penktadienis, balandžio 29, 2011

Kas yra valdžia (valstybė)?

6 comments
Po ne vienos diskusijos su steitistais(-ėm) pastebėjau, kad absoliuti dauguma jų nesupranta arba apsimeta, kad nesupranta, kas yra valdžia. Norint suprasti kas yra valdžia, pirmiausia reikia suprasti kas yra apibrėžimas.

Apibrėžimas - tai apibrėžiamo objekto esminių savybių įvardijimas (apibūdinimas).

Taigi, norint suformuluoti teisingą valdžios apibrėžimą, reikia pažiūrėti kokios yra esminės valdžios savybės, t.y. kuo valdžia iš esmės skiriasi nuo visų kitų žmonių ar / ir žmonių grupių.

Žmonės dažnai sako, kad valdžia - tai žmonės, kurie gina kitus žmones nuo nusikaltėlių; padeda tiems, kuriems reikia pagalbos; rūpinasi žmonių gydymu, švietimu, kelių sistema bei teikia kitas naudingas paslaugas. 

Valdžia iš tiesų užsiima (ar bent jau apsimeta, kad užsiima) aukščiau išvardintomis veiklomis, tačiau tai nėra esminės valdžios savybės ir tai lengva patikrinti - tereikia pažiūrėti ar žmonės vadina valdžia ir kitus, ne valdžioje esančius žmones, kurie užsiima tokiomis pačiomis veiklomis. Akivaizdu, kad jei pvz. mūrininkas, dainininkas ar verslininkas imtųsi vienos ar visų aukščiau išvardintų veiklų, niekas nepradėtų jo vadinti valdžia, taigi šios veiklos neapibūdina esminių valdžios savybių.

Taip pat neretai girdžiu, kad valdžia - tai tiesiog mūsų atstovai. Netgi nesigilinant į tai ar valdžia atlieka atstovų funkciją (aš teigčiau, kad ne), jei žodis "valdžia" ir "atstovai" yra sinonimai, turėtume galėti bet kuriame sakinyje pakeisti vieną žodį kitu nepakeisdami sakinio prasmės. Tačiau taip nėra - niekas nesako "teisme vietoj manęs dalyvavo mano valdžia" vietoj "teisme vietoj manęs dalyvavo mano atstovas", reiškia šie žodžiai nėra sinonimai.

Tai, kad dauguma - ir pati valdžia - valdžią apibrėžia eufemizmais, rodo, kad jie kažką nori paslėpti. Kažką, kas yra nemalonu, apie ką dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesinori kalbėti. Ir tai parodo du dalykus - 1) kad daugumai nepatinka blogis (jį bando paslėpti); 2) kad dauguma nori gero (palaiko tuos, kurie deklaruoja, kad daro gera), kas teikia vilties, kad daugumos nuomonė apie valdžią pasikeistų, jei tik dauguma suprastų, kas iš tiesų yra valdžia - tada valdžios tiesiog nebeliktų.

Tai kas yra valdžia?

Valdžia (valstybė) - tai grupė žmonių, kurie teigia turį išskirtinę teisę siekti savo tikslų grasinant smurtu tam tikroje teritorijoje nuolat gyvenantiems ar joje laikinai esantiems žmonėms, ir jei tik prireikia grasinimus įvykdant.

Jei apie valdžią niekada per daug nesusimąstei, apibrėžimas gali šokiruoti. Jis gali atrodyti neteisingas. Neįtikėtinas. Tačiau būtent taip ir yra. Kiekvienas valdžios įstatymas yra grasinimas su juo nesutinkantiems fiziniu smurtu, o atkakliausiems - mirtimi (kam vis tiek sunku tai suprasti, rekomenduoju paskaityti The Gun in the Room ir The Gun in the Room Part 2). Nesvarbu ar tai būtų įstatymas, nustatantis kokius lietuvių kalbos žodžius galima naudoti, o kokius ne; ar nurodantis už kokią minimalią algą žmogus gali dirbti; ar nustatantis kiek pinigų turi duoti taip vadinamiems pensininkams; ar įsakantis finansuoti taip vadinamą karą (masines kitataučių žudynes); ar bet koks kitas.

Rekomenduoju kiekvienam, norinčiam valdžios rankomis spręsti socialines problemas, šio apibrėžimo nepamiršti.

