šeštadienis, sausio 01, 2011

Pasitraukimas iš diskusijos

Hadrian klausė kaip vertinu oponento pasitraukimą iš santykinai ilgai trukusios diskusijos dalyviams nepasiekus konsensuso. Klausimas pasirodė vertas atskiro įrašo, taigi, bandau į jį atsakyti.

Jei aptarinėjamas klausimas nėra sudėtingas (pvz. "ar tikėjimas pasakų personažais padaro tuos personažus egzistuojančiais realybėje?"; "kuo skiriasi smurtas ir gynyba nuo smurto?"; "ar plėšikai tampa gerosiom fėjom, jei tau leidžia balsuoti už labiausiai patinkantį plėšiką?"; "ar vaikų mušimas yra jiems naudingas?" ir panašūs ar dar paprastesni vs "kas vyko pirmosiomis milisekundėmis po didžiojo sprogimo?"), tačiau apie jį diskutuojantiems oponentams ilgai nepavyksta prieiti konsensuso, akivaizdu, kad bent vienas iš oponentų turi emocinį prisirišimą prie:

a) savo pozicijos;
b) buvimo visada teisiu (baimė pasirodyti neteisiu; noras pasirodyti protingu; noras dominuoti; etc.);
c) abu variantai ar / ir jų įvairios atmainos.

Tokiu atveju abiems diskusijos dalyviams atrodo, kad teisingas atsakymas yra akivaizdus, tačiau kažkodėl pašnekovas pateiktus argumentus ignoruoja / jų nesupranta / leidžiasi į nereikšmingas detales užuot pasistengęs suprasti esmę (nitpicking), etc. Ir kuo žmogus protingesnis, tuo "išsisukinėjimas" būna subtilesnis - štai puikus nors ir sąmoningo, tačiau ypač meistriško "išsisukinėjimo" pavyzdys, kurio turėtų pavydėti kiekvienas politikas :). Tampa akivaizdu, kad tęsti diskusiją nėra prasmės - racionalu ją nutraukti, nes bent vienas iš pašnekovų neturi tikslo išsiaiškinti tiesą aptarinėjamu klausimu (kas ir turėtų būti bet kokios diskusijos tikslas - šią mintį labai gerai išsakė Outsider), jis turi vieną iš aukščiau išvardintų tikslų (bet kokia kaina išlaikyti savo konkrečią poziciją ar / ir bet kokia kaina būti teisiu ar / ir šių tikslų modifikacijos), apie kuriuos ir reikėtų pasikalbėti - su savimi; su tuo pačiu pašnekovu; su žmogumi, kuriuo pasitiki; ar / ir su psichoterapeutu.

Konkreti neproduktyvi diskusija (ar jų virtinė) būna tik bandymas pabėgti nuo (labai) nemalonios tiesos, kurią neišvengiamai tektų įsisąmoninti nuoširdžiai pasigilinus į savo tikruosius tikslus ir, svarbiausia, į jų atsiradimo priežastis. Išsiaiškinti tuos neįsisąmonintus tikslus garantuotai bus nelengva (jei tai padaryti būtų lengva, problemos jau nebūtų), nes už visų panašių pasąmonės vadovaujamų elgesio modelių visada slypi didesnė ar mažesnė psichologinė trauma.

Padirbėjus su savimi ties šiuo klausimu turėtų būtų lengviau pastebėti tokį elgesio modelį ne tik kitų, bet ir savo elgesyje, kas suteiktų laisvę diskusijos metu laiku pastebėti, kad pašnekovų tikslai skiriasi, ir, priklausomai nuo pašnekovo savęs pažinimo lygio, pasišnekėti su juo būtent apie tai ar / ir pasitraukti iš diskusijos.

2 komentarai:

  1. Diskusija gali vesti link tiesos tik tam tikrais atvejais, nes ne visos temos yra lygiavertės realybės atžvilgiu. Jeigu diskutuojama apie grožį, tai negalime prieiti prie Tiesos, nes tokio dalyko tokioje temoje nėra. Estetika yra subjektyvi, t.y. 1:1 nėra lygi empirinei realybėj ir skiriasi priklausomai nuo individų. Tas pats ir su etika.

    Aišku, įmanoma kurti teorijas apie universalų grožio, ar etikos supratimą, bet kitaip nei tyrinėjant empirinę realybę mes negalėsime prieiti prie vienos išvados naudojantis vien logika ir pojūčiais. Empiriniai objektai (ką aš vadinčiau objektyvia realybe) neatitinka moralinių ir estetinių klausimų, tai nėra to pačio statuso klausimai.

    Aš manyčiau, kad tu pats (kaip ir Molyneux) užsiimi beprasmišku žmonių psichologizavimu ir bandai išvengti diskusijos, kai oponentų fundamentalios prielaidos prieštarauja tavosioms. Libertarų sekta turi tokių problemų kaip pastebėjau, ypač dogmatiniai deontologai/universalistai/absoliutistai.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Jei tu manai, kad moralė (taisyklių rinkinys, nustatantis kada yra teisinga naudoti jėgą), yra tokia pati subjektyvi kaip estetika, t.y. kas yra (a)moralu yra tik subjektyvi kiekvieno asmens nuomonė kaip kad ir nuomonė kokie ledai yra skaniausi, reiškia naudoti jėgą prieš nesutinkantį, kad braškiniai ledai yra skaniausi, moraline prasme yra lygiai tas pats kaip naudoti jėgą prieš prievartautoją (abiem atvejais smurtą pateisinančios subjektyvios nuomonės yra lygiavertės). Tai tik patvirtina, kad Gary ir Mike yra visiškai teisūs.

    AtsakytiPanaikinti