šeštadienis, sausio 28, 2012

Kas yra valdžia - suprantamai

1 comments
Apie valdžią esu rašęs ne kartą, tačiau iš kai kurių susilaukiamų komentarų (kurių dalies net nepublikuoju) atrodo, kad daliai skaitytojų mano rašymo stilius yra visiškai nesuprantamas. Tikiuosi tai daliai publikos pažiūrėjus šį filmuką bus aiškiau :)

penktadienis, sausio 27, 2012

Tavo skola

2 comments
Šiandien Verslo žinios rašo:
"Tavo skola užsieniui padidėjo 1000 litų"
 (Kadangi šis užrašas matosi tik tituliniame puslapyje, įdedu screenshot'ą)


Būtų juokinga, jei dauguma žmonių tuo netikėtų.

Jei pažiūrėti kas yra valdžia vertinant tai, ką "valdžia" pasivadinę žmonės daro, o ne ką apie save kalba, šie žmonės savo veiksmais niekuo nesiskiria nuo bet kokios mafijos.

Šiaip tai yra dar blogiau - valdžia yra pati sėkmingiausia, didžiausia, žiauriausia ir įkyriausia mafija, ne tik, kad šiandien atimanti iš mūsų visų apie pusę to, ką mes uždirbame (iš uždirbančių daug pavyksta atimti procentaliai mažiau, kadangi uždirbantys daugiau turi už ką bent kažkiek apsiginti ar mafijozus papirkti, o uždirbantys mažai dažnai atiduoda gerokai daugiau nei pusę to, ką užsidirbo), bet dar ir reguliuojanti beveik visas gyvenimo sritis.

Argi ne genialu pasitelkiant propagandą ir pradedant nuo mažų dienų įtikinti reketuojamus žmones, kad pinigus, kuriuos pasiskolino mafijozai, iš tiesų turi moralinę pareigą grąžinti jų aukos?

pirmadienis, sausio 02, 2012

Laisvė

1 comments
Visi mes turime begalę psichologinių barjerų, ribojančių mūsų laisvę ir pasirinkimus. Juos Stefan Molyneux knygoje "Apie tiesą" labai vaizdžiai apibūdino metafora, kurią pavadino "atviras narvas" (lietuviško vertimo 59 psl.).

Trumpai tariant turime įvairių baimių, kurios neleidžia mums gyventi taip, kaip mums patinka. Dauguma žmonių sąmoningai net nesuvokia, kad tas baimes turi - jie tiesiog gyvena nedideliuose psichologiniuose narvuose ir pasąmoningai vengia prisiartinti prie jų ribų, to net nesuvokdami.

Kažkada, kai buvome vaikai, narvai buvo labai realūs - už išėjimą už jų ribų mus bausdavo, tyčiodavosi, palikdavo vienus, smerkdavo ir pan. Ir, kadangi buvome bejėgiai ir priklausomi, to niekaip negalėjome išvengti. Taip susiformavo pasąmoningas įprotis net neprisiartinti prie tų narvų sienų.

Tačiau kai tapome suaugę, realių grėsmių, t.y. narvo sienų, nebeliko. Liko tik įprotis gyventi narvo dydžio erdvėje.

Suvokti savo psichologinių narvų ribas yra pusė kelio iki laisvės. Tačiau, vien tik suvokus, baimė ir kitokios neigiamos emocijos bandant peržengti narvų ribas niekur nedings.

Ir turbūt niekada tos emocijos nedings tiesiog sėdint prie narvo sienos ir bandant analizuoti praeitį, dabartį, modeliuojant ateitį ir pan. Tai gali šiek tiek padėti. Kartais gali ir pakenkti - kuo daugiau delsi, tuo baisiau žengti.

Kaip ten bebūtų, norint tapti laisvu, anksčiau ar vėliau reikia rasti drąsos priimti sprendimą fiziškai peržengti nebeegzistuojančio narvo ribas.

Man asmeniškai lengviau žengti žingsnį kuo greičiau, iškart kai tik sąmoningai atrandu savyje naują narvą. Vieną kartą peržengus nematomą ribą baimė niekur nedingsta, tačiau ji stipriai sumažėja. Kuo daugiau kartų išeini iš narvo ribų, tuo baimė tampa mažesnė, kol sumažėja iki vos pastebimos ar visai išnyksta.

Kuo daugiau ribų esi peržengęs, tuo lengviau būna susidoroti su naujai atrastomis. Susiformuoja įprotis nebebijoti baimių. Ne šiaip disocijuotis ir jas ignoruoti - priešingai, žiūrėti joms į akis ir jas įveikti. Nebeleisti baimei kontroliuoti tavo gyvenimo. Ir atimti iš tavęs laisvės.