Laisvė - tai teisė rinktis

Kas yra valdžia - suprantamai

2012-01-28T13:00:00.002+02:00

Apie valdžią esu rašęs ne kartą, tačiau iš kai kurių susilaukiamų komentarų (kurių dalies net nepublikuoju) atrodo, kad daliai skaitytojų mano rašymo stilius yra visiškai nesuprantamas. Tikiuosi tai daliai publikos pažiūrėjus šį filmuką bus aiškiau :)

Tavo skola

2012-01-27T11:54:00.002+02:00

Šiandien Verslo žinios rašo:

"Tavo skola užsieniui padidėjo 1000 litų"

(Kadangi šis užrašas matosi tik tituliniame puslapyje, įdedu screenshot'ą)

Būtų juokinga, jei dauguma žmonių tuo netikėtų.

Jei pažiūrėti kas yra valdžia vertinant tai, ką "valdžia" pasivadinę žmonės daro, o ne ką apie save kalba, šie žmonės savo veiksmais niekuo nesiskiria nuo bet kokios mafijos.

Šiaip tai yra dar blogiau - valdžia yra pati sėkmingiausia, didžiausia, žiauriausia ir įkyriausia mafija, ne tik, kad šiandien atimanti iš mūsų visų apie pusę to, ką mes uždirbame (iš uždirbančių daug pavyksta atimti procentaliai mažiau, kadangi uždirbantys daugiau turi už ką bent kažkiek apsiginti ar mafijozus papirkti, o uždirbantys mažai dažnai atiduoda gerokai daugiau nei pusę to, ką užsidirbo), bet dar ir reguliuojanti beveik visas gyvenimo sritis.

Argi ne genialu pasitelkiant propagandą ir pradedant nuo mažų dienų įtikinti reketuojamus žmones, kad pinigus, kuriuos pasiskolino mafijozai, iš tiesų turi moralinę pareigą grąžinti jų aukos?

Laisvė

2012-01-02T23:10:00.000+02:00

Visi mes turime begalę psichologinių barjerų, ribojančių mūsų laisvę ir pasirinkimus. Juos Stefan Molyneux knygoje "Apie tiesą" labai vaizdžiai apibūdino metafora, kurią pavadino "atviras narvas" (lietuviško vertimo 59 psl.).

Trumpai tariant turime įvairių baimių, kurios neleidžia mums gyventi taip, kaip mums patinka. Dauguma žmonių sąmoningai net nesuvokia, kad tas baimes turi - jie tiesiog gyvena nedideliuose psichologiniuose narvuose ir pasąmoningai vengia prisiartinti prie jų ribų, to net nesuvokdami.

Kažkada, kai buvome vaikai, narvai buvo labai realūs - už išėjimą už jų ribų mus bausdavo, tyčiodavosi, palikdavo vienus, smerkdavo ir pan. Ir, kadangi buvome bejėgiai ir priklausomi, to niekaip negalėjome išvengti. Taip susiformavo pasąmoningas įprotis net neprisiartinti prie tų narvų sienų.

Tačiau kai tapome suaugę, realių grėsmių, t.y. narvo sienų, nebeliko. Liko tik įprotis gyventi narvo dydžio erdvėje.

Suvokti savo psichologinių narvų ribas yra pusė kelio iki laisvės. Tačiau, vien tik suvokus, baimė ir kitokios neigiamos emocijos bandant peržengti narvų ribas niekur nedings.

Ir turbūt niekada tos emocijos nedings tiesiog sėdint prie narvo sienos ir bandant analizuoti praeitį, dabartį, modeliuojant ateitį ir pan. Tai gali šiek tiek padėti. Kartais gali ir pakenkti - kuo daugiau delsi, tuo baisiau žengti.

Kaip ten bebūtų, norint tapti laisvu, anksčiau ar vėliau reikia rasti drąsos priimti sprendimą fiziškai peržengti nebeegzistuojančio narvo ribas.

Man asmeniškai lengviau žengti žingsnį kuo greičiau, iškart kai tik sąmoningai atrandu savyje naują narvą. Vieną kartą peržengus nematomą ribą baimė niekur nedingsta, tačiau ji stipriai sumažėja. Kuo daugiau kartų išeini iš narvo ribų, tuo baimė tampa mažesnė, kol sumažėja iki vos pastebimos ar visai išnyksta.

Kuo daugiau ribų esi peržengęs, tuo lengviau būna susidoroti su naujai atrastomis. Susiformuoja įprotis nebebijoti baimių. Ne šiaip disocijuotis ir jas ignoruoti - priešingai, žiūrėti joms į akis ir jas įveikti. Nebeleisti baimei kontroliuoti tavo gyvenimo. Ir atimti iš tavęs laisvės.

A Stupid Idea

2011-11-30T17:08:00.001+02:00

Kažkada rašiau apie tai, kas yra valdžia. Galite pažiūrėti ką apie tai mano Larken Rose.

Daniel Mackler - "Kūdikio manifestas"

2011-11-21T22:13:00.001+02:00

KŪDIKIO MANIFESTAS

Išversta į suaugusiųjų kalbą iš žvilgsnio į kūdikio akis...

Man reikia tėvų, kurie mane nuoširdžiai mylėtų. Man reikia tėvų, kurie mane visiškai suprastų. Man reikia tėvų, kurie gebėtų kompetentingai suprasti mano poreikius, kurie slepiasi už mano verkimo... ir už mano kosulio... ir už mano tylėjimo.

Man reikia tėvų, kurie norėtų iš manęs mokytis tiek, kiek tik gali išmokti. Man reikia tėvų, kurie pripažintų, kad suteikę man gyvybę jie privalo paskirti man savo gyvenimą, savo kūną ir sielą*. Man reikia tėvų, kurie suprastų, kad visa jų egzistencija skirta tam, kad padėtų man augti, padėtų man subręsti ir padėtų man progresuoti.

Man reikia tėvų, kurie mano sukūrimui būtų pradėję ruoštis prieš metų metus – prieš metų metus iki susitinkant spermai ir kiaušinėliui, kurie mane sukūrė. Man reikia tėvų, kurie savo gyvenimą paskyrė savo protui, kūnui ir sielai tobulinti. Man reikia tėvų, kurie būtų įžengę į savo giliausias bei tamsiausias gelmes ir išsigydę skausmingiausias praeities traumas. Man reikia tėvų, kurie nebebūtų nusėti žaizdomis, sukeltomis jų pačių tėvų. Man reikia tėvų, kurie būtų tapę visiškai nušvitusiais* ir pasąmonėje nebekauptų savo užslėptų sužalotų asmenybės dalių.

Man reikia tėvų, kurie nebenorėtų, kad jų tėvai juos išgelbėtų, ir slapčia nesitikėtų, jog aš, jų palikuonis, perimsiu estafetę ten, kur sustojo jų tėvai. Man reikia tėvų, kurie vietoj to visą savo esybę paskirtų mano tobulėjimui.

Man reikia tėvų, kurie manęs susilaukė tam, kad man duotų, o ne kad iš manęs imtų. Man reikia tėvų, kurie susilaukė vaikų tik dėl vienos priežasties – trokšdami pasauliui kažką grąžinti. Man reikia tokių tėvų, kurie visiškai suprastų, kaip iš tikrųjų savanaudiška turėti vaikų. Man reikia tokių tėvų, kurie idealiu atveju niekada vaikų neturėtų...

Man reikia tėvų, kurie man nemeluotų – ir sau patiems. Man reikia tėvų, kurie būtų su manimi atviri. Man reikia tėvų, kurie būtų vienas su kitu atviri ir neturėtų man jokių paslėptų planų. Man reikia tėvų, kurie manimi nesinaudotų savo santykiuose su kitais, ypač savo tarpusavio santykiuose.

Man reikia tėvų, kurie man leistų būti savimi – ir nesigirtų manimi kitiems. Man reikia tėvų, kurie nežiūrėtų į mane kaip į savo pačių tęsinį ir nesakytų „ačiū“, kai kas nors pagiria mano grožį. Man reikia tėvų, kurie vietoj to sakytų: „taip, tu teisus“ ir slapčiomis nesididžiuotų savimi dėl mano nuostabaus tikrojo „aš“.

Man reikia tėvų, kurie negyventų bijodami mirties. Man reikia tėvų, kurie gyventų dabartimi, nes būtų į savo asmenybę integravę tiesą apie savo praeitį.

Man reikia tėvų, kurie būtų jaunatviški siela bei sveiki kūnu ir kurie nepaliktų manęs mirti, kol dar nebūčiau pasiruošęs tvirtai stovėti ant kojų kaip suaugęs ir nepriklausomas žmogus.

Man reikia tėvų, kurie mane augintų saugioje, komfortabilioje ir visapusiškai turtingoje aplinkoje – ne pilietinio karo sūkuryje ar bado nusiaubtame krašte, ar tyliame kambaryje su televizoriumi.

Man reikia tėvų, kurie, nepriklausomai nuo to, ar esu berniukas, ar mergaitė, nedrįstų apipjaustyti mano lytinių organų. Man reikia tėvų, kurie darytų viską, kad būčiau sveikas. Man reikia tėvų, kurie nevartotų nei alkoholio, nei narkotikų, nei nereikalingų vaistų. Man reikia tėvų, kurie būtų blaivūs visais savo būties aspektais. Man reikia tėvų, kurie niekada manęs nežalotų fiziškai – dėl jokios priežasties.

Man reikia tėvų, kurie mylėtų vaikus ir gebėtų lengvai juos suprasti – ir vietoj to neverstų manęs suprasti jų. Man reikia tėvų, kurie leistų man augti savo tempu ir leistų man būti vaiku, kai man reikia būti vaiku. Man reikia tėvų, kurie nesitiki, kad aš prisiimsiu atsakomybę kaip suaugęs žmogus, kai dar toks nesu.

Man reikia tėvų, kurie žavėtųsi mano egzistencija, ją brangintų ir suvoktų, kad aš esu nevaržomos sielos įkūnijimas. Man reikia tėvų, kurie juoktųsi, nes jaučia gyvenimo džiaugsmą. Man reikia tėvų, kurie moka nuoširdžiai džiaugtis ir nori, kad ir iš būčiau to džiaugsmo dalimi.

Man reikia tėvų, kurie būtų susidoroję su savo priklausomybėmis. Man reikia tėvų, kurie nevengtų tiesos būdami priklausomi nuo manęs. Man reikia tėvų, kurie neperkeltų man savo užblokuotos praeities, bet matytų mane būtent tokį, koks esu iš tikrųjų. Man reikia tėvų, kurie nesitikėtų, kad juos mylėsiu. Man reikia tėvų, kurie žinotų skirtumą tarp meilės ir poreikio. Man reikia tėvų, kurie būtų savęs puoselėjimo ekspertai ir dėl to mokėtų puoselėti mane.

Man reikia tėvų, kurie emociškai būtų visiškai suaugę – ir man reikia dviejų tokių tėvų. Ir man reikia, kad tie du tėvai mylėtų vienas kitą. Man reikia, kad tie du tėvai būtų visiškai pasišventę mano augimo sergėtojų vaidmeniui. Man reikia dviejų tėvų, kurie abu norėtų dėl mano gerovės padaryti viską, ką įmanoma. Man reikia dviejų tėvų, kurie abu būtų pasiruošę dėl manęs mirti.

Man reikia tėvų, kurie, man palaipsniui augant, galėtų mane palaipsniui paleisti. Man reikia tėvų, kurie galėtų sekti mano pavyzdžiu ir įsiklausyti į mano norus bei pastabas. Man reikia tėvų, kuriems neprasidėtų abstinencijos sindromas, jei aš jų nemylėsiu.

Man reikia tėvų, kurie man leistų pykti, kai jie klysta ar nederamai su manimi elgiasi – ir man reikia tėvų, kurie keičia savo elgesį, kad tų klaidų daugiau nebekartotų. Man reikia tėvų, kurie manęs nebaustų už mano nuoširdžią ir sveiką reakciją, o vis tiek mane mylėtų.

Man reikia tėvų, kurie suprastų, kas yra sveikas seksualumas. Man reikia tėvų, kurie jokiu būdu nesinaudotų manimi, kad patenkintų savo neįsisąmonintus seksualinius ar meilės poreikius. Man reikia tėvų, kurie kaip tik įmanoma geriau apsaugotų mane nuo šiame pasaulyje esančios siaubingos bjaurasties. Man reikia tėvų, kurie galėtų paaukoti visą savo asmeninį komfortą, kad sukurtų mane puoselėjančią aplinką.

Man reikia tėvų, kurie vėliau neprisiimtų sau jokių nuopelnų.

Man reikia tėvų, kurie man būtų pavyzdžiu.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Mackler'io esė, knyga, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Dvasia, siela (angl. – soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus emocinis pasaulis.

Nušvitimas (angl. – enlightenment) – būsena, kai žmogaus sąmonė visiškai susijungusi su jo emociniu tiesos branduoliu (tikrosiomis emocijomis).

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Labai ačiū Outsider už vertimą!

Snoras

2011-11-18T11:34:00.001+02:00

Delfis rašo:

Anot centrinio banko vadovo, skaidant banką „Snoras“ į gerąjį ir blogąjį bankus, į pirmąjį pateks visi drausti indėliai ir einamosios sąskaitos iki 100 tūkst. eurų, blogajame liks visi kreditoriniai įsipareigojimai: obligacijos, indėlių sertifikatai ir kt.

Ir dar kartą rašo:

Julius

Kaip bus pasielgta su naujai emisijai išpirkti skirtais pinigais. Teisiškai jie niekaip nepriklauso Snoro bankui, ir jie guli Finastos banke.
Vitas Vasiliauskas: 10:06
Tiesiog tie pinigai techniškai guli "Finastoje" ir tarp investuotojų ir banko "Snoras" yra susiformavę teisiniai santykiai, todėl įsigiję naujos emisijos akcijas asmenys yra banko "Snoras" kreditoriai. Ir jų reikalavimai bus taikomi bendra kreditorinių reikalavimų tenkinimo tvarka.

Net nesigilinant į tai ar buvo realus pagrindas užlenkti Snorą, valdžia eilinį kartą išdulkino visus - vietoj to, kad sumokėtų indėlininkams iš pseudodraudimo pavadinimu "Indėlių draudimas" ir paskui su tuo pseudodraudimu stotų į bendrą Snoro kreditorių eilę, įžūliai atėmė praktiškai visą turtą iš visų Snoro kreditorių ir akcininkų (netgi iš tų akcininkų, kurių įsigytos naujos akcijų emisijos pati valdžia per pusę metų niekaip neįregistravo), palikdama jiems beviltiškas skolas, o visą "gerą" turtą atiduodama indėlininkams ir taip išvengdama papildomo biudžeto deficito, kuris atsirastų kredituojant scam'ą pavadinimu "Indėlių draudimas". Ir visa tai aišku pridengiama "legalumu", apsimetant ir bandant įtikinti visus, kad elgiamasi teisingai.

Įvykiai labai į temą paskutiniam Larken Rose video:

Dienos citata: Taxes

2011-10-27T11:39:00.002+03:00

If you support the state, you support the use of violence against me as an individual. If you want to pay your taxes that's fine, you can mail them a check. If you force me to pay taxes then you are saying I cannot disagree with you without being thrown in a cage for years. That is not a civilized position. You are not a civilized human being if you advocate the intiation of force against other human beings. I'm sorry if that makes you feel uncomfortable, but don't shoot the messenger.

Stefan Molyneux

Dienos citata: The Highwayman vs The State

2011-09-22T08:49:00.000+03:00

The highwayman takes solely upon himself the responsibility, danger, and crime of his own act. He does not pretend that he has any rightful claim to your money, or that he intends to use it for your own benefit. He does not pretend to be anything but a robber. He has not acquired impudence enough to profess to be merely a “protector,” and that he takes men’s money against their will, merely to enable him to “protect” those infatuated travellers, who feel perfectly able to protect themselves, or do not appreciate his peculiar system of protection. He is too sensible a man to make such professions as these. Furthermore, having taken your money, he leaves you, as you wish him to do. He does not persist in following you on the road, against your will; assuming to be your rightful “sovereign,” on account of the “protection” he affords you. He does not keep “protecting” you, by commanding you to bow down and serve him; by requiring you to do this, and forbidding you to do that; by robbing you of more money as often as he finds it for his interest or pleasure to do so; and by branding you as a rebel, a traitor, and an enemy to your country, and shooting you down without mercy, if you dispute his authority, or resist his demands. He is too much of a gentleman to be guilty of such impostures, and insults, and villainies as these. In short, he does not, in addition to robbing you, attempt to make you either his dupe or his slave.The proceedings of those robbers and murderers, who call themselves “the government,” are directly the opposite of these of the single highwayman.

Lysander Spooner: No Treason No. 6: The Constitution of No Authority (1870)

Komentarų cenzūra

2011-08-17T11:41:00.001+03:00
Prieš kelias dienas sulaukiau poros komentarų, kurių nepublikavau. Panašių nepublikuotų komentarų yra pasitaikę ir anksčiau, todėl norėčiau vienoje vietoje atsakyti į juos visus bei į analogiškus komentarus, kurių pasitaikys ir ateityje.
Vladas paliko komentarą jūsų pranešime "Vaikai ir universali etika":

Sveiki,

tiek straipsnis, tiek ir Irinos komentaras, aiškiai rodo kai kurių tėvų mentaliteto ribas.
"Malonus" pašnekovas visada pradeda pokalbį nuo ad hominem, ar ne?
Nemanau, jog labai sudėtinga vaikui paaiškinti kad norint važiuoti mikroautobusu reikia ne tik paties mikro, kuro ir vairuotojo darbo, bet ir kelio, kurio nutiesimui ir priežiūrai renkami mokesčiai.
Valdžia reikalauja daryti pajamų apskaitą tam, kad galėtų surinkti pridėtinės vertės ir pelno, ne kelių, mokesčius.
Lygiai taip pat negi sunku paaiškinti, jog leistinas greitis nustatomas pagal konkrečią eismo situaciją: kelio tipą, eismo intensyvumą, matomumą, aplink esančius objektus (darželiai, mokyklos, etc.). Ir kad greičio viršijimas stipriai padidina avarinių situacijų tikimybę, o radaras stovi tam, kad nevestų vairuotojų ir policininkų į kyšininkavimo pagundas.
Be abejo esant didesniam greičiui tikimybė įvykti avarijai yra didesnė nei esant mažesniam. Ir tai neturi nieko bendra su klausimu kodėl vieni žmonės gali statyti greičio matuoklius ir rinkti pinigus iš jų manymu važiuojančių per greitai, o kiti - ne.
Jei tėvai nesugeba išmastyti ir vaikams papasakoti tokių elementarių tiesų, tai vėliau nėra ko stebėtis, kad vaikučiai pradeda "rinkti mokesčius" iš žemesnių klasių moksleivių, paskui iš turgaus prekeivių ir pavogtų automobilių savininkų. Arba dar neapsiplunksnavę "kelių gaideliai" daužo į šipulius tėvų nupirktus bimbalus, savo ir kitų, nieko dėtų žmonių, gyvenimus.
Sufantazuoti atsakymą arba kaip papūgai pakartoti girdėtą iš jį sufantazavusių ir jį pateikti vaikui kaip tiesą, o jei jis klausinėja toliau - užčiaupti jį pasyvia ar / ir aktyvia agresija, išties labai paprasta. Ypač jei su tavimi tėvai ir mokytojai taip ir elgėsi. Kur kas sunkiau yra sužinoti kaip yra iš tikrųjų, o jei to padaryti neišeina, pasakyti tiesą - kad atsakymo nežinai. Tam reikia labai daug drąsos. Drąsos, kad pažiūrėti į tą skausmą, kurį būdamas vaikas tokiose situacijose buvai priverstas patirti.

Būtent melavimas vaikams, kaip ir kitoks psichologinis ir fizinis smurtas prieš juos, yra pagrindinė pasaulyje vykstančių masinių neteisybių priežastis - nes tokioje aplinkoje užaugę vaikai nežino kas yra gerai, o kas blogai. Arba mano, kad nėra objektyvių "blogai" ir "gerai" - kad moralė yra subjektyvi ir ji sugalvota tik tam, kad gudrūs ir stiprūs galėtų manipuliuoti silpnais ir ne tokiais gudriais (tėvai - vaikais, valdžia - piliečiais, šventikai - tikinčiais, etc.). Arba apskritai bet kokia kaina stengiasi jokiais bent kiek svarbesniais klausimais nemanyti nieko bėgdami į tuščias priklausomybes nuo legalių ir nelegalių narkotikų, darbo, destruktyvių santykių, perfekcionizmo, serialų, "įžymybių", sporto ir t.t. Ir, aišku, kiekvienai progai pasitaikius užsipuldinėja sakančius tiesą (ar bent jau ieškančius jos), nes pradėję mąstyti jie būtų priversti pamatyti ką žmonės, kurie deklaruoja norintys jiems gero, yra jiems padarę ir daro kiekvieną dieną.

Melavimas klausiantiems ir užsipuldinėjimas mąstančių (gi vaikai tokie ir yra!) yra kaina, kurią neišvengiamai reikia sumokėti už tai, kad galėtum ir toliau nematyti analogiško elgesio, kurį pats esi patyręs iš žmonių, su kuriais būdamas vaikas buvai privestas bendrauti. Ir, garantuotai, patiri iš žmonių, su kuriais bendrauti esi pasirinkęs šiandien. Vienoks ar kitoks susidorojimas su žmonėmis, besielgiančiais su tavimi teisingai (gerai), visada yra ta kaina, kurią reikia sumokėti už tai, kad išsaugotum santykius (tiksliau santykių iliuziją) su žmonėmis, besielgiančiais(-usiais) su tavimi neteisingai (blogai).
Vladas paliko komentarą jūsų pranešime "Vaikai ir universali etika":

Mielas Giedriau, jaunasis kovotojau už laisvę ir tiesos ieškotojau, kodėl komentarams savo bloge įvedinėji cenzūrą. Ir kur pradingo prieš keletą dienų šiam straipsniui rašytas mano komentaras? Vis dar laukia patvirtinimo? Ar netvirtini tol kol nesugalvoji ką atsakyti į tau nepritariančią nuomonę?
Liūdna, bet atrodo labai keistai supranti žodžio laisvę:))
Jei nedrįsti diskutuoti atvirai, tai atsakyk meilu vladas@******.lt ar bent gražink mano komentarą, nes man gaila savo kūrybos.
Aš cenzūrą įvedinėju ne tik savo blog'e - tą stengiuosi daryti kasdien visose savo gyvenimo srityse. Cenzūruoju destruktyviai, agresyviai bei iracionaliai besielgiančius žmones, t.y. su taip besielgiančiais nebendrauju. Ir visiems, kuriems asmeninė laisvė rūpi bent maža dalimi tiek kiek politinė ir ekonominė, rekomenduoju daryti tą patį. Su kuo bendrauti kasdieniame gyvenime, skirtingai nuo valdžios ir jos sprendimų, suaugę žmonės gali rinktis. Būtent nuo tokių pasirinkimų asmeninė laisvė ir laimė labiausiai ir priklauso.

Kaip išsivaduoti nuo smurto prieš save

2011-08-12T14:38:00.001+03:00
Su tais, kurie (dar) neskaito http://filosofija.outsider.lt, noriu pasidalinti puikia Stefan Molyneux kalba su Outsider įdėtais lietuviškais titrais bei jo įžanginiu įrašu apie tai (ačiū labai už puikų darbą!):

Jau seniai pastebėjau, kad labai daug žmonių prieš save smurtauja. (Vienaip ar kitaip tai darome praktiškai visi.) Tai gali būti arba fizinis, arba psichologinis-emocinis smurtas, arba ir toks, ir toks. Smurtaujama arba atvirai, smarkiai; arba subtiliai, nežymiai; arba ir taip, ir taip.

Fizinio smurto prieš save pavyzdžiai:
cigarečių, alkoholio, amfetamino ir kitokių narkotinių medžiagų vartojimas;

dažnas nuskausminamųjų, migdomųjų ar panašių medikamentų vartojimas;

persivalgymas, neprivalgymas, nesveika mityba ar nesirūpinimas savo sveikata;

darboholizmas;

pjaustymasis, savęs mušimas, odos ar spuogų draskymas, plaukų pešiojimasis, nagų kramtymas;

užsiėmimas agresyvia ir žalojančia veikla, pvz., regbiu, boksu ir panašiu kontaktiniu sportu;

ir taip toliau...

Psichologinio smurto prieš pavyzdžiai:
savigrauža: "kodėl aš niekaip nepabaigiu tos užduoties, juk seniai galėjau...";

pyktis ant savęs: "blemba, kodėl aš niekaip nepabaigiu tos užduoties, juk seniai galėjau!", "ir kodėl aš taikstausi su tokiu jo elgesiu?!"

savęs žeminimas: "koks aš nevykėlis", "mano nuomonė nieko verta", "aš toks tinginys", "esu niekam tikusi";

nusivertinimas: "aš nevertas turėti gražių namų", "kiti gali pasiekti finansinę laisvę, turėti sveikus tarpusavio santykius, sveiką ir gražų kūną, bet tai ne man - man juk neįmanoma to pasiekti...";

ilgalaikių tikslų neturėjimas, pasyvumas, paralyžius;

nesirūpinimas savo psichologine sveikata, savišvieta ir savianalize;

aukojimasis dėl kitų - t. y. savo interesų ir poreikių ignoravimas, užgožimas ar neišsakymas, nes "svarbu, kad kitam būtų gerai";

perdėtas rūpinimasis kitais;

konformizmas;

bendravimas su žalingais, agresyviais ar tiesiog nuobodžiais žmonėmis;

tų pačių žalingų situacijų ar veiksmų periodiškas kartojimas;

ir taip toliau...

Matyti, kad pavyzdžiai neretai gali būti tarpusavyje susiję.

Esminės emocijos, jaučiamos, skatinančios prieš save smurtauti - baimė, gėda, kaltė, pyktis, o nediferencijuojant - tiesiog nerimas. Taigi, smurtas prieš save padeda kuriam laikui nusiraminti.

Bet visi giliai viduje suprantame, kad toks elgesys nėra sveikas ir yra kaip priklausomybė, kuria siekiama nors trumpam atsikratyti kylančio nerimo... Žmonių paklausus, ar nori būti laimingi, atsakymas būna teigiamas. Ir retas kas, rimtai paklausus, nuoširdžiai pasakys, kad, pavyzdžiui, rūkyti ar nusivertinti, ar net kramtyti nagus arba perdėtai rūpintis kitais yra iš tikrųjų pozityvus ir sveikas elgesys.

Tad kodėl vis tiek taip elgiamės? Kodėl prieš save smurtaujame? Kur yra smurto prieš save šaknys? Ir ką daryti? Kaip nustoti prieš save smurtauti?

Vienoje mano mėgstamiausių ir labiausiai įkvepiančių savo kalbų Stefan'as bando į visus šiuos klausimus atsakyti (mano vertinimu, labai sėkmingai). Kadangi tą video jau buvau kažkada įdėjęs, tai čia iš naujo nebekelsiu. Bet... Per pastarąsias kelias dienas sėkmingai jį išverčiau į lietuviško teksto formatą ir šiaip ne taip padariau titrus. Tad šiandien arba rytoj įdėsiu tą video su lietuviškais titrais.

Kaip išsivaduoti nuo smurto prieš save (LT titrai) by TheOneFromTheOutside

Vaikai ir universali etika

2011-07-22T13:36:00.003+03:00
Nuostabu matyti kaip vaikai natūraliai ir lengvai suvokia, kad moralinės taisyklės (kas yra blogai ir kas gerai) yra universalios, t.y. kad jei elgtis vienaip yra gerai / blogai vienam žmogui, tai elgtis taip pat turėtų būti gerai / blogai visiems žmonėms. Ir kad atlikti veiksmus ir turėti interesus gali tik žmonės, o ne abstraktūs konceptai "valdžia", "visuomenė", etc. Pabandysiu perpasakoti pokalbį, kuris įvyko vakar su mano nei 4 metų neturinčiu sūnum važiuojant automobiliu.

Važiavome įsijungę navigaciją, kuri rodė, kad mes artėjame prie stacionaraus greičio matuoklio. Pokalbis vyko maždaug taip:

Vaikas (V): Tete, kas tas juodas burbuliukas ant ekrano?
Aš (A): Automobilių greičio matuoklis.
V: O kam jis tą greitį matuoja?
A: Kad nustatytų kurie automobiliai važiuoja per greitai.
V: O kas būna jei važiuoji per greitai?
A: Tada greičio matuoklis išmatuoja tavo greitį, nufotografuoja ir reikia sumokėti baudą.
V: O kas sugalvojo, kiek yra per greitai?
A: Žmonės, kurie sugalvojo pastatyti greičio matuoklius.
V: [Po pauzės] O kokiem žmonėm reikia sumokėti baudas už važiavimą per greitai?
A: [Susimąsčiau] Tiem patiem žmonėm, kurie sugalvojo pastatyti greičio matuoklius.
V: [Po gerokos pauzės] Tete, tai ir mes galim pasistatyti savo greičio matuoklius, sugalvoti kiek važiuoti yra per greitai ir rinkti baudas iš per greitai važiuojančių žmonių?
A: Ne, mes negalime.
V: Kodėl tie žmonės gali, o mes negalime?
A: [Stipriai susimąsčiau] Todėl, kad tie žmonės, kurie renka baudas, yra už mus stipresni. Pameni, kad kartais būna kieme vaikai, kurie ima ne savo žaislus tik todėl, kad jie stipresni už kitus vaikus, tačiau neleidžia silpnesniems imti jų žaislų?
V: Pamenu. Tokie vaikai visiems nepatinka.

Baisu ir pagalvoti kiek žmonėms (ypač kol jie maži) reikia iškęsti kaltinimų, melo, manipuliacijų, indoktrinacijos, šantažo, teroro, grasinimų bei kitokio subtilaus ir atviro psichologinio bei fizinio smurto, kol jų gebėjimas racionaliai vertinti žmonių elgesį yra sunaikinimas ir jie ne tik, kad nustoja matyti blogį, bet jį teisina ir laiko gėriu, gina abuserius ir bullyina sakančius tiesą.

Dienos citata: Government and Rights

2011-07-20T23:54:00.000+03:00

Rights do not come from government. They cannot. If government is established to defend rights ( a dubious claim indeed considering that government is a systematic rights violator) then those rights are logically prior to government. This principle is actually explicitly spelled out in the Declaration of Independence. So if rights are real, then they do not come from government. They are prior to government and government is a systematic violator of them. If there are no rights, then there is no point to government since government claims to be a defender of rights. So government is either pointless or evil.
Mike Peinovich

Dienos citata: Unlived Anger

2011-06-08T12:15:00.000+03:00

For parents to be aware of what they are doing to their children, they would also have to be aware of what was done to them in their own childhood. But this is exactly what was forbidden them as children. If access to this knowledge is cut off, parents can strike and humiliate their children or torment and mistreat them in other ways, without realizing how they are hurting them; they simply are compelled to behave this way.
If the tragedy of a well-meaning person's childhood remains hidden behind idealizations, the unconscious knowledge of the actual state of affairs will have to assert itself by an indirect route. This occurs with the aid of the repetition compulsion. Over and over again, for reasons they do not understand, people will create situations and establish relationships in which they torment or are tormented by their partner, or both.
Since tormenting one's children is a legitimate part of child-rearing, this provides the most obvious outlet for bottled up aggression.
Because an aggressive response to emotional and physical abuse is forbidden by parents in almost all religions, this outlet is the only one available.
Excerpt from Alice Miller's For Your Own Good

Vaikystė be smurto

2011-06-06T00:49:00.000+03:00
Po pasivaikščiojimo su vaiku kieme ir po eilinio susidūrimo su tėvais, kurie su savo vaikais elgiasi kaip kalėjimo prižiūrėtojai su kaliniais, atsirado Facebook grupė "Vaikystė be smurto", skirta visiems manantiems, kad vaikai, kaip kad ir suaugę žmonės, turi teisę gyventi be smurto - tiek fizinio, tiek psichologinio.