Ir jei jau norim padaryti padaryti pasaulį geresnį, užuot nukreipiant dėmesį į nereikšmingas smulkmenas (pvz. diskutuojant apie tai už kokio žodžio (ne)parašymą yra (ne)teisinga grasinti mirtimi) geriau diskutuoti apie blogio esmę - kodėl žmonės, pasivadinę valdžia, turi turėti teisę kiekvienam nepatinkančiam grasinti mirtimi.

ketvirtadienis, balandžio 28, 2011

Dienos citata: Subjectivists

0 comments
10 characteristics of subjectivists
  1. Babies are born objectivists. They’re natural empiricists determined to learn about the world around them. Subjectivism is an unnaturally learned behavior. It’s similar to how feet grow unnaturally under the ancient Chinese practice of foot binding. It’s a reaction to growing up under the irrational absolutes of an unjust authority figure. It could be better understood as a psychological defense that reduces all absolutes to mere, subjective opinion. The subjectivist must maintain a twisted, inner multiverse of countless, inconsistent realities.

  2. In many cases of subjugation, the victim turns their situation into a “virtue” (see Nietzsche’s slave morality). Subjectivism is a passive aggressive stance. The good is to accept all opinions as truth and all truth as opinion. The good is to accept that all ideas are valid and all beliefs should be respected regardless of content. The evil is, of course, to be “rigid” and “unaccepting” in any way.

  3. Subjectivists are people pleasers. Being a people pleaser is tragic. They’re trained from birth to please the people who least deserve it. They’ve worked all their life to manage the irrational absolutist they are dependent on.

    As a people pleaser, the only people who will undo the work you have done to keep your irrational master pleased, are rational people. Rational people aren’t a threat to anyone but the irrational, so as a people pleaser, you’re faced with a choice.

    • Attack the rational and soothe the crazy, threatening beast.
    • Stand with the rational and bear the wrath of the insane.

    The people pleaser is far more likely to choose the first, than have the courage to choose the second. Even if the crazy person is no longer in the room, they’re still in their life and in their head. Old habits, even if only necessary in the past, still die hard.

  4. The irrational absolutist is always painted as being very kind and gentle, and they usually are, so long as the rational don’t question them. Because the subjectivist is so compliant and people pleasing, they never see the threats they’ve worked so hard to prevent. Just as with taxes, you never see the violence inherent in the system so long as you’re compliant.

    The best way to survive a dictatorship is to lick the boots of your master, curse his enemies and agree with everything he says. Though it’s important to stop doing that when the dictatorship is over, otherwise you just create another one.

  5. With subjectivism, like nihilism, there are no universal principles. In every case it’s about who is making an argument, rather than the content of the argument.

  6. “Truth”, in their experience, is dictated by a socially approved authority. This is because the subjectivist’s worst fear is social disapproval. Why? My guess is that truth was dictated by the threat of disapproval. A child’s potential for dissension, in the face of irrational absolutism, is under the constant threat of violence or the withdrawal of affection. To question a subjectivist’s opinion based on any objective, universal standard (i.e. to be skeptical) is to bear the irony of their wrath. It’s hard to see, but the subjectivist is also an irrational absolutist, the flip-side of the same coin.

  7. There’s a pattern to what you face when making any objective statements of truth around a subjectivist. The first is that your statement is reduced to mere opinion, usually in a people pleasing, honey coated, passive aggressive kind of way. They’ll accept it as cool, quirky, or “interesting” for a while. Then, should you stand on any universal principal, they’ll become angry.

    They can never admit to being angry though (anger was not allowed), instead they’ll project that anger onto you and say that you’re the one who’s angry. They’ll say that (or act as if) you’re being aggressive, that you’re trying to be a controlling dictator who won’t allow anyone to believe what they want.

    Should you mention anyone as the source of an argument you’ve accepted, so as not come off as the “dictator of truth” in their eyes, you are accused of being the a mindless sycophant under the controlling dictates of a cult leader. Again, another projection. They were forced to be a sycophant under a rigid, irrational authority.

    Remember: They always begin with the premise that truth is something dictated by a person, not any objective standard (i.e. reason or evidence), universal principle or axiom. Again, it is about the person making the arguments, not the content, and therefore one agrees with the person, not the reasoning; and because they accept this premise, they’re incredibly prone to nasty ad homenim attacks.

  8. The subjectivist position is passive aggressive while the irrational absolutist position is aggressive. It’s a false dichotomy and it typically ends with the subjectivists on the left, and the irrational absolutists on the right, politically or even religiously speaking. Turn the other cheek vs. An eye for an eye, Left Wing vs. Right Wing, Slave vs. Master.

  9. Example: Like many on the left, they may passionately protest a war, but is never based on any universal principle.

    Case in point.

    So you see in this case, we find out that their protest is not based on any principle that violence is wrong, but rather who is committing said violence and whether he’s cool or not.

  10. The subjectivist has concluded that certainty or absolutism itself is the problem, rather than irrationality. They are quite absolute and certain that nothing is or should be absolute or certain. Though when you point out this performative contradiction all you’ll get is a seat shifting blank stare and/or a reiteration of other arguments they’ve made that tell you, with certainty, that your rational certainty means you’re an asshole.
 Šaltinis: The soap box - Subjectivists