesį į tikimybę (nebent tik ta prasme, kiek ji apsprendžia mūsų EV).
(Paryškinimai citatose mano).

Reziume:

Hadrian oponuoja tam, ko, bent jau aš, nesu niekada teigęs ir niekada nesu girdėjęs, kad kas nors kitas būtų teigęs - kad TIK nuo įvykio tikimybės priklauso pasirinkimas mažų tikimybių atveju. Aš teigiu, kad jei rinktis gali tik 1 kartą (o ne daug kartų per santykinai trumpą laiką, kaip kad pvz. žaidžiant pokerį), sėmės tikimybė, o ne EV, yra pagrindinis faktorius, nulemiantis pasirinkimą. Kalbant konkrečiai apie realius (o ne teorinius) rinkimus - 1 balsas beveik visais atvejais iš beveik begalybės neturės absoliučiai jokios įtakos (nors teoriškai įmanoma, kad turėtų), todėl balsuoti rinkimuose visada yra iracionalu.

Ir netgi pats Hadrian įrodė, kad EV indėlis lyginant su sėkmės tikimybės indėliu priimant sprendimą yra labai nedidelis (jis pirktų bilietą su EV=1000 tik tada, jei jis kainuotų 100Lt; aš pvz. nepirkčiau jo net ir už 1Lt, nes pirkimo rezultatas 99'999 atvejais iš 100'000 yra toks pats, kaip 1Lt išmetimas per langą, t.y. vertinant mano pomėgį rizikuoti pirkimas man nevertas piniginės atsegimo vargo), nepaisant to, už kelių minučių rašo lygiai atvirkščiai.

Kas liečia daugumą rinkėjų - jie yra kokybiškai indoktrinuoti, todėl nevertina nei savo laisvo laiko kainos (kuri dirbančiam >40h per savaitę + kelionė į darbą / iš darbo net nepanaši į nulį); nei tikimybės, kad jų balsas padarys įtaką; nei asmeninės naudos dydžio, kuris galėtų būti, jei atsitiktų praktiškai neįmanomas įvykis ir jų balsas įtaką rinkimuose padarytų; apie rinkėjų gebėjimą vertinti moralinius politikos aspektus net nekalbu. Bet tai niekaip nereiškia, kad "dalyvavimo rinkimuose kaina, daugumos rinkėjų atveju, santykinai maža (dažnam artima nuliui)", statistinis rinkėjas tiesiog yra nemąstantis lemingas, einantis balsuoti, nes tokia yra doro piliečio pareiga, t.y. pagrindinė varomoji jėga yra ne racionalios išvados, o sėkmingai suveikęs false argument from morality.

šeštadienis, sausio 01, 2011

Dienos citata: situational ethics vs moral absolutism

10 comments
Ištrauka iš diskusijos Facebook'e:
Gary Rea: [...] the real problem of situational ethics is that they are totally arbitrary and have no foundation or reference other than whatever the "authority" of the moment decides.

Gary Rea: Stated another way, situational ethics is the ethics of the criminal.


Mike Peinovich: That's a great line Gary. Situational ethics is usually used as an attempt justify theft or murder after the fact.

But even trying to justify an action after the fact with a situational ethic assumes that the act needs to be justified, which would assume a universal a-priori. No one would justify theft with a situational ethic, They would say "Its not theft because he was poor and his victim was rich." This still assumes that theft is universally wrong.

Pasitraukimas iš diskusijos

2 comments
Hadrian klausė kaip vertinu oponento pasitraukimą iš santykinai ilgai trukusios diskusijos dalyviams nepasiekus konsensuso. Klausimas pasirodė vertas atskiro įrašo, taigi, bandau į jį atsakyti.

Jei aptarinėjamas klausimas nėra sudėtingas (pvz. "ar tikėjimas pasakų personažais padaro tuos personažus egzistuojančiais realybėje?"; "kuo skiriasi smurtas ir gynyba nuo smurto?"; "ar plėšikai tampa gerosiom fėjom, jei tau leidžia balsuoti už labiausiai patinkantį plėšiką?"; "ar vaikų mušimas yra jiems naudingas?" ir panašūs ar dar paprastesni vs "kas vyko pirmosiomis milisekundėmis po didžiojo sprogimo?"), tačiau apie jį diskutuojantiems oponentams ilgai nepavyksta prieiti konsensuso, akivaizdu, kad bent vienas iš oponentų turi emocinį prisirišimą prie:

a) savo pozicijos;
b) buvimo visada teisiu (baimė pasirodyti neteisiu; noras pasirodyti protingu; noras dominuoti; etc.);
c) abu variantai ar / ir jų įvairios atmainos.

Tokiu atveju abiems diskusijos dalyviams atrodo, kad teisingas atsakymas yra akivaizdus, tačiau kažkodėl pašnekovas pateiktus argumentus ignoruoja / jų nesupranta / leidžiasi į nereikšmingas detales užuot pasistengęs suprasti esmę (nitpicking), etc. Ir kuo žmogus protingesnis, tuo "išsisukinėjimas" būna subtilesnis - štai puikus nors ir sąmoningo, tačiau ypač meistriško "išsisukinėjimo" pavyzdys, kurio turėtų pavydėti kiekvienas politikas :). Tampa akivaizdu, kad tęsti diskusiją nėra prasmės - racionalu ją nutraukti, nes bent vienas iš pašnekovų neturi tikslo išsiaiškinti tiesą aptarinėjamu klausimu (kas ir turėtų būti bet kokios diskusijos tikslas - šią mintį labai gerai išsakė Outsider), jis turi vieną iš aukščiau išvardintų tikslų (bet kokia kaina išlaikyti savo konkrečią poziciją ar / ir bet kokia kaina būti teisiu ar / ir šių tikslų modifikacijos), apie kuriuos ir reikėtų pasikalbėti - su savimi; su tuo pačiu pašnekovu; su žmogumi, kuriuo pasitiki; ar / ir su psichoterapeutu.

Konkreti neproduktyvi diskusija (ar jų virtinė) būna tik bandymas pabėgti nuo (labai) nemalonios tiesos, kurią neišvengiamai tektų įsisąmoninti nuoširdžiai pasigilinus į savo tikruosius tikslus ir, svarbiausia, į jų atsiradimo priežastis. Išsiaiškinti tuos neįsisąmonintus tikslus garantuotai bus nelengva (jei tai padaryti būtų lengva, problemos jau nebūtų), nes už visų panašių pasąmonės vadovaujamų elgesio modelių visada slypi didesnė ar mažesnė psichologinė trauma.

Padirbėjus su savimi ties šiuo klausimu turėtų būtų lengviau pastebėti tokį elgesio modelį ne tik kitų, bet ir savo elgesyje, kas suteiktų laisvę diskusijos metu laiku pastebėti, kad pašnekovų tikslai skiriasi, ir, priklausomai nuo pašnekovo savęs pažinimo lygio, pasišnekėti su juo būtent apie tai ar / ir pasitraukti iš diskusijos.