Kviečiu prisijungti visus bendraminčius ir tikiuosi, kad bendravimas iš virtualaus persikels ir į realų ir kad susiburs ne viena atsakingų žmonių bendruomenė, kurioje galės jaustis saugūs tiek vaikai, tiek ir tėvai.

The State as Family

2011-05-19T01:09:00.002+03:00

Dienos citata: The State

2011-05-10T12:41:00.000+03:00
Dialogas iš Facebook:
Mike P.: Hey! WTF? Someone added me to a public group called "The United States" without my permission. This group runs contrary to my values. I would like to be removed immediately.

Kyle: I hate it when people add me to groups without my asking.

Mike P.: Yeah, its really annoying when people do that.

Mike P.: The admins of this group are real assholes.

Civilized Savage: You should really stop whining about other people controlling your life

Doug: You are free to leave.

Mike P.: That's not what the admins are saying.

Doug P.: You are getting services--you must pay. Stop being so selfish.

Mike V.: It's for your own good.

Civilized Savage: Not paying is the same as stealing

Doug: Oh, but before you leave the group, you may have to pay some exit taxes. See the button marked "Leave Group"? Click on that, file form AB540-54545543-433, then form JB890-43-423G followed by GF448534. Submit in triplicate. Oh, and you must join another group first, then show proof of belonging to said group. Then you may leave.

Allison: LOL!

Rigby: Send them a copy of Lysander Spooner's "No Treason" and remind them that the income tax is voluntary.

No need to mention my name, though. I'm just glad to help.

Keep it legit.

Mike P.: Seriously people. The admins of this group are flaming assholes. Now they are trying to claim that I am a party to some non-existent "social contract" and thus I am not allowed to leave the group.

Scott: Sorry, love it or leave it buddy.

Doug: You made that contract when you started using our services. It was implicit. You became a member of the group, and by so doing, you implicitly agreed to everything we came up with, and will come up with in the future.

Scott: If you really want to change things then just start voting you dimwit.

Mike V.: Lmao @ the "social contract".
It sounds like whoever started the group is being very tongue-in-cheek. Seriously, I really can't imagine them being serious about this.

Rigby: Mike is right. What kind of idiot chooses a nym based on some French psycho chick from _Lost_?!?

Social Contract... pft.

Offer, acceptance, inception, expiration, remedy... What part of *that* is so hard to understand?!?

Anthony: I thought groups that advocate violence weren't allowed.
Juokiausi iki ašarų :) Bet kai supranti, kad realybėje taip ir gyvename, pasidaro nelabai juokinga.

Dienos citata: Parents and Trauma

2011-05-08T15:43:00.000+03:00
Dvi citatos iš įžangos į Daniel Mackler Toward Truth: A Psychological Guide to Enlightenment:
I have never known a patient to portray his parents more negatively than he actually experienced them in childhood but always more positively - because idealization of his parents was essential for his survival.

- Alice Miller, Thou Shalt Not Be Aware
The conflict between the will to deny horrible events and the will to proclaim them aloud is the central dialectic of psychological trauma.

- Judith Herman, Trauma and Recovery

Kas yra valdžia (valstybė)?

2011-04-29T23:19:00.002+03:00
Po ne vienos diskusijos su steitistais(-ėm) pastebėjau, kad absoliuti dauguma jų nesupranta arba apsimeta, kad nesupranta, kas yra valdžia. Norint suprasti kas yra valdžia, pirmiausia reikia suprasti kas yra apibrėžimas.

Apibrėžimas - tai apibrėžiamo objekto esminių savybių įvardijimas (apibūdinimas).

Taigi, norint suformuluoti teisingą valdžios apibrėžimą, reikia pažiūrėti kokios yra esminės valdžios savybės, t.y. kuo valdžia iš esmės skiriasi nuo visų kitų žmonių ar / ir žmonių grupių.

Žmonės dažnai sako, kad valdžia - tai žmonės, kurie gina kitus žmones nuo nusikaltėlių; padeda tiems, kuriems reikia pagalbos; rūpinasi žmonių gydymu, švietimu, kelių sistema bei teikia kitas naudingas paslaugas.

Valdžia iš tiesų užsiima (ar bent jau apsimeta, kad užsiima) aukščiau išvardintomis veiklomis, tačiau tai nėra esminės valdžios savybės ir tai lengva patikrinti - tereikia pažiūrėti ar žmonės vadina valdžia ir kitus, ne valdžioje esančius žmones, kurie užsiima tokiomis pačiomis veiklomis. Akivaizdu, kad jei pvz. mūrininkas, dainininkas ar verslininkas imtųsi vienos ar visų aukščiau išvardintų veiklų, niekas nepradėtų jo vadinti valdžia, taigi šios veiklos neapibūdina esminių valdžios savybių.

Taip pat neretai girdžiu, kad valdžia - tai tiesiog mūsų atstovai. Netgi nesigilinant į tai ar valdžia atlieka atstovų funkciją (aš teigčiau, kad ne), jei žodis "valdžia" ir "atstovai" yra sinonimai, turėtume galėti bet kuriame sakinyje pakeisti vieną žodį kitu nepakeisdami sakinio prasmės. Tačiau taip nėra - niekas nesako "teisme vietoj manęs dalyvavo mano valdžia" vietoj "teisme vietoj manęs dalyvavo mano atstovas", reiškia šie žodžiai nėra sinonimai.

Tai, kad dauguma - ir pati valdžia - valdžią apibrėžia eufemizmais, rodo, kad jie kažką nori paslėpti. Kažką, kas yra nemalonu, apie ką dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesinori kalbėti. Ir tai parodo du dalykus - 1) kad daugumai nepatinka blogis (jį bando paslėpti); 2) kad dauguma nori gero (palaiko tuos, kurie deklaruoja, kad daro gera), kas teikia vilties, kad daugumos nuomonė apie valdžią pasikeistų, jei tik dauguma suprastų, kas iš tiesų yra valdžia - tada valdžios tiesiog nebeliktų.

Tai kas yra valdžia?

Valdžia (valstybė) - tai grupė žmonių, kurie teigia turį išskirtinę teisę siekti savo tikslų grasinant smurtu tam tikroje teritorijoje nuolat gyvenantiems ar joje laikinai esantiems žmonėms, ir jei tik prireikia grasinimus įvykdant.

Jei apie valdžią niekada per daug nesusimąstei, apibrėžimas gali šokiruoti. Jis gali atrodyti neteisingas. Neįtikėtinas. Tačiau būtent taip ir yra. Kiekvienas valdžios įstatymas yra grasinimas su juo nesutinkantiems fiziniu smurtu, o atkakliausiems - mirtimi (kam vis tiek sunku tai suprasti, rekomenduoju paskaityti The Gun in the Room ir The Gun in the Room Part 2). Nesvarbu ar tai būtų įstatymas, nustatantis kokius lietuvių kalbos žodžius galima naudoti, o kokius ne; ar nurodantis už kokią minimalią algą žmogus gali dirbti; ar nustatantis kiek pinigų turi duoti taip vadinamiems pensininkams; ar įsakantis finansuoti taip vadinamą karą (masines kitataučių žudynes); ar bet koks kitas.

Rekomenduoju kiekvienam, norinčiam valdžios rankomis spręsti socialines problemas, šio apibrėžimo nepamiršti.

Ir jei jau norim padaryti padaryti pasaulį geresnį, užuot nukreipiant dėmesį į nereikšmingas smulkmenas (pvz. diskutuojant apie tai už kokio žodžio (ne)parašymą yra (ne)teisinga grasinti mirtimi) geriau diskutuoti apie blogio esmę - kodėl žmonės, pasivadinę valdžia, turi turėti teisę kiekvienam nepatinkančiam grasinti mirtimi.

Dienos citata: Subjectivists

2011-04-28T12:31:00.000+03:00

10 characteristics of subjectivists
Babies are born objectivists. They’re natural empiricists determined to learn about the world around them. Subjectivism is an unnaturally learned behavior. It’s similar to how feet grow unnaturally under the ancient Chinese practice of foot binding. It’s a reaction to growing up under the irrational absolutes of an unjust authority figure. It could be better understood as a psychological defense that reduces all absolutes to mere, subjective opinion. The subjectivist must maintain a twisted, inner multiverse of countless, inconsistent realities.

In many cases of subjugation, the victim turns their situation into a “virtue” (see Nietzsche’s slave morality). Subjectivism is a passive aggressive stance. The good is to accept all opinions as truth and all truth as opinion. The good is to accept that all ideas are valid and all beliefs should be respected regardless of content. The evil is, of course, to be “rigid” and “unaccepting” in any way.

Subjectivists are people pleasers. Being a people pleaser is tragic. They’re trained from birth to please the people who least deserve it. They’ve worked all their life to manage the irrational absolutist they are dependent on.

As a people pleaser, the only people who will undo the work you have done to keep your irrational master pleased, are rational people. Rational people aren’t a threat to anyone but the irrational, so as a people pleaser, you’re faced with a choice.

Attack the rational and soothe the crazy, threatening beast.
Stand with the rational and bear the wrath of the insane.

The people pleaser is far more likely to choose the first, than have the courage to choose the second. Even if the crazy person is no longer in the room, they’re still in their life and in their head. Old habits, even if only necessary in the past, still die hard.

The irrational absolutist is always painted as being very kind and gentle, and they usually are, so long as the rational don’t question them. Because the subjectivist is so compliant and people pleasing, they never see the threats they’ve worked so hard to prevent. Just as with taxes, you never see the violence inherent in the system so long as you’re compliant.

The best way to survive a dictatorship is to lick the boots of your master, curse his enemies and agree with everything he says. Though it’s important to stop doing that when the dictatorship is over, otherwise you just create another one.

With subjectivism, like nihilism, there are no universal principles. In every case it’s about who is making an argument, rather than the content of the argument.

“Truth”, in their experience, is dictated by a socially approved authority. This is because the subjectivist’s worst fear is social disapproval. Why? My guess is that truth was dictated by the threat of disapproval. A child’s potential for dissension, in the face of irrational absolutism, is under the constant threat of violence or the withdrawal of affection. To question a subjectivist’s opinion based on any objective, universal standard (i.e. to be skeptical) is to bear the irony of their wrath. It’s hard to see, but the subjectivist is also an irrational absolutist, the flip-side of the same coin.

There’s a pattern to what you face when making any objective statements of truth around a subjectivist. The first is that your statement is reduced to mere opinion, usually in a people pleasing, honey coated, passive aggressive kind of way. They’ll accept it as cool, quirky, or “interesting” for a while. Then, should you stand on any universal principal, they’ll become angry.

They can never admit to being angry though (anger was not allowed), instead they’ll project that anger onto you and say that you’re the one who’s angry. They’ll say that (or act as if) you’re being aggressive, that you’re trying to be a controlling dictator who won’t allow anyone to believe what they want.

Should you mention anyone as the source of an argument you’ve accepted, so as not come off as the “dictator of truth” in their eyes, you are accused of being the a mindless sycophant under the controlling dictates of a cult leader. Again, another projection. They were forced to be a sycophant under a rigid, irrational authority.

Remember: They always begin with the premise that truth is something dictated by a person, not any objective standard (i.e. reason or evidence), universal principle or axiom. Again, it is about the person making the arguments, not the content, and therefore one agrees with the person, not the reasoning; and because they accept this premise, they’re incredibly prone to nasty ad homenim attacks.

The subjectivist position is passive aggressive while the irrational absolutist position is aggressive. It’s a false dichotomy and it typically ends with the subjectivists on the left, and the irrational absolutists on the right, politically or even religiously speaking. Turn the other cheek vs. An eye for an eye, Left Wing vs. Right Wing, Slave vs. Master.

Example: Like many on the left, they may passionately protest a war, but is never based on any universal principle.

Case in point.

So you see in this case, we find out that their protest is not based on any principle that violence is wrong, but rather who is committing said violence and whether he’s cool or not.

The subjectivist has concluded that certainty or absolutism itself is the problem, rather than irrationality. They are quite absolute and certain that nothing is or should be absolute or certain. Though when you point out this performative contradiction all you’ll get is a seat shifting blank stare and/or a reiteration of other arguments they’ve made that tell you, with certainty, that your rational certainty means you’re an asshole.
Šaltinis: The soap box - Subjectivists

"Apie tiesą" in action

2011-03-23T22:31:00.003+02:00
Norėjau pasidalinti diskusija iš Facebook'o, kuri yra puiki Stefan Molyneux knygos "Apie tiesą" iliustracija. Diskusiją įdedu visą:
Gabrielė:

Kad įgustum, reikia dirbti, o vaikai to savanoriškai niekada nenori daryti, todėl labai svarbu nepaisyti jų norų. Dažnai tai reikalauja tėvų tvirtumo, nes vaikai priešinasi. Sunkiausia būna pradžioje, kai Vakarų tėvai ir linkę pasiduoti. Bet jeigu viskas atliekama tinkamai, kinų strategija sukuria dorą ciklą. Nuolatinis mokymasis yra esminis dalykas tobulumui pasiekti, o Amerikoje tokia praktika nuvertinama.

Kodėl kinai užaugina sėkmingus vaikus? - Naujienų portalas Alfa.lt

Dėl kinų kilmės amerikietės Amy Chua vaikų ugdymo idėjų šiuo metu laužomos ietys Amerikos ir Vakarų Europos žiniasklaidoje. A.Chua

Monday, March 21, 2011 at 1:01pm

Vaidmine:

auklėsi "kinietiškai"? ;)

Gabrielė:

na, kinai gal kiek perlenkia lazdą :)

Jekaterina:

o aš labai dėkinga savo tėvams, kad nevertė manęs nieko daryti, nei mokytis, nei burelius lankyti, nei groti instrumentu, nei sportuoti...jei pati užsimanydavau, tada palaikė, o kai užsimanydavau mesti kokią veiklą ir imtis kitos, neprieštaravo niekada. tokiu budu, gal ir neišmokau groti gitara, bet išbandžiau daug įvairių įdomių dalykų ir turėjau nerūoestingą vaikystę :) Gerbiu savo tėvus, kad jie gerbė ir dabar gerbia mano pasirinkimą ir leidžia klaidas krėsti pačiai :) jau nutolau nuo straipsnio tėmos, bet šiltus jausmus tėvams pramušė :)

Giedrius:

How sick is that?

Btw, labai teisingas komentaras http://www.youtube.com/watch?v=u-jg90JNksE

Erika:

as turiu drauge kiniete, tai ji is tiesu nepaisydama savo vaiko noru is jo padare ir pirmuna, ir piano virtuoza, ir dabar stumia i medicina mokytis, nors jis to nenori. Ir pasake jam, kad merginos bus tik po to, kai baigs studijas. Vaikas - auksinis, bet uzduchintas, nerealiai, man atrodo, gali sprogti kaip Fukusima viena diena...

Gabrielė:

pasaulis blaškosi tarp kraštutinumų - nuo visiškos kontrolės ir priežiūros iki visiškos laisvės. tiesa slypi tikriausiai kažkur per vidurį arba anapus :)

Giedrius:

Gabriele, tiesa slypi kažkur per vidurį visais klausimais, ar tik šituo?

Gabrielė:

vienos tiesos nėra nė vienu diskutuotinu klausimu

kartoju savo komentarą, parašytą ta pačia tema kitur - manau, kad kinės motinos persistengia - gal tai sąlygota vieno vaiko politikos? kai turi tik vieną "šansą" įgyvendinti "savo svajones" per vaiką... iš kitos pusės - besimokinančiam vaikui norint pasiekti rezultatų - tikrai reikia disciplinos. ir jau nuo tėvų sugebėjimų priklauso, ar ta disciplina pavirsta ar nepavirsta muštru. teoriškai viskas atrodo lengva, ar ne? :)

bet kokiu atveju - gerai paskaityti ir bent su savim padiskutuoti apie įvairius metodus

Giedrius:

Jei nėra tiesos nei vienu diskutuotinu klausimu, reiškia klausimu "ar nėra vienos tiesos?" irgi nėra vienos tiesos, t.y. teiginys "vienos tiesos nėra" yra klaidingas bet kokiu atveju (visiems reliatyvistams rekomenduoju šitą straipsnelį http://theemptiness.info/2010/08/shades-of-grey-are-empty/, gaila, kad iš nei vieno nesulaukiau apie jį jokių komentarų :) ).

Kas liečia discipliną bendraujant su vaikais ir jos pasekmes - labai rekomenduoju paskaityti http://www.manoknyga.lt/knyga/gabaus-vaiko-drama-ir-tikrosios-savasties-paieska.html. Jeigu ką turiu ir anglišką pdf'ą, kam aktualu rašykit PM, pasidalinsiu.

Gabrielė:

jei yra skirtingos nuomonės - yra skirtingi argumentai ir abiem pusėm vienos tiesos nėra. jei atvirai, šitą nuorodą įdėjau norėdama įžiebti diskusiją. aš manau, kad norint jaustis gerai / vystytis / džiaugtis, vaikams reikia aiškių taisyklių ir ribų. kai kada jos gali ir nepatikti.

Giedrius:

Gabriele, tu ignoruoji tai ką aš rašau :) Jei "vienos tiesos nėra" yra tiesa, pats teiginys "vienos tiesos nėra" negali būti tiesa, nes vadovaujantis juo pačiu tiesos nėra. Ir visiškai suprantama, kodėl tiek daug žmonių tokio akivaizdaus prieštaravimo nemato - jiems visiems bet koks absoliutizmas asocijuojasi su žiauriu neteisingumu. Pradedant žiauriu ir neteisingu tėvų absoliutizmu (disciplina turi būti!), baigiant diktatorių absoliutizmu (pasaulis vokiečiams!).

Sakyti, kad tiesos apskritai nėra, kadangi 2 žmonės turi skirtingą įsitikinimą kažkokiu klausimu, yra iš principo tas pats kas sakyti, kad bet koks absoliutizmas yra blogai. Iš tiesų jei tik kalbam apie išorinį mums pasaulį, o ne apie savo subjektyvius pomėgius, viena tiesa visada yra (ir tai yra absoliutus - ir teisingas - teiginys), tiesiog vienais klausimais ją rasti lengviau nei kitais (pvz. sužinoti kiek bus apelsinų prie 2 pridėjus 2 yra, deja, lengviau nei sužinoti kokios yra disciplinos, arba kitaip - prievartos prieš vaikus, pasekmės vaikams). Tačiau jei tam tikrais klausimais tiesą rasti nelengva, tai niekaip nereiškia, kad tiesos nėra apskritai, o visi absoliutistai (pvz. tie, kurie teigia, kad 2 apelsinai + 2 apelsinai yra 4 apelsinai - absoliutas - ir kad teigiantys, kad 2+2=5 ar 159, yra neteisūs - dar vienas absoliutas) yra išprotėję manjakai. Išprotėję manjakai yra tik tie, kurie siekia savo tikslų laikydamiesi neteisingų (ir prieštaraujančių sau patiems) absoliutų. Ir norint nedaryti to paties brangiausiems savo žmonėms ką su tavimi darė besivadovaujantys neteisingais absoliutais, yra būtina tą suprasti.

Gabrielė:

Giedriau, geriau diskutuokime dėl teiginių ar reikalinga vaikams disciplina, ir kaip ji kenkia vaikams, arba apskritai - kas yra disciplina, o kas yra pvz. tvarka namuose, o ne kabinėkimės prie ironiškų žodžių - yra tiesa ar ne...

Giedrius:

Jei manyti, kad tiesos nėra, diskusija (argumentų išsakymas siekiant išsiaiškinti tiesą) bet kokiu klausimu yra beprasmė, todėl diskutuojant apie bet ką šito klausimo neįmanoma aplenkti.

Žodis "disciplina" turi eilę prieštaraujančių vienas kitam apibrėžimų (http://www.merriam-webster.com/dictionary/discipline), tačiau dauguma mano matytų tėvų šitą žodį vartoja apibūdinti jų subjektyvios nuomonės enforsinimą vaikams pateikiant tą subjektyvią jų nuomonę kaip objektyvias taisykles (kurių aišku patys tėvai nesilaiko).

Pvz. absoliuti dauguma tėvų aiškina savo vaikams, kad muštis, rėkti, grasinti, nevykdyti savo pareigų ar naudoti kitokį fizinį ar / ir psichologinį smurtą už tai, kad kažkas elgiasi ne taip kaip tau patinka, yra blogai, ir vienaip ar kitaip baudžia vaikus jei jie šios taisyklės nesilaiko. Tačiau tuo pačiu metu patys tėvai naudoja vienokį ar kitokį fizinį ar / ir psichologinį smurtą prieš savo vaikus jei jie elgiasi taip, kaip tėvams nepatinka (pvz. susideda savo daiktus ten ir taip, kaip tėvams nepatinka - atseit būna netvarkingi). Vaikams tokiu atveju lieka tik 2 keliai - 1) pripažinti, kad jų tėvai nežino kas yra blogai ir kas yra gerai, tačiau to nepripažįsta, ir, kadangi yra stipresni, jėga verčia paklusti vaikus savo subjektyvioms užgaidoms; 2) siekiant išlaikyti tėvų palankumą pačiais įvairiausiais būdais teisinti tokią neteisybę ir tėvų veidmainystę (tiesos jokiu klausimu apskritai nėra; viskas subjektyvu; visa tai mano labui, tik aš to dar nesuprantu; aš pats esu kaltas dėl to, kad su manimi taip elgėsi; etc.).

Kol esi vaikas, 2) variantas yra vienintelis įmanomas pasirinkimas. Tačiau jei ir būdamas suaugęs žmogus laikosi 2) varianto, jis negali suprasti kas yra teisinga, o kas ne, ir neišvengiamai kartoja neteisingą elgesį ir su savo vaikais laikydamas jį teisingu, kitaip tariant aukoja gerus žmones tam, kad išlaikyti blogų žmonių "gerą veidą".

Jeigu ką labai rekomenduoju dar ir šitą nedidelę knygelę: http://giedriusc.blogspot.com/2011/03/stefan-molyneux-knyga-apie-tiesa-jau-ir.html

Gabrielė:

suprantu, kad tau disciplina yra būtinai susijusi su bausmėmis? kaip pavadinti tada tokią tvarką- prieš miegą valomės dantis, miegoti vaikai eina 9 valandą, valgo ne tai ką galbūt nori, o ką pagamina mama. tai jau prievarta?\

Giedrius:

Jei teigi, kad disciplina nesusijusi su bausmėmis, ką tavo manymu tėvai daro vaikams, kurie nepaklūsta tėvų reikalavimams (racionaliems ar ne kol kas nesvarbu)? Ir koks tada tavo disciplinos apibrėžimas?

Gabrielė:

paklausiu taip pat - ar jūs neturite vaikui jokių reikalavimų (valgyti, miegoti, nešokti nuo stogo ir pan.)?

Giedrius:

Turim. Gal dabar galėtum atsakyti į mano klausimus? :-) Ir jei jau susirašinėjimą vadinam dskusija, būtų neblogai, jei nešokinėtume prie naujų klausimų, kol neišsiaiškinome ankstesnių. Taip pat būtų neblogai žinoti ar pakeitei savo nuomonę apie tiesą, ar, nepaisant to, kad mano argumentams kontraargumentų nėra, vis tiek manai, kad tiesos nėra.

Gabrielė:

ok, jei grįžtam prie tiesos - 2 x2 = 4 yra tiesa. kaip geriau auklėti savo vaiką - nėra vienos tiesos.
mano disciplinos apibrėžimas - taisyklės, kurių reikia laikytis, apie kurias visos susijusios pusės yra iš anksto informuotos. taip pat ir apie tai, kas atsitiks, jei jų bus nesilaikoma. ir pasekmės tai ne tas pats kas bausmė.

Giedrius:

Tai nemanai, kad auklėti vaiką pvz. jį mušant už tai, kad jis negroja pianinu, yra vienareikšmiškai blogai? Jei manai, kad tai blogai, reiškia sutinki, kad ir kalbant apie tai kaip auklėti vaikus viena tiesa yra.

Jei sugalvosiu taisyklę "negrojančius pianinu sumušu" ir apie ją informuosiu iš anksto, sumušimas nebus bausmė?

Gabrielė:

Giedriau, čia jau gaunasi tiesiog žodžių vartymas. nemaniau, kad diskutuojame galima mušti vaikus ar (aišku, kad negalima). dilema jei jau vaikas pasirinko groti pianinu ir sugalvoja (gal tik laikinai), kad nebegros - versti jį ar ne? kuri tada tiesa yra tiesesnė? laivė vaiko pasirinkimui? esu girdėjusi pasakymų "ech kodėl tėvai neprivertė mokintis groti,kai sumaniau mesti" \

Giedrius:

Matyt gerai nesuprantu kas yra "žodžių vartymas", bet kaip suprantu dabar jau sutinki, kad kaip geriau auklėti vaiką viena tiesa yra. Ir ta tiesa yra ta, kad mušti vaikus yra blogai, nes tai yra smurtas - dėl to kaip suprantu klausimų nekyla. Tačiau jei vaikas nebenori groti pianinu ar versti jį ar ne klausimas kažkodėl kyla, nors "versti" nenaudojant fizinio ar / ir psichologinio smurto (ką tėvai mėgsta vadinti švelniau - bausmėmis, ar dar švelniau - taisyklių nesilaikymo pasekmėmis) yra neįmanoma. Man panašu į žodžių vartymą, t.y. bandymą vadinti daiktus kitais vardais (eufemizmais) idant išvengti nepatinkančių išvadų.

O visokiausių Stokholmo sindromo apraiškų iš pateisinančių smurtą esu girdėjęs begalybę (pvz. jei manęs tėvai nebūtų mušę, būčiau šunkeliais nuėjęs; mane tėvai privertė daryti tiek man naudingų darymų, ir kodėl neprivertė dar padaryti ir X? ir pan.), tačiau tai tik įrodo, kad smurtas gamina smurtautojus, o ne kad smurtas padeda žmonėms tapti geresniais ir laimingesniais.

Gabrielė:

trumpinu savo mintis... labai jau ilgi pasisakymai čia gaunasi... nemanau, kad vaikas gali/privalo augti "visiškos laisvės sąlygomis". gali vadinti tai smurtu, bet eiti miegoti laiku, valytis dantis, tvarkytis, mokintis - tai tam tikri privalomi dalykai. Ir nereikia tėvų, kurie to prašo laikyti primetančiais savo valią. Įkalbėti vaiką, motyvuoti ar kaip kitaip pakreipti jo dėmesį ir nuomonę - be abejo taip pat smurtas? Filosofijoje ant popieriaus viskas atrodo idealu - bet man vis primena psichoterapeutų "arkliuką" - "dėl nenusisekusio gyvenimo kaltos mano tėvų klaidos" (čia aliuzija į knygos pavadinimą "Gabaus vaiko drama"...)

Julius:

Bijau, kad šiuo atveju psichoterapeutai teisūs. Motyvuoti, ir naudoti smurtą (fizinį/psichologinį) ir manipuliacijas - labai skirtingi dalykai. Daugelis pasakytų kad mano mama yra labai gera moteriškė, ir vaikystėje manimi labai rūpinosi.
So what? Užaugau emociškai sužalotas, iki šiol negaliu kai kokių problemų išsispręsti. Ir galiu savo tėvams pasakyti: fuck you, fuck you very much, už gyvenimą, kurį turiu šiandien. Už savo vidinį aš, savastį, kuri iki šiol nesutaria su manimi.
Jei turi drąsos, tai vis dėl to paskaityk Alice Miller, "Gabaus vaiko drama" - knyga, kurią, manau, turėtų perskaityti visi tėvai, ir besiruošiantys jais tapti.

Giedrius:

‎"nemanau, kad vaikas gali/privalo augti "visiškos laisvės sąlygomis""

Kodėl? Todėl, kad visiškos laisvės sąlygom tau neleido augti tavo tėvai ir iki šiol patirtą neteisybę teisini, ar dėl kokių nors objektyvių priežasčių, kurių nenori atskleisit?

"gali vadinti tai smurtu, bet eiti miegoti laiku, valytis dantis, tvarkytis, mokintis - tai tam tikri privalomi dalykai."

Visi tavo išvardinti dalykai nėra smurtas ir juos su džiaugsmu daro visi vaikai, jei tik prieš juos niekas nesmurtauja. Smurtas yra padaryti juos privalomais, t.y. naudojant vienokius ar kitokius grasinimus (ir jei tik prireikia grasinimus įvykdant) versti vaikus daryti tai, kas patogu tėvams ar / ir leidžia tėvams pateisinti smurtą, patirtą iš jų pačių tėvų.

"Ir nereikia tėvų, kurie to prašo laikyti primetančiais savo valią."

Kodėl? Todėl, kad tiesa nemaloniai skamba ar todėl, kad tai netiesa? Jeigu tai netiesa, prašau pateikti smurto apibrėžimą tinkantį visiems smurto atvejams ir parodyti, kad tavo aukščiau išvardinti veiksmai po tuo apibrėžimu nepatenka.

"Įkalbėti vaiką, motyvuoti ar kaip kitaip pakreipti jo dėmesį ir nuomonę - be abejo taip pat smurtas? "

Priklauso nuo to kaip tai daroma. Įkalbėti daryti beprasmius ar objektyviai neteisingus dalykus yra smurtas. Motyvuoti be abejo, kad ne. Aišku su sąlyga, kad po žodžiu motyvavimas neslepiam smurto (grok pianinu, arba sumušiu / neduosiu valgyt / nepirksiu žaislų / neleisiu daryti to, ką tu mėgsti daryti / nemylėsiu / you name it).

"Filosofijoje ant popieriaus viskas atrodo idealu - bet man vis primena psichoterapeutų "arkliuką" - "dėl nenusisekusio gyvenimo kaltos mano tėvų klaidos" (čia aliuzija į knygos pavadinimą "Gabaus vaiko drama"...)"

Iš aukščiau parašytos citatos suprantu, kad manai, jog žmonės patys turėtų būti atsakingi už savo veiksmus, o ne kaltinti kitus dėl to, ką patys padarė. Taigi, tu pati irgi turėtum būti atsakinga už savo veiksmus, o tavo tėvai už savo, ar ne? Jei su tuo sutinki, reiškia esi atsakinga už savo psichologinį smurtą - bullying - mėtymąsi nepagrįstais kaltinimais psichoterapeutams ir prieš tai man ("kabinėjimasis prie žodžių", "žodžių vartymas"). Toks elgesys parodo, kad esi emociškai prisirišusi prie nepagrįstų išvadų, t.y. įgytų patyrus smurtą, kurį neigi, o ne padarytų įvertinus objektyvius faktus, ir kad tas išvadas esi pasiruošusi ginti bet kokia kaina (net jei norint jas apginti prireikia elgtis neteisingai), kas patvirtina mano aukščiau parašytą išvadą - "smurtas gamina smurtautojus, o ne kad smurtas padeda žmonėms tapti geresniais ir laimingesniais".

Gabrielė:

ok, Giedriau, smurtautoja ir sužalota asmenybė daugiau nediskutuos :)

Gabrielė:

tiesa, einu paengsiu sao vaikus, nes prisiminiau ką mano tėvai darė man :)

Giedrius:

Neabejoju, kad apart visų kitų anksčiau tavo teisintų ir pademonstruotų aktyvios ir pasyvios agresijos rūšių, jie naudojo ir tą, kurią naudoji paskutinėse savo žinutėse - argumentų ignoravimą ir šaipymąsi bei atsisakymą tęsti pokalbį po to, kai oponentas parodo, kad tiek tavo išvados klaidingos, tiek kad elgeisi neteisingai oponento atžvilgiu. Vietoj to, kad, kaip ir reikėtų pagal tavo, ir beveik garantuotai tavo tėvų, atvirai deklaruojamas vertybes, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus (pripažinti, kad esi neteisus, atsiprašyti už neteisingą elgesį ir leisti pagrįstai tikėtis, kad toks elgesys daugiau nepasikartos).

Unable to post comment. Try Again

Paskutinio komentaro nusiųsti nepavyko, nes autorė ištrynė visą temą...

School sucks, but why?

2011-03-11T17:21:00.002+02:00
Labai teisingas filmukas.

Stefan Molyneux knyga "Apie tiesą" jau ir lietuviškai!

2011-03-06T17:55:00.002+02:00
Rekomenduoju visiems drąsiems žmonėms - Stefan Molyneux "Apie tiesą".

Vertėjo anotacija:
Šioje trumpoje, bet labai koncentruotoje filosofinėje knygoje logiškai, nuosekliai, struktūruotai ir aiškiai aprašoma tiesa. Tiesa apie pasaulį, moralę, meilę, dorybę, vaikų auginimą, kultūrą, religiją tarpusavio santykius ir santykį su pačiu savimi. Parodoma, kaip naudojantis filosofijos disciplina tiesą atskirti nuo melo ir fantazijų, laisvę - nuo primestos neegzistuojančios prievolės, meilę ir dorybę - nuo manipuliacijos ir blogio, moralę - nuo smurto pateisinimų.

„Apie tiesą“ padės išsivaduoti iš fantazijos gniaužtų, ištrūkti iš kultūros kulto narvo, pamatyti, kad visi suaugusiųjų santykiai yra savanoriški, suprasti, jog „moralę“ ir „meilę“ tėvai naudoja kaip prievartos prieš savo vaikus pateisinimą, paskatins kurti sveikus ir nuoširdžius santykius su aplinkiniais, gyventi tiesa kalbant tiesą, o svarbiausia – būti sąžiningam sau.

Ši knyga privers permąstyti visus savo santykius, ją skaitant kils nemalonių jausmų, minčių ir prisiminimų, todėl, žiūrint iš trumpalaikės perspektyvos, ji bus skausminga ir kelianti iššūkių. Tačiau siekiant tikros laimės, laisvės, meilės, dorybės ir psichologinės sveikatos, tas skausmas yra reikalingas, gydantis ir neišvengiamas.
Autoriaus anotacija:
Trumpalaikiu ir tiktai praktiniu požiūriu, jūs šios knygos skaityti tikrai
nenorite. Ši knyga sujauks jūsų gyvenimą. Ši knyga pakeis visus jūsų
santykius, o svarbiausia – santykius su pačiu savimi. Ši knyga pakeis jūsų
gyvenimą, netgi jei nerealizuosite nei vieno čia esančio siūlymo. Ši knyga
pakeis jus, net jeigu nepritarsite nei vienai čia pateiktai idėjai. Net jeigu šią
knygą dabar padėsite į šoną, ji jau bus pakeitusi jūsų gyvenimą, nes tokiu
atveju žinosite, kad bijote pokyčių.
Ši knyga radioaktyvi ir kelianti skausmą – ji tik atsitiktinai yra ta radiacija
ir skausmas, kurie jus išgydys.

Kaip efektyviausia saugoti gamtą?

2011-02-21T19:52:00.002+02:00

Dienos citata: Social contract

2011-02-20T18:06:00.001+02:00

The very fact that the "social contract" is called the "social contract" already assumes that contracts are necessary in order to create obligations. It would seem then that those things covered by the imaginary "social contract" can be covered by actual contract, yet supporters of the "social contract" will argue against this every time. Because the social contract is just philosophical cover for looting.
Mike Peinovich

Universali etika

2011-02-19T15:32:00.000+02:00
Puiki prezentacija apie universalią etiką.

Public servants or professional crooks?

2011-01-27T23:30:00.000+02:00
Anyone of any profession can be a crook. At least it's possible for a dentist to serve you, if he's not a crook. A politician CAN'T serve you, because he's a professional crook. - Larken Rose

Balsuoti rinkimuose visada iracionalu

2011-01-03T12:42:00.002+02:00
Su Hadrian nesėkmingai bandėme diskutuoti apie tai, ar teiginys "1 balsas rinkimų rezultato neapsprendžia, todėl balsuoti nėra prasmės" yra teisingas. Hadrian bandė įrodyti, kad teiginys "balsavimas rinkimų rezultato neapsprendžia, todėl balsuoti nėra prasmės" teisingas tik tada, jei balsavimo expected value (EV) mažiau arba lygu 0:
Norėčiau pakomentuoti vieną konkretų argumentą (kurį mačiau naudojamą jau ne vieną kartą):
"tavo balsas rinkimų rezultato neapsprendžia, todėl balsuoti nėra prasmės"
Perfrazavus matematiniu leksikonu: "tavo asmeninio balsavimo EV=0"
Trumpai, teiginys klaidingas.
Įrodymas buvo toks:
tikimybė rinkimų, kuriuose bent du kandidatai surinko vienodą balsų skaičių yra:

2k/(r + 1)

kur r - rinkėjų skaičius, o k - kandidatų skaičius

Esant 2 mln rinkėjų bei 10 kandidatų, tokia tikimybė yra ~ 1 iš 100000 (prie 30 kandidatų ~ 1 iš 33000, etc.).

Tikimybė nėra didelė, tačiau hey - žmonės juk perka loterijos bilietus.

Perspektyvai suprasti, jei laikyti, jog išrinktas "teisingas" kandidatas (vs. neteisingas) turėtų 2 mlrd (?) įtaką BVP, balsavimo EV vertė, rinkimams iš 10 kandidatų, būtų 2mlrd. / 100 tūkst = 20 tūkst

20 tūkst. šalies BVP naudos, ne asmeninės naudos - tačiau kažkas gali [asmeniškai] vertinti ir BVP dydį. 2 mlrd.
Pirmiausia pateikti skaičiavimai yra klaidingi, nes reiktų suskaičiuoti kokia tikimybė, kad vienas balsas nulems balsuojančiam palankiai partijai 50%+1 vietą seime, įvertinus, kad balsuojama už partijas ir už asmenis, o ne kad balsas padarys įtaką bet kokioms 2 partijoms surinkus bet kokį vienodą skaičių balsų. Taip pat kažkaip reiktų suskaičiuoti kokia tikimybė, kad kiti įtakingi asmenys, pvz. premjeras ir prezidentas, bus kitos partijos atstovai ir tau palankus sprendimas nebus priimtas. Įvertinus visas tikimybes ir jas padauginus iš tikėtinos asmeninės naudos (net jei ji būtų milijonų eilės, ko daugumai rinkėjų nebūna net panašiai) ir net neskaičiuojant balsavimo kaštų, EV turėtų būti kažkur tarp 1ct ir nulio.

Bet net jei ir vardan diskusijos sutikti, kad kokiu nors mistiniu būdu dalyvavimo rinkimuose EV galėtų būti reikšmingai daugiau nei nulis, jei gali daryti tik vieną pasirinkimą ne EV yra pagrindinis kriterijus, kuriuo vadovaujantis yra racionalu priiminėti sprendimus įvykių su mažomis tikimybėmis atveju, o sėkmės tikimybė. Tačiau Hadrian su tuo atkakliai nesutinka:
tarkime, aukso puodas yra 1mlrd, loterijos bilietas kainuoja 100, o tikimybė laimėti 1:1mln

[...]
EV = 1mlrd / 1 mln = 1000; de facto tai reiškia, kad tokio loterijos bilieto pirkimas (savo verte) prilygsta 900 gavimui (EV - B)
Oi, pasirodo sutinka:
Giedrius:
Jei galėtum gauti nemokamai 900Lt arba tokį loterijos bilietą, kaip suprantu imtum loterijos bilietą? Jei taip, tai tiesiog esi žiauriai risk averse (kas IMO yra iracionalu), kas ir yra pagrindinis sprendžiantysis faktorius mažų tikimybių atveju esant tik vienai galimybei rinktis (o ne EV, kaip kad bandai įrodyti).

Hadrian:
Ar aš pirkčiau aprašytą 100Lt kainuojantį loterijos bilietą ar veikiau imčiau 900L? - Paimčiau 900Lt. Tačiau jei pasiūlytum 100Lt (i.e. turėčiau arba sumokėti 100Lt ir dalyvauti aprašytoje loterijoje) arba tu man tiesiog duotum 100Lt -- rinkčiausi dalyvavimą loterijoje - ir mano situacijoje tai būtų daugiau nei racionalu (sutinku, tau galėtų būti racionaliau paimti dykais 100Lt);
Hmm, ir vėl nesutinka ir dar ir teigia, kad daugumai rinkėjų balsavimo kaina artima nuliui:
Dalyvavimo rinkimuose kaina, daugumos rinkėjų atveju, santykinai maža (dažnam artima nuliui), todėl tikimybė įtakos sprendimui daryti neturėtų apskritai.

Kitais žodžiais tariant, šis pastebėjimas sustiprina apeliavimo į tikimybę, sprendžiant balsuoti ar ne, klaidingumą (i.e. ne tik klaidinga, atsižvelgti vien į tikimybę -matomai, klaidinga apskritai kreipti dėmesį į tikimybę (nebent tik ta prasme, kiek ji apsprendžia mūsų EV).
(Paryškinimai citatose mano).

Reziume:

Hadrian oponuoja tam, ko, bent jau aš, nesu niekada teigęs ir niekada nesu girdėjęs, kad kas nors kitas būtų teigęs - kad TIK nuo įvykio tikimybės priklauso pasirinkimas mažų tikimybių atveju. Aš teigiu, kad jei rinktis gali tik 1 kartą (o ne daug kartų per santykinai trumpą laiką, kaip kad pvz. žaidžiant pokerį), sėmės tikimybė, o ne EV, yra pagrindinis faktorius, nulemiantis pasirinkimą. Kalbant konkrečiai apie realius (o ne teorinius) rinkimus - 1 balsas beveik visais atvejais iš beveik begalybės neturės absoliučiai jokios įtakos (nors teoriškai įmanoma, kad turėtų), todėl balsuoti rinkimuose visada yra iracionalu.

Ir netgi pats Hadrian įrodė, kad EV indėlis lyginant su sėkmės tikimybės indėliu priimant sprendimą yra labai nedidelis (jis pirktų bilietą su EV=1000 tik tada, jei jis kainuotų 100Lt; aš pvz. nepirkčiau jo net ir už 1Lt, nes pirkimo rezultatas 99'999 atvejais iš 100'000 yra toks pats, kaip 1Lt išmetimas per langą, t.y. vertinant mano pomėgį rizikuoti pirkimas man nevertas piniginės atsegimo vargo), nepaisant to, už kelių minučių rašo lygiai atvirkščiai.

Kas liečia daugumą rinkėjų - jie yra kokybiškai indoktrinuoti, todėl nevertina nei savo laisvo laiko kainos (kuri dirbančiam >40h per savaitę + kelionė į darbą / iš darbo net nepanaši į nulį); nei tikimybės, kad jų balsas padarys įtaką; nei asmeninės naudos dydžio, kuris galėtų būti, jei atsitiktų praktiškai neįmanomas įvykis ir jų balsas įtaką rinkimuose padarytų; apie rinkėjų gebėjimą vertinti moralinius politikos aspektus net nekalbu. Bet tai niekaip nereiškia, kad "dalyvavimo rinkimuose kaina, daugumos rinkėjų atveju, santykinai maža (dažnam artima nuliui)", statistinis rinkėjas tiesiog yra nemąstantis lemingas, einantis balsuoti, nes tokia yra doro piliečio pareiga, t.y. pagrindinė varomoji jėga yra ne racionalios išvados, o sėkmingai suveikęs false argument from morality.

Dienos citata: situational ethics vs moral absolutism

2011-01-01T16:36:00.000+02:00
Ištrauka iš diskusijos Facebook'e:
Gary Rea: [...] the real problem of situational ethics is that they are totally arbitrary and have no foundation or reference other than whatever the "authority" of the moment decides.

Gary Rea: Stated another way, situational ethics is the ethics of the criminal.

Mike Peinovich: That's a great line Gary. Situational ethics is usually used as an attempt justify theft or murder after the fact.

But even trying to justify an action after the fact with a situational ethic assumes that the act needs to be justified, which would assume a universal a-priori. No one would justify theft with a situational ethic, They would say "Its not theft because he was poor and his victim was rich." This still assumes that theft is universally wrong.

Pasitraukimas iš diskusijos

2011-01-01T16:15:00.000+02:00
Hadrian klausė kaip vertinu oponento pasitraukimą iš santykinai ilgai trukusios diskusijos dalyviams nepasiekus konsensuso. Klausimas pasirodė vertas atskiro įrašo, taigi, bandau į jį atsakyti.

Jei aptarinėjamas klausimas nėra sudėtingas (pvz. "ar tikėjimas pasakų personažais padaro tuos personažus egzistuojančiais realybėje?"; "kuo skiriasi smurtas ir gynyba nuo smurto?"; "ar plėšikai tampa gerosiom fėjom, jei tau leidžia balsuoti už labiausiai patinkantį plėšiką?"; "ar vaikų mušimas yra jiems naudingas?" ir panašūs ar dar paprastesni vs "kas vyko pirmosiomis milisekundėmis po didžiojo sprogimo?"), tačiau apie jį diskutuojantiems oponentams ilgai nepavyksta prieiti konsensuso, akivaizdu, kad bent vienas iš oponentų turi emocinį prisirišimą prie:

a) savo pozicijos;
b) buvimo visada teisiu (baimė pasirodyti neteisiu; noras pasirodyti protingu; noras dominuoti; etc.);
c) abu variantai ar / ir jų įvairios atmainos.

Tokiu atveju abiems diskusijos dalyviams atrodo, kad teisingas atsakymas yra akivaizdus, tačiau kažkodėl pašnekovas pateiktus argumentus ignoruoja / jų nesupranta / leidžiasi į nereikšmingas detales užuot pasistengęs suprasti esmę (nitpicking), etc. Ir kuo žmogus protingesnis, tuo "išsisukinėjimas" būna subtilesnis - štai puikus nors ir sąmoningo, tačiau ypač meistriško "išsisukinėjimo" pavyzdys, kurio turėtų pavydėti kiekvienas politikas :). Tampa akivaizdu, kad tęsti diskusiją nėra prasmės - racionalu ją nutraukti, nes bent vienas iš pašnekovų neturi tikslo išsiaiškinti tiesą aptarinėjamu klausimu (kas ir turėtų būti bet kokios diskusijos tikslas - šią mintį labai gerai išsakė Outsider), jis turi vieną iš aukščiau išvardintų tikslų (bet kokia kaina išlaikyti savo konkrečią poziciją ar / ir bet kokia kaina būti teisiu ar / ir šių tikslų modifikacijos), apie kuriuos ir reikėtų pasikalbėti - su savimi; su tuo pačiu pašnekovu; su žmogumi, kuriuo pasitiki; ar / ir su psichoterapeutu.

Konkreti neproduktyvi diskusija (ar jų virtinė) būna tik bandymas pabėgti nuo (labai) nemalonios tiesos, kurią neišvengiamai tektų įsisąmoninti nuoširdžiai pasigilinus į savo tikruosius tikslus ir, svarbiausia, į jų atsiradimo priežastis. Išsiaiškinti tuos neįsisąmonintus tikslus garantuotai bus nelengva (jei tai padaryti būtų lengva, problemos jau nebūtų), nes už visų panašių pasąmonės vadovaujamų elgesio modelių visada slypi didesnė ar mažesnė psichologinė trauma.

Padirbėjus su savimi ties šiuo klausimu turėtų būtų lengviau pastebėti tokį elgesio modelį ne tik kitų, bet ir savo elgesyje, kas suteiktų laisvę diskusijos metu laiku pastebėti, kad pašnekovų tikslai skiriasi, ir, priklausomai nuo pašnekovo savęs pažinimo lygio, pasišnekėti su juo būtent apie tai ar / ir pasitraukti iš diskusijos.

Argumentacijos klaida "argument from psychologizing"

2010-12-30T23:42:00.002+02:00
Šiame bloge (o kartais ir gyvose diskusijose) neretai susilaukiu komentarų, kuriuose žmonės šalia daugelio loginių klaidų naudoja argumentacijos klaidą argument from psyhologizing, kurios esmė yra neargumentuotas tvirtinimas, kad oponentas neteisus, kadangi yra vienaip ar kitaip emociškai prisirišęs prie savo pozicijos. Pavyzdžiui: "dievas yra, o tu neigi dievo buvimą kadangi nori daryti nuodėmes"; "saikingai mušti vaikus yra gerai, o tu nesupranti to tik todėl, kad tave tėvai mušė nesaikingai"; "valdžia yra neišvengiamas gėris, o tu ant jos pyksti tik todėl, kad esi nukentėjęs nuo neteisingų vienokių ar kitokių authority veiksmų" ir pan.

Pirmiausia tai yra elementarus bullyinimas - aklas mėtymasis kaltinimais be įrodymų tikintis, kad koks nors "prilips" (komentarų, kuriuose apart bullyinimo ir iracionalių neargumentuotų teiginių daugiau nieko nėra, stengiuosi nepublikuoti). Antra - net jei ir būtų tiesa, kad aš turiu vienokią ar kitokią emocinę investiciją į poziciją, kurios laikausi, tai neturi nieko bendra su tuo ar mano pozicija teisinga, ar ne. Kad mano pozicija klaidinga galima įrodyti tik pateikiant tą įrodančius argumentus be klaidų arba parodant klaidas mano argumentacijoje, kuria savo poziciją grindžiu, nuo to ar man ta pozicija asmeniškai naudinga ar ne jos (ne)teisingumas nepriklauso.

Tačiau jei įrodžius, kad oponento pozicija yra klaidinga, oponentas vis tiek jos laikosi (ir dažniausiai pradeda vienaip ar kitaip bullyinti pašnekovą), nėra klaida konstatuoti, kad jis yra prie savo pozicijos emociškai prisirišęs, nes tai yra faktas, kuriam jau turime įrodymų. Ir šio emocinio prisirišimo prie klaidingos pozicijos priežastys beveik visada būna neįsisąmoninto emocinio ar / ir fizinio smurto pasekmė, o argument from psychologizing paprastai būna tų neįsisąmonintų traumų psichologinė projekcija.

Visuotinis atšilimas baigėsi taip ir neprasidėjęs

2010-12-28T13:11:00.000+02:00
Deja politinių "mokslininkų" noras gauti tai, kas jiems nepriklauso, naudojantis valdžios smurto monopoliu, nesibaigė. Noriu pasidalinti straipsneliu iš vieno mano skaitomo (ir labai mėgiamo) blogo šia tema. Pagrindinę straipsnio mintį apibendrinanti citata:
[T]he real motivation for proponents of AGW theory is neither scientific truth nor concern for the future of mankind. It is a global feeding frenzy to get other people’s wealth without earning it and without having to provide any value to anyone.

[...]

The end of the world from climate change or global warming is probably not going to happen. They probably won’t even cause any inconvenience. If you are going to worry, worry about what the global bureaucrats and other AGW interest groups are planning to do to you.

Living Free in an Unfree World

2010-12-23T12:29:00.001+02:00
Puiki kalba!

Savanoriška vs politinė pagalba

2010-12-20T22:55:00.000+02:00

Kaip vaikai mokosi, jei tik jiems netrukdo mokytojai

2010-11-23T23:37:00.000+02:00

Dienos citata: selfishness

2010-11-18T22:07:00.003+02:00

Selfishness is not living as one wishes to live, it is asking others to live as one wishes to live.
--
Oscar Wilde

Astra Taylor on the Unschooled Life

2010-11-01T00:07:00.001+02:00
Įkvepianti paskaita apie asmeninę unschooling patirtį ir tradicinę "švietimo" sistemą.

Progresiniai mokesčiai

2010-10-27T18:00:00.001+03:00
Diskusija Hadrian bloge apie progresinius mokesčius įkvėpė parašyti atskirą įrašą šia tema.

Progresinių mokesčių šalininkų minčių eiga yra tokia:

Tarkime BVP yra 100 piniginių vienetų (PV), 3% turtingiausių asmenų (grupė A) bendros pajamos yra 50 PV, 97% neturtingiausių asmenų (grupė B) bendros pajamos yra irgi 50 PV, mokesčiai yra 50% visiems, biudžetas 50 PV. Jei padarytume progresinius mokesčius - grupę A apmokestintume 90%, o grupę B - 10%, biudžetas liktų toks pat - 50 PV, 97% žmonių gyvenimas pagerėtų ir tik 3% pablogėtų.

Žiūrint iš utilitaristinių pozicijų pasiūlymas atrodo neblogas. Deja, taip kaip aprašyta pavyzdyje nebūtų, nes realybėje sukuriamo turto kiekis (BVP) priklauso nuo jį kuriančių efektyvumo. Grupė A dirba daug kartų efektyviau nei grupė B, kadangi grupė A, kurią sudaro tik 3% visų žmonių, sukuria net 50% visų prekių ir paslaugų, kuriomis naudojasi visi likę žmonės. Taip pat grupė A sukuria darbo vietas daugumai likusių žmonių, kurie patys susikurti darbo vietų (net nekalbant apie sukūrimą darbo vietų kitiems) nesugeba. Todėl jei iš tų 3% efektyviausių mokesčiais valdžia atimtų ne 50%, o 90% resursų, ir net jei ir atiduotų viską likusiems 97% žmonių (ko dažniausiai nebūna, nes mokesčiais surinktus pinigus pasidalina geriausiai susiorganizavusios socialinės grupės), sukuriamų prekių ir paslaugų kiekis (BVP) kuriomis naudojasi visi, tame tarpe ir neturtingiausi, sumažėtų kelis kartus, dėl ko atitinkamai sumažėtų ir biudžetas.

Dar vienas neretai girdimas argumentas už progresinius mokesčius yra tas, kad neva kai kurie gaunantys dideles pajamas jas gauna dėl to, kad valdžia jiems suteikė nepagrįstas privilegijas. Net ir sutinkant su šiuo argumentu progresiniai mokesčiai turėtų aukščiau aprašytą neigiamą poveikį visiems, kadangi toli gražu ne visi uždirbantys daug turi nepagrįstas privilegijas. Bet net jei tokias privilegijas turėtų visi uždirbantys daug, teisingas sprendimas būtų jas naikinti, o ne siūlyti progresinius mokesčius.

Nepaisant to, svarbiausias argumentas prieš progresinius mokesčius yra lygiai toks pat kaip ir prieš bet kokius kitus mokesčius - atiminėti kitų žmonių daiktus pagal bet kokį algoritmą grasinant jiems fiziniu susidorojimu arba / ir agituoti taip daryti yra amoralu, todėl tie, kurie nenori kitiems blogo, turėtų taip nedaryti.

Atsakomybė už melavimą #2

2010-10-22T12:15:00.007+03:00
Diskusijoje po mano įrašu Atsakomybė už melavimą Outsider paprašė apibrėžti "melavimą" ir "atsakomybę", ką nutariau padaryti atskiru įrašu.

Melavimą apibrėžčiau taip - sakyti netiesą žinant, kad sakai netiesą. Ar žinai ar ne yra panašiai kaip su sūriu / gėlu vandeniu (nors aiškios ribos nėra, bet daugumoj atvejų sūrų nuo gėlo atskirti galima), ir atsakomybės lygį kiekvienu konkrečiu atveju nustatytų teismas. Nustatinėtų IMO aiškindamiesi 2 dalykus:

1) ar įtariamas melavimu žinojo faktus, kurie prieštarauja jo žalą padariusiam melui (veiksmams);
2) ar jis turėjo pakankamai įrodymų, kad galėtų pagrįstai manyti, jog jo žalą padarę teiginiai (veiksmai) nedaro žalos.

1) atvejo pavyzdys būtų jei veiksnus asmuo, gyvenantis vakarų civilizacijoje, maitintų musmirėmis preivius ar girdytų vaikus alkoholiu meluodamas jiems, kad tai yra labai sveikas gėrimas.
2) atvejo pavyzdys būtų jei toks pat asmuo pasakotų vaikui, kad jei jis naktį užmigs, jį suvalgys vaiduokliai; kad jis amžinai degs pragare, jei pagalvos ką nors prieštaraujančio senovės pasakų knygai; susirgus nuo jo priklausomam žmogui plaučių uždegimu "gydytų" jį užkalbėjimais.

Atsakomybę apibrėžčiau kaip gebėjimą suprasti savo veiksmų pasekmes. Priklausomai nuo atsakomybės laipsnio priklauso koks neigiamas stimulas (ar / ir kitos apsaugos nuo priemonės) bus pakankamas padariusiam žalą, kad aplinkiniai galėtų pagrįstai manyti, kad padaręs žalą ateity jos nedarys.

Jei pvz. asmuo negalėjo žinoti, kad alkoholis yra žalingas vaikams (vėl gi įrodinėjimo reikalas), ir nėra jokio pagrindo manyti, kad jis nori vaikams blogo, jam pakankamas neigiamas stimulas, sulaikysiantis jį nuo alkoholio davimo vaikams, būtų teisingos informacijos suteikimas ir žalos vaikui atlyginimas (ką toks asmuo be abejo padarytų savo noru).

Jei yra pagrindo manyti, kad asmuo žinojo, jog alkoholis žalingas vaikams ir vis tiek juo vaikus girdė, pakankamas neigiamas stimulas būtų priversti jį atlyginti vaikams žalą (bent jau tiek, kiek tai įmanoma) ir izoliuoti jį nuo vaikų, o gal ir nuo civilizuotos visuomenės.

Jei aukščiau padarytos išvados teisingos, teisinga teisinė sistema turėtų drausti kurti sistemingai žalą žmonėms darantį melą skleidžiančias organizacijas, o nuo tokio melo nukentėję turėtų galėti prisiteisti iš melagių patirtų nuostolių atlyginimą.

Atsakomybė už melavimą

2010-10-20T18:01:00.001+03:00
Neperseniausiai teko šnekėtis apie tai, kokios galėtų būti teisingos sankcijos sukčiams. Pagalvojau, kad lengviausia į šį klausimą atsakyti pavyzdžiais. Taigi, įsivaizduokite 2 situacijas:

1) Tėvams draugai pasiūlo būdą, kuris neva padės jų 5 metų vaikui ne tik būti ramesniam, lengviau susikaupti, geriau miegoti, rečiau sirgti, bet ir gyventi amžinai. Tereikia girdyti jį specialiu stebuklingu skysčiu. Nepaisant to, kad draugai nepateikia jokių savo žodžių įrodymų, tėvai patiki ir taip ir daro.

Iš pradžių skysčio poveikis vaikui atrodo lyg ir toks apie kokį kalbėjo draugai, bet bėgant laikui vaikas ima jaustis blogiau ir blogiau - negali susikaupti, tampa irzlus, blogai miega, dažniau serga. Tėvai pasikonsultuoja su draugais, jie pataria padidinti skysčio dozę.

Metai bėga toliau, situacija vis prastėja, tačiau tėvai laikosi tvirtai - vis padidina skysčio dozę ir vis vaikui pakartoja, kad jį labai myli. Vieną dieną vaikas suauga ir dėl nuolatinių sveikatos ir psichologinių problemų kreipiasi į gydytojus, kurie išsiaiškina, kad tėvai jį visą gyvenimą girdė alkoholiu. Jis kelis metus gydosi reabilitacijoje, sveikata tampa patenkinama, tačiau tokia kokia būtų jei jo tiek metų nebūtų nuodiję, nebebus niekada.

Klausimai:

- Kas atsakingas už žalą, padarytą jaunam žmogui?
- Ar turi teisę vaikas reikalauti bent jau piniginės kompensacijos iš savo tėvų už išlaidas gydymuisi bei nepataisomai sugadintą sveikatą?
- Ar tėvai galėtų būti atleisti nuo atsakomybės, jei pasakytų, kad manė, jog daro vaikui gera, nors teisingos informacijos apie alkoholį buvo galima gauti laisvai?
- Jei trečia šalis sužinotų apie tai, kad tėvai girdo savo vaiką alkoholiu, ar pasielgtų teisingai, jei įsikištų ir sustabdytų vaiko žalojimą?

2) Tėvams draugai pasiūlo būdą, kuris neva padės jų 5 metų vaikui ne tik būti ramesniam, lengviau susikaupti, geriau miegoti, rečiau sirgti, bet ir gyventi amžinai. Tereikia vaikui papasakoti, kad dėl jo kaltės neva mirė pats geriausias kada nors gyvenęs žmogus, kuris dabar jį stebi ir mato viską, ką jis daro. Jei tik vaikas padarys ar pagalvos ką nors, kas nepatiks tam žmogui, jis amžinai turės kentėti baisioje vietoje, kuri vadinasi pragaras. Savo reikalavimus tas žmogus yra surašęs vienoje knygoje, kuri vadinasi biblija, ir kurią interpretuoti yra įgaliojęs organizaciją, pavadinimu bažnyčia, į kurią būtina periodiškai vaikščioti ir atlikinėti nesuprantamas apeigas.

Nepaisant to, kad draugai nepateikia jokių savo žodžių įrodymų, tėvai jais patiki ir daro kaip jie sako. Pradžioje vaikas lyg ir iš tiesų ėmė kelti mažiau rūpesčių, būti paklusnesnis, tačiau laikui bėgant ima jaustis blogiau ir blogiau - negali susikaupti, tampa irzlus, blogai miega, dažniau serga. Tėvai pasikonsultuoja su draugais, jie pataria padidinti biblijos skaitymo bei vaikščiojimo į bažnyčią dažnumą ir griežčiau laikytis biblijoje surašytų nurodymų, o jei vaikas labai priešinasi - panaudoti visas įmanomas priemones, jei reikia ir fizinį smurtą, kad priversti jį paklusti.

Metai bėga toliau, situacija vis prastėja, vaikas maištauja vis daugiau ir daugiau, tačiau tėvai laikosi tvirtai - vis padidina apeigų bei smurto dozę ir vis pakartoja, kad jį labai myli. Vieną dieną vaikas suauga ir dėl nuolatinių sveikatos ir psichologinių problemų kreipiasi į gydytojus, kurie išsiaiškina, kad tėvai visą gyvenimą jam žiauriai melavo su tikslu priversti jį elgtis taip, kaip patogiau tėvams ir kunigams. Jis kelis metus lankosi pas psichoterapeutą, sveikata tampa patenkinama, tačiau tokia kokia būtų jei jo tiek metų nebūtų terorizavę nebebus niekada.

Klausimai analogiški pirmam atvejui.

nematomaranka.lt diskutuoja su savimi

2010-10-04T13:46:00.001+03:00
Nyazoff iš nematomaranka.lt jau kuris laikas smaginasi diskutuodamas pats su savimi - sugalvoja kokią nors poziciją ir paskui ją paneiginėja teigdamas, kad paneiginėja kitų žmonių pozicijas.

Šį įrašą, sekusį po trumpos diskusijos po Remigijaus Šimašiaus blogo įrašu apie pinigų kiekio įtaką maisto kainoms, Nyazoff pradeda teigdamas, kad oponuoja tiems, kurie neva "aklai myli ekonomistą M. Rothbard'ą", kas implikuoja, kad jo manymu su juo nesutinkantys tokie ir yra, tačiau nepateikia jokių savo teiginio įrodymų. Toliau oponuoja neva Rothbard'o ir kitų "austrų" "ekonomikos burbulų ir krizių modeliui", kurį sugalvojo jis pats.

O šiandien dieną pradeda oponuodamas savo sugalvojimui, kad pinigų visada yra per daug, kažkodėl tvirtindamas, kad ši pozicija yra mano. Ir dar per abu mano minėtus įrašus, neskaitant visokių kitokių keistenybių, implikuoja, kad jo paties manymu teisingų principų ("[...] šituos elementoriškus dalykus Austrų ekonomikos atsovai Lietuvoje yra puikiai įsisąmonę, ir tuo yra žymiai pranašesni už daugelį kitų ekonomikos ekspertų [...]") nuoseklus taikymas realiame gyvenime yra "dogmatizmas", ir tuo pačiu metu implicitly teigia, kad dogmatizmas yra gerai, jei tik su saiku ("[...] vienas kitas per daug dogmatiškas Austrų ekonomikos mokyklos atstovas teigia [...]").

Aišku kiekvieno pramogos yra kiekvieno asmeninis reikalas, bet jei jau į jas bando įtraukti ir mane, naudojuosi proga pasidžiaugti kartu :)

"We" Are Not The State

2010-10-01T17:42:00.000+03:00
Rekomenduoju pažiūrėti visiems, kurie mano, kad valdžia - tai "mes".

O čia atsakymas kodėl dauguma žmonių mano, kad valdžia - tai "mes".

Dienos citata: Tolerance

2010-09-26T18:06:00.000+03:00
If tolerance is your thing, then maybe, just maybe, you might want to ensure that you don't advocate that people be shot for disagreeing with you about how to solve problems like healthcare, or the environment, or how we get roads. - Nathan McKaskle

Dienos citata: Fiscal Euphemisms

2010-09-16T12:58:00.001+03:00
It takes a lot of PhDs to convince the public that their systematic looting at the hands of politicians is actually for their own good. - Robert P. Murphy

Dienos citata: Market Prices Versus “Make It So”

2010-08-22T09:43:00.000+03:00

The free market is not an ideology or a creed or something we’re supposed to take on faith, it’s a measurement. It’s a bathroom scale. I may hate what I see when I step on the bathroom scale, but I can’t pass a law saying I weigh 160 pounds. Authoritarian governments think they can pass that law—a law to change the measurement of things.
[...]
A teenager with no work experience steps on a “bathroom scale” that accurately and truthfully measures the market value of unskilled labor, and the scale says “$5.00 per hour.” Politicians pass minimum wage legislation to rig the “bathroom scale” of labor value to instead produce an inaccurate, false inflated reading of “$7.25 per hour.” And they then seem puzzled that more than one out of every four teenagers who is looking for a job is unable to find one, but that’s what happens when you “rig” the “bathroom scale.”
Šaltinis

Dienos citata: The State

2010-08-16T01:26:00.001+03:00
The important thing to remember is that the state operates on the principle of force, not law. The laws are just window dressing for plunder.

Šaltinis: The constitution is empty

Tiesa

2010-08-15T17:22:00.000+03:00
Tiesa yra teiginio (ar įsitikinimo) savybė. Teiginys (ar įsitikinimas), kuriuo teigiama tai, kas pasaulyje iš tikrųjų yra, vadinamas tiesa.

Tiesa randama žmogaus turimomis juslėmis surenkant faktus, ir remiantis jais pasinaudojus logika suformuluojant teisingai pasaulį apibūdinančius teiginius (įsitikinimus).

Patikrinti jau suformuluotų teiginių (įsitikinimų) teisingumą galima tiesiogiai - turimomis juslėmis lyginant jį su pasauliu, arba / ir netiesiogiai - naudojant logiką palyginus jį su kitais teiginiais (įsitikinimais), kurie yra tiesa.

Racionalumas, emocijos ir įsitikinimai

2010-08-02T23:59:00.000+03:00
Ilgai ruošiausi parašyti apie tai, kodėl vienose srityse racionalūs žmonės kitose srityse elgiasi visiškai neracionaliai, tačiau Outsider mane aplenkė. Kadangi parašyta puikiai, su autoriaus leidimu įkeliu visą įrašą čia (nuoroda į originalą):

Dažnai klaidingai manoma, jog žmogaus įsitikinimai formuojasi taip:

Tuščia (tabula rasa) --> racionalumas ir įrodymai --> įsitikinimas.

T. y. žmogus gimsta nieko nežinodamas ir naudodamasis racionalumu bei įrodymais tyrinėja (plačiąja prasme) pasaulį; tokiu būdu susiformuoja jo įsitikinimai.

Taigi, jeigu diskutuodami žmonės nori pakeisti pašnekovo įsitikinimus, jie stengiasi pateikti svaresnių argumentų ir įrodymų už tuos, kuriuos turi jų pašnekovas.

Tačiau turbūt daugumai savo kailiu teko patirti, jog praktikoje labai retai pasitaiko, kad pašnekovas pakeistų savo įsitikinimą. Pateikus svaresnių įrodymų ir racionalių argumentų, pašnekovas juos paprasčiausiai ignoruoja. Kodėl taip yra?

Migdoliniai kūnai (amygdalae) yra smegenų dalys, atsakingos už žmogaus emocijas, čia kaupiamos emocinės patirtys. Racionalų mąstymą reguliuoja naujoji smegenų žievė (neocortex).

Pasak D. Goleman, tokiais momentais, kai impulsyvūs jausmai nustelbia racionalius, išryškėja svarbiausia migdolinio kūno paskirtis - ištirti ir įvertinti kiekvieną potyrį, kiekvieną situaciją, kad būtų atsakyta į pačius primityviausius klausimus: "Ar čia nėra tai, ko aš nekenčiu? Ar tai mane žeidžia? Ar aš to bijau?" Migdolinis kūnas atlieka psichologinio sargo vaidmenį. Pastebėjęs kažką įtartino, jis reaguoja akimirksniu ir visoms smegenų dalims išsiuntinėja pavojaus žinią.

Paskelbus pavojų (pvz., žmogui išsigandus ar supykus, ar sunerimus ir pan.), dėl migdolinio kūno išsiuntinėtų signalų atsiranda noras "sprukti arba pulti", mobilizuojami judesių centrai, sužadinamos širdies kraujagyslių sistemos, raumenų ir vidurių veikla. Smegenys visiškai pasiruošia kritinei padėčiai. Gavęs papildomus migdolinio kūno signalus, smegenų kamienas pradeda veikti: paspartina širdies ritmą, pakelia kraujospūdį, sulėtina kvėpavimą; kiti signalai prikausto dėmesį prie pavojaus šaltinio ir parengia raumenis veiklai. Tuo pat metu smegenų žievės atmintis skatinama atsirinkti visą galinčią praversti informaciją ir atsikratyti pašalinių minčių. Tankus migdolinio kūno nervinių jungčių tinklas leidžia jam netikėto pavojaus metu užvaldyti visas smegenis, įskaitant ir racionalųjį protą, ir joms vadovauti.

Migdolinis kūnas, būdamas emocinės patirties saugykla, analizuoja patirtį, lygindamas tai, kas vyksta dabar, su tuo, kas vyko praeityje. Lyginimas paremtas asociacija: jeigu dabarties situacija panaši į ankstesnę, migdolinis kūnas gali paskelbti jas sutampančiomis ir, nesulaukęs pamatuoto patvirtinimo, tenkindamasis menku panašumu, parenka atsaką, vadovaudamasis ganėtinai seniai mūsų atmintyje įsispaudusiais veikimo būdais, mintimis, jausmais, kuriais esame reagavę į panašius įvykius.

Emocija, kylanti kaip atsakas į pavojų, yra stipresnė nei racionalusis protas. Smegenys "susijungusios" taip, kad pirmiausia reaguotų, o tada mąstytų. Pavyzdžiui, žmogus, pamatęs šaką, panašią į gyvatę, iš pradžių į ją reaguoja kaip į gyvatę, o tik vėliau racionaliai apmąsto situaciją. Žiūrint iš evoliucinės perspektyvos, matyti kad reaguoti į šaką kaip į gyvatę yra labai naudinga.

Taigi, seka yra tokia:

Impulsas --> veiksmas --> pa(si)aiškinimas / situacijos interpretacija / istorija

Sąmoningai apdorota informacija gali nustelbti emocinius ir ankstesnėmis patirtimis paremtus klaidingus įsitikinimus, jeigu sprendimui skiriama pakankamai laiko ir dėmesio.

Smegenys gali absorbuoti maždaug 11 milijonų informacijos vienetų per sekundę, iš kurių sąmoningai apdoroti gali tik 40. Visa kita apdoroja pasąmonė.

Žmogaus kasdieniame gyvenime daugelį jo veiksmų lemia ne jo sąmoningos intencijos ir apgalvoti pasirinkimai, bet psichiniai procesai, kurie yra sąlygoti aplinkos ir veikiantys už sąmoningo supratimo ir vadovavimosi ribų. Tik ~5 procentus laiko sąmonė vaidina lemiamą vaidmenį.

Todėl žmogui susidūrus su naujais racionaliais argumentais ir įrodymais, neatitinkančiais jo turimos pasaulėžiūros ar įsitikinimų, migdolinis kūnas sureaguoja, racionalus mąstymas išsijungia ir žmogaus organizmas bando susidoroti su naujų įrodymų bei argumentų sukeltu nerimu.

Dauguma stiprių emocijų kupinų atsiminimų susiję su pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, jo santykiais su globėjais, artimiaisiais, o ypač su skausminga patirtimi, kai vaikas buvo mušamas arba juo visiškai nesirūpinama. Migdolinis kūnas, kuris kūdikiui augant vystosi labai greitai, jau naujagimio yra daug geriau susiformavęs nei kitos smegenų dalys.

Vaikystėje patirtos traumos sukelia smegenų pažeidimus ir, jeigu neįsisąmoninamos, visą gyvenimą turi didžiulės įtakos žmogaus veiksmams bei emocinei būsenai.

Pasak Džozefo Ledu (Joseph LeDoux), pirmųjų kūdikio gyvenimo metų ryšiai su žmonėmis - tai emocinės pamokos, vėliau vaikui padedančios arba trukdančios prisitaikyti prie globėjų. Šios emocinės pamokos migdoliniame kūne glūdi kaip pirmapradės gyvenimo patirtys. Pirmieji emociniai prisiminimai įsirėžia į kūdikio atmintį jam dar nesugebant jų įvardyti žodžiais. Tačiau kai gerokai vėliau šie prisiminimai sužadinami, netikėtą atoveiksmį paaiškinti logiškai yra labai sunku.

Kai racionalūs argumentai ir įrodymai susiduria su neįsisamoninta psichologine trauma, neįsisamoninta psichologinė trauma nugali beveik visada. Ir blogiausia, kad tiesos sąskaita...

Apibendrinimas

Taigi, viskas, kas paskatina migdolinio kūno veiklą, automatiškai užblokuoja racionaliuosius smegenų centrus. Migdolinio kūno veiklai didžiulės įtakos turi vaikystėje patirtos traumos. Kokio masto yra žmogaus negebėjimas racionaliai mąstyti arba racionalumo bei įrodymų atmetimas, nes jaučiamas nerimas (pyktis, baimė ar pan.) ir dėl to kylantis emocinės savivaldos poreikis... tokio masto yra žmogaus psichologinės traumos.

Deja, panašu, kad šiandien dauguma žmonių yra ikifilosofinėje stadijoje, t. y. turinčių daugybę neįsisąmonintų traumų ir dažnai negebančių mąstyti racionaliai.

Diskusijos metu palietus jautrią temą, smegenyse atsiradę impulsai sukelia emocijas (nerimą, baimę, pyktį, norą "sprukti arba pulti" ir pan.), kas sukelia veiksmus, po kurių seka ex post facto pasiteisinimai.

Pavyzdžiui, pasakoma (su argumentais ir įrodymais / kontraįrodymais), kad mokesčiai yra vagystė arba kad dievybės neegzistuoja ir žmogus supyksta, tada padaro išvadą, kad tavo argumentai ir įrodymai yra neteisingi, nes jis jaučia pyktį. Pasakius tai, kas prieštarauja žmogaus ideologijai / įsitikinimui, sureaguoja jo migdolinis kūnas ir žmogus pajunta neigiamą(-as) emociją(-as), atsiranda noras "sprukti arba pulti", nustoja veikti jo naujoji smegenų žievė, todėl informacija atmetama, kad būtų susidorota su neigiama emocija, kuri kyla iš anksčiau gyvenime surinktų įspaudų.

Didžiausios įtakos žmonių įsitikinimams ir pasaulėžiūrai turi vaikystės patirtys.

Diskutuojant su žmonėmis, turinčiais neįsisąmonintų traumų, racionalūs argumentai ir įrodymai nebus veiksmingi, nes ne tai yra žmonių įsitikinimų šaltinis.

Taigi, dažniausiai įsitikinimai formuojasi ne taip, kaip parodyta įrašo pradžioje esančioje schemoje, bet šitaip:

Trauma (gali būti patirta namuose, darželyje, mokykloje, bažnyčioje ir pan.) --> smegenų pažeidimai (smegenų disfunkcija) --> ideologija (skydas nuo traumų ir smegenų pažeidimų įsisąmoninimo: Man viskas gerai, tai pasaulis sugedęs.) --> "racionalumas ir įrodymai" (ieškoma, kas patvirtintų turimus įsitikinimus ir atmetama prieštaraujanti informacija).

Taigi, tapti racionalesniam galima tik įsisąmoninant vaikystėje patirtas traumas ir, žinoma, savo vaikus auginant racionaliai ir atsakingai. Jeigu žmogus neanalizuoja patirtų traumų ir potyrių, jis tarsi net negyvena, o tiesiog bumpsi kaip kamuoliukas nuo vienos išorinių dirgiklių sukeltos emocinės būsenos prie kitos. Reikėtų siekti savęs pažinimo, psichoterapijos, stengtis atpažinti anksčiau patirtas traumas ir jas gydytis, būti geresniais tėvais savo vaikams. Tik tada žmonės taps racionalūs, laisvi ir laimingi.

Rekomendacijos:
1. Stefan Molyneux 5 dalių serija "The Bomb in the Brain: The Effects of Child Abuse";
2. Daniel Goleman "Emocinis Intelektas".

Šaltiniai:
1. Daniel Goleman "Emocinis Intelektas";
2. Stefan Molyneux "The Bomb in the Brain Part 4 - The Death of Reason - The Effects of Child Abuse".

Dienos citata: Violence and lie

2010-07-31T23:28:00.001+03:00

Violence has nothing with which to cover itself except the lie, and the lie has nothing to stand on other than violence. Any man who has once acclaimed violence as his method must inexorably choose the lie as his principle.
Alexander Solzhenitsyn

Critical Thinking

2010-07-28T22:36:00.002+03:00
Aptikau labai gerą pamokėlių seriją apie kritinį mąstymą su praktinėmis užduotimis bei atsakymais į jas. Kritinis mąstymas mano nuomone vienas svarbiausių įgūdžių, kurį turėtų įgyti kiekvienas žmogus, ir kurio, deja, nemoko nei mokyklose, nei (bent jau lietuviškuose) universitetuose. Taigi, rekomenduoju visiems, nemėgstantiems turėti nepagrįstų įsitikinimų ;)

Dienos citata: Apie ekspertus

2010-07-27T11:41:00.004+03:00

Beware of anyone who tells you a topic is above you or better left to experts. Many people are twice as smart as they think they are but they've been intimidated into believing some topics are above them. You can understand almost anything if it is explained well.
- Richard J. Maybury

Dienos citata: Theological noncognitivism

2010-07-25T13:11:00.007+03:00

"Does God exist?" isn't a question worth addressing at all - it's a question that never should have been asked in the first place, as there was no logical starting point for it.

It's a lot like [...] political ideologies. They don't exist. Political questions only come about AFTER the violence of statism and manorialism are inflicted on a population. The proper answer to "capitalism or socialism?" is, "put down the fucking gun." In the same sense, the proper response to "does God exist?" is "stop raping children." When you try to logically examine the possibility of god, you're just ignoring the inherent violence that precedes all religious dogma.
- Chaohinon

David Friedman apie Unschooling

2010-07-24T18:13:00.002+03:00
Vienas iš mano mėgiamiausių ekonomistų David Friedman su mano mėgiamiausiu filosofu Stefan Molyneux dalijasi asmenine patirtimi apie mano manymu teisingiausią vaikų mokymo filosofiją unschooling. Smagu matyti tiek mano -iausių vienoje vietoje :)

P.S. Kam įdomu, daugiau šia tema David'as yra rašęs savo blog'e (šią nuorodą galima rasti ir mano blogo dešinėje, skiltyje "Naudingos nuorodos").

Šeimos kultas in action

2010-07-09T20:35:00.011+03:00
Po paskutinio įrašo Šeimos kultas #3 paskelbimo savo Facebook'o profilyje sulaukiau vieno žmogaus prieštaravimų. Po keleto apsikeitimų komentarais pasidarė akivaizdu, kad tai yra tipinis mano įraše aprašyto mechanizmo atvejis, ką pastebėjo ir keli iš šono diskusiją stebintys žmonės (Darius ir Hadrian). Pagalvojau, kad šis susirašinėjimas gali būti naudingas kaip praktinė mano įrašų ciklo apie kultus demonstracija ir padėti kam nors pamatyti save analogiškoje situacijoje iš šono, kas, galbūt, padėtų išsilaisvinti nuo patirtų psichologinių traumų pasekmių, todėl nutariau įdėti jį čia (įspėjimas - yra nenorminės leksikos).

Andrius:

Vienok, negaliu sutikt. Praktiškai kiek turiu pažįstamų beigi draugų, su kurių tėvais teko vinam ar kitam kontekste susipažinti - matau brandžius, abipusia pagarba pagrįstus šeimyninius santykius. Matau tėvus, kurie atsisakys paskutinio duonos kasnio, kad tik vaikams būtų geriau; taip pat, matau ir vaikus, kurie atsisako malonumų bei ambicijų, kad tėvams padėt. O jei vaikai turėtų galimybę rinktis vaikystėje, jie manau visi subėgtų pas tą vieną šeimą, kur niekas neribotų jų saldumynų poreikio, neverstų eit skiepytis ir pas dantistą, tvarkytis kambario ir tt - todėl tam tikra dalis prievartos yra neišvengiama.

Aš:

Andriau, keli klausimėliai:

1) Ar teisingai suprantu, kad nesutinki, jog absoliučioje daugumoje šeimų taisyklė "besąlygiškai gerbk ir mylėk savo tėvą ir motiną" yra enforsinama fiziniu ir / ar psichologiniu susidorojimu?
2) Jei atsakymas į pirmą klausimą "taip, su teiginiu nesutinku", reiškia manai, kad paklausus "ar vaikai turi moralinę pareigą gerbti, mylėti savo tėvus bei rūpintis jais" dauguma tėvų atsakytų "ne", ar ne?
3) Jei santykius su asmeniu, kuris muša žmogų tuo metu, kai jis yra už smurtautoją begalybę kartų silpnesis ir dar nuo smurtautojo 100% priklausomas (tėvų ir vaikų jėgų skirtumas dėl vaikų visiškos priklausomybės nuo tėvų yra begalybę kartų didesnis nei pvz. invalido vežimėlyje sėdinčio asmens ir sveiko vyro), galima vadinti grįstais abipuse pagarba, tai kokie veiksmai tavo manymu yra pakankami, kad taip nebemanyti?

Klausimų turiu ir daugiau, bet pradžiai gal užteks šitų.

Andrius:

#1: nesutinku.
#2: taip
#3: kas ka muša? Aš esu pora sykių gavęs per šikną su dilgėle/diržu, bet žinojau, už ką. Negi manai, kad vaikas, paliktas visiškai saviauklai, užaugs puikiai išsilavinusiu, kitus individus gerbiančiu liberastu?

Išvis, manau, kad bandymas kiekvieno individo pirmus N (kur N > 16) metų užmaut ant vieno modelio kurpalio yra iš principo neteisingas - vaikai būna labai skirtingi, tiek temperamentu, tiek charakteriu, todėl apibendrinimai apie smurtu enforcinamą šeimos kultą gal ir tinka kai kuriais stebimais atvejais, bet toli gražu neapima aukščiau minėtų 90 proc. intervalo.

Aš:

#2 Cool, reiškia mano ir tavo pažįstamų tėvų ratas radikaliai skiriasi. Aišku apklausos didele imtimi neatlikinėjau, bet statyčiau viską ką turiu, kad apklausus visus Žemės gyventojus reikšmingai daugiau nei 90% atsakytų, kad gerbti ir mylėti tėvus yra kiekvieno padoraus žmogaus moralinė pareiga.
#3 Neatsakei į klausimą.

Andrius:

Pataisymas: #2 turėta omeny, kad manau, jog dauguma vaikų sutiktų, jog mylėti ir gerbti tėvus yra jų moralinė pareiga. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad tai yra sąlygota #1. Čia yra panašaus lygio teiginys, kad karvė duoda baltą pieną, nes ėda žalią žolę :)
Grįžtant prie #3 - net jei patyrei vienokį ar kitokį smurtą, tėvai tau davė ramią vaikystę, maistą, stogą virš galvos, išsilavinimą, be kurio tu dabar tikriausiai rašytum savo postus kewl žargonu, ir teisę gyventi tolimesnį savo gyvenimą taip, kaip tau pačiam atrodo teisinga - ir manau kad daro viską, kas jų galioje, kad padarytų tą gyvenimą lengvesnį.

Aš:

#2 Aš klausiau ką tavo manymu į tokį klausimą atsakytų tėvai, o ne vaikai.

Nepaisant to, jei bet koks žmogus mano, kad jis turi moralinę pareigą jausti bet kokį jausmą kito žmogaus atžvilgiu (t.y. jis bus blogas jei tokio jausmo nejaus), tai yra akivaizdus psichologinės traumos įrodymas (įrodymas, kad kažkas juo sėkmingai sumanipuliavo), kadangi kokius jausmus jausiu žmogaus X atžvilgiu priklauso ne nuo manęs, o nuo žmogaus X veiksmų.

#3 Vis tiek į klausimą neatsakei (įdomu kodėl?). Bet iš to ką atsakei kyla daugiau klausimų (nepaisant to, atsakymo į anksčiau užduotą vis tiek laukiu):

a) Ar teisingai suprantu, kad jei žinotum, jog pvz. žmogus A išprievartavo žmogų B, tačiau vėliau jam nupirko ledų ir sumokėjo už jo buto nuomą, tų žmonių santykius vadintum paremtus abipuse pagarba?

b) Kaip galima vadinti vaikystę ramia ir tuo pačiu metu pripažinti, kad vaikas yra mušamas?

c) Jei teisingai suprantu, #3 punkte rašai ne apie mano tėvus, o apie tėvus apskritai. Jei taip, kokių turi įrodymų, kad teigi, jog tėvai daro viską, kas jų galioje, kad padarytų vaikų gyvenimą laimingesnį ir kaip į tą paveikslą įsipaišo faktas (iš pirmo pasitaikiusio linko google), kad 72% suaugusių žmonių UK (ne kokioj Afrikoj) yra patyrę fizinį tėvų smurtą, net nekalbant apie psichologinį smurtą? Jei vis tik kalbi apie mano tėvus konkrečiai, lygiai taip pat reiktų įrodymų, pagrindžiančių tavo teiginį.

Andrius:

a) o kaip kitas variantas, davė diržo už tai, kad sudaužė urną su 5 kartų protėvių pelenais, ir paskui nusivedė i ledainę? Kiekvienas atvejis yra unikalus.
b) zhr. a). mušimas (jei kalbam ne apie mušima su beisbolke) ilgalaikių fizinių padarinių nepalieka, todėl vadinti tai fizine bausme yra netikslu. Vaikystė trunka niolika metų - gi tuo tarpu epizodai, kuomet yra taikoma prievarta (fizinė, ar psichologinė), viso labo ir yra - tik epizodai. Jei kažkam tenka tai kęsti non stop niolika metų - taip, sutinku, tokiems žmonėms tikriausiai tiesus kelias pas psichologus.
c) jau aukščiau minėjau, kad jei vaiką palikt saviauklai, iš jo išaugs (su didele tikimybe - gali būti ir išimčių) savanaudis, individualistiškas hedonistas.
Galima svaigt iki begalybės, kad tą patį efektą galima pasiekti kryptingai ugdant vaiką humaniškais metodais - bet cituojant nežinomą autorių, "life is harsh mistress" - vaiką iš šiltnamio išleidus į pasaulį, gali paaiškėt, kad jo lūkesčiai yra stipriai nutolę nuo objektyvios realybės.

Darius:

Nesikišiu į diskusiją, tik įkišiu vieną knygutę apie mušimo (net jei tai pasitaiko tik kelis kartus) pasekmes Andriui pasiskaityti (aišku, jei įdomu) - http://nospank.net/pt2009.htm
Beje, Andriau, gal turi kokių argumentų ar pavyzdžių punktui c)?

Andrius:

Dariau - permečiau greitai, summary - spanking is baaaad, mkey? Bet kažkodėl visi ignoruoja mano komentarą, kad negalima vaiko vien saldainiais maitint, yra dar ir skiepai, dantistai ir pan. Visa tai susiveda į prievartą vaiko atžvilgiu, nes tai yra nemalonūs potyriai - bet kažkodėl niekas nesiginčija, kad tai reikalinga?

Aš:

#2 Nežinau ar dabar jau sutinki, kad dauguma tėvų reikalauja iš vaikų jausmų, kurių nenusipelnė, o dauguma vaikų jaučia kaltę jei nejaučia tėvams to, kas neva yra privaloma jausti, ar tiesiog ignoruoji šį klausimą, nes atsakymas į jį nepatinka?

3# Į klausimą taip ir neatsakei, tai irgi nelabai matau kito paaiškinimo kaip kad tai, kad viską žinai, tik atsakymas tau nepatinka, todėl nuo jo visaip kaip išsisukinėji. Kad nesupratai klausimo netikiu, nes tikrai nesi kvailas.

a) O kaip variantas jei vaikas davė diržo savo 95 metų tėvui, sėdinčiam invalido vežimėly, nes tėvas sudaužė urną su 5 kartų protėvių pelenais? Tokius santykius tavo manymu galima vadinti santykiais, pagrįstais abipuse pagarba? T.y. aš bandau suprasti kuo remiantis tu pateisini smurtą ir kuriais atvejais manai, kad jo naudojimas nėra nepagarba. Iki šiol supratau, kad tavo manymu smurtą naudoti galima prieš tuos, kurie turi mažesnius protinius sugebėjimus, yra daug kartų silpnesni už tave ir visiškai nuo tavęs priklauso ir tada tai tau nereiškia, kad tu to žmogaus negerbi, o tas žmogus dėl tokių tavo veiksmų tavo manymu nepradeda negerbti tavęs.

b) Tai tavo bausmės apibrėžimas yra "veiksmai, kurie palieka ilgalaikes fizines pasekmes"? Net nežinau ką galėčiau šiuo klausimu pridurti. Bet jei įdomu (kuo stipriai pradedu abejoti) kokios yra fizinio IR psichologinio smurto (kuris ilgalaikių fizinių pasekmių tikrai nepalieka) pasekmės vaikams, gali paskaityti čia http://www.acestudy.org/aboutus.html ar / ir paklausyti interviu, su vienu iš tą tyrimą organizavusių bičiukų http://www.youtube.com/watch?v=NRaNwIdrKuc. Tyrimo imtis 17'000 suaugusių žmonių, į imtį nepateko labiausiai nuo tėvų smurto nukentėję žmonės (mirę anksčiau arba tapę asocialiais), todėl rezultatai yra gražesni nei yra iš tikrųjų.

c) Į mano klausimą neatsakei, tačiau pateikei 2 naujus argumentus:

1) Jei vaiko nemuši, reiškia neauklėji.
2) Kadangi gyvenimas yra žiaurus, vaikus mušti yra gėris, nes taip jie pratinami prie gyvenimo.

Mano atsakymai:

1) Be komentarų.
2) Kadangi moteriai, gyvenančiai PAR, būti išprievartautai tikimybė labai didelė (http://gyvenimas.delfi.lt/love/ypatingas-prezervatyvas---spastai-prievartautojams.d?id=34056857), tėvai turėtų ją prievartauti, kad įpratintų prie to, kas jos laukia gyvenime, ar ne?

Andrius:

You can get much farther with a kind word and a gun than you can with a kind word alone (c) Al Capone

Nelabai suprantu - kažkodėl tu suabsoliutini 'smurtą' iki kažkokio mitinio blogio. Jei neleidi vaikui žaist N18 žaidimų - čia smurtas? Liepi eit miegot 10 valandą, nes ryte 7 keltis į mokyklą - smurtas? Neduodi kišenpinigių, nes nesusitvarkė kambario - smurtas? Skiepai, dantistas, etc - smurtas?

Tai kuo šitai skiriasi nuo pliaukštelėjimo per šikną? Sutaupo dafiga laiko tėvams, priverčia vaiką įsiklausyt ir įvertint, kad sekantys jo blogi poelgiai bus įvertinti 'smurtu' jo atžvilgiu - ir tuo prevenciškai atgrasys nuo potencialiai blogos veikos?

Šeima vaikui yra tramplinas į gyvenimą - ir jei pavyzdys apie išprievartavimą IMHO yra stipriai perlenktas - jaunuolis bus žymiai geriau pasirengęs sutikti iššūkius jei nebus užaugęs šiltnamio salygomis - ty, žinos, kad ne viskas gyvenime yra leidžiama (civilinis ir baudžiamasis kodeksai, pvz), mokės pakovoti už save - tačiau nelipti per kitų galvas, gerbti kitų nuomonę - tačiau turėti savo, beigi mokėti ją apginti.

ps.
1) Jei vaiko nemuši, reiškia neauklėji.
2) Kadangi gyvenimas yra žiaurus, vaikus mušti yra gėris, nes taip jie pratinami prie gyvenimo.

šito aš nesakiau - čia laisva mano žodžių interpretacija :)

Aš:

1. Aš ir Darius davėme konkrečių tyrimų, kurių išvados aiškiai parodo kokios yra vaikų mušimo pasekmės. Tu nepateikei jokių įrodymų, kad vaiko mušimas jam ne tik, kad nedaro jokios žalos, bet ir yra jam naudingas, tačiau atkakliai tą kartoji.

2. Kelintą kartą kartoji, kad vaiko mušimas suteiks jam eilę privalumų (mokės pakovoti už save - tačiau nelipti per kitų galvas, gerbti kitų nuomonę - tačiau turėti savo, beigi mokėti ją apginti), tačiau nepateiki jokių tavo teiginius pagrindžiančių įrodymų ir ignoruoji įrodymus, kurie rodo, kad tavo teiginiai yra klaidingi.

3. Nepaisant keleto mano priminimų, vengi tiesiai atsakyti į paprastus klausimus.

4. Atsisakai paaiškinti kokiais kriterijais vadovaudamasis skirstai santykius ir veiksmus į kategorijas - kaip atskiri vienos rūšies rūšies santykius (pagarba grindžiamus) nuo kitų ir kaip nusprendi kada mušti žmogų yra gerai, kada ne (vaiko vs senelio mušimas).

5. Neargumentuotai neigi tai, ką ką tik teigei, kai iš tavo teiginių išlukštenami tuose teiginiuose gyvenantys argumentai:

"permečiau greitai, summary - spanking is baaaad, mkey? Bet kažkodėl visi ignoruoja mano komentarą, kad negalima vaiko vien saldainiais maitint"

"jau aukščiau minėjau, kad jei vaiką palikt saviauklai, iš jo išaugs (su didele tikimybe - gali būti ir išimčių) savanaudis, individualistiškas hedonistas.
Galima svaigt iki begalybės, kad tą patį efektą galima pasiekti kryptingai ugdant vaiką humaniškais metodais - bet cituojant nežinomą autorių, "life is harsh mistress" - vaiką iš šiltnamio išleidus į pasaulį, gali paaiškėt, kad jo lūkesčiai yra stipriai nutolę nuo objektyvios realybės." (čia tavo kontraargumentas į mano argumentą, kad mušti vaikus visada yra blogai)

vs

"1) Jei vaiko nemuši, reiškia neauklėji; 2) Kadangi gyvenimas yra žiaurus, vaikus mušti yra gėris, nes taip jie pratinami prie gyvenimo. - šito aš nesakiau - čia laisva mano žodžių interpretacija"

6. Nuolat keiti diskusijos objektą taip ir neatsakydamas į ankstesnius oponento argumentus (tingiu rankioti visas vietas).

Įvertinus anksčiau išvardintus iracionalaus elgesio įrodymus manau galima padaryti teisingą išvadą, kad maža tikimybė, jog šiu metu produktyvi diskusija (padėsianti išsiaiškinti tiesą) šiuo klausimu yra įmanoma. Taip pat tau turėtų būti pagrindo apmąstymams, kodėl kai diskusija vyksta kitais klausimais sugebi mąstyti racionaliai (t.y. nedaryti "vaikiškų" argumentavimo klaidų ir netgi pastebėti kai analogiškas klaidas daro oponentas), tačiau šiuo klausimu - ne. Hintų apmąstymams apstu mano įraše, apie kurį šnekam, bei šitoje 4 dalių serijoje http://www.youtube.com/watch?v=gbiq2-ukfhM.

Andrius:

Ok, bandom iš pradžių.

1. Tavo duotas linkas viso labo konstatuoja, kad GB nuomonės apie vaikų auklėjimą naudojant MINOR prievartą, yra pasiskirsčiusios, kaip ir 90proc. likusių reiškinių gamtoje, pagal Gauso pasiskirstymą. Išvados apie to blogybes nėra daromos.

Dariaus duotas linkas labiau panašus į Mr. Mackey iš southparko (jo mėgstamiausia frazė yra "XXX (insert your favourite term here) is baaaad, m'key") lygio argumentaciją. Analogiškų tekstų internete esu skaitęs nemažai, pvz., kodėl netikėti dievu yra blogai, beigi kad galima apakti nuo masturbacijos.

2. Aš teigiu, kad mušimas, pats savaime, nėra blogis. Jei juo protingai siekiama (ir pasiekiama) teigiamo efekto (ko tikimybę tu įnirtingai neigi), tai yra toleruotina blogybė. Žr. summary žemiau.

3. Nx, nebeeskaluojam. Mano supratimu aš atsakiau, tu atkakliai ieškai sliekų :)

4. Easy. Vaikui šeima - tai tramplinas. Seneliui - pripučiama pagalvė, krentant iš penkto aukšto. Išvis, siūlyčiau baigt diskutuot apie sferines karves duodančias po 23 ltr pieno per parą - jei nori įmesti konkretų pavyzdį, dėl ko, tu manai kad aš, pvz, esu mušimo sugadintas, ir savo tėvus gerbiu dėl to, kad mane privertė tai daryti - mielai atsakysiu. Analogiškai, jei nori remtis savo asmenine patirtimi, tokie argumentai nėra off-topic.

5. Ok, pabandom tavo paties metodais išsiaiškinti kai kuriuos dalykus. Ar žemiau išvardinti veiksmai, objektyviai reikalingi vaikui, jam atsisakant priimti juos savanoriškai, yra reikalingi? Ar tai bus laikoma prievarta?

a. Skiepai. Ar tu sugebi išaiškinti 2 metų vaikui, kad jo aplinkoj pasitaiko mikroorganizmų, kurie žinomai yra žalingi jam, ir kontakto su jais pasekoje jis gali mirti arba turėti liktines pasekmes visą gyvenimą? Kad užduotis nebūtų paprasta, įmetam 5 minučių laiko limitą, po kurio gydytoja tave paprasčiausiai pasiųs nx.

b. Dantistė. Same as above.

c. Anginos operacija

Summary: Aš teigiu, kad vaikus už gerus veiksmus, ir teisingai įsisavintas pamokas reikia skatinti. Už blogus, reikia bausti - ir bausmių spektrą dirbtinai siaurinti yra nelogiška. Idealiu atveju, iki ekstremumų net nebūtų prieinama - bet mes bandom apibendrint 6+ mlrd žemės gyventojų būtį, apimančią grubiai ketvirtadalį paskiro individo gyvenimo. Ar jautiesi galįs kurti tokio lygio abstrakcijas ir auklėjimo modelius, tinkančius visiems ir kiekvienam? Jei taip, tada keliu kepurę, ir pasilieku prie savo nuomonės :)

Hadrian:

#1, jeigu sekundei pamiršime diskutuojamą topic'ą ir savo dėmesį skirsime įvykusios diskusijos loginiam nuoseklumui - kas ją laimėjo, nuspręsime visai nesunkiai. Štai ką turiu galvoj: jei surinktume grupę bent jau logikos pagrindus išmanančių žmonių, kurie nebūtų emociškai investavę nei į vieną iš argumentuojamų pusių, ir lieptume jiems (nelyginant prisiekusiesiems teisme) įvertinti pateiktus argumentus ir paskelbti nuosprendį - verdiktas būtų greitas ir vienbalsis. Tokia yra akivaizdi tiesa, ir šis teiginys nieko bendro neturi su mano paties nuomone.

#2, tuo pat metu, abu diskusijos dalyviai tvirtai išlieka prie savo nuomonių, net ir akivaizdžiai pralaimėjęs diskusiją - kas iš esmės liudija jo esamą emocinę investiciją į outcome (t.y. diskutuoja jis ne ieškodamas tiesos, o veikiau tik siekdamas apginti savo tiesą, t.y. "pasijausti teisiu"); kaip tik tai ir turėjau galvoje, sakydamas, jog loginė šios temos argumentacija beveik neturi šansų atverti akių problemo nematančiam (ir emociškai investavusiam į problemos slėpimą net nuo savęs paties)

#3, savo teiginį apie psichologinę terapiją, veiksmingą problemos sprendimo būdą, aš didele dalimi grindžiu savo asmenine patirtimi dirbant su pacientais - kas turi kiek didesnį svorį, nei ne-profesionalo išreikšta nuomonė apie "savo pažįstamus" (tiek dėl riboto jų rato, tiek dėl riboto jų pažinimo gylio, tiek ir dėl ribotos stebinčiojo kvalifikacijos daryti psichologinis apibendrinimus) - bei psichoterapeutų, tokių kaip Alice Miller darbais (mes nekalbame apie "internete galima rasti visko", kalbame apie daugelį metų savo darbą dirbančių profesionalų patirtį);

#4, argumentai, tokie kaip "visų mano pažįstamų tėvai mylėjo ir gerai rūpinosi savo vaikais", "visi mano pažįstami rūpinasi savo tėvais, nes patys nori tai daryti", "visi mano pažįstami buvo mušami vaikystėje, yra tuo patenkinti, ir tik išaugo geresniais nuo to" - tėra subjektyvūs teiginiai, atliekami ne-eksperto; pvz. nors pats vairuotojas (mėgėjas) gali teigti, jog jo automobilis puikios fizinės būklės ("jis visada užsiveda", "kiek važiavau, visada pasiekdavai tikslą", ect.) - patyrusio mechaniko, apžiūrėjusio tokį automobilį, nuomonė gali stipriai skirtis; panašiai, net jei pats žmogus (nekalbant apie jo "pažįstamą") mano, jog jis neturi jokių psichologinių problemų - tai nėra patvirtinimas, jog taip ir yra;

#5, suprantama,net jei žmogaus "parodymai" apie save patį negarantuoja, jog jis "sveikas", tai taip pat nereiškia, jog jis "serga"; norėdami teigti, jog vaikystėj patirtos traumos, neigiamai įtakoja vėlesnį žmgaus gyvenimą, privalome pateikti tą remiančius faktus;
Trumpai, tokie faktai yra plačiai dokumentuoti - įvairūs psichoterapeutai yra pateikę savo darbo apibendrinimus, dažnai su detalizuotais pacientų psichologinės būsenos bei jos kitimo sesijų metu aprašymais. Tokia patirtis, beveik be išimčių, rodo, jog kiekvienas patologinis žmogaus veiksmas (ar net jausmas) matomai tapo įmanomas dėl šiam individui suteiktos traumos. Nors tiesiogiai teigti, jog nesant tokiai traumai, individas neturėtų minimos patologijos negalime, praktika rodo, jog traumos išgydymas veda prie patologijos išnykimo. Tuo pat metu, mums nepavyksta aptikti panašių patologijų turinčių, tačiau anksčiau netraumuotų pacientų.

#6, patologijų pavyzdžiai: pasityčiojimai, psichologinis bei fizinis smurtas: reiškinys, paprastai praktikuojamas daugumos - prieš vieną ar kelis, todėl negalėtume teigti, jog tai tik pavienių asmenų elgesio problema; žiaurus ir net sadistiškas elgesys su gyvūnais; depresija ar net noras nusižudyti (tiek vaikų, tiek suaugusių) - noras gyventi yra vienas pirminių instnktų, ir tik rimtos psichologinės traumos gali jį užgošti; noro mokintis praradimas: smalsumas, noras žinoti vis daugiau ir daugiau, yra įgimtas (net gyvūnų pasaulyje) - tokio noro išnykimas yra kita plačiai paplitusi patologija, etc.

Aš:

"loginė šios temos argumentacija beveik neturi šansų atverti akių problemo nematančiam (ir emociškai investavusiam į problemos slėpimą net nuo savęs paties)"

Hadrian, nežinau jokio kito būdu, kaip kad logika paremtas faktų vertinimas (ar klausimai, padedantys oponentui pačiam logiškai įvertinti faktus), kuriuo būtų galima padėti žmogui suprasti bet ką. Tik tiek, kad ankstesnės traumos hardwariškai (bet nebūtinai visam laikui) pakeičia smegenų gebėjimą logiškai mąstyti tam tikrais klausimais (kas yra labai gerai išaiškinta Bomb In The Brain serijoj - su nuorodom į teoriją įrodančius empirinius tyrimus -, gal kada prisiruošiu surašyti trumpą mechanizmo reziume), todėl diskutuojant "jautriais" klausimais ar bandant išspręsti juos su profesionaliu psichoterapeutu neišvengiamai tenka žingsniuoti logine seka link teisingų išvadų, tik tas yra daroma ypač mažais žingsniukais (ko diskutuojant bet kokiu kitu klausimu su tuo pačiu žmogumi nereiktų daryti). Priklausomai nuo traumos rimtumo priklauso žingsniukų mažumas ir laikas, užtrunkamas tarp žingsnelių, todėl IMO teoriškai jei tik žmogus geba racionaliai mąstyti bet kokiu kitu klausimu, jis yra pajėgus suvokti ir ištaisyti bet kokių traumų pasekmes. Tik tiek, kad tam tikrais atvejais gali neužtekti žmogaus gyvenimo, kad judamu greičiu nukeliauti iki galutinio tikslo, taip pat kartais traumų sąlygota apsauga suveikia taip gerai, kad žmogus apskritai atsisako tam tikrais klausimais kalbėti.

Taip pat suvokti traumas ir atsikratyti jų pasekmių stipriai padeda žmogaus smegenų veikimo ypatybių suvokimas, t.y. žinojimas, KAD ir KAIP traumos keičia gebėjimą mąstyti tam tikrais klausimais. Toks principinis žinojimas padeda geriau matyti save iš šono ir pastebėti atvejus, kai tavo reakcijos (tiek veiksmai, tiek kylančios emocijos) yra neadekvačios situacijai, o tą pastebėjus jau galima sąmoningai bandyti suprasti kas ir kada galėjo sąlygoti tokią neįprastą smegenų reakciją.

Andrius:

Kodėl iš 70% vaikystėje per šikną pliaukštelėtų vaikų užauga 80-90% normalių, veiksnių visuomenės narių?

Aš:

Andriau, susirašinėti toliau yra prasmė tik tada, jei susirašinėjime bus išlaikomas diskusijos formatas (prielaidos>reasoninimas>išvada), o ne daromos mano anksčiau išvardintos argumentavimo klaidos, kurių sąrašą po paskutinio tavo įrašo reiktų papildyti dar ir:

1) Faktų ignoravimu (1 punkte ignoruoji acestudy.org pateikdamas nuorodą, kurią aš daviau visai kitame kontekste - oponuodamas tavo teiginiui, kad dauguma tėvų visais būdais stengiasi padaryti vaikų gyvenimą kuo laimingesnį).
2) Netinkamom analogijom ("galima apakti nuo masturbacijos" vs "mušimas neišmoko vaiko nedaryti X, tik išmoko nedaryti X matant tėvams + išmoko bijoti tėvų beigi sukelia smegenų pažeidimus" - parinkta analogija bandoma parodyti, kad oponentas daro nepagrįstą išvadą, neparodant nei klaidų minčių eigoje, nei parodant, kad prielaidos klaidingos ar jų trūksta).
3) Pateiktų faktų iškraipymu ("Dariaus duotas linkas labiau panašus į Mr. Mackey XXX (insert your favourite term here) is baaaad, m'key" lygio argumentaciją" - tame pačiame Dariaus linke skyriuje "Spanking and brain development" yra nuoroda į empirinius tyrimus, pagrindžiančius autoriaus teiginius).
4) Klausimais su juose įsiūtom neįrodytom išvadom ("Kodėl iš 70% vaikystėje per šikną pliaukštelėtų vaikų užauga 80-90% normalių, veiksnių visuomenės narių?" - Neįrodei, kad vaikystėje patyrę smurtą vaikai yra normalūs ir visiškai veiksnūs - kai tuo tarpu aš esu pateikęs įrodymų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad yra priešingai.
5) Non sequitur (Net jei ir sutikti, kad smurtą vaikystėje patyrę vaikai yra normalūs ir veiksnūs (su kuo aš nesutinku), tai neįrodo, kad smurtas nedaro žalos ir / ar yra būtinas - tai, kad dauguma išprievartautų moterų liks veiksniom, neįrodo, kad prievartavimas nedaro moterims žalos ir / ar yra neišvengiama būtinybė).

Taigi, jei nori tęsti susirašinėjimą, pradėk atsakydamas į 3 klausimą mano pirmoje žinutėje šiame thread'e ir pasistenk išvengti bent jau populiariausių argumentacijos klaidų (http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_fallacies).

Hadrian:

@Andrius: "Kodėl iš 70% vaikystėje per šikną pliaukštelėtų vaikų užauga 80-90% normalių, veiksnių visuomenės narių?"

Matomai viskas priklauso nuo to, ką pats vadini "normaliu". Jegu mano išvardytas patologijas laikyne "nenormaliomis", tada didžioji dauguma (nežinau procentų) išauga būtent traumuotais.

Paimkime pvz kelis paskutinius nusižudžiusius paauglius (galioja daugumai paauglių savižudybėsatvejų): jie buvo psichologiškai terorizuojami savo bendramžių - bent jau didžiosios daugumos jų klasiokų (kurių vieni buvo aktvesni, o kiti tiesiog tai toleravo, etc.); normaliai auklėjami paaugliai tokio smurto kitų atžvilgiu nerodo (i.e. smurtas kitų atžvilgiu paprastai yra paties patirto smurto išraiška).

Kadangi visuomenė savo ruožtu naudoja smurtą prieš savo narius, daugumą jų tiesiog bijodami bausmės suvaldo savo norą smurtauti (kas sunkiau sekai pvz apsvaigus alkoholiu, etc.) - iš to neseka, jog jie "sveiki", neturi patologijų ir potencialiai nėra linkę smurtauti. Sveikas individas nejaučia savoviduja nei noro iš kažko pasityčioti, nei, juolabiau, fiziškai jį įskaudinti.

Hadrian:

@Giedrius

Atsižvelgiant į tavo išsakytas pastabas, kiek performuluosiu savo teiginį (supratęs, kaip tu interpretavai man žodžius, bei tavo minčių eigą):

- taip, loginiai argumentai veiksmingi (ar gali būti veiksmingi) racionaliai mąstančio individo (A atvejis) atveju, gali padėti jam išsivaduoti iš savo kompleksų, traumų, etc.

- dauguma žmonių arba visai nesugeba racionaliai mąstyti (mažuma - B atvejis);

- arba nesugeba to daryti KAI JIE EMOCIŠKAI INVESTAVĘ (i.e. traumuoti, ir savisaugos mechanizmas slepia tiesą nuo jų pačių - C atvejis) - didžioji dauguma; aš kalbėjau apie šiuos žmones, ir iš patirties galiu pasakyti, jog terapija jiems padėti tikrai gali (jei jie to patys nori, bei sugeba nors kažkiek pasitikėti savo psichoterapeutu), kai tuo tarpu loginė argumentacija beveik be išimties būna tuščias laiko švaistymas

P.S. kalbėdamas tu švaistai savo laiką, todėl, suprantama, tai tavo (ne mano) reikalas - neturėjau galvoj tavęs užčiaupti ar pan. :)

Aš:

Hadrian, bet kas yra terapija? Mano supratimu tai yra bandymas mažais žingsniukais keliauti loginiais argumentais link prieštaraujančių viena kitai taisyklių ir įsitikinimų galvoje atpainiojimo, ar ne? Noriu pasakyti, kad žmogui padėti suprasti bet ką gali arba loginiai argumentai (priklausomai nuo IQ ir patirtų traumų keliavimo jais greitis skiriasi), arba niekas.

Andrius:

Giedriau, tu jau nesupyk, bet šiknoj sliekų ieškai. Kaip gamtoj Gausas yra dievas su savo normaliniu pasiskirstymo dėsniu, taip pischologijoj (intended typo) valdo Maslow su savo piramidėm. Todėl visa tolimesnė diskusija (IMHO) praranda prasmę, juolab kad nė į vieną mano užduotą klausimą pats irgi neatsakei.

Hadrian:

@Giedrius

Maži žingsniukai su pertraukomis tarp jų - kas leidžia "suvirškinti" naujai atrastas "tieseles" ir su jomis (viduje) susitaikyti - ir taip tapti pasiruošusiam priimti naują dozę. Bandymas kažką įtikinti "galutine tiesa" pernelyg greitai yra paprastai per daug skausmingas.

Dar kitaip tariant, žmogui būna sunku priimti kažkokį požiūrį, jei tai sukelia jam vidinį diskonfortą. Terapijos metu, atskleisdami naujas tiesas mes kartu pairūpiname tuo, jog žmogus turėtų laiko su jomis susigyventi (t.y. išnyktų apriori priešiškumas jų atžvilgiu).

Pvz. kažkam, net prievartautam savo tėvo, skaudu būna tai pripažinti (nes visi norime būt mylimais ir tikime, kad tokiais esame) - todėl savo gavoje ji sugalvoja įvairius pateisinimus (kad tai buvo daroma iš begalinės meilės, ar net kad tai buvo jai į naudą, etc.). Skausmas, supratus / pripažinus, jog buvai išprievartauta savo tėvo, pernelyg stiprus - todėl "geriau" tą neigti. Jokie loginiai argumentai tokioj situacijoj nebus veiksmingi, jeigu mes kažkaip neišspręsime šio skausmo problemos.

Mano pateiktas pvz ekstremalus, tačiau tas pats savisaugos mechanizmas galioja ir švelnesniais atvejais (tėvas mane mušė mano paties labui ir aš jam už tai dėkingas). Terapijos metu mes stengiamės padėti pacientui išgyventi jam suteiktą skausmą (kurį nesąmoningai jis slopino) taip deaktyvuodami šią apsaugą. Vidiniam pasipriešinimui išnykus, žmogus išvysta viską tikrojoj šviesoj (ir priima visus jam pateiktus argumentus, kuriuos seniau taip aršiai neigė).

Darius:

Kam neteko klausyti / skaityti L. deMause'o "The Origins of War in Child Abuse", labai rekomenduoju. Baisiau už baisiausią siaubo filmą...

Aš:

Hadrian, dėkui už patikslinimą, dabar praktiškai su viskuo sutinku. Gal tik vienintelėj vietoj manau kiek kitaip - IMO nėra principinio skirtumo tarp buvimo vaikystėje išprievartautam tėvo ir būvimo primuštam diržu. Abiem atvejais dažniausiai fizinės ilgalaikės žalos būna nedaug, o psichologinė žala ta pati - žmogui tenka pripažinti, kad jo tėvas buvo, ir, jei šiuo metu dėl savo praeities veiksmų kaltina vaiką ir / ar aiškina, kad jo veiksmai buvo atliekami vaiko labui, ne tik buvo, bet ir šiuo metu YRA žiaurus bailus savanaudis pyderastas, t.y. kad vaikas niekada neturėjo (net ir tada, kai tėvų meilė jam buvo gyvybiškai svarbi) ir šiuo metu neturi jį mylinčio ir moralaus tėvo.

Andriau, iš kur žinai, kad bičas, kuris įrodinėja, kad dievas yra, klysta? Aš tą žinau dėl to, kad pastebiu įrodinėjančio argumentavimo klaidas ir žinau, jog negalima įrodyti išvados klaidingais argumentais. Aišku gali būti, kad oponentas tiki teisinga išvada, tik nesugeba savo įsitikinimo be klaidų paaiškinti. Tokiu atveju jei jau manoma, kad aptarinėjamas įsitikinimas yra teisingas, reiškia kažkas yra jį įrodęs be argumentavimo klaidų (priešingu atveju nėra pagrindo manyti, kad jis teisingas). Aš, ir tu, nesam matę įrodymo be argumentavimo klaidų, kad dievas yra, todėl dievu netikim, ir šiam kontekste pasakymas "come on, dievas yra, o tu rodydamas pirštu į kiekvieną mano įrodinėjimo klaidą tiesiog ieškai šiknoj sliekų" būtų, hmm, kaip čia geriau išsireiškus, apgailėtinas.

Taigi, grįžtam prie įsitikinimo, kad vaikam mušimas duoda naudos ir nedaro žalos. Tu juo tiki. Aš paprašiau tavęs tavo įsitikinimą pagrįsti ir tavo bandymas tą padaryti buvo statomas ant visos eilės argumentavimo klaidų - kurių daugumą aš pirštu parodžiau - (beje ant lygiai tų pačių klaidų, kurias daro įrodinėjantys, kad dievas yra, ir kurias dievo kontekste tu puikiai pastebi), todėl jei esi racionalus, turi sutikti, kad variantai yra tik 2:

1) tavo įsitikinimas teisingas, tačiau tu nesugebi jo be klaidų paaiškinti. (Tokiu atveju iškart kiltų klausimas kodėl nesugebi šio įsitikinimo paaiškinti be klaidų, kai absoliučią daugumą kitų įsitikinimų paaiškini be klaidų puikiai ir puikiai pastebi klaidas, kurias daro kiti bandydami paaiškinti savo klaidingus įsitikinimus?) Šiuo atveju jei jau manyti, kad tavo įsitikinimas teisingas, tik nesugebi jo paaiškinti, turėtų būti kur nors jo paaiškinimas be klaidų. Man tokio rasti nepavyko, tačiau pavyko rasti begalę paaiškinimų be klaidų, kad toks įsitikinimas yra klaidingas.

2) tavo įsitikinimas yra klaidingas, tačiau tu jo laikaisi nepaisant jį pagrindžiančių įrodymų nebuvimo ir nepaisant valid kontraįrodymų. Šiuo atveju žinant, kad racionaliai mastai puikiai, lieka vienintelė išvada - turi psichologinę traumą, kuri tau, lygiai kaip ir tikintiems dievu, neleidžia vertinti šio konkretaus klausimo objektyviai. Ir žinojimas, kad tavo tėvai vaikystėje tave mušė, šią išvadą patvirtina.

Andrius:

Giedriau, čia ne diskusija, o monologas. Tu bandai įrodyt, kad egzistuoja tik juoda ir balta, aš sakau, kad yra daxuja tarpinių pustonių. Jei tau pliaukštelėjimas per šikną paneigia 18+ metų kasdienį rūpestį, maistą, būstą virš galvos, ir gyvenimišką patirtį, kurią tu nori nenori įsisavini - tai tavo problemos, ir į Hadrianą su jo terapijom tau reiktų kreiptis pačiam :)

Dar po kelių panašaus pobūdžio oponento žinučių aš pasitraukiau iš susirašinėjimo, prie jos prisijungė kitų žmonių ir Andriaus susirašinėjimas su jais vyksta toliau, tačiau tame susirašinėjime iš Andriaus pusės racionalumo, kaip kad reikėtų tokiais atvejais ir tikėtis, ne daugėja, o mažėja, atkakliai bandant apginti poziciją, kurios apginti racionaliai neįmanoma.

Edit: Darius labai gerai viską apibendrino:
Darius:

Beveik visi suaugusieji yra neracionalūs dėl to, kad, kai jie buvo maži, jų dalbajobai tėvai naudojo prieš juos fizinį ir psichologinį smurtą. Dabar patys elgiasi kaip tie dalbajobai tėvai, todėl kad racionalūs vaikai tuoj pat pamato jų iracionalumą ir iškyla grėsmė jų mitologijoms. Taigi reikia vaikus (racionalumą) uždubasinti diržais ir užguiti moralinėmis istorijomis apie žydų zombius, barzdotus dėdules danguje, dėdes prezidentus, kraujo ryšio tvirtybę etc.

Kol su vaikais elgsimės kaip dalbajobai, tol gyvensime kaip dalbajobai savo pačių fantazijose, kurios fiziniame pasaulyje virsta nuplyšusiomis galūnėmis dėl linijų žemėlapiuose ir nekaltų mergelių rojuje.

Šeimos kultas #3

2010-07-05T17:33:00.005+03:00
Klausydamas vieną Stefan'o podcast'ą išgirdau labai taiklią metaforą apie šeimos kultą, kuri paskatino mane sukurpti dar vieną įrašą apie šeimą.

Pirmiausia, kad būtų galima geriau suprasti apie ką eina kalba, pateiksiu šeimos kulto apibrėžimą tiems, kurie neskaitė ankstesnių mano įrašų šia tema (Šeimos kultas #1, Šeimos kultas #2 ir Absoliutus blogis arba kaip pavergti žmogaus sielą):

Šeimos kultas - tai, kaip ir bet koks kitas kultas, yra išnaudojimo įrankis, kurio veikimo principas yra žmonių kategorijos "tėvai" sukūrimas, kuriai priskiriamos tam tikros vertybės nepriklausomai nuo tai kategorijai priklausančių žmonių veiksmų (religinių kultų atveju tuo pačiu tikslu yra sukuriama neegzistuojančių būtybių kategorija - dievai - kurią atstovauja realūs žmonės) ir paskui apeliuojant į moralę reikalavimas elgtis taip, lyg tai kategorijai priklausantys žmonės tas vertybes iš tikrųjų turėtų nepriklausomai nuo to, kaip yra iš tiesų.

Taigi, šio kulto nariai - vaikai - besąlygiškai verčiami jausti teigiamus jausmus (gerbk ir mylėk savo tėvą ir motiną, kitaip būsi blogas ir už tai susilauksi bausmės) kulto lyderiams - tėvams - nepriklausomai nuo tėvų veiksmų ir vaikų tikrųjų jausmų, kylančių dėl tėvų veiksmų poveikio, t.y. reikalaujama iš vaikų tokių emocijų ir, svarbiausia, elgesio, kurio tėvai susilauktų tik jei turėtų tam tikras vertybes (drąsą, smalsumą, nuoširdumą, sąžiningumą, empatiją, etc.).

Ir visiškai akivaizdu koks šių manipuliacijų tikslas - gauti tai, ko kulto lyderiai savo veiksmais nenusipelnė (dėmesį; rūpestį; nepelnytą visuomeninį statusą dėl to, kad neva išaugino gerus vaikus; senatvėje materialinę paramą; etc.). Jei tėvai yra iš tikrųjų geri ir iš tikrųjų nori vaikui gero (o ne sau gero vaiko sąskaita), jie niekada vaikui nepasakys, kad jis, norėdamas būti moralus, privalo juos mylėti, gerbti, jais rūpintis, etc. vien dėl to, kad jie yra jo tėvai. Jei tėvai iš tikrųjų yra moralūs, t.y. savo veiksmais, o ne deklaracijomis, įrodo, kad turi tam tikras vertybes, vaikų natūrali reakcija į tas vertybes ir bus tokia, kokią absoliuti dauguma tėvų bando gauti neetiškomis manipuliacijomis.

Grįžtant prie Stefan'o metaforos - įsivaizduokite, kad jums reikia durti pirštu į viso pasaulio telefono knygą, ir žmogų, į kurio vardą pataikėte, jums privaloma pradėti besąlygiškai mylėti, gerbti bei įgyti moralinę pareigą su juo bendrauti visą gyvenimą ir juo rūpintis senatvėje nepriklausomai nuo jo veiksmų. Pirmiausia turbūt visiems yra akivaizdu, kad yra absurdiška reikalauti vertinti žmogų nepriklausomai nuo jo veiksmų. Antra - kokia tikimybė, kad tokioje loterijoje jums pasiseks pataikyti ant žmogaus, su kuriuo norėtumėte turėti nuoširdžius bei atvirus santykius ir tokią gausybę įsipareigojimų jam? "Renkantis" tėvus būtent tokioje loterijoje ir dalyvaujame.

Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad visi tėvai būtinai yra blogi ar kad šeima, kaip institucija, yra amorali. Priešingai - mano manymu šeima yra pati svarbiausia visuomenės ląstelė, ir, jei tik šios ląstelės nariai gyvena vadovaudamiesi objektyviai teisingais standartais ir vienas kito veiksmus vertina racionaliai, ji gali būti didžiausias kiekvieno žmogaus asmeninės laimės šaltinis. Visa bėda, kad renkantis tėvus dalyvaujame loterijoje su labai menka tikimybe laimėti, t.y. labai didelė dalis (nedrįstu sakyti absoliuti dauguma, nors, deja, man atrodo būtent taip ir yra) tėvų elgiasi taip, kad šeima tampa didžiausiu žmonių asmeninės nelaimės šaltiniu, o nesuvokę šios nelaimės kilmės šeimos kulto aukos užaugę sukuria naują šeimos kultą, kuriame neįsisąmonintas traumas išlieja jau ant savo vaikų, o taip pat kuria bei pateisina ir didesnio mąsto kultus - valdiškas mokyklas, valstybes, religijas bei kitokias lygiai tuo pačiu principu veikiančias šeimos kulto projekcijas.

Neturiu "kietų" įrodymų, tačiau labai panašu, kad būtent neįsisąmonintos šeimoje patirtos traumos daugumai žmonių neleidžia pamatyti religijų ir valdžios kultų nepaisant ant delno pateiktų akivaizdžių įrodymų, kadangi pripažinus, kad objektyvius moralinius principus reikia taikyti ir politikams bei kunigams, tektų pripažinti, kad tuos pačius principus reikia taikyti ir tėvams. Tačiau tą padarius labai tikėtina, kad teiktų pripažinti, jog tėvai nėra tokie, kokie dedasi esą bei nėra verti to, ko reikalauja, tačiau konfrontuoti juos ir paskui susigyventi su konfrontacijos pasekmėmis (ypač jei tėvu jau esi ir pats ir žinai, kad su savo vaikais elgiesi lygiai taip pat, kaip tavo tėvai elgėsi su tavimi) yra kur kas sunkiau nei konfrontuoti menkai pažįstamą pašnekovą, todėl oponento false self pajutęs pavojų geriausiu atveju ima ignoruoti argumentus, išsisukinėti, bandyti nukreipti pokalbį kita linkme, kitaip tariant visais įmanomais būdais bando išvengti tokių jautrių temų, blogiausiu atveju iškart užpuola messenger'į, o ne tuos, nuo kurių žmogus iš tikrųjų yra nukentėjęs (tokia reakcija žinoma kaip Stokholmo sindromas).

The Machinery Of Freedom

2010-06-18T10:41:00.000+03:00
David D. Friedman pagaliau paviešino savo puikios knygos The Machinery Of Freedom elektroninę versiją ir ruošiasi trečiosios jos versijos išleidimui.

Dienos citata: religijos ir statizmas

2010-06-13T17:03:00.006+03:00
Religion was never "invented", it just happens to be that the superstitions that gave mystics more power over people survived, while other superstitions faded away. Monotheism gives an easy monopoly to heaven, because there is only one true god. Polytheism was kinda doomed from the start.

So, it's no mystery that similar religious ideas developed in otherwise isolated areas around the globe, just as it's no mystery that people all figured out agriculture and domestication of animals, or mathematics, without necessarily having borrowed the technology from the same source. This is possible because these things are sciences, and some methods will be objectively "better" than others for their various purposes. Mysticism is simply the science of fooling people into believing silly superstitions, so it makes sense that many cultures would arrive at similar strategies for this purpose.

In this way, we can see statism as a subset of religion; a sort of secular god that magically saves humanity from a state of nature.

(Paryškinimai mano)

- Anonimas

Dienos citata: The 20th Century Fight Against Communism

2010-06-13T14:17:00.001+03:00
What was the result of spending hundreds of millions of lives throughout the 20th Century to fight communism?
Let's look at the 10 major demands in the Communist Manifesto:

1. Abolition of Property in Land and Application of all Rents of Land to Public Purpose.

Check. Anyone who "owns" property knows full well what happens if he/she doesn't pay property taxes.

2. A Heavy Progressive or Graduated Income Tax.

Check. 16th Amendment, circa 1913.

3. Abolition of All Rights of Inheritance.

Check. Look at how much heirs pay in death taxes.

4. Confiscation of the Property of All Emigrants and Rebels.

Check. The IRS recently announced it was going after "high value" US expatriates. If you think renouncing your citizenship is a way out of this, they even charge you an "exit tax."

5. Centralization of Credit in the Hands of the State, by Means of a National Bank with State Capital and an Exclusive Monopoly.

Check. Look at how the Federal Reserve operates. Beyond that, the recent bank bailout put many "private" banks under state control or ownership.

6. Centralization of the Means of Communication and Transport in the Hands of the State.

Check: The government controls and/or heavily regulates roads, railways and telecommunications. We have the FCC, FAA, EPA, and Dept of Tranportation. Federal Radio Commission, 1927; Federal Communications Commission, 1934; Air Commerce Act of 1926; Civil Aeronautics Act of 1938; Federal Aviation Agency, 1958; becoming part of the Department of Transportation in 1966; Federal Highway Act of 1916 (federal funds made available to States for highway construction); Interstate Highway System, 1944 (funding began 1956); Interstate Commerce Commission given authority by Congress to regulate trucking and carriers on inland waterways, 1935-40; Department of Transportation, 1966.

7. Extension of Factories and Instruments of Production Owned by the State, the Bringing Into Cultivation of Waste Lands, and the Improvement of the Soil Generally in Accordance with a Common Plan.

The government did take over GM and Chrysler. In progress. Millions of acres of "federal land" off limits. (Department of Agriculture, 1862; Agriculture Adjustment Act of 1933 -- farmers will receive government aid if and only if they relinquish control of farming activities; Tennessee Valley Authority, 1933 with the Hoover Dam completed in 1936.)

8. Equal Liability of All to Labor. Establishment of Industrial Armies, Especially for Agriculture.

First labor unions, known as federations, appeared in 1820. National Labor Union established 1866. American Federation of Labor established 1886. Interstate Commerce Act of 1887 placed railways under federal regulation. Department of Labor, 1913. Labor-management negotiations sanctioned under Railway Labor Act of 1926. Civil Works Administration, 1933. National Labor Relations Act of 1935, stated purpose to free inter-state commerce from disruptive strikes by eliminating the cause of the strike. Works Progress Administration 1935. Fair Labor Standards Act of 1938, mandated 40-hour work week and time-and-a-half for overtime, set "minimum wage" scale. Civil Rights Act of 1964, effectively the equal liability of all to labor.

9. Combination of Agriculture with Manufacturing Industries; Gradual Abolition of the Distinction Between Town and Country by a More Equable Distribution of the Population over the Country.

The agricultural sector in this country feeds at the trough of taxpayer subsidies for crops. Food processing companies, with the co-operation of the Farmers Home Administration foreclosures, are buying up farms and creating "conglomerates."

10. Free Education for All Children in Public Schools.

Check. Gradual shift from private education to publicly funded began in the Northern States, early 1800's. 1887: federal money (unconstitutionally) began funding specialized education. Smith-Lever Act of 1914, vocational education; Smith-Hughes Act of 1917 and other relief acts of the 1930's. Federal school lunch program of 1935; National School Lunch Act of 1946. National Defense Education Act of 1958, a reaction to Russia's Sputnik satellite demonstration, provided grants to education's specialties. Federal school aid law passed, 1965, greatly enlarged federal role in education, "head-start" programs, textbooks, library books.

Šaltinis

Dienos citata: Why libertarianism has failed

2010-06-12T14:58:00.001+03:00
We should only be trying to convince people if we are right. If I try to convince you that the color blue is the best color ever and I get angry if you don't agree with me, then obviously that's irrational. There's nothing you can say to people who are irrational.

If we take as our position that freedom is just nice or better, but not logically true or morally valid or provable, than we are wrong in trying to change people to our way of thinking.

If I'm a scientist and I come up with a theory, I don't try to convince people because it's better to believe it, I try to convince people because it's true, and verifiable.

Because [Libertarians] have failed, and have been unwilling to address the central issue of morality, that is why we have failed incredibly badly for the past two generations.

My strong belief to why we have failed is that the world does not run on economic efficiency. The world runs on right and wrong, the world runs on morality. The world does not run on the fact that the free market is going to give you better income, bla bla bla. If people believe that government programs are morally right, they will support them no matter what the evidence. If the people believe that the free market is morally wrong, or at best “amoral”, then they will reject it's unfettered expansion, they will reject the free market.

This is all very understood by our enemies. The Iraq war was sold on the basis of morality. 'Saddam is a bad guy, he's got weapons of mass destruction, he lied to his people. He lied to the UN.' These are all moral arguments. They aren't arguments of efficiency. 'The price of oil will go down if we invade Iraq.' No one cares about that. They aren't arguments of efficiency. Nobody cares that the price of oil is going to go down in a free market, they don't care if they are going to make money, and we know that because we have been arguing this for generations and we have gotten nowhere.

- Stefan Molyneux

(Paimta iš Elizabeth Henrichon ese)

Dienos citata: Virtue

2010-06-05T12:21:00.002+03:00
Virtue - any trait or behavior that maintains or encourages individual consistency with the truth. In my opinion, the top 4 virtues are:
Honesty
Curiosity
Empathy
Humility
--
Greg Gauthier

Kult(ūra)

2010-05-30T13:26:00.000+03:00
Kažkada rašiau apie principus, pagal kuriuos veikia visi kultai (šeimos kultas tame tarpe). Kultų, veikiančių kažkokioje konkrečioje teritorijoje, visuma vadinama "kultūra". Apie tai ką tik pasirodė labai teisingas Stefan'o filmukas:

Dienos citata: Who best explains the origin of the state?

2010-05-29T00:33:00.001+03:00
In Molinari’s version of it what happens is: first, they just go and kill people and grab their stuff. And then gradually they figure out: well, maybe we should wait and not kill them because we want them to grow more stuff next time we come back. So instead, we’ll just come and grab their stuff and not kill them, and then they’ll grow some more stuff, and next year we’ll be back. And then they think, well, if we take all their stuff, then they won’t have enough seed corn to grow it, or they won’t have any incentive to grow it – they’ll just run away or something – so we won’t take everything. And finally, they think: we don’t have to keep going away and coming back. We can just move in. And then gradually, over time, you get a ruling class and a ruled class. At first, the ruling class and the ruled class may be ethnically different because they were these different tribes. But even if, over time, the tribes intermarry and there’s no longer any difference in the compositions, they still have got the same structure of a ruling group and a ruled group.

Šaltinis - Roderick T. Long "Libertarian Anarchism: Responses to Ten Objections".

Dienos citata: Krikščionybė vienu sakiniu

2010-05-28T19:06:00.001+03:00
Christianity: The belief that a cosmic Jewish Zombie who was his own father can make you live forever if you symbolically drink his blood, eat his flesh and telepathically tell him you accept him as your master, so he can remove an evil force from your soul that is present in humanity because a rib-woman was convinced by a talking snake to eat from a magical tree...

Ekonominiai burbulai

2010-05-06T15:46:00.003+03:00
Praktiškai visos socialinės problemos kyla dėl smurtinių valdžios intervencijų į laisvos rinkos veikimą, t.y. savanoriškus žmonių mainus, grasinimais jos dalyviams fiziniu susidorojimu ir taip priverčiant juos elgtis ne taip, kaip jie laisva valia elgtųsi. Ši taisyklė galioja tiek kalbant apie tuščias parduotuves buvusioje TSRS, tiek apie dideles benzino ar vaistų kainas Lietuvoje, tiek apie neveikiančias taip kaip norėtųsi sveikatos apsaugos ar švietimo sistemas visame pasaulyje, tiek apie absoliučią daugumą kitų didelių bėdų. Tas pats principas galioja ir kalbant apie visus reikšmingo dydžio ekonominius burbulus, kada nors vykusius žmonijos istorijoje.

Ekonomikos teorija sako, kad ekonominiai burbulai pradeda formuotis po to ir dėl to, kai, beveik visada dėl vienokios ar kitokios valdžios intervencijos, būna reikšmingai padidintas pinigų kiekis, [ir jei jis būna padidintas per kredito rinkas,]~~dėl ko~~ taip pat laikinai sumažėja palūkanų normos (ačiū Anarchistui už pastabą). Šie veiksniai suklaidina rinkos dalyvius, dėl ko jie ima daryti sistemines klaidas, kurių priešingu atveju nedarytų.

Kalbant apie paskutinio šimtmečio burbulus, t.y. apie laikotarpį, kai pinigų kiekiu manipuliuoja centriniai bei komerciniai bankai naudojantis politine valia bei dalinių rezervų sistema, tas yra visiškai akivaizdu kiekvienam bent šiek tiek susipažinusiam su ekonomika, taip pat lengvai patikrinama. Bet kaip gi yra tais atvejais, kai dalinių rezervų sistemos dar nebuvo?

Pavyzdžiui žymusis tulpių kainų burbulas Olandijoje (1637-1638 metais) vyko tuo metu, kai Olandijoje bankai veikė laikydamiesi 100% rezervų standarto - visi bankų pažadai buvo 100% padengti auksu arba sidabru. Atrodytų, kad šiuo atveju burbulas atsitiko tikrai ne dėl monetarinės politikos kaltės ir reikia pasikliauti įvairiais kitokiais paaiškinimais (pvz. minių beprotybės), visų kurių pagrindinė mintis yra ta, kad žmonės atsitiktiniais atvejais išprotėja ir be jokios priežasties ima daryti sistemines klaidas.

Tačiau taip atrodo tik nepasigilinus geriau. Douglas French, Ludwig von Mises instituto prezidentas, į šį klausimą pasigilino rašydamas ir apsigindamas savo magistro tezę bei vėliau parašydamas knygą Early Speculative Bubbles and Increases in the Supply of Money.

Jo pastebėjimai tokie:
Po maišto, kilusio dėl to, kad tuometinis Olandijos valdovas Charles V padirbinėjo legal tender galią turinčias aukso monetas, 1560-ais metais buvo išleistas įstatymas, pagal kurį valdžia nemokamai, t.y. už mokesčių mokėtojų pinigus, įsipareigojo pagaminti monetas iš jai atnešto aukso bei sidabro ir atiduoti jų lygiai tiek, kiek svėrė atneštas metalas. Ši dovana aukso bei sidabro turėtojams paskatino aukso ir sidabro antplūdį į Olandiją iš viso pasaulio, ypač iš Ispanijai priklausiusių kasyklų Pietų Amerikoje, kurių dalis atidaryta buvo visai neseniai.
1609 Bank of Amsterdam iš valdžios gavo išskirtinį monopolį prekiauti monetomis.
Taigi, tai yra reikšmingos valdžios intervencijos, įtakojusios pinigų kiekio pasikeitimus Olandijoje iki prasidedant Tulpimanijai. Bet tai dar ne viskas. Štai dar pora prievartinių valdžios intervencijų:
Amsterdamas, išsivadavęs iš Romos imperijos sukurtų suvaržymų, tapo pasauliniu laisvos prekybos centru, kas dar labiau paskatino pinigų antplūdį į šį regioną.
Olandų laivynas, vienas iš galingiausių tuo metu, dažnai pagrobdavo laivus su auksu iš portugalų bei laivus su sidabru iš ispanų.
Taip pat reikšmingą įtaką darė šie faktoriai:
Europos karaliai nuolat padirbinėjo mažindami aukso grynumą bei "apkarpydavo" savo leidžiamas monetas, kas paskatino žmones siųsti savo auksą į Olandiją, kuri deklaravo savo sąžiningumą šiuo klausimu, ir naudotis nemokamomis monetų kaldinimo paslaugomis.
Olandijos "nemokama" monetų kaldinimo paslauga įtakojo didesnį aukso luitų vertimą monetomis, nei kad būtų buvę laisvoje rinkoje.
Taigi, kokią turime statistiką?

Pinigų gaminimo pokyčiai (iš aukščiau paminėtos Dough French knygutės 39-40 psl.):

Depozitų pokyčiai:

Kaip matom 1628-38 metais pinigų gamyba išaugo daugiau nei 8(!) kartus, indėlių kiekis išaugo kiek per didesnį laiko tarpą daugiau nei 10 kartų! Kad suvokti tuometinės problemos mastą, galima jį palyginti su pinigų kiekio padidėjimu ~1,6x per 9 metus, sąlygojusiu 1921-29 metų burbulą (America's Great Depression 137 psl.), ar su kiek didesniu nei 6x pinigų kiekio padidėjimu per 30 metų (šaltinis - FRED), kuris sąlygojo paskutinių dešimtmečių burbulus ir kurių pasekmėmis šiandien gyvename:

The Internet: Where religions come to die

2010-05-01T15:51:00.003+03:00

Universali etika - dar kartą

2010-04-30T19:51:00.001+03:00
Užtikau puikų Stefan Molyneux knygos Universally Preferable Behaviour: A Rational Proof of Secular Ethics (apie kurią jau rašiau) review, kuris, mano manymu, yra dar geresnis nei pati knyga. Enjoy.

Mokykla online

2010-04-18T19:01:00.001+03:00
Puikus resursas mėgstantiems mokytis savarankiškai:

Absoliutus blogis arba kaip pavergti žmogaus sielą

2010-04-05T19:03:00.002+03:00
Jau senokai ruošiausi aprašyti mechanizmą, kuris sukuria absoliučią daugumą pačių baisiausių įvykių žemėje, tačiau, kadangi klausimas labai svarbus ir todėl reikalauja nemažai apmąstymų ir pasiruošimo, vis neprisiruošdavau jo imtis. Bet šiandien prisiminiau, kad apie tai lietuvių kalba kažkur jau skaičiau. Geriau pagalvojęs prisiminiau kur - ogi http://hedocityblog.lt. Taigi, galiu tik padėkoti Hadrian už puikų darbą (1 dalis, 2 dalis, 3 dalis), o aš pabandysiu surašyti trumpą reikalo reziume.

Pirmiausia noriu pastebėti, kad blogio, daromo neslepiant, kad tai yra blogis, šiandien pasaulyje yra palyginti labai mažai. Atvejai, kai kas nors atvirai įremia ginklą ir atima tavo daiktus ar sumuša nieko nepaaiškinęs yra labai reti. Absoliuti dauguma blogio yra padaroma deklaruojant, kad tai yra gėris - ir reikšmingai daliai žmonių tuo tikint. Visi karai, pareikalaujantys milijonų žmonių aukų, vyko ir vyksta neva vardan gėrio; visi genocidai buvo vykdomi pasitelkiant moralinį argumentą, kad genocidų aukos yra blogi, o budeliai - geri; visi religinių fanatikų teroro aktai (inkvizicija tame tarpe) vyksta lygiai pagal tą patį principą; taip pat visas fizinis ir psichologinis smurtas prieš vaikus yra atliekamas neva norint vaikui gero (arba baudžiant jį už blogą). Šiuo principu vadovaujasi visi kolektyvistiniai bei religiniai kultai, tame tarpe ir statizmas bei visos jo daugiau ar mažiau nuoseklios atmainos.

Kaip tai vyksta?
Sukuriamas realybėje neegzistuojantis ar net jai prieštaraujantis konceptas ir jis suasmeninamas.
Tam konceptui suteikiamas moralinis turinys, dažniausiai netgi moralinis absoliutas.
Sukuriama taisyklė, kad kvescionuoti to koncepto egzistavimą realybėje ar / ir jam priskirto moralinio absoliuto pagrįstumą yra amoralu.
Kodėl vyksta būtent taip?

Tai vyksta todėl, kad būtų galima išvengti loginio prieštaravimo susiduriant su tos pačios moralinės taisyklės skirtingu taikymu skirtingiems žmonėms - todėl ir yra sufantazuojamas abstraktas, kurio vardu autoritetas ir veikia ir kuriam galioja kitokios moralinės taisyklės nei visiems žmonėms (jei iš karto sunku suprasti ką tai reiškia, tikiuosi, priėjus prie konkrečių pavyzdžių tą padaryti bus lengviau).

Kam tai naudinga?

Kiekvienam, kuris nori gauti tai, ko nenusipelnė, t.y. valdyti kitus žmones.

Kada tai atsitinka pirmą kartą?

Pirmą kartą tai atsitinka ankstyvoje vaikystėje, kai tėvai, tingėdami atlikti savo pareigas vaikams (ar tingėję tinkamai pasiruošti vaikų turėjimui iš anksto), sukuria konceptą - kategoriją - "tėvai", tada sukuria taisyklę, kad norint išlikti geru, "tėvams" besąlygiškai paklusti yra privaloma, o kvescionuoti tokią taisyklę yra amoralu. T.y. tėvai pritaiko aukščiau aprašytą mechanizmą tam, kad galėtų valdyti vaikus savo pareigų neatlikdami IR tuo pačiu metu išlaikyti moralinį autoritetą bei reikalauti iš vaikų to, ko savo realiais veiksmais jie nenusipelnė - pagarbos, meilės, pagalbos, dėmesio ir t.t.

Jei ignoruoti konceptą "tėvai" ir žiūrėti kas po juo slepiasi realybėje, t.y. konkretus žmogus, tėvų sugalvota moralinė taisyklė skambėtų taip - "privaloma besąlygiškai paklusti, jei aš tau taip sakau". Ir kiekvienas vaikas tą kuo puikiausiai mato. Jei tik jis bando kvescionuoti tokią taisyklę, gauna įvairiausių iš piršto laužtų jos pateisinimų, pvz. "privalai paklusti, nes aš vyresnis". Jei vaikas bando kvescionuoti tokį pateisinimą klausdamas pvz. "kodėl mama besąlygiškai nepaklūsta tėčiui jei ji jaunesnė?", geriausiu atveju išgirsta kokį nors kitą iš piršto laužtą pateisinimą, blogiausiu atveju susilaukia fizinio ar psichologinio smurto (neuždavinėk kvailų klausimų ir daryk kaip sakau; kai užaugsi suprasi, ir t.t.).

Kadangi maži vaikai yra 100% priklausomi nuo savo tėvų, jie būna pastatomi į nepavydėtiną situaciją - jiems reikia rinktis vieną iš dviejų:
Netikėti tokiom nesąmonėm ir atvirai tą išreikšti taip prarandant tėvų pagalbą, būtiną jų išgyvenimui, taip pat suprantant, kad jų tėvai yra korumpuoti - nori jiems blogo meluodami, kad nori gero.
Nustoti vertinti stipresnius ir galingesnius už save racionaliai.

Kadangi pasirinkti pirmą kelią vaikui yra labai skausminga (anksčiau dažnai būdavo netgi mirtina, kas aprašyta daugumoje religinių knygų ala koranas ar biblija), dauguma pasirenka antrą, t.y. atsisako racionalaus mąstymo jei tik klausimas eina apie bet kokį autoritetą (authority).

Štai dar pora tokio mechanizmo pavyzdžių, kurie iš principo yra didesnio masto šeimos kulto projekcijos:

Religijos:
Sukuriamas realybėje neegzistuojantis ir jai prieštaraujantis konceptas "dievas", ir jis suasmeninamas.
Dievas įvardijamas kaip moralinis absoliutas, kuriam visi norintys būti geri, turi besąlygiškai paklusti (realybėje paklusti reikalaujama realiems žmonėms, kalbantiems, rašantiems ir žudantiems neegzistuojančio koncepto "dievas" vardu).
Kvescionuoti patį dievo egzistavimą ar jo moralinį absoliutą yra amoralu (kai kur ir kai kada bausmė už tai mirtis, kai kur ir kai kada "tik" išmetimas iš šeimos ar / ir kitos bendruomenės).
Valstybės (valdžios):
Sukuriamas realybėje neegzistuojantis konceptas "valstybė" ("tėvynė").
Sukuriamos taisyklės, kad moraliems žmonėms valstybę, lyg tai būtų realus objektas, privalu mylėti, gerbti, ginti, jai duoti pinigų, kovoti su kitom valstybėm jei tik tavo valstybės vadovai liepia, etc.
Kvescionuoti tėvynę ar abejoti, kad valstybės vadovų nurodymai yra moralūs (teisėta = teisinga problema) yra amoralu (tėvynės išdavimas, grėsmė nacionaliniam saugumui ir t.t.).
Realybėje subjekto "valstybė" nėra - yra tik ją "atstovaujantys" politikai, kuriems ir reikia paklusti, duoti pinigų, etc. Politikai yra lygiai tokie patys žmonės kaip kad ir visi kiti, todėl realybėje negali turėti kitokių teisių nei bet koks paprastas žmogus, todėl ir yra sugalvojamas konceptas "valstybė", kad išvengti loginio prieštaravimo taikant tą pačią moralinę taisyklę skirtingiems žmonėms (jei politikai yra žmonės ir turi teisę paimti pinigų iš manęs jėga, reiškia jei ir aš esu žmogus, turiu turėti teisę paimti iš jų pinigų jėga taip pat, tačiau taip nėra).

Įrašas išėjo ilgesnis nei planavau, bet, tikiuosi, bus kam nors naudingas. Jei kam įdomu pasigilinti į šį klausimą išsamiau, rekomenduoju Stefan Molyneux knygą On Truth: The Tyranny of Illusion bei bent jau šiuos 3 jo podcast'us:

How to control a human soul
Culture: How to enslave a human soul
Bullies and Victims: The aftermath of culture

Dienos citata: kapitalizmas vs socializmas

2010-04-05T12:21:00.001+03:00
[I]t's easy to scoff at, "If you don't like it here, you can quit" - until you see what life is like when you change the rule to, "Even if you don't like it here, you can't quit."

Atgal į baudžiavą

2010-03-27T00:27:00.000+02:00
Nuo šiol gyventi LR teritorijoje ir nemokėti duoklės draudžiama. Jei nuo kitų metų bus įvestas ir visuotinis nekilnojamo turto mokestis, krikščionys-demokratai-konservatoriai savo darbą sugrąžinant baudžiavą bus beveik atlikę.

Demokratija - mažumos diktatūra

2010-03-02T13:18:00.000+02:00
Dauguma žmonių mano, kad demokratija yra daugumos valdžia, o autokratija - mažumos valdžia. Deja realybėje tiek demokratija, tiek autokratija de facto yra mažumos valdžia, t.y. abiem atvejais valdžios atstovai gali daryti ir daro ką nori nepriklausomai nuo už juos balsavusių žmonių nuomonės, ką iliustruoja tam tikras pažiūras per rinkimus deklaruojančių partijų veiksmai priiminėjant jų oficialiai deklaruojamoms pažiūroms prieštaraujančius įstatymus.

Addiction to Comfort

2010-02-24T15:05:00.002+02:00
Pastarosiomis dienomis peržiūrinėju video Daniel Mackler Youtube kanale. Noriu pasidalinti dar viena jo man labai patikusia įžvalga, šį kartą apie tai, kodėl absoliuti dauguma žmonių vargsta dėl priklausomybės trumpalaikiui komfortui (kas iš principo yra turbūt visų kitų priklausomybių motina), aukodami tobulėjimą, o tuo pačiu ir ilgalaikę laimę.

Confronting Parents

2010-02-22T23:22:00.001+02:00
Puikus Daniel Mackler video į temą mano ankstesniems įrašams apie šeimą (Šeimos kultas ir Šeimos kultas #2).

Anarchizmas - logiškai nepagrįsta nesąmonė?

2010-02-14T19:52:00.004+02:00
Filosofiniuose ieškojimuose pasiklydęs Bitininkas paliko offtopic komentarą po man įrašu "Šeimos kultas #2", kurį perkėliau čia ir pabandysiu jį pakomentuoti:
Ne į temą:

Logiškas įrodymas, kad anarcho-kapitalizmo nuosavybės teisių samprata būtinai privestų prie mini-valstybių susikūrimo, nepriklausomai nuo to ar žemė-nusavybė buvo įgauta pagal Rothbardo neo-Lockean dogmas, ar ne:

Jei valstybė yra teritorinė prievartos monopolija, tai žemės savininkas galintis spręsti kas, kaip ir kada gali gyventi jo žemėje - taip pat yra valstybės savininkas de facto. Jeigu aš turėdamas žemę galiu nustatyti elgesio taisykles savo žemėje, o nepaklusnius žmones tiesiog išmesti - kuo aš skiriuosi nuo valstybės? Tuo, kad mano mini-valstybėje negalima būtų man pačiam daryti ko noriu, nes galiotų Rothbardo teisė? Gerai, kuo tai skiriasi nuo klasikinio liberalizmo valstybės?

Jeigu žemės įgijimas yra nustatomas pagal pradinį naudojimą, kaip išspręsti problemą, kad dabartinė žemė buvo nežinia kiek kartų pavogta iš pradinių naudotojų ir kitų vagių (karai dėl žemės ir tt.)? Senaties terminas naudojimui? Jeigu nustatome senaties terminą po kurio suėjimo nebenaudojama nuosavybė tampa niekieno, kuo tai skirtųsi nuo laisvosios rinkos socializmo (mutualizmo), pagal kurį nuosavybė yra tiesiogiai susieta su panaudojimu ir senaties terminais? Socializmas čia pagal apibrėžimą - darbininkai turi teisę į darbo įrankius, nes jais naudojasi kažkokį laiko tarpą.

Mąstant logiškai privati nuosavybė be panaudojimo teisių senaties termino galėtų teoriškai privesti prie situacijos, kai pvz. vienas žmogus turi visą Vilnių ir nurodinėja kaip galima legtis jo teritorijoje, arba sako "galite tiesiog palikti - leave it, or love it"...

Kuo tai skiriasi nuo valstybės?
Esminis privačios teritorijos ir valstybės skirtumas yra tas, kad tiek autokratinių, tiek demokratinių valstybių vadovams valstybės teritorijoje esanti žemė nei de jure, nei de facto nepriklauso - jie tik turi privilegiją terorizuoti ir reketuoti toje teritorijoje esančios žemės savininkus ir nuomininkus. Jei valstybių vadovams žemė priklausytų, t.y. jie galėtų tą žemę parduoti, išnuomoti, palikti palikimu, etc., situacija keistųsi iš esmės, nes jiems atsirastų paskata rūpintis tos žemės ilgalaike verte, kuri, kaip žinia, yra tiesiogiai proporcinga teisinės sistemos, veikiančios toje žemėje, gerumui. Kuo teisinė sistema geresnė, t.y. kuo geriau ji užtikrina teisingumą, tuo aktyvesnė ekonominė veikla toje žemėje gali vykti, tuo daugiau žmonių nori toje teritorijoje gyventi ir dirbti ir tuo žemės vertė tampa didesnė. Teisinės sistemos gerumo ir žemės vertės koreliacija yra akivaizdi ne tik teoriškai, šis ryšys yra ne kartą pastebėtas ir praktikoje, apie ką yra labai neblogai papasakojęs Michael Strong pernai metų Seasteding instituto konferencijoje.

Taigi, jei visa žemė būtų privati, beveik garantuotai privačių miestų būtų, tačiau skirtingai nuo dabartinės situacijos, jų savininkai, siekdami asmeninės naudos, norėtų, kad jų miestuose gyventų ir dirbtų kuo daugiau žmonių, todėl stengtųsi juose įdiegti geriausią įmanomą teisinę sistemą, o tai pasiekti galima tik perkant teisėkūros ir teisėsaugos paslaugas rinkoje (vieną iš galimų šio proceso mechanizmų yra puikiai aprašęs David D. Friedman).

Taigi, miestai, kaip ir bet kokie kiti verslai, konkuruodami dėl gyventojų tarpusavyje, stengtųsi sudaryti kuo geresnes sąlygas ten gyvenantiems žmonėms, todėl teisinė sistema juose greitai pasidarytų artima idealiam libertarizmui (nebent atsirastų miestų savininkų ir / ar jų gyventojų, norinčių ir galinčių asmeniškai susimokėti už savo iracionalumą).

Tačiau jei kam nors dėl bet kokių priežasčių nepatiktų tvarka ir gyvenimas vieno savininko mieste, jis galėtų niekieno netrukdomas įsigyti žemės kur nors užmiestyje ir vienas ar su bendraminčiais gyventi ten kaip patinka (kad ir daryti komunistinę komuną) ar padaryti geresnį miestą. Argumentas, kad parduodamos žemės nebūtų arba ji kainuotų be galo daug ir paprasti žmonės jos negalėtų įsigyti yra absurdiškas - jeigu šiandien, kai didelę dalį žemės valdžia draudžia naudoti apskritai, žemė perkama ir parduodama yra ir jos turi didelė dalis paprastų žmonių, tai privatizavus ir likusią niekieno žemę bei panaikinus mokesčius ir apribojimus ja naudotis, būtų lygiai priešingai nei Bitininkas teigia - ji taptų dar pigesnė ir paprastiems žmonėms labiau įperkama nei kad yra dabar.

Kas liečia žemės vagystę iš teisėto žemės savininko, tai viskas yra lygiai taip pat kaip ir su bet kokio kito turto vagyste - jei yra nustatomas teisėtas žemės (ar bet kokio kito turto) savininkas ir / ar jo palikuoniai, žemė (turtas) yra gražinama jiems. Jei teisėto savininko ir / ar jo palikuonių nebėra ir / ar neįmanoma jų nustatyti, ji yra niekieno, t.y. pirmas ja pasinaudojęs tampa teisėtu jos savininku (norintiems su šia problema susipažinti išsamiau, siūlau paskaityti Rothbard'o knygos "The Ethics Of Liberty" 10-ą skyrių).
Kadangi žinau, kad įrodžiau, kad anarcho-kapitalizmas yra logiškai nepagrįsta nesąmonė, jei turėsim omenyje ne tik natūralias teises, bei ir kitus apibrėžimus, tai manyčiau, kad tau pats laikas pradėti domėtis mutualizmo (laisvosios rinkos socializmu).

C4SS.org

mutualist.blogspot.com

mutualist.org

Kevinas Carson'as sintezavo anarchistinį rinkos socializmą paremtą kooperatyvais su Austrų ekonomika. Rekomenduoju jo darbus, kuriuos rasi šiose svetainėse. Galbūt tai padės tau perprasti platesnį anarchizmo vaizdą.
Anarchokapitalizmas yra vienintelė šiandien žmonėms žinoma nuosekli (t.y. logiškai pagrįsta) santvarka, kurią įgyvendinus absoliučiai daugumai žmonių būtų užtikrintos maksimaliai geros sąlygos gyventi ir dirbti: neteisingumo būtų pasiektas praktiškai įmanomas minimumas, materialinės gerovės augimo - praktiškai įmanomas maksimumas. Kai tuo tarpu anarchosocializmas yra oksimoronas bei utopija, kurią, kaip ir bet kokias kitas komunizmo ar bet kokios kitos realybei prieštaraujančiomis prielaidomis besiremiančios ir / ar logiškai nenuoseklios politinės teorijos atmainas, bandant įgyvendinti praktiškai neišvengiamai gaunasi vienokia ar kitokia diktatūra.

Šeimos kultas #2

2010-01-24T21:40:00.004+02:00
Komentare po mano įrašu apie šeimos kultą Hadrian paprašė parašyti plačiau apie tėvų pareigas vaikams. Pradėjęs rašyti supratau, kad teks išsiplėsti, dėl to nusprendžiau padaryti atskirą įrašą šia tema.

Tėvai laisva valia ir dėl vienokios ar kitokios asmeninės naudos siekimo (sekso poreikio; noro užsiauginti draugą; turėti laisvalaikio užsiėmimą; noro užsiauginti žmogų, kuris pasirūpins jais senatvėje; etc.) priima sprendimą turėti vaikų.

Vaikai patys nepriima nei sprendimo gimti konkrečioje šeimoje, nei sprendimo gimti apskritai, taip pat iki tam tikro amžiaus neturi fizinių galimybių vienokiais ar kitokiais būdais pasirūpinti išgyvenimu patys ar išeiti pas tuos, kurie jais pasirūpins, todėl tėvai kaip minimum turi pareigą užtikrinti vaikams bent jau minimalias sąlygas, būtinas išgyvenimui, o jei jie to nepadaro, privalo atsakyti už kankinimą ar/ir žmogžudystę.

Maži vaikai tam tikra prasme yra panašūs į įkaitus. Jei jau laikai įkaitą uždaręs savo rūsyje, jis neturi fizinių galimybių pasirūpinti išgyvenimui būtinom sąlygom pats, todėl jo pagrobėjas privalo jas užtikrint, kitaip bus atsakingas ne tik už pagrobimą, bet ir už kankinimą ar/ir žmogžudystę.

Vaikams augant situacija po truputį keičiasi, nes pradeda augti jų poreikiai - juos pamaitinti, sušildyti ir apsaugoti nuo fizinių pavojų nebeužtenka, atsiranda ir psichologinio saugumo poreikis bei poreikis turėti tinkamas sąlygas pažinti pasaulį tokį, koks jis yra.

Tačiau augant vaikų poreikiams, auga ir jų sugebėjimai. Pirmiausia jie įgyja fizinę galimybę išeiti pas kitus globėjus jei esami netenkina jų poreikių arba bent jau mokytis iš kitų žmonių, jei tėvai nesugeba patenkinti jų augančių poreikių ir smalsumo.

Šiuo vaiko gyvenimo tarpsniu didžiausios problemos mano manymu kyla ne dėl to, kad nėra aišku kokias pareigas tėvai turi, tačiau dėl to, kad daugumai tėvų neaišku kokių teisių jie neturi.

Jei tėvai yra sąžiningi, nuoširdūs ir norintys vaikams gero (vertinant jų veiksmus, o ne deklaracijas), jie darys viską, kas nuo jų priklauso, kad vaikai savo augančius poreikius patenkinti galėtų.

Taigi, jei aš, būdamas tėvu, tikrai nuoširdžiai noriu savo vaikui gero, tačiau dėl bet kokių priežasčių nesugebu jam suteikti tokio psichologinio saugumo bei galimybių pažinti pasaulį, kokį jiems galėtų ir norėtų suteikti kas nors kitas, aš padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad mano vaikas galėtų kuo daugiau laiko praleisti su jam daugiau naudos duodančiais žmonėmis.

Ir, savaime suprantama, norint vaikui gero, yra absurdiška versti jį bendrauti su manimi užuot leidus bendrauti su žmonėmis, su kuriais jam bendrauti patinka labiau, ir kaltinti jį amoralumu ar/ir grasinti fiziniu susidorojimu jei jis man nepaklūsta.

Tačiau norint bent jau suvokti ir pripažinti savo galimybių ribas bei leisti vaikams mokytis iš tų, kurie jiems gali duoti daugiau nei aš, yra būtinos tam tikros vertybės - drąsa, sąžiningumas, nuoširdumas.

Reikia daug drąsos, gerokai daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, kad prisipažintum, jog kažko tiesiog nežinai. Ypač jei dauguma aplinkinių tvirtina tai žinantys, nors ir nepateikia jokių įtikinamų įrodymų, leidžiančių padaryti tokią išvadą, tačiau vien už abejojimą tokiomis tautologijomis dar ir vadina tave amoraliu.

Taip pat bendraujant su vaiku, kuris yra ne tik nuo tavęs priklausomas, tačiau ir tu iš jo kažko nori, reikia daug drąsos, sumanumo ir pastangų jeigu nori, kad jis tau laisva valia duotų tai, ko tau reikia. Kur kas lengviau to išsireikalauti jėga ir/ar apgaule.

Deja dauguma tėvų nėra nei drąsūs, nei sąžiningi, nei nuoširdūs, nei norintys savo vaikams gero, tačiau tuo pačiu metu iš vaikų reikalaujantys tokių jausmų ir tokio elgesio jų atžvilgiu, kokio natūraliai susilauktų jei tik turėtų tas vertybes, kurias deklaruoja turį, tačiau iš jų veiksmų matyti, kad tokių vertybių jie neturi.

Dauguma tėvų elgiasi taip, lyg vaikai būtų jų nuosavybė, įrankis jų pačių tikslams pasiekti, nors ir oficialiai deklaruoja, kad vaikų interesai jiems yra aukščiau visko.

Savaime suprantama, jei negali pasiūlyti kitam žmogui mainais kažko, ką jis laisva valia iškeistų į tai, ko tau reikia, lieka tik vienas kelias - gauti iš to žmogaus ko tau reikia naudojant propagandą, apgaulę, fizinę jėgą arba šių priemonių kombinaciją, ką tėvai vaikų atžvilgiu ir daro.

Amoralūs tėvai vaiką apkaltina amoralumu ar/ir grasina fizinėmis bausmėmis (ir jei reikia - grasinimus įvykdo) jei tik jis nejaučia tėvams tokių jausmų, kokių tėvai norėtų iš vaiko, tačiau kurių savo elgesiu tėvai nesukelia; reikalauja vaiko dėmesio ir laiko ignoruodami faktą, kad vaikas jiems nepriklauso; naudodami grasinimus liepia tikėti realybei prieštaraujančiais teiginiais, kurių argumentuotai įrodyti jie negali (dievas yra ir jis iš manęs kažko nori; tėvus reikia besąlygiškai gerbti ir mylėti; į mokyklą eiti ir mokytojams besąlygiškai paklusti yra privaloma; gerbti vyresnius ir jiems paklusti yra privaloma; etc.).

Taigi, šeima yra pati mažiausia visuomenės ląstelė, kurioje ir gimsta mechanizmas, kuriuo paremti visi kiti didesnio masto kultai, tarp jų ir religija bei valstybė. Tiek šeimos, tiek religijos, tiek valstybės kultuose vieni asmenys siekia gauti tai, ko jiems reikia iš kitų asmenų naudodami propagandą, demagogiją, fizinį smurtą ar/ir grasinimą jį panaudoti.

Kitaip tariant tiek valstybė, tiek bažnyčia yra tiesiog didesnio masto šeimos projekcijos. Ir šie kultai niekaip nemiršta tik todėl, kad norint juos pamatyti reikia pradėti nuosekliai taikyti tuos pačius racionalius principus bendraujant su bet kokiais žmonėmis, tarp jų ir su šeimos nariais, o tai daugeliui žmonių yra per daug skausminga.

Critical Thinking

2010-01-06T16:36:00.005+02:00

Jei patiko, rekomenduoju ir kitus filmukus šiame kanale, tikrai puikiai padirbėta.

Why debate dogma?

2010-01-02T23:38:00.001+02:00
Aštriai, bet, deja, teisingai.

Dienos citata: The essence of the authoritarian personality

2009-12-26T01:57:00.002+02:00

Repression spares us the memory of birth, along with the painful remembrance of many agonies of childhood or adult life, but it has unfortunate side-effects. It creates the subconscious, which is simply a repository of repressed data. According to the praxeologists, a sane person would have no subconscious. It lowers effective intelligence by tying up physiological hardware, intellectual software, also, physical energy.

Worse, by separating the process of cognition from sensation, repression separates the human “life” — which suffers any number of painful experiences daily — from the human mind, in a misdirected attempt at protecting it. The mind — which evolved for billions of years to control a life — naturally looks for other lives to control, instead. The life, because it must, looks for other minds to control it.

That is the essence of the authoritarian personality, inclined to be as fully submissive as it is to be brutally domineering. The praxeologists believe the drive for power is inversely proportional to the remaining operative intelligence, which explains why individuals, climbing up the ladder of society, appear more stupid the higher they get.

Religion serves many functions in a culture. It gives supreme leaders the comforting feeling that there is a controlling mind above them.

According to Confederates, the happiest non-sane human being is a mid-level bureaucrat with lives to control below, minds above for guidance.
– L. Neil Smith, Tom Paine Maru

Šeimos kultas

2009-12-26T01:14:00.004+02:00
Liaudies išmintis sako, kad (besąlygiškai) mylėti ir gerbti savo tėvus, o taip pat ir senelius, lankyti juos bent per didžiąsias šventes, yra kiekvieno doro žmogaus pareiga. Taip pat kiekvienas doras žmogus anot tos pačios liaudies išminties turėtų bent kartais dalyvauti giminės susitikimuose, bendrauti su dėdėmis, pusbroliais, pusseserėmis ir kitais artimesniais ar/ir tolimesniais giminaičiais. Šioje tautologijoje yra minimum dvi problemos:
Privalėti mylėti, gerbti ar jausti bet kokį kitą jausmą žmogui yra neįmanoma, nes jausmai priklauso ne nuo juos jaučiančio, o nuo to žmogaus elgesio (ne deklaracijų!), kuriam jie yra jaučiami. Jei žmogaus elgesys iššaukia meilę, pagarbą ar/ir kitus teigiamus jausmus, tai tokie jausmai ir bus jaučiami. Tačiau jei elgesys iššaukia neigiamus jausmus - susierzinimą, pyktį ar/ir nusivylimą, tai ir bus jaučiama. Bet koks bandymas kaltinti žmogų dėl to, kad jis jaučia ne tai, ko tikisi kaltintojas, yra absurdiškas, be to amoralus, nes tai yra pasyvios agresijos rūšis - narcisizmas, kuri yra turbūt viena iš labiausiai tėvų pamėgtų psichologinės prievartos rūšių.
Visi žmonės priklauso tik sau, todėl negali turėti ir neturi jokių laisva valia neprisiimtų pareigų. Iš to išplaukia, kad joks suaugęs* žmogus neturi teisės į kitų žmonių laiką ir dėmesį, todėl niekas neturi moralinės teisės reikalauti bendravimo iš jokio kito su tokiu reikalavimu dėl bet kokių priežasčių laisva valia nesutinkančio žmogaus.
Taigi, tiek artimiems, tiek tolimiems giminaičiams, lygiai kaip kad ir bet kokiems kitiems žmonėms, kylantys jausmai priklauso nuo jų elgesio, o ne nuo to kokių jausmų jie tikisi ar/ir reikalauja. Taip pat visi moralūs santykiai tarp žmonių yra savanoriški, todėl bet koks suaugusio* žmogaus reikalavimas kito, laisva valia jokių pareigų neprisiėmusio, žmogaus dėmesio ir laiko grasinant apkaltinti jį amoralumu (ar grasinant bet kuo kitu) yra amoralus.

* - kadangi tėvai laisva valia pasirenka turėti vaikų, jie įgija pareigą jais rūpintis, todėl vaikai turi teisę reikalauti tėvų dėmesio, laiko ir/ar kitokių resursų tol, kol neįgis fizinių galimybių patys pasirūpinti savimi.

Lord Monckton Educates Greenpeace-campaigner on global warming

2009-12-17T19:35:00.002+02:00

Monetarizmo burtai

2009-12-15T14:26:00.002+02:00
Beskaitydamas vieną monetaristų blogą eilinį kartą supratau, kad nuo Keynes'o paklydimų operuojant aggregate rodikliais šiuolaikiniai monetaristai toli nenuėjo. Tiksliau tie monetaristai, kurie nuėjo iš esmės toliau nei kad buvo nuėjęs Keynes'as, nebesivadina monetaristais :)

Visų pirma, kadangi pinigų kiekis gali būti padidintas tik kažkam gaunant pinigų pirmiausia, ir atvirkščiai, sumažintas tik paimant iš kažko pinigų pirmiausia, be to tiek pinigų kiekio didinimas, tiek mažinimas, yra tęstiniai procesai, rinkos iškraipymai su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm bus nepaisant tokių veiksmų skaidrumo.

Antra - konkretiems žmonėms neįdomus sintetinis aggregate rodiklis pavadinimu "bendras kainų lygis", suskaičiuotas pagal CK skaičiuotojų metodikas. Jiems įdomios tik tų prekių ir paslaugų kainos, kurias jie asmeniškai perka ir parduoda. Todėl net jei ir įmanoma sugalvoti ar net įvykdyti CB intervenciją į pinigų rinkas taip, kad mistinis rodiklis pavadinimu "bendras kainų lygis" liktų nepasikeitęs, dėl tokių operacijų beveik garantuotai vienų prekių ir paslaugų kainos didės, o kitų mažės, kas turės realų poveikį realiems žmonėms, taip pat turės realų poveikį ribotų resursų (investicijų) pasiskirstymui po skirtingas ekonomikos šakas.

Grįžtant prie konkretaus pavyzdžio iš nematomos rankos blogo:
Kas atsitiks, jei centrinis bankas atspausdins dvigubai daugiau pinigų, negu yra apyvartoje? Tikriausiai kainos pakils dvigubai? O gal prasidės laikinas bumas tose ekonomikos srityse, kurias pinigai pasieks pirmiausia? Vienareikšmiškai į šį klausimą galima atsakyti tik žinant, kokių veiksmų žmonės tikisi iš centrinio banko ateityje. Sakykime, kad visi yra įsitikinę, kad po metų centrinis bankas vėl dvigubai sumažins pinigų kiekį. Tuomet, jei po pusės metų kainos padvigubės, atsiras naujas verslo planas: investuoti į pinigus, kurių vertė po pusės metų padvigubės. Apsukresni verslininkai tokį planą sukurs ir ims vykdyti ne po pusės metų, o iš karto, vos tik kainos ims kilti. Dėl to greičiausiai tiesiog dvigubai išaugs pinigų paklausa, o kainos ženkliai nepasikeis.

Šiuo atveju klausimai yra 2 - kur CB atspausdintus pinigus padės ir per kiek laiko tai padarys?

Tarkim centriniai bankai sugalvoja per ateinančius 6 mėnesius pinigų kiekį padidinti 2x už naujus pinigus pirkdami druską kiekvieną mėnesį po lygiai, o paskui per 6 mėnesius sumažinti pinigų kiekį 2x druską parduodami kiekvieną mėnesį po lygiai, ir apie tokius savo veiksmus jie paskelbia viešai iš anksto.

Tokiu atveju iškart po CB plano paskelbimo druska pabrangs, tačiau kadangi pinigų kiekis dar padidėjęs nebus, kažkokios kitos prekės atpigs. Maždaug po 6 mėnesių (o gal ir greičiau) pradės vykti analogiški procesai, tik į kitą pusę.

Vieninteliu atveju druskos kainos galėtų kurį laiką nesikeisti (kol rinkos dalyviai supras, kad juos išdūrinėja), jei CB galėtų pirkti ir parduoti druską niekam nežinant apie tai ką jie daro, ir tuo pačiu CB paskelbus, kad jie atlikinės lygiai priešingus veiksmus - kad pirmiausia druską pardavinės (darant prielaidą, kad jos buvo užsipirkę anksčiau), o paskui pirks. Tačiau net tuo trumpu laikotarpiu poveikis realiems žmonėms bus - tie, kurie bus pardavę druską tikėdamiesi jos pigimo ar nusipirkę tikėdamiesi brangimo, bus apgauti.

Ar turi Bernanke "exit strategy"?

2009-12-11T21:56:00.010+02:00
Ką tik pažiūrėjau Robert P. Murphy paskaitėlę apie Bernanke išdaigas. Istorija maždaug tokia:
2008.09-2009.09 FED'as su Bernanke priešaky naujai nupaišytais pinigais už nerealią kainą pripirko iš bankų niekam nereikalingų obligacijų (subprime tame tarpe), idant išgelbėti juos nuo užsilenkimo ir tuo pačiu sumažinti palūkanų normas, tokiu būdu padidindamas perteklinius bankų rezervus 1700%.
Viskas yra neblogai, kol bankai tų rezervų dėl vienų ar kitų priežasčių nepradėjo skolinti. Teoriškai dabar paskolų būtų galima pridalinti tiek, kad bendras pinigų kiekis, o tuo pačiu ir kainų lygis, padidėtų ~1700%.
Bernanke siūlo nesinervuoti, nes, anot jo, situacija kontroliuojama. Neva kai tik ekonomika pradės atsigavinėti, FED'as parduos pripirktas gėrybes tokiu būdu prieš tai bankams išdalintus pinigus susiurbdamas atgal.
Dauguma ekonomistų (nemaišyti su kalbančiom galvom pavadinimu "politikų marionetės", tarp kurių yra ir Nobelio laureatų) iškart numatė, kad Bernankės planas greičiausiai neišdegs, kadangi šansų labai daug, kad FED'o pripirktos obligacijos tuo metu, kai jas reikės pardavinėti, bus vertos daug mažiau, nei už jas FED'as sumokėjo (jei taip nebūtų, jų nebūtų reikėję FED'ui pirkti). Panašu, kad Bernanke neužilgo suprato tą ir pats, ir pradėjo mokėti bankams palūkanas už FED'e laikomus rezervus, t.y. duoti bankams naujai nupaišytų pinigų už tai, kad jie tų rezervų niekam neskolintų.
Be abejo FED'as palūkanas už rezervus gali mokėti kokio tik nori dydžio, kadangi pinigų gali pagaminti neribotą kiekį, tačiau pasirinkus tokią strategiją bankų rezervai kasmet didėja už juos mokamų palūkanų suma, kas nieko neišsprendžia, tiesiog atpildo dieną nukelia ateičiai tuo pačiu problemą darant vis didesne.
Visa paskaita čia:

Authors@Google - Peter Schiff

2009-12-05T16:48:00.001+02:00
Labai teisinga paskutinių metų ekonomikos įvykių apžvalga ir autoriaus nuomonė apie tai, kas pasaulio ekonomikos laukia artimiausiais metais.

Visuomeninė sutartis

2009-11-26T22:31:00.002+02:00
Tai mitas, ant kurio pastatytas demokratinės valdžios pateisinimas. Čia vienas iš vaizdžiausių mano matytų visuomeninės sutarties mito paaiškinimų:

Visuotinio atšilimo burbulas stipriai braška

2009-11-25T17:02:00.001+02:00
Visai neseniai Climatic Research Unit (CRU), organizacija, kuri yra atsakinga už duomenų apie pasaulio temperatūros pokyčius saugojimą bei išvadų naudojantis tais duomenimis apie žmogaus įtaką klimato pokyčiams darymą, su jais nesutinkančių kolegų prispausta pateikti nemodifikuotus duomenų originalus, po ilgo išsisukinėjimo pareiškė, kad duomenų originalų, kuriais remiantis buvo padarytos visos pasaulio pabaigos prognozės, nebeturi. Maždaug - ups, mūsų klaida, bet jie dingo (apie šią istoriją savo blog'e yra neblogai parašęs aplinkosaugos profesorius Kolorado universitete Roger Pielke).

Menka smulkmenėlė, kad remiantis CRU išvadomis įvairių valstybių valdžios prisigalvojo naujų pasipelnymo šaltinių ala cabron tax, bei aktyviai kuria kitus visiems paprastiems žmonėms labai brangiai kainuojančius ir kainuosiančius kovos su visuotiniu atšilimu planus.

Dar viena ne tokia menka smulkmenėlė, kad reikšminga mokslinio pasaulio dalis įsitikinusi tiek kad visuotinio atšilimo mastai yra gerokai mažesni nei skelbia politikai, tiek kad atšilimo padariniai yra toli gražu ne tokie baisūs kaip kad piešiama, tiek kad žmogaus įtaka atšilimui yra gerokai mažesnė nei oficialiai deklaruojama.

Paskutinėmis dienoms abejones CRU reputacija dar labiau pakurstė hakeriai, įsilaužę į CRU serverius ir paviešinę aukštas pareigas užimančių CRU darbuotojų susirašinėjimus, kurie pasklido po plačiąsias interneto erdves. CRU įsilaužimo nepaneigė ir pateikė oficialų šių įvykių komentarą, kuriame teisinasi dėl nekorektiško jų darbuotojų rašymo stiliaus, bet beveik nepaliečia paviešintų laiškų turinio bei kaltina viešinančius laiškus informacijos ištraukimu iš konteksto. Tai leidžia manyti, kad 1) įsilaužimas tikrai buvo ir nemaža tikimybė, kad laiškai yra tikri; 2) apie laiškų turinį CRU neturi ką pasakyti, nes pasakyti nelabai ką ir yra.

Kelios riebesnės ištraukėlės iš CRU darbuotojų susirašinėjimo (paimta iš vieno iš daugelio straipsnių šia tema):

From Michael E. Mann (witholding of information / data):
Dear Phil and Gabi,
I’ve attached a cleaned-up and commented version of the matlab code that I wrote for doing the Mann and Jones (2003) composites. I did this knowing that Phil and I are likely to have to respond to more crap criticisms from the idiots in the near future, so best to clean up the code and provide to some of my close colleagues in case they want to test it, etc. Please feel free to use this code for your own internal purposes, but don’t pass it along where it may get into the hands of the wrong people.
From Nick McKay (modifying data):
The Korttajarvi record was oriented in the reconstruction in the way that McIntyre said. I took a look at the original reference – the temperature proxy we looked at is x-ray density, which the author interprets to be inversely related to temperature. We had higher values as warmer in the reconstruction, so it looks to me like we got it wrong, unless we decided to reinterpret the record which I don’t remember. Darrell, does this sound right to you?
From Tom Wigley (acknowleding the urban effect):
We probably need to say more about this. Land warming since 1980 has been twice the ocean warming — and skeptics might claim that this proves that urban warming is real and important.
From Phil Jones (modification of data to hide unwanted results):
I’ve just completed Mike’s Nature trick of adding in the real temps to each series for the last 20 years (ie from 1981 onwards) amd from 1961 for Keith’s to hide the decline.

From Kevin Trenberth (failure of computer models):
The fact is that we can’t account for the lack of warming at the moment and it is a travesty that we can’t. The CERES data published in the August BAMS 09 supplement on 2008 shows there should be even more warming: but the data are surely wrong. Our observing system is inadequate.
From Michael Mann (truth doesn't matter):
Perhaps we'll do a simple update to the Yamal post, e.g. linking Keith/s new page--Gavin t? As to the issues of robustness, particularly w.r.t. inclusion of the Yamal series, we actually emphasized that (including the Osborn and Briffa '06 sensitivity test) in our original post! As we all know, this isn't about truth at all, its about plausibly deniable accusations.
From Phil Jones (witholding of data):
The skeptics seem to be building up a head of steam here! ... The IPCC comes in for a lot of stick. Leave it to you to delete as appropriate! Cheers Phil
PS I’m getting hassled by a couple of people to release the CRU station temperature data. Don’t any of you three tell anybody that the UK has a Freedom of Information Act !
From Michael E. Mann (using a website to control the message, hide dissent):
Anyway, I wanted you guys to know that you’re free to use RC [RealClimate.org - A supposed neutral climate change website] Rein any way you think would be helpful. Gavin and I are going to be careful about what comments we screen through, and we’ll be very careful to answer any questions that come up to any extent we can. On the other hand, you might want to visit the thread and post replies yourself. We can hold comments up in the queue and contact you about whether or not you think they should be screened through or not, and if so, any comments you’d like us to include.
From Phil Jones (witholding of data):
If FOIA does ever get used by anyone, there is also IPR to consider as well. Data is covered by all the agreements we sign with people, so I will be hiding behind them.
Pavadinti šiuos laiškus "ištrauktais iš konteksto" nelabai išeina, todėl, jei tik jie nepadirbti, nelabai įsivaizduoju ką šiuo atveju galėtų padaryti CRU, kad išsaugotų bent jau paskutinius credibility likučius.

Nemokamos ekonomikos pamokos pradedantiems - lietuviškai!

2009-11-13T00:45:00.000+02:00
Visko dar neperskaičiau, bet atrodo neblogai. Enjoy!

Visuotinis atšilimas - fraud'as?

2009-11-05T21:52:00.004+02:00
Prieš kelias dienas rašiau apie visuotinio atšilimo panikierių kritiką. Pasirodo kritikos yra kur kas rimtesnės. 31'478 mokslininkų, iš kurių 9'029 turi daktaro laipsnį, pasirašė peticiją, kurioje teigia, jog nėra jokių įrodymų, kad žmogaus veiklos generuojamos šiltnamio efektą neva sukeliančios dujos sukėlė, sukelia ar ateityje sukels atmosferos atšilimą, kurio padariniai bus katastrofiški. Priešingai, yra pakankamai įrodymų, kad anglies dvideginio kiekio atmosferoje padidėjimas yra naudingas augalų ir gyvūnų aplinkai.

Negana to, šie mokslininkai planuoja paduoti į teismą (o gal jau ir padavė) Al Gore dėl duomenų klastojimo ir sąmoningo visuomenės klaidinimo siekiant politinės įtakos:

Kiek iš tikrųjų išleidžia valdžia?

2009-11-03T14:45:00.001+02:00
Šiandien Verslo žiniose paskaičiau straipsnelį apie kitų metų biudžeto surinkimo ir išleidimo planus. Užkliuvo paskutinė pastraipa:
Planuojama, kad valstybės biudžeto pajamos be ES sudarys 13,15 mlrd. Lt, arba 1, 245,3 mlrd. Lt mažiau nei 2009 m. 2010 m. biudžeto išlaidos be ES paramos bus 18,3 mlrd. Lt, tai yra 891 mln. Lt mažiau nei 2009 m. ES paramos numatyta 7,9 mlrd. Lt, arba 1,5 mlrd. Lt daugiau negu 2009 m.
Kodėl reiktų ES paramą įtraukti skaičiuojant išlaidas? Gi tai yra pajamos, o kaip ir kur jos išleidžiamos, yra atskiras klausimas.

Galima būtų pagalvoti, kad tai yra atsitiktinė klaida, tačiau pažiūrėjus kas gaunasi surašius skaičius teisingai, peršasi išvada, kad taip parašyta yra sąmoningai, norint situaciją parodyti gražesnę nei yra iš tikrųjų.

Biudžeto pajamos be ES paramos, t.y. tiek, kiek yra surenkama mokesčiais, yra 13,15 mlrd. Lt.
Biudžeto išlaidos yra 26,2 mlrd. Lt, t.y. 13,05 mlrd. Lt, arba beveik 100%, daugiau nei kad yra surenkama mokesčiais.

Tas reiškia, kad pasibaigus ES paramai (o taip anksčiau ar vėliau atsitiks), visi biudžetininkai turėtų sumažinti išlaidas perpus. Galima fantazuoti, kad iki to laiko Lietuvos ekonomika paaugs tiek, kad surinktų mokesčių pakaks finansuoti visas išlaidas, tačiau kad taip atsitiktų, artimiausiais metais, o gal net dešimtmečiais, biudžeto išlaidos turėtų bent jau nedidėti. Kad taip ir bus, mano manymu tikimybė artima 0. Tačiau kokios alternatyvos?

Visuotinis atšilimas

2009-11-01T15:45:00.003+02:00
Labai sunku vienareikšmiškai atsakyti kokios priežastys labiausiai sąlygoja žemės atmosferos temperatūros pokyčius ir ar žmogaus veikla yra viena iš jų, ar bent jau padaryti išvadą, kad žmogaus veiklos poveikis yra reikšmingas. Kadangi kova su visuotiniu atšilimu yra didžiulis pajamų šaltinis įvairioms politinėms grupuotėms bei tų grupuočių remiamoms organizacijoms, labai nestebina populiarioje spaudoje pateikiamų išvadų tendencingumas.

Pen & Teller šaiposi iš panikuojančių dėl visuotinio atšilimo primindami, kad ne taip ir seniai buvo madinga panikuoti dėl visuotinio atšalimo. Prof. David D. Friedman savo bloge yra ne kartą rašęs apie faktines klaidas, kurias valdžios išlaikomi "mokslininkai" (sąmoningai) palieka savo išvadose.

O štai vienas fizikos profesorius Howard Hayden nusprendė parašyti laišką, adresuotą EPA (už nuorodą į jį dėkui Stephan Kinsell'ai), kuriame (nepagrįstai) keliančius paniką dėl pasaulio pabaigos artėjimo jis kritikuoja ne ypač švelniai, tačiau atrodo, kad irgi teisingai. Pagrindines to laiško mintis pabandysiu sudėti čia.
Mainstreem'as aiškina, kad ryšys tarp CO2 ir klimato pokyčių visiems mokslininkams neva yra aiškus. Hayden'as pastebi, kad sakyti, jog viskas aišku galima būtų tik tuo atveju, jei būtų padarytas vienas modelis, kuris neprieštarautų empiriniams stebėjimams. Šiandien yra pridaryta daugiau nei 20 modelių, iš kurių nei vienas nenumatė pastaraisiais metais vykstančio klimato atšalimo.
Anot mainstreem'o, CO2 kiekis tuoj bus toks didelis, kad klimatas pasieks lūžio tašką (tipping point), po kurio kelio atgal nebebus. Tačiau žemės istorijoje buvo laikotarpių, kai CO2 buvo keliasdešimt kartų didesnis nei kad yra šiandien ir jokios pasaulio pabaigos nebuvo. Apskritai šiuo metu CO2 koncentracija yra mažiausia per paskutinius 300 milijonų metų.
Panikuojantys dėl visuotinio atšilimo teigia, kad a) CO2 padidėjimas yra sąlygotas žmogaus veiklos ir b) jis veda prie atmosferos temperatūros padidėjimo. Tačiau CO2 tiek didėjo, tiek mažėjo praeityje be jokio žmogaus įsikišimo. Dabartinė CO2 augimo banga prasidėjo ~1700 metais, gerokai anksčiau nei žmonės pradėjo išskirti į atmosferą reikšmingą CO2 kiekį. Be to atmosferai šylant, vandenynai pradeda išskirti daugiau CO2, kadangi CO2 tirpumas vandenyje mažėja vandens temperatūrai kylant. Istoriniai duomenys rodo, kad pirmiausia atšildavo klimatas ir tik vėliau atmosferoje padidėjo CO2, dėl to galima teigti, kad CO2 padidėjimo priežastis yra atšilimas, o ne atvirkščiai.
Nėra abejonių, kad CO2 padidėjimas sukelia kažkokį šiltnamio efektą, tačiau kodėl tai yra blogai?
Nuo šalčio miršta kur kas daugiau žmonių nei nuo karščio.
CO2 yra augalų maistas, taip pat šiltesniame pasaulyje iškrenta daugiau kritulių, dėl to padidėjus CO2 Žemė tampa produktyvesnė. Jei CO2 atmosferoje būtų tik tiek kiek yra šiandien, dinozaurai greičiausiai nebūtų išgyvenę.
Visi kompiuteriniai modeliai atmosferai atšilus prognozuoja mažesnį temperatūrinį skirtumą skirtingose Žemės vietose, o tai reiškia mažiau stiprių uraganų.
Ledas pradeda tirpti prie 0C. Aukščiausia kada nors užfiksuota temperatūra Pietų ašigalyje buvo -14C, žemiausia -117C, todėl nėra pagrindo manyti, kad keliais laipsniais atšilus atmosferai ledynai ištirps.
Visuotinio atšilimo šalininkai "įrodė", kad CO2 sukelia atšilimą remdamiesi ne mokslo metodu, o nelabai aišku kuo paremtais kompiuteriniais modeliais, kurie prieštarauja empiriniams duomenims. Ir jie dabar dar bando aiškinti, kad tie jų modeliai gali teisingai numatyti klimato pokyčius ateityje, ir jais remdamiesi su politikų pagalba terorizuoja visą pasaulį.

Kas sukėlė šiandieninę krizę?

2009-10-30T14:58:00.001+02:00
Labai vaizdžiai ir trumpai apie tai papasakoja Thomas E. Woods, vienos perkamiausių knygų apie šiandien vykstančią krizę - Meltdown - autorius.

Ekonomikos stimuliavimas

2009-10-29T16:31:00.001+02:00
Populiarioje spaudoje dažnai pasirodo straipsnių apie ekonomikos stimuliavimą. Kas tas stimuliavimas iš tikrųjų yra ir ką iš tikrųjų stimuliuoja valdžios ir centrinių bankų veiksmai?

Pirmiausia reiktų suprasti, kad realių ribotų resursų kiekvienu laiko momentu yra ribotas kiekis (dėl to jie ir vadinami ribotais resursais) ir nereguliuojamoje rinkoje tie resursai rinkos dalyvių yra paskirstyti taip, kad geriausiai tenkintų pačių rinkos dalyvių poreikius. Žmonių gerbūvis priklauso nuo anksčiau sukaupto ribotų resursų kiekio - kuo daugiau jų yra prikaupta, tuo aukštesnė visuomenės gerovė yra pasiekta.

Po ekonomikos stimuliavimo sąvoka paprastai būna pasislėpę:
naujų pinigų prigaminimas vienais ir kitais būdais ir tų naujų pinigų vienais ar kitais būdais atidavimas kažkuriems rinkos dalyviams (dažniausiai geriausiai susiorganizavusiems ir turintiems didžiausią politinę įtaką - pirmiausia valdžiai, paskui finansų sektoriui - bankams - ir didiesiems verslams);
valdžios pasiskolinimas užstatant mus visus ir tų paskolintų pinigų išdalinimas geriausiai susiorganizavusioms suinteresuotoms grupuotėms, kurių dalis paminėta pirmame punkte.
Abu šie punktai nei padidina ribotų resursų kiekį, nei pakeičia tikruosius žmonių norus, kurių vedami tie žmonės paskirsto ribotus resursus taip, kad pirmiausia būtų patenkinti svarbesni jų poreikiai ir tik paskui mažiau svarbūs. Tai ką gi jie gali pastimuliuoti?

Naujų pinigų gaminimas ir dalinimas suinteresuotoms grupėms (tuo pačiu metu dar ir sumažinant palūkanų normą) anksčiau sukauptus ribotus resursus iššvaisto bei įsuka ekonomikos ciklus. Apie anksčiau prigamintus ir pridalintus naujus pinigus labai greitai būna pamirštama, o po tokių veiksmų atsitikus neišvengiamai pridarytų klaidų korekcijai, yra vėl pradedama tomis pačiomis priemonėmis, dėl kurių ir atsitiko krizė, ekonomiką "stimuliuoti" toliau.

Valdžios skolinimasis ir pinigų dalinimas toms suinteresuotoms grupuotėms, kurioms laisva valia niekas paskolinti nesutinka (nes mano, kad yra svarbesnius žmonių poreikius tenkinančių sričių), nukreipia ribotus resursus į tas sritis, kurios tenkina mažiau svarbius žmonių poreikius, todėl labiau svarbūs lieka nepatenkinti, kitaip tariant riboti resursai iššvaistomi.

Kokia išvada? Ogi tokia, kad valdžios ekonomikos stimuliavimas stimuliuoja anksčiau sukauptų ribotų resursų iššvaistymą, taigi gerovės mažėjimą, o ne didėjimą, kaip kad stimulų šalininkai oficialiai deklaruoja. Ir tokie veiksmai yra naudingi tik tuos stimulus gaunančiai mažumai, o žalingi visiems kitiems žmonėms, kurie už tokį jų pačių skurdinimo stimuliavimą yra priverčiami sumokėti jėga.

Ekonomikos ciklai

2009-10-21T18:57:00.020+03:00
Riboti resursai nereguliuojamoje rinkoje rinkos dalyvių yra paskirstomi taip, kad geriausiai tenkintų vartotojų poreikius, kuriuos patys vartotojai susirikiuoja į eilę nuo svarbiausių iki mažiausiai svarbių.

Dauguma reikšmingo masto ekonominių krizių (įskaitant 1839, 1929 bei dabartinę) vyko dėl to, kad per prieš tai buvusį laikotarpį pinigų kiekis buvo stipriai padidintas naujus pinigus gaunant daliai žmonių per kredito rinkas. Kadangi naujus pinigus gavo ne visi žmonės vienu metu, prekių ir paslaugų kainos kilo netolygiai - vienos prekės ir paslaugos pabrango anksčiau nei kitos, kas sukūrė tam tikrų prekių ir paslaugų paklausos padidėjimo iliuziją. Tai, kad nauji pinigai buvo padalinti per kredito rinkas ir tai, kad juos gavo ne visi žmonės vienu metu, sąlygojo prieš tai sukauptų realių ribotų resursų suvartojimą bei jų iššvaistymą - investavimą į tas sritis, kurios tenkina mažiau svarbius žmonių poreikius, ignoruojant tai, kad tuo pačiu metu patenkinti ir labiau svarbius poreikius ribotų resursų tiesiog nėra. Ir didelė dalis šių krizių visiškai be reikalo užsitęsė gerokai ilgiau nei kad reikėtų norint atstatyti iššvaistytų bei suvartotų resursų atsargas ir jų pasiskirstymo balansą pagal tikruosius žmonių poreikius dėl to, kad valdžios pačiom įvariausiom intervencionistinėm priemonėm tų korekcijų metu bandė padėti geriausiai susiorganizavusioms interesų grupėms visų kitų žmonių sąskaita.

Pabandysiu pavyzdžiu parodyti šių procesų mechaniką.

Tarkime, kad rinkos jėgos ribotus resursus yra subalansavę taip, kad jie geriausiai tenkintų žmonių poreikius pradedant svarbiausiais ir baigiant mažiau svarbiais. Tarkime, kad bankai gali skolinti pinigus juos sukurdami, tačiau paskolas išduoti gali tik nekilnojamam turtui įsigyti. Kadangi bankai paskolas išduoti galės pinigus tiesiog sukurdami, jie galės skolinti pigiau nei kad kiti rinkos dalyviai. Visi kiti žmonės galės skolintis būsto įsigijimui iš bankų pigiau, nei kad iš kitų rinkos dalyvių ar/ir kitiems poreikiams.

Tokiu atveju vyks šie procesai:

Būsto paklausa išaugs, dėl to išaugs ir būsto kainos - susidarys iliuzija, kad būsto žmonėms reikia labiau nei anksčiau, tačiau tuo pačiu metu nesumažės jokių kitų prekių ir paslaugų paklausa.
Riboti resursai (darbo jėga tame tarpe) iš kitų sričių bus nukreipti išaugusiai būsto paklausai tenkinti, šių ribotų resursų kainos taip pat padidės.
Kadangi kitų prekių ir paslaugų paklausa nesumažės, o būsto paklausa padidės, bus pradėta naujo būsto statyba darant prielaidą, kad realių ribotų resursų yra pakankamai, kad tą naują statybą užbaigti ir tuo pačiu metu patenkinti kitus žmonių poreikius, kuriuos tie žmonės iki pinigų kiekio padidinimo laikė svarbesniais nei būstas.
Būsto pardavėjams pinigus leidžiant ir jiems galiausiai pasiskirsčius po visą ekonomiką, visų kitų prekių ir paslaugų kainos taip pat paaugs, nors ir neproporcingai būsto kainų padidėjimui. Kadangi realybėje realių ribotų resursų kiekis dėl pinigų kiekio padidinimo nepasikeitė, taip pat žmonių tikrosios preferencijos irgi liko nepasikeitę (jie būsto nepradėjo norėti labiau nei kad prekių ir paslaugų, kurias jie prieš pinigų kiekio padidinimą vertino labiau nei būstą) paaiškėja, kad pradėtų būsto projektų užbaigti ir gauti už juos tiek, kiek kainavo jų statyba, nepavyks.
Jei niekas netrukdo grasinimais susidoroti, riboti resursai vėl greitai paskirstomi taip, kad geriausiai tenkintų tikruosius vartotojų poreikius. Būsto kainos nukrenta, kartu su jomis nukrenta ir ribotų resursų kainos (darbo jėgos tame tarpe), kurie buvo pabrangę dėl padidėjusios būsto paklausos iliuzijos, investavę į būstą dalį savo investicijų tiesiog praranda.
Realybėje pinigų kiekis didėja ne tik juos skolinant būstui, bet skolinant ir kitoms reikmėms. Taip pat centriniai bankai gali jų kiekį padidinti ir pvz. prisipirkdami turto už savo vardu išrašytus čekius, kuriuos išgryninus įvyksta stebuklas. Tačiau kredito rinkose atsiranda didžiausia naujų pinigų dalis, dėl ko dar ir sumažėja rinkos palūkanų normos, o tai sąlygoja dar ir papildomus rinkų iškraipymus - susidaro realaus turto padaugėjimo iliuzija, dėl ko žmonės ima mažiau taupyti ir investuoti į ilgesnio laikotarpio projektus, kuriems užbaigti realių resursų, įvertinus tikrąsias žmonių preferencijas, niekada nebuvo. Bet visi aukščiau išvardinti faktoriai esmės nekeičia - kiekvieną kartą padidinus pinigų kiekį ir tuos pinigus vienu ar kitu būdu atidavus kažkokiai grupei žmonių, vyksta mano pavyzdyje aprašyti procesai.

Ar galima išvengti nemalonių kredito ekspansijos padarinių didinant pinigų kiekį be galo? Deja ne. Pinigų kiekio padidinimas nepakeičia jokių fundamentalių faktorių - nei realių resursų kiekio, nei žmonių tikrųjų norų (vienų daiktų vertinimo labiau nei kad kitų ar/ir ateities vartojimo vertinimo labiau nei vartojimo šiandien). Be to didinant pinigų kiekį ir toliau galima tęsti iliuzijų laikotarpį ribotus resursus švaistant toliau korekciją tik atidedant, nes norint išlaikyti iliuzinį augimą pinigų kiekį reikia didinti eksponentiškai (kiekvieną kartą bent jau tokiu pačiu % kaip kad ir prieš tai), kas veda prie pinigų vertės visiško sunaikinimo arba/ir prie visiško realių ribotų resursų iššvaistymo. Todėl neatsisakant dalinių rezervų bankininkystės ir pinigų kiekio bei kainos reguliavimo centrinio planavimo metodais, ekonomika yra pasmerkta nuolat svyruoti tarp iliuzinio augimo laikotarpių ir krizių - grįžimo į realybę.

Pinigai

2009-10-21T16:25:00.000+03:00
Žmonių gaminamos ir vartojamos prekės yra labai skirtingos. Įvairių prekių likvidumas skiriasi, kai kurios prekės savo savybes išlaiko ilgiau, kai kurios trumpiau, taip pat kai kurias prekes padalinti yra lengviau, kai kurias sunkiau. Atsiradus darbo pasiskirstymui, pasidarė racionalu savo darbo vaisius išsikeisti į likvidžiausias ilgiausio galiojimo ir lengvai padalinamas prekes, kurias vėliau galima pasikeisti į tai, ko reikia vartojimui ar investicijoms.

Pinigai nereguliuojamoje rinkoje yra likvidžiausia, ilgo galiojimo bei lengvai padalinama prekė, kuri apart savo tiesioginės paskirties yra naudojama kaip mainų priemonė. Ši prekė, kaip ir visos kitos prekės, yra ribotas resursas, turintis savo paklausą ir pasiūlą ir kainą, taip pat vienintelis teisėtas būdas kaip žmonėms gauti pinigų nereguliuojamoje rinkoje yra išsimainyti turimus daiktus į pinigus su tuo, kas tavo daiktus vertina labiau nei turimus pinigus. Istoriškai susiklostė, kad pinigais žmonės ėmė laikyti brangiuosius metalus dėl jų savybių, atitinkančių universalioms mainų priemonėms keliamus reikalavimus.

Visi pinigai bet kuriuo laiko momentu yra kažkieno nuosavybė (santaupos), nėra net mažiausio laikotarpio, kurio metu pinigai būtų ne kažkieno nuosavybė ir būtų "cirkuliacijoje", todėl negalima pinigų skirstyti į cirkuliuojančius ir santaupas. Aiškinimas, kad žmonės per daug pinigų kaupia yra visiškai subjektyvus - tai yra asmeninė taip manančio nuomonė. Nėra jokio būdo kaip objektyviai nustatyti koks santaupų dydis žmonėms yra pakankamas, kiekvienas žmogus kiekvienu laiko momentu nusprendžia pats kiek santaupų jis nori turėti.

Kiek konkrečiu laiko momentu konkretūs žmonės nori turėti pinigų, priklauso nuo to kaip jie vertina neapibrėžtumų kupiną ateitį. Jei tų žmonių manymu ateities neapibrėžtumas išauga, jie laikyti pinigų norės daugiau, jei neapibrėžtumas sumažėja - pinigų turėti norės mažiau. Kitaip tariant pasikeitus žmonių ateities vertinimui, pasikeis pinigų paklausa ir pasiūla.

Tačiau reikia neužmiršti, kad žmonėms reikia ne pačių pinigų, o galimybės už juos įsigyti realių prekių ir paslaugų. Norėdami padidinti santaupų kiekį, žmonės nori ne turėti daugiau pinigų, bet padidinti savo galimybes įsigyti daugiau prekių ir paslaugų. Esant sąlyginai nekintančiam pinigų kiekiui, pinigai puikiai patenkina šiuos žmonių poreikius pabrangdami jų paklausai išaugus ir atpigdami jų paklausai sumažėjus.

Moralė

2009-10-16T15:17:00.005+03:00
Dažnai girdžiu pasakymus, kad moralės normos nėra universalios, nes žmogus A atlikdamas veiksmą X žmogaus B atžvilgiu gali tą veiksmą X vertinti skirtingai nei žmogus B. Tai yra visiška tiesa, bet mano supratimu čia yra daroma esminė klaida. Moralė tai nėra mano paties vertinimas mano veiksmų, kurie daro poveikį kitiems žmonėms. Moralė yra kai žmogus, kuriam daro poveikį mano veiksmai, juos įvertina kaip darančius jam žalą (amoralius), arba neturinčius jam poveikio ar jam naudingus (moralius).

Nežinant ką apie A veiksmą X mano B, tačiau žinant, kad A iš veiksmo X atlikimo turi naudos, neįmanoma pasakyti ar tas veiksmas yra moralus ar ne. Pvz. jei A muša B ir nėra žinoma ką apie tai mano B, neįmanoma pasakyti ar A veiksmas yra moralus ar ne. Jei yra sužinoma, kad A muša B bizūnėliu prieš tai B to paprašius, A veiksmai bus moralūs. Jei pasirodo, kad B jį mušti sutikimo nedavė, A veiksmai bus objektyviai amoralūs nepriklausomai nuo to ar A juos atlikdamas patiria malonumą (naudos) ar ne ir nepriklausomai nuo to ar A juos laiko moraliais ar ne.

O kaip su atveju, kai A jaučiasi blogai dėl to, kad B neatlieka veiksmo X? Pvz. A jaučiasi blogai, jei B jam neduoda pinigų. Tokiu atveju B elgesys bus moralus, nes amoralūs gali būti veiksmai, o ne jų nebuvimas, o jei A priverstų B duoti pinigų prieš B valią, A veiksmas būtų amoralus. Bet net jei ir manyti, kad galėtų būti amoralūs ne tik veiksmai, bet ir veiksmų nebuvimas, turėtume amoralų pasaulį, kuriame visi žmonės vienu metu niekaip negalėtų būti moraliais.

Reziume:

1. Žmogaus A veiksmas X bus objektyviai amoralus, jei dėl to veiksmo nukentės B.
2. Kadangi visi aktyvūs veiksmai, kurie yra atliekami prieš tų žmonių, kuriems jie daro poveikį, valią, visų tų žmonių bus vertinami kaip amoralūs, moralė yra universali.
3. Kadangi neįmanoma realizuoti sistemos, kurioje galėtų būti amoralus veiksmų nebuvimas, veiksmų nebuvimas negali būti amoralus.

Dėl krizių kalta monetarinė politika?

2009-10-16T13:42:00.007+03:00
Šiandien www.nematomaranka.lt bloge perskaičiau teiginį:
M.Friedmanas ir A.Schwartz įtikinamai įrodė, kad (dėl krizių) visgi kalta monetarinė politika
Nepaisant to, kad jų teorija yra klaidinga, šitaip suformuluotas teiginys yra beveik teisingas. Taip, iš tiesų turbūt visų 20 amžiaus krizių viena iš pagrindinių priežasčių buvo monetarinė politika (kitos pagrindinės priežastys - kitokių rūšių intervencionizmas). Jei ne monetarinė politika, greičiausiai ne tik, kad nebūtų buvę krizių (bent jau panašaus gilumo ir ilgumo kaip kad buvo), bet ir pirmo bei antro pasaulinių karų, nes be valdžioms priklausančių ir centrinio planavimo metodais valdomų pinigų monopolių, kurie ir įgalina vykdyti monetarinę politiką, nebūtų galimybių tokio masto karus sufinansuoti. Na, bet mes gi ne apie karus.

Monetaristų teorija yra klaidinga, nes anot jų visų nelaimių priežastis yra "vadovėlinis suminės paklausos sumažėjimas", o visų nelaimių galima būtų buvę išvengti, jei tik suminei prekių ir paslaugų paklausai sumažėjus, FED'as tai kompensuotų padidindamas pinigų pasiūlą bei sumažindamas palūkanų normą.

Šitoje minčių eigoje yra minimum 2 klaidos.

1) Daroma prielaida, kad vartojimo prekių kiekis priklauso tik (ar bent jau labai stipriai) nuo suminės paklausos.

Kitaip tariant anot monetaristų (kurie iš principo klaidžioja lygiai tais pačiais klystkeliais kaip ir Keynes'as) visi žmonės negali turėti kiekvienas po 5 aukštų namą su LCD televizoriais kiekviename kambaryje bei po 10 Ferrari garaže ir atostogauti kas mėnesį 5 žvaigždučių viešbučiuose tik todėl, kad per mažai to nori, t.y., kad per maža suminė paklausa.

Kai tuo tarpu realybėje vartojimo prekių paklausa bet kuriuo laiko momentu yra begalinė, o pagamintas realus vartojimo prekių kiekis priklauso nuo anksčiau sukauptų ribotų resursų kiekio, leidžiančio ilginti gamybos procesus taip didinant našumą ir tokiu būdu pagaminant daugiau vartojimo prekių, padalinamų tam pačiam žmonių skaičiui; arba leidžiančio tobulinti gamybos priemones su tikslu pagerinti pagaminamų produktų kokybę.

2) Manoma, kad jei sumažėjus suminei prekių ir paslaugų paklausai būtų laiku padidinama pinigų pasiūla ir sumažintos palūkanų normos, suminė prekių ir paslaugų paklausa išaugtų ir todėl be jokių pašalinių poveikių žmonių galimybė vartoti išaugtų ir tokia liktų.

Monetaristai ignoruoja tai, kad būtent dėl anksčiau atliktų veiksmų, kuriais jie siūlo gydytis nuo krizės, krizė ir atsitiko, o tokiais veiksmais krizė, t.y. anksčiau padarytų klaidų ištaisymas, gali būti tik geriausiu atveju atidedama ateičiai, kuriai atėjus bus gerokai liūdniau, nes tuo metu ribotų resursų bus iššvaistyta ir suvartota dar daugiau.

1920-1929 metais pinigų kiekis buvo didinamas labai stipriai, dėl ko buvo dirbtinis pakilimas - iliuzijų laikotarpis, kai žmonėms atrodė, jog realių ribotų resursų pasaulyje yra daugiau nei buvo iš tikrųjų, todėl jie vartojo daugiau nei pagamino bei investavo į projektus, kuriems užbaigti ribotų resursų niekada nebuvo. Jei korekcijai atsitikus valdžia nebūtų pradėjusi reguliuoti kainų (darbo jėgos tame tarpe), importo/eksporto, gelbėti bankų iš produktyvių ekonomikos dalyvių vienais ar kitais būdais atimtais pinigais bei manipuliuoti pinigų kiekiu ir palūkanomis, krizė būtų pasibaigusi daug greičiau ir būtų buvusi daug švelnesnė nei kad buvo (kaip kad buvo pvz. per 1839 metų krizę). Su šiandien vykstančia krize yra analogiškai.

Kiekvienas žmogus (kol kas) neturi mano aukščiau išvardintų gėrybių ne todėl, kad per mažai to nori, o todėl, kad pasaulyje dar nėra sukaupta tiek turto, kuris leistų kiekvienam žmogui tiek gėrybių turėti. Juk norint pasidaryti tinklus tam, kad jais pagauti daugiau žuvies ir taip galėti padidinti vartojimą, pirmiausia reikia prisižvejoti žuvies turimomis meškerėmis ir nesuvalgyti visko, kad turėtum ką valgyti kol gaminsiesi virves bei pinsi iš jų tinklus. Wishfull thinking neužtenka.

Jei kas nors apskaitos triukais tave apgautų, kad žuvų turi prisitaupęs daugiau nei kad jų yra iš tiesų (manipuliacija pinigų kiekiu ir palūkanų normom tą ir padaro), pradėtum ramia sąžine žvejoti mažiau, valgyti daugiau bei vietoj žvejojimo meškere eitum pinti tinklų manydamas, kad žuvies turi pakankamai, kad tinklus užbaigti. Kuo anksčiau savo klaidą pastebėtum, tuo mažiau neigiamų pasekmių apturėtum. Jei tave apskaitininkas nuolat klaidintų (tą, paaiškėjus realybei, t.y. atsitikus taip vadinamai krizei, monetaristai ir siūlo daryti), valgytum per daug ir žvejotum per mažai tol, kol suvalgytum paskutinę žuvį. Tada neliktų nieko kita, kaip mesti į šoną nebaigtus tinklus bei ilgai ir nuobodžiai žvejoti valgant daug mažiau nei valgei tikėjimo iliuzijom metu, kol vėl prikauptum atsargų, kurios leistų pratęsti nebaigtą tavo tinklų projektą.

Bet net jei ir monetaristai būtų teisūs ir krizės kiltų dėl to, kad dėl saulės aktyvumo pasikeitimų (ar kokių nors kitokių niekam nežinomų priežasčių) sumažėtų suminė paklausa, t.y. dėl to, kad atskiri žmonės pradėtų norėti vartojimo prekių mažiau nei anksčiau, ir net jei ir būtų įmanoma vartojimo prekių kiekį be pašalinių poveikių monetarinėm priemonėm padidinti (nors tai ir yra neįmanoma), kodėl reiktų tą daryti? Kodėl reiktų neleisti žmonėms vartoti tiek, kiek jie nori?

Proof Of God: The Banana Fits In Your ... - Atheist Nightmare

2009-10-13T01:12:00.003+03:00
Pažadu, kad šitas paskutinis :)

Ar dievas moralesnis nei tu?

2009-10-13T00:56:00.003+03:00
Dar viena gera ištraukėlė iš The Atheist Experience. Pagarba Matt'ui ;)

Part 1

Part 2

Tikėti, kad egzistuoja Australija yra tas pats kas tikėti, kad egzistuoja dievas?

2009-10-10T14:05:00.001+03:00
Bebrowsindamas po Youtube'ą aptikau vaikinus iš The Atheist Experience, kurie linksminasi bandydami diskutuoti su įvairaus plauko teistais. Deja, kaip kad ir reikėtų tikėtis, dažniausiai diskusija su iracionaliais veikėjais nepavyksta, tačiau gaunasi visai smagus humoro šou :)

Part 1

Part 2

Delfiacijos baubai - ką sako empirika?

2009-09-27T14:53:00.002+03:00
Nenoriu leistis į įrodinėjimus, kodėl defliacija daugumai rinkos dalyvių dažniausiai yra naudinga, o ne kaip kad tvirtina įvairaus plauko intervencionistai - žalinga, tą visai neblogai yra padaręs Joseph T. Salerno. Jei kam bus įdomu padiskutuoti šia tema išsamiau, galėsime tą padaryti komentaruose. Noriu tik empirikos mėgėjams parodyti keletą Austrų ekonomikos teoriją patvirtinančių, bet aišku neįrodančių, istorinių pavyzdžių. Pora citatų pamąstymui iš aukščiau paminėto straipsnelio:
[...]throughout the nineteenth century and up until the First World War, a mild deflationary trend prevailed in the industrialized nations as rapid growth in the supplies of goods outpaced the gradual growth in the money supply that occurred under the classical gold standard. For example, in the U.S. from 1880 to 1896, the wholesale price level fell by about 30 percent, or by 1.75 percent per year, while real income rose by about 85 percent, or around 5 percent per year. This deflationary trend was only interrupted during periods of major wars, such as the Napoleonic Wars in Europe and the American Civil War, which the belligerent governments invariably financed by printing paper fiat money.
ir dar viena:
In fact in the era before the 1930’s when the natural flexibility of prices and wage rates prevailed and was not impeded by legal constraints, bank credit deflations in the U.S. were swift and devoid of severe economic dislocations. Let me briefly review one such episode.

In the fall of 1839 there occurred a financial crisis in the U.S., which resulted from a massive expansion of the money supply during the 1830’s that was initially stimulated by the legally privileged Second Bank of the United States. From the peak of the business cycle in 1839 to its trough in 1843, the money supply contracted by about one-third (34 percent), almost one–quarter of the nation’s banks collapsed (23 percent), including the Bank of the United States, and wholesale prices fell by 42 percent. Despite—or rather because of—the massive deflation of prices, real GNP and real consumption actually increased during this period by 16 percent and 21 percent, respectively. However, real investment did decline during this period by 23 percent, which was a benign development, because the malinvestments of the previous inflationary boom needed to be liquidated.

Ar verslo skatinimo priemonės tikrai skatina?

2009-09-09T20:54:00.003+03:00
Kubilius šiemet vienaip ar kitaip planuoja padalinti verslininkams 5 milijardus litų ir tai vadina ekonomikos skatinimo programa. 5 milijardai yra apie 20% 2009 metų biudžeto. Jei jau tikrai Kubilius norėtų paskatinti ekonomiką, ar ne geriau būtų tiesiog 20% sumažinti bendrą mokestinę naštą Lietuvos piliečiams užuot mokesčiais atimant iš tų, kurie uždirba, t.y. sukuria daugiau vertės žmonėms nei kad tie žmonės vertina mainais už tą vertę laisva valia atiduodamus pinigus (kad dalis tų pinigų atimta ne iš Lietuvos piliečių esmės nekeičia), ir atiduodant tiems, kurių projektų niekas laisva valia finansuoti nenori?

Ar galima didinant pinigų kiekį išvengti krizių?

2009-09-04T12:38:00.004+03:00
Vieno naujo lietuviško blogo apie ekonomiką įraše bei to įrašo komentaruose perskaičiau argumentą, apie kurį norėčiau parašyti plačiau. Argumentas skamba taip:
Krizės dažniausiai kyla dėl to, kad sumažėja pinigų kiekis arba padidėjus pinigų paklausai jis laiku nepadidinamas.
[...]
staiga padidėjus pinigų paklausai (pvz. kilus panikai dėl bankų) geriausia būtų jei staiga padidėtų pinigų pasiūla, o aukso standarto ar panašios sistemos atveju to nebus.
Sutinku, kad realiame pasaulyje gali atsitikti begalė įvykių (stichinės nelaimės, karas, epidemijos, etc.), dėl kurių (arba kurių tikintis) gali greitai ir stipriai išaugti pinigų paklausa. Svarbu suprasti, kad tokiais atvejais padidėjus ateities neapibrėžtumui žmonės iš tiesų ima norėti kaupti ne pinigus vardan pačių pinigų, o realias vertybes, ir pinigus kaupia tik tam, kad ateityje atsitikus tiems tikėtiniems nemaloniems įvykiams galėtų juos pasikeisti į daiktus, kurių tų pačių žmonių manymu jiems ateityje realiai prireiks labiau nei reikia šiandien. Kitaip tariant išaugus ateities neapibrėžtumui žmonės kaupdami pinigus stengiasi užsirezervuoti (nesuvartoti) anksčiau sukurtų realių vertybių, kurių gali prireikti ateityje.

Trumpu laikotarpiu pinigų kaina išaugs, t.y. prekės pinigų atžvilgiu pigs, tačiau tiek atsitikus laukiamiems nemaloniems įvykiams, tiek neigiamiems lūkesčiams nepasiteisinus, anksčiau sukaupti pinigai bus panaudoti realių daiktų įsigijimui ir tuo metu prekės pinigų atžvilgiu pabrangs (aišku turint omeny, kad per visą tą laiką prekių pasiūla nesikeičia).

Ar gali tokiu atveju kaip nors padėti pinigų kiekio padidinimas? Akivaizdu, kad tiesiog padidinus pinigų kiekį, t.y. vienu metu prirašius vieną ar daugiau nulių ant banknotų ir prie sąskaitų, ne tik kad neatsirastų naujo realaus turto, galinčio padėti žmonėms išgyventi artėjančius nemalonumus, tačiau apskritai nepasikeistų niekas. Byla baigta? Beveik.

Kadangi net ir makroekonomistai bei kitokie paklydėliai ar sąmoningi demagogai supranta, kad tiesiog padidinus pinigų kiekį nebūtų jokio poveikio sistemai, jie to daryti ir nesiūlo. Jie siūlo naujai nupieštus pinigus dalinti ar/ir skolinti pirmiausia jų draugams, t.y. bankininkams ir valdžiai, kurie aišku tais pačiais pinigais gerai sumoka tokius veiksmus sudėtingai pripainiotomis "mokslinėmis" teorijomis ginantiems demagogams. Taip pat visa ši kompanija dažniausiai būna jau prieš tai prisiskolinę iki ausų, o skolininkams pinigų kiekio didinimas tuo pačiu dydžiu neindeksavus paskolų aišku turi teigiamą poveikį.

Aišku iš tokios politikos kartais išlošia ir su valdžia bei bankininkais nesusijusios žmonių grupės (pvz. jau pasiskolinę anksčiau arba gaunantys naujus pinigus anksčiau nei kiti žmonės), tačiau tai esmės nekeičia - makroekonomistai realiai siūlo ne tiesiog didinti pinigų kiekį, o dalinant naujus pinigus tam tikroms žmonių grupėms perskirstyti turtą jų labui visų kitų žmonių sąskaita, kas yra sofistikuotas sukčiavimas ir krizių išvengti nepadeda niekaip. Priešingai - tokie veiksmai tik padeda pamatus tikroms krizėms ateityje